A. Navys, M. Sėjūnas. Artėjančios Padėkos dienos dovana Maskvai

Viešumoje sklando prognozės, esą karas Ukrainoje dabar jau tikrai baigsis. Buriama kaip visada, iš kavos tirščių, juose įžiūrint tai Trampo, tai Putino siluetą.

Karo Ukrainoje pabaiga siejama su į kažkiek ten punktų vištos koja surašytu kažin kokio konflikto sureguliavimo planu. Pirma, juo Kremliui dovanojama Ukraina ir dar vieno, naujo karo Europoje, greičiausiai į rytus nuo Berlyno, pradžia.

Antra, juo visiškai akivaizdžiai parodoma, kad JAV administracijoje surinkti ne šiaip eiliniai, bet rinktiniai puspročiai. Janui Kurčiui sugalvojus, Piteriui Tylui nupirkus, jie griauna įprastą pasaulio tvarką tokiu tempu ir kampu, kad net ir FSB, GRU bei SVR kartu paėmus, savo optimistiškiausiose „refleksyvios kontrolės“ prognozėse, negalėjo tikėtis.

Maskvos sugalvoto, Vašingtono patvirtinto ultimatumo Kijevui reikšmė yra labai primityvi ir visiškai aiški, jei tik nepradedi rudos dvokiančios pusskystės konsistencijos masės vynioti į blizgantį popieriuką. Tai – šantažas, kuriuo Ukrainos suverenumas, šalies karinė galia ir atsisakymas tapti NATO nare keičiamas į miglotą JAV paramos pažadą.

Ypač prastas, netgi groteskiškai graudus ženklas yra tas, kad kai Maskva ir Vašingtonas raikė Ukrainą skersai išilgai dalindamiesi ją tarpusavyje, Trampas sprendė už visas likusias NATO šalis, kaip ir kur plėsis, tiksliau, nesiplės Aljansas. NATO šalių atstovai gi tuo metu pėrėsi pirtyje ir nardė į ledinį Kemi vandenį Laplandijoje.

Mūsų nestebina, netgi kelia juoką politpatologų piktinimasis, kad Europa, net ne į vienos Europos valstybės, bet iš esmės – į Europos dalybas, nebuvo pakviesta. Apie beraščių trolių išguldytą „taikos planą“ Europos šalių vadovai ir diplomatai sužinojo iš abejotinos, „tik-tok‘u“ virtusios žiniasklaidos priemonės pranešimo.

Kitaip tariant, geopolitiniuose procesuose dalyvavo tokiu pat būdu, kaip ir Kalabybiškių kaimo zakristijonas Ksaverijus Pletka, ryte atsidaręs feisbuką ir „praskrolinęs“ naujienas „rylsų“ skiltyje.

Juokai juokais, bet pasaulio diplomatijoje įsigali VBS žanras, kur turėdami itin modernias komunikavimo priemones, politikai nebekomunikuoja gyvai, o pareiškimais ir rezoliucijomis taškosi socialinių tinklų paskyrose.

Ukrainos dovanojimo Maskvai akte prirašyta kosminių susitarimų apie NATO „neplėtrą“, perregimas saugumo garantijas Ukrainai, nors nei JAV, nei Maskva negali tartis ir nutarti, kaip plečiasi ar nesiplečia Aljansas.

Saugumo garantijos – infantilus kalvio Ignoto ėjimas, stumiant plastilinu užlipdytą surūdijusią mašiną; vienas saugumo garantijas Ukraina juk jau „turi“, nes dar pavasarį Zelenskis pasirašė Trampo primestus Ukrainos išteklių išnaudojimo planus. Kaip ši sutartis paveikė Rusijos veiksmus? Niekaip.

Kaip ten bebūtų, artėjančios Padėkos dienos dovana Maskvai įgavo kūną, tuo kūnu tapo Donaldas Trampas ir visa jo administracija.

Greičiausiai, tai yra pati didžiausia šios epochos Maskvos sėkmė. Rusams (po SVR priedanga dirbantiems diplomatams ir politikams) pavyko įtikinti Vašingtoną, kad Maskva iš tiesų nori taikos ir iš nosies iškrapštė bevertį šūdpopierį, ant kurio surašyti ne šiaip idiotiški, o europiečius ir NATO nares žeminantys punktai.

Svarstantiems, kad, galbūt, jei jau pati Maskva surašė, Rusija bus linkusi laikytis susitarimo, primename, kad Kremliaus planai lieka nepakitę ir dar labiau sutvirtėję: JAV ginkluotųjų pajėgų patraukimas iš Europos, NATO sugrįžimas į 1997-ųjų sienas, o finale – NATO, ES suardymas, įtakos Europoje ir buvusiose sovietų sąjungos šalyse atkūrimas.

Šis Putino – Trampo susitarimas yra dalis Rusijos GRU-SVR plano, gudriai įvynioto į Kremliaus agentūrinių burtininkų vatą.

Kas mūsų laukia artimiausioje ateityje?

Volodymyras Zelenskis atsisakė priimti ultimatumą, vadinasi, JAV paramos (pažado) Ukraina negaus. Jei JAV neberems Ukrainos, o Europos lyderiai, kas labai tikėtina, toliau trypčios linguodami į rusiškų čiastuškių ir geležinkelio bėgių sprogdinimų taktą, Rusija tęs karą ir po truputį valgys Ukrainą.

