Seimo nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Liutauras Kazlavickas įregistravo pasiūlymą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad mokytojų atlyginimai nuo 2026 m. sausio 1 d. būtų didinami 7,65 proc., kaip numatyta kolektyvinėje sutartyje, o ne mažesniu tempu nei Vyriausybė pati yra įsipareigojusi.
Opozicija pabrėžia – mokytojai turi gauti tai, kas buvo pažadėta ir sutarta, o ne tapti biudžetinio chaoso įkaitais.
„7,65 proc. nėra politinis pageidavimas – tai yra Vyriausybės ir švietimo profsąjungų sutartas įsipareigojimas. Jo turi būti laikomasi. Jei šiandien teigiama, kad trūksta 60 mln. eurų – tai lygiai tokia suma, kokios biudžetas neteko atsisakius dyzelino akcizo didinimo. Finansavimo šaltinis buvo, tik jo atsisakyta politiniu sprendimu. Toks biudžeto formavimas yra neatsakingas – poreikiai turi būti įvertinami iš anksto pagal prisiimtus įsipareigojimus, o ne chaotiškai ieškant, ką braukti. Jei trūksta lėšų – ieškoma sprendimų biudžeto viduje arba planuojami tvarūs pajamų šaltiniai, o ne pirmiausia atsisakoma pajamų, o po to tikimasi stebuklo,“ – sako Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Ji primena, kad ant švietimo kolektyvinės sutarties yra ir jos parašas, todėl mato pareigą reikalauti, jog įsipareigojimai būtų įgyvendinti ne iš dalies, o pilna apimtimi.
„Biudžetas visų pirma yra instrumentas strateginiams pokyčiams, kuris atskleidžia valdžios prioritetus. Pateiktame švietimo biudžete aiškios strateginės krypties nėra. Matome stipriai mažinamą finansavimą vadovėliams, nėra lėšų autobusiukų programai, neužtikrinamas STEAM centrų ir kitų projektų tęstinumas. Tačiau labiausiai į akis krenta įsipareigojimų mokytojams nesilaikymas. Sutartas mokytojų atlyginimų augimas, susietas su VDU – ilgalaikis politinės bendruomenės įsipareigojimas, kurio nevalia laužyti. Švietimo sistemai šiuo metu itin reikia stabilumo ir pasitikėjimo“ – teigia Seimo narys Liutauras Kazlavickas.
Aisisakyti ydingos praktikos
Seimo narių pasiūlymu siekiama užbaigti ydingą praktiką, kai pirmiausia atsisakoma suplanuotų biudžeto pajamų, o vėliau ieškoma, kaip „sukrapštyti“ lėšų – reaguojant į spaudimą, streikus ar viešųjų ryšių darbotvarkę. Švietimo finansavimas, teikėjų teigimu, negali būti nei politinių mainų objektas, nei komunikacinė priemonė – jis turi remtis aiškiais ir privalomais įsipareigojimais.
2024 m. spalį atnaujintoje kolektyvinėje sutartyje, kurią Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pasirašė su keturiomis švietimo sektoriaus profesinėmis sąjungomis, numatyta, kad iki 2028 m. pedagogų atlyginimai kasmet turi augti 5 proc. daugiau nei prognozuojamas vidutinis šalies darbo užmokestis. Tai reiškia, kad mokytojų atlyginimų didėjimas turi sudaryti VDU augimą, padaugintą iš 1,05.
Finansų ministerijos duomenimis, 2026 m. vidutinis darbo užmokestis turėtų augti 7,3 proc. Atitinkamai, pagal sutartą formulę, mokytojų atlyginimai nuo 2026 m. sausio 1 d. turi didėti 7,65 proc.
Nepaisant to, įregistruotame Biudžetinių įstaigų darbuotojų apmokėjimo įstatymo pakeitimo projekte numatytas tik 5 proc. didinimas, t. y. mažiau nei įtvirtinta kolektyvinėje sutartyje.
Atsižvelgdami į pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų, Seimo nariai siūlo mokytojų atlyginimus nuo 2026 m. sausio 1 d. didinti 7,65 proc., kaip ir buvo sutarta.
Papildomam poreikiui – apie 60 mln. eurų – egzistuoja aiškus ir anksčiau opozicijos siūlytas finansavimo šaltinis: nestabdyti CO₂ dedamosios akcizų didinimo nuo 2026 m. sausio 1 d. Šių pajamų valdantieji atsisakė, o dabar teigia, kad reglamentuotiems įsipareigojimams lėšų trūksta.
Seimo nariai pabrėžia – valstybės žodis negali būti reliatyvus. Susitarimai turi būti vykdomi, o švietimas negali tapti taupymo eilute, kai stinga strateginio planavimo, fiskalinės drausmės ar politinės atsakomybės.
Parengta pagal Seimo kanceliarijos pranešimą
