Lapkričio 11 dieną rusijos užsienio teroro reikalų ministras Sergejus Lavrovas interviu rusijos dezinformacijos kanalams apjungė svarbiausius ilgalaikės Kremliaus informacinės operacijos, nukreiptos prieš Baltijos valstybes, naratyvus.
Eilinį kartą, karo nusikaltėlių valdomos šalies diplomatas kaltino Baltijos šalis dėl „rusofobijos“, „antirusiškų nuostatų“ ir rusakalbių gyventojų diskriminacijos bei dėl to, kad šios šalys neva nesilaiko susitarimų su Rusija.
Tai tipinis rusiškos propagandos pavyzdys, šablonas, kurį Maskva taikė Gruzijai ir Ukrainai prieš pradėdama konvencinio karo veiksmus. Skirtumas šiai dienai tas, kad Maskvos orda yra įstrigusi Ukrainoje, o teroristinis režimas neturi pajėgumų, kuriuos galėtų skirti rimtesniems veiksmams vystyti Baltijos šalyse.
Tačiau toks išpuolis rodo, kad diversijų grėsmė auga, o rusijos vykdomas informacinis karas stiprėja.
Kalbėdamas iš FSB ir SVR paruoštukų, Lavrovas pristatė Baltijos šalis kaip Jungtinės Karalystės marionetes, teigdamas, kad jos yra praradusios suverenitetą. Tokiu būdu ir vėl grįždamas prie senų imperinių ambicijų, Lavrovas įgarsino šimtmečių senumo pretenziją, esą Baltijos šalys nėra Vakarų Europos dalis, kad jos iš tiesų priklauso rusijai, o ne Europai.
Šioje vietoje stebime ir kitą gudriai įterptą priklausymo naratyvo aspektą: esą Baltijos šalys yra daiktas, priklausinys, teritorija, kurią kažkas kitas savinasi, valdo, dalinasi, be jokio šių valstybių dalyvavimo, savarankiškumo, kaip tai jau buvo daryta XVIII amžiuje raikant ATR tarp to meto didžiausių galių.
Šia žinute, žinoma, taip pat bandoma įgelti ir Didžiajai Britanijai, kurios vertybinis stuburas ir atvirai deklaruojamas požiūris į rusijos agresyvią ekspansiją yra pavyzdys kitoms ES ir NATO šalims.
Lavrovas įvardino Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip grėsmę rusijai, teigdamas, jog „kai kurie veikėjai“ Europos Sąjungoje kursto Baltijos šalis, siūlydami, jog Kaliningrado sritis galėtų būti „nušluota“.
Pirma, tai atviras Maskvos grasinimas, ištartas oficialaus režimo pareigūno lūpomis. Nors tai nieko naujo ir yra nuolat kartojama eilinių rusų propagandistų pasisakymuose, strateginio lygmens pareiškimų šia tema jau ilgą laiką nebuvo girdima.
Antra, tai rodo, kad Karaliaučius yra pati silpniausia teroristinės valstybės vieta, todėl būtina dėti visas pastangas, kad šio autonominio regiono žmonės imtų galvoti apie visišką atsiskyrimą nuo okupantų iš rytų.
Kelios citatos: „Lietuva, Latvija ir Estija <…> stipriai pervertina savo svarbą Vakarų europiečiams, o Britanija joms paskyrė provokatorių vaidmenį.“
„Po įstojimo į Europos Sąjungą rusofobija Baltijos šalyse ne tik nesumažėjo, bet dar labiau išaugo…“
„Kai kurios figūros ES kursto Baltijos šalis, kalbėdamos, kad Kaliningrado sritis galėtų būti nušluota.“
Ką visa tai reiškia?
Lavrovo retorika atitinka vadinamąją „saugumo naratyvų projekciją“, Kremliaus mėgstamą informacinio spaudimo taktiką „artimajam užsieniui“, kurį maskoliai laiko savo nuosavybe.
Oficialiai kartojami teiginiai apie rusofobiją ir tariamą rusakalbių diskriminaciją bei Baltijos šalių nesavarankiškumą yra pagrindinės Kremliaus užsienio politikos linijos nuo 2004 metų, kai įstojome į ES ir NATO.
Nuolat kartojami, šie naratyvai kelia grėsmės ir nestabilumo atmosferą, didina visuomenės įtampą, mažina ES bei NATO šalių vienybę.
Jo konstatavimas, kad Baltijos šalys „priklauso rusijai“ arba „yra perteklinės Europai“, atspindi tradicinį imperinį Maskvos požiūrį ir perrašomą istoriją. Tikslas – pateisinti agresyvią užsienio politiką, diskredituoti regiono suverenitetą ir kurti priešpriešą tarptautinėje arenoje.
Be to, tokiu būdu Kremliaus politika Baltijos regione retoriškai susiejama su ankstesniais veiksmais prieš Ukrainą – informacinė erdvė ruošiama galimiems veiksmams, naudojant identiškus argumentus.
Lavrovo dėmesys Kaliningrado srities „nušlavimui“ ir ES „kurstymui“ rodo bandymą sumenkinti Vakarų valstybių saugumo politiką ir kelti dirbtines įtampos situacijas prie sienų. Paprastai, tai rusijai istoriškai „leisdavo“ eskaluoti konfliktą ar pateisinti atviro karo veiksmus bei moblizuoti savo visuomenę.
Apibendrinant: nors Kremlius anksčiau jau ne kartą naudojo tokią retoriką prieš Baltijos valstybes, tačiau šį kartą Lavrovas išdėstė visus teiginius vienoje kalboje, į tai tikrai negalima, kaip jau įprasta, Europos politikams ir lyderiams užmerkti akių, numojant ranka.
Itin suaktyvėjusios informacinės atakos ir teroristinės valstybės kaltinimai Lietuvai, Latvijai ir Estijai yra beveik identiški tiems, kuriuos Kremlius kėlė Ukrainai teisindamas Krymo, Luhansko ir Donecko sričių okupaciją 2014 m. ir vėliau, 2022 m. pradėjus plataus masto invaziją.
,,Lavrovas įvardino Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip grėsmę rusijai” – ir rašinio autoriai iš paskutiniųjų stengiasi tai patvirtinti, žodžiais ir stilium pagrįsdamas Lavrovo teiginį, Baltijos šalims paskyrė provokatorių vaidmenį. Pilietinę visuomenę imituojantys komunoliberalų aktyvistai kaip toreodorai koridoj erzina rusų mešką, nors neturi įrankio nei jos nužudyti, nei apsiginti. Jiems, manau, tai ir nerūpi – tiesiog siekia išprovokuoti jos puolimą. Bet tada į karą siųs ne savo, o mūsų vaikus. Ir šimtus tūkstančių rusų gal prisivežėtam, kad čekistinė Rusija galėtų ateiti jų gelbėti.