Didelio intensyvumo karinių veiksmų nereikės, Maskvai pakaks alinti merdinčią šalį, ieškant būdų, kaip Kijeve pasodinti Ivanašvilio-Kadyrovo tipo Maskvos marionetę Lavrovo marmūze ir Medvedčiuko smegenimis.

Iš kitos pusės, tikrai ne viskas visuomet vyksta taip, kaip planuoja Maskva. O Maskva tikrai neplanuoja 30 dolerių už naftos barelį kainų, kas gali netrukus nutikti.

Vašingtonas, derėdamasis su Maskva, jai paskelbė energetinį karą, sankcionuodamas didžiąsias Rusijos naftos kompanijas. Antrinės sankcijos gresia šalims, kurios pirks rusišką naftą. Net didžiausi Kremliaus propagandos kanalai pagrindine naujiena skelbia ne „taikos planą“, bet JAV prezidento pareiškimą, kad jis „neketina panaikinti sankcijų Rusijos naftos bendrovėms „Rosneft“ ir „Lukoil“.

Dėl labai savanaudiškų priežasčių, artimiausia Trampo aplinka vis dar kažkaip suvokia, kad Maskvą reikia spausti bei atgauti naftos gavybos ir jos kainų pasaulyje kontrolę, o OPEC+ pastūmimas iš pagrindinio žaidėjo pozicijos, turi lemiamos įtakos Maskvos „suminkštėjimui“.

Svarbūs žaidimai vyksta apie Venesuelą ir Nigeriją, kur JAV siunčia savo ginkluotąsias pajėgas. Venesuelos diktatorius Maduro šaukiasi Kremliaus pagalbos, tačiau rusų rankos šiandien per trumpos, kad galėtų įtakoti procesus Lotynų Amerikoje.

JAV skelbia, jog ateis į pagalbą ir Nigerijos katalikams, nes šiuos žudo ir engia vietos islamistai. Labai gražūs ketinimai, tik kažkodėl jų nesimato pilietinio karo draskomo Sudano atžvilgiu. Kodėl?

Todėl, kad Sudane yra tik skurdas, karas, badas ir lavonai, o Nigerija ir Venesuela yra strateginis JAV taikinys dėl vienos tirštai skystos juodos priežasties – naftos. Šios dvi šalys yra vienos pagrindinių naftos išgavėjų pasaulyje.

Žiūrint ciniko akimis, per vienos Kremliui draugiškos frau realpolitik akinius, pastarieji JAV ėjimai, jei bus sėkmingi, yra naudingi ir Lietuvai. Rusija, prarandanti energetinių resursų pasaulyje kontrolę, nebegalės įtakoti jų kainų ir nevaržomai prekiauti nafta bei dujomis taip, kaip tai darė daugybę metų. O tai reiškia, kad šalis–degalinė gaus mažiau pajamų savo karo ir diversijų reikmėms.

Rusijos pajamos iš dujų ir naftos sudaro daugiau nei 40 % jos biudžeto. Tai yra akivaizdus įrodymas, kokia silpna už branduolinio fasado yra Rusija, ir kaip lengvai ją galima nuvaryti į bankrotą, stipriau paspaudus.

Deja, nei JAV, nei Europa to nedaro, o Vašingtonas dargi ir legitimizuoja karo nusikaltėlius, dalindamasis pasaulį su Maskva, apie tai Putinas nuolat svajoja savo šlapiuose sapnuose.

Trampas tiki (yra įtikintas), kad su Rusija įmanoma susitarti, galima ir reikia prekiauti, nes pelnas ir pinigai yra trampiškos pasaulio tvarkos garantas: visi gyvena taikiai ir prekiauja, didžiausius pelnus ir naudą nešdami, pirmiausia, JAV, nes būtent JAV turi daugiausiai „kortų“ už visus kitus.

Bet būtent JAV, be jokios prekybos ir pelnų, jei tik norėtų, jau dabar galėtų ne prismaugti, o visiškai pasmaugti Rusiją, priversti ją pasirašyti realų taikos-kapituliacijos planą ir išsinešdinti iš okupuotų Ukrainos sričių. Tuo pačiu labai tiesiogiai pagrasant Kinijai ir parodant Pekinui, kas būtų, jeigu būtų, ir Komunistų partija su vyrbegemotu Si prarastų savikontrolę Taivano sąsiauryje.

Deja, juodojo pentadienio realybė yra kita: Trampas kartoja Putino žodžius apie tai, kad Rusija anksčiau ar vėliau vis tiek užgrobs numatytas teritorijas. Tai verčia mus daryti dvi labai nemalonias išvadas. A, JAV lyderis tiki Rusijos karine galia ir bendradarbiauja su Putinu ir jo aplinka. Ir bė, šioje vietoje, šiame etape, privalome pripažinti Rusijos agentų ir diplomatų aktyvaus veikimo pergalę.

Ką gi, tai tik vienas mūšis. Ar jis sugebės pakreipti karo eigą, priklauso nuo mūsų visų Europoje.

www.visagentura.com