K. Urba. Mezolito baltai (II)

Skiriu Tėvų lituanistų Irenos ir Kęstučio atminimui

Pirma dalis ČIA>

…Perkūnas Žemyna ir Kaukas
Pasaulio samprata lyg duona prariekta
Dar neišdžiūvęs ąžuolynas senas
Jo šakos šnara Baltija

Archeologas Adomas Butrimas per penkiolika žavingiausio Žemaitijos ežero – žuvingojo Biržulio aplinkos kasinėjimų metų yra aptikęs net 56 akmens amžiaus gyvenvietes, aukojimo [1] vietas, kapinynus, tarp kurių ir garsusis Donkalnio žynio palaidojimas (5520 m. pr. Kr.).

Paaiškėjo, kad Biržulio apyežeryje buvo gyventa prieš dešimt tūkstančių metų [2], o seniesiems dabartinės Žemaitijos gyventojams patys artimiausi yra Laplandijos saamiai [3]. A. Butrimo kolega, kitas išugdytas Alkos muziejaus telšiškis ir baltų kilmę traktuojantis kur kas anksčiau – Algirdas Girininkas Šiaurės Lietuvoje rago, titnago radinius prie Radviliškio Nemunėlio datuoja maždaug prieš 13 tūkstantmečių buvusio ledyno pačiame pakraštyje [4].

Ką tų laikmečių žmonės išgyveno, kam meldėsi ir ko tikėjosi, spręsti yra labai sudėtinga ir sunku, tačiau vis tik pasitelkus visą eilę mokslų – postprocesinę archeologiją, kuri itin sureikšmino konteksto svarbą, antropologiją, paleogenetiką, lingvistiką, mitologiją bei etnologiją yra įmanoma atlikti tikėtinas medžiojusių, žvejojusių ir rinkusių gamtos gėrybes senojo mezolitinio baltų tikėjimo, ritualo, kulto (ši trijulė apibrėžia religiją) [5] fragmentų rekonstrukcijas [6].

Algirdas Julius Greimas ir kiti yra pabrėžę, kad mitologiniuose tyrinėjimuose itin svarbi poetinė klausa. Kitaip tariant, leksinis – asociatyvinis, leidžiantis dekoduoti pirmines žodžių prasmes mąstymas, bei lakoka vaizduotė, tad jais ir plačiu konteksto aprėpimu apsiginklavę [7] leiskimės į kelionę laiku, kurioje atrama chronologizavimui bus išlikę baltiški, germaniški, slaviški atitikmenys neindoeuropietiškoje baskų kalboje.

Jau vien baskų lokatyvo galūnė