Kai rudens vėjai nuo medžių nuplėšia paskutinius lapus, o diena vos spėjusi įsižiebti jau gęsta, prasideda laikas, kai mes vis labiau juntame šviesos ilgesį.
Tai tamsusis metų tarpsnis – ramybės, susikaupimo ir laukimo metas. Kai pasaulis už lango pilkas, mes pradedame ilgėtis šviesos, kurti ją savo namuose, savo viduje.
Šis ilgesys įsišaknijęs mūsų metų rato pajautoje nuo Vėlinių rimties, kuomet prasideda saulės sugrįžimo laukimo – Advento-Kalėdų laikotarpis.
Tai laikas, kai gamta ilsisi, o žmogus budėdamas tarsi tampa jos dalimi – stebi, mąsto, peržvelgia savo metus, dėkoja už tai, kas buvo, ir tyliai laukia naujos pradžios.
Adventas – sugrįžimas į darną
Adventas kviečia į tylą, santūrumą ir vidinį apsivalymą: mažiau triukšmo, daugiau tarpusavio susiklausymo ir susikaupimo, kuriame užgimsta prasmė. Advento sekmadieniais uždegame žvakes, klausomės ramios muzikos, puošiame namus.
Adventas tai ne tik laukimas, bet ir pasiruošimas – buitiškas ir dvasinis, kai mūsų siela kaip gamtos atspindys, ruošiasi naujai šviesai.
Tokia būsena mus grąžina prie darnos – tarp išorės ir vidaus, tarp to, ką matome, ir to, ką jaučiame.
Senieji ženklai ir naujieji jų pavidalai
Mūsų protėviai šviesos sugrįžimo laukimo laiko buitį nuskaidrindavo prasmingomis puošmenimis: šiaudiniais sodais, saulutėmis ir žvaigždėmis, įmantriais karpiniais.
Kiekvienas daiktas turėjo savo vietą ir prasmę – sodas jungė dangų ir žemę, žvaigždės perteikė – amžiną dieviškųjų Dausų šviesą, saulė – pasaulio tvarką, o žvakė įkūnijo šviesos pergalę prieš tamsą viltį.
Šiandien tą patį siekį nešti šviesą galime perteikti paprasta, tvaria puošyba – rinkdamiesi gamtiškas medžiagas, santūrias, bet prasmingas kalėdines dekoracijas namams.
Šviesa tampa ne vien dekoracija, o dvasine būsena, kurią kuriame kartu su šeima. Net paprasta žvakė ar šviesos girlianda įgauna gilesnę prasmę, kai ji įžiebiama iš noro dalintis šiluma.
Vakaro metu uždegta ugnelė ar žibintas lange primena senuosius papročius – kai šviesa buvo vilties žiburys, ir ženklas keleiviui, kad čia laukia namai.
Kalėdiniai žaisliukai – tarsi vilties kibirkštys
Kai gruodžio vėjai ima belsti į langus, namuose sužiba Kalėdų eglutė – amžinos gyvybės simbolis. Amžina jos žaluma, kad po žiemos vėl ateis vasara, o po tamsos – šviesa. Kalėdiniai žaisliukai ant jos šakų tartum mūsų vilties kibirkštys, primenančios dar neišsipildžiusius, bet labai svarbius mūsų troškimus.
Kiekvienas papuošalas – tarsi maža istorija: vienas primena vaikystės Kalėdas, kitas – išsaugotą šeimos paprotį, dar kitas – siekį nešti šviesą į kasdienybės pilkumą. Kai eglutė suspindi – visa namų erdvė prisipildo ramybės ir vilties.
Dirbtinės eglutės – šviesa ir tvarumas
Šiais laikais Kalėdų eglę galima pasipuošti nekertant gyvo medžio. Tai užtikrina praktiškas ir gamtai palankus sprendimas – dirbtinės eglutės, kurios nenumeta spyglių, tarnauja daug metų ir tinka tiek mažam butui, tiek erdviems namams.
Naujos gamybos technologijos leidžia sukurti itin tikroviškas šakas; vis dažniau naudojamos perdirbtos žaliavos. Tokia eglė – tai ne tik grožis, bet ir pagarba gamtai.
Pridėjus šiltą apšvietimą, natūralių atspalvių puošmenas ir keletą asmeninių papuošimų – seną žaisliuką, medinį angeliuką ar rankų darbo žvaigždę – dirbtinė eglė tampa namų pasaulio centru – vieta, kur susirenka šeima, lėtėja laikas, užgimsta pokalbiai ir šventinė nuotaika.
O kai vaikai pirmą kartą įžiebia eglutę, jų akyse sušvinta ta pati šviesa, kurią prieš šimtmečius saugojo mūsų protėviai – šviesa, jungianti kartas.
Tamsa mums reikalinga, nes iš jos ir gimsta tikroji šviesa mokanti mus sustoti, džiaugtis namų židinio šiluma, bendravimu su artimaisiais, kalėdinių dovanų šnaresiu… Šis laikas skatina pajusti, kas iš tiesų svarbu – ramybę, paprastumą ir dėkingumą už kasdienybės dovanas.
Šviesą kuriame ne tik lempučių girliandomis, bet ir savo širdimis: daugiau skirdami dėmesio artimajam, mažiau įsileisdami skubos ir tuščio šurmulio, pajusdami darnos galios dvasinį poveikį. Kai vakaro tyloje uždegame šviesą, ji primena, kad net mažiausia liepsnelė gali apšviesti visą kambarį – kaip ir mažas gerumas gali pakeisti žmogaus dieną.
Kalėdos nėra tik diena kalendoriuje – tai patyrimas, kad pasaulis gali atsinaujinti ne tik aplink mus, bet ir mūsų pačių viduje.
Tuomet šviesai sugrįžus į dangų, ji sugrįžta ir nušviečia giliausius mūsų sielos užkaborius. Ir galbūt būtent todėl tamsiausiame metų laike pajuntame – šviesos sėkla niekada neišnyksta, ji tik laukia, kol vėl ją pasėsime.
