S. Birgelis. Gdanskas – paskutinė kelionės stotelė (IV)

Iš ciklo: Kelionės po Lenkiją (4/4)

I dalis (Mamerkai ir „Vilko irštva“) čia
II dalis (Žalgirio mūšio lauke) čia
III dalis. (Marienburgo pilis: trys valandos tarp kryžiuočių tvirtovės sienų) čia

Mūsų kelionė po Lenkiją pasiekia finišo tašką – įspūdingą Gdanską su gražiu senamiesčiu, Neptūno fontanu ir svarbiais istorijos ryšiais.

Gdanskas

Tai miestas Vyslos žiotyse prie Vyslos ir Motlavos santakos, nuo seno buvęs prekybos, kultūros ir politikos kryžkele.

Čia nuo Viduramžių driekėsi Hanzos pirklių keliai, čia gyveno įvairių tautybių žmonės – lenkai, vokiečiai, žydai, škotai, taip pat ir lietuviai, atvykę su prekėmis ar į tarnybą valdovų dvare.

Miestas klestėjo, turėjo savivaldą, didžiulius sandėlius, garsiąsias katedras ir savitą kultūrinį gyvenimą.

XX a. pradžioje Gdanskas atsidūrė ypatingoje padėtyje – po Pirmojo pasaulinio karo jis tapo laisvuoju miestu, tarptautinio statuso dariniu, bet su vokiečių dauguma. Tarpukariu čia tvyrojo įtampa tarp lenkų ir vokiečių. O 1939 m. Gdanskas tapo viena pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dramos vieta.

Rugsėjo 1-ąją, kai nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją, Gdanske prasidėjo viena iš legendinių gynybos istorijų – Lenkijos pašto gynyba. Mažame pašto pastate, kuriame dirbo paprasti tarnautojai, įsitvirtino kelios dešimtys lenkų gynėjų. Jie buvo prastai ginkluoti, neturėjo didelės karinės patirties, bet jų pasipriešinimas naciams tapo miesto simboliu.

Vokiečių kariuomenė apsupo paštą

Jie panaudojo artileriją, net liepsnosvaidžius. Gynėjai laikėsi beveik visą dieną, atsisakydami pasiduoti, nors jėgų santykis buvo triuškinantis. Tik vakare, kai pastatas buvo padegtas ir žuvo daug jo gynėjų, likę gyvi pasidavė. Naciai juos sušaudė kaip „banditus“, nors tarptautinė teisė aiškiai saugojo gynėjus.

Šiandien buvusiame pašto pastate veikia muziejus, pasakojantis apie tą dramatišką gynybą ir žmones, kurie tapo didvyriškumo simboliu. Aplankius jį, supranti, kad Gdanskas – tai ne tik gražūs renesansiniai fasadai ir Neptūno fontanas. Bet ir miestas, kurio istoriją rašė tikros dramos, pasiaukojimas ir laisvės kaina.

Antrojo pasaulinio karo metu Gdansko senamiestis buvo beveik visiškai sugriautas – smarkūs bombardavimai ir gatvių mūšiai sunaikino didžiąją dalį istorinių pastatų. Po karo miestas buvo atkurtas, tačiau dauguma šiandien matomų pastatų yra kruopščios rekonstrukcijos rezultatas.

Žygiuojame Dlugi Targ (Długi Targ) pėsčiųjų gatve

Stebime renesansinių namų fasadus. Centrinėje aikštėje stovi iškili Gdansko rotušė, miesto valdžios ir teismų centras. Dabar čia veikia Gdansko istorijos muziejus, kuriame galima susipažinti su miesto istorija.

Šalia yra Neptūno fontanas, sukurtas 1606–1633 m., o iškilmingai atidengtas 1634 m. Tai vienas ryškiausių miesto simbolių.

Neptūnas, jūros dievas, apžvelgia Dlugi Targ ir žymi miestą, kurio likimas visada priklausė nuo marių ir prekybos.

Šiek tiek tolėliau nuo šurmulingo senamiesčio yra visai kitoks Gdanskas – darbininkų miestas, naujoviškos Lenkijos laisvės lopšys. Tai garsioji Gdansko laivų statykla – milžiniška pramoninė teritorija, kur XX a. antrojoje pusėje buvo statomi laivai, bet kur svarbiausia istorija yra susijusi ne su plienu, o su žmonėmis.

1970-ųjų pabaigoje, kai komunistinė valdžia pakėlė maisto kainas, visoje Lenkijoje kilo protestai. Gdanske jie buvo ypač audringi.

1970 m. gruodžio 16–18 d. čia į gatves išėjo tūkstančiai darbininkų, reikalavusių teisingumo ir geresnių sąlygų. Valdžios atsakas buvo žiaurus. Kariuomenė ir milicija šaudė į beginklius žmones. Vien Gdanske žuvo kelios dešimtys protestuotojų, šimtai buvo sužeistų.

Trijų kryžių paminklas

Vėliau prie laivų statyklos iškilo įspūdingas Trijų kryžių paminklas – memorialas tiems, kurie žuvo dėl teisingumo ir laisvės. Trys milžiniški kryžiai su inkarais jų papėdėje simbolizuoja ir jūrą, ir kančią, ir tikėjimą, kad laisvė nėra dovanojama – ji iškovojama aukomis.

Laivų statykloje 1980 m. gimė ir „Solidarumo“ judėjimas, vadovaujamas Lecho Valensos (Lech Wałęsa). Joje prasidėjo streikai, apie kuriuos netrukus sužinojo visas pasaulis. Iš jų išaugo judėjimas, kuris sudavė lemiamą smūgį komunistiniam režimui Vidurio ir Rytų Europoje.

Europos solidarumo centras

Šiandien laivų statykloje yra Europos solidarumo centras – naujoviškas „Solidarumo“ muziejus ir kartu laisvės simbolis. Pastato architektūra pati savaime primena laivą. Jo rūdinto plieno sienos tarsi atkartoja senų laivų korpusus, kurie kadaise buvo statomi šiose dirbtuvėse.

Viduje – septynios interaktyvios nuolatinių parodų salės, kuriose lankytojai keliauja per „Solidarumo“ judėjimo istoriją. Nuo pirmųjų streikų ir slaptų susirinkimų iki derybų su valdžia ir komunistinės sistemos griūties. Čia galima pamatyti ir legendinę Lenkijos Liaudies Respublikos valdžios su darbininkais pasirašytą sutartį.

Muziejus naudoja šiuolaikines technologijas

Tai ekranai, garso įrašai, autentiški vaizdo kadrai leidžia pačiam atsidurti streikuojančių darbininkų minioje arba derybų salėje. Kai kur galima net išgirsti pačių protestuotojų balsus, įrašytus prieš kelis dešimtmečius.

Centras pasakoja ne tik apie Lenkiją – jis rodo, kaip iš Gdansko kilo banga, nuvilnijusi per visą Vidurio ir Rytų Europą, atvedusi prie Berlyno sienos griūties ir šaltojo karo pabaigos.

Gdansko Marijos bazilika

Turėjome nuostabią progą aplankyti Gdansko Marijos baziliką. Įėję į šią baziliką, buvome sužavėti milžiniška erdve, aukštais gotikiniais skliautais ir spalvingais vitražais, kurie praleidžia švelnią natūralią šviesą.

Apžiūrėjome įspūdingus altorius, skulptūras ir meno kūrinius, kurie byloja apie šios bažnyčios ilgą istoriją. Visa erdvė sklido ramybe ir istorijos jausmu, palikdama gilų įspūdį.

Vienas jautriausių bruožų buvo nužudyto Gdansko prezidento P. Adamovičiaus (Adamowicz) kapas, kuris priminė mums prieš porą metų šiame mieste įvykusią tragediją.

Vėliau aplankėme Šv. Brigitos bažnyčią, garsėjančią išskirtiniu gintariniu altoriumi. Gintarinis altorius – tikras šedevras: aukštas, plačiai išsidėstęs ir pilnas simbolių.

Už kelių kilometrų nuo Gdansko senamiesčio yra vieta, kur 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tai – Vesterplatė (Westerplatte), nedidelis pusiasalis, kur Lenkijos kariuomenės garnizonas pirmasis stojo prieš vokiečių invaziją.

Tą rytą stipriai ginkluoti vokiečiai užpuolė mažą lenkų karinę įgulą. Jie turėjo ištverti 12 valandų, o priešinosi 7 dienas. Vesterplatės gynėjai tapo didvyriškumo simboliu.

Šiandien čia memorialas ir muziejus po atviru dangumi. Išlikę įtvirtinimų fragmentai, artilerijos pozicijos, kurios leidžia įsivaizduoti mūšio įtampą. Lankytojai gali apžiūrėti kareivines – lengvą bunkerį, kuriame gynėjai laikėsi iki paskutinio šūvio, ir pabūti vietoje, kur kadaise aidėjo kulkos.

Paminklai ir lentos primena kiekvieną žuvusįjį.

Ant kalnelio stovi didžiulis atminimo paminklas, simbolizuojantis ne tik Vesterplatės pusiasalio, bet ir visos Lenkijos pasipriešinimą agresijai.

(Pabaiga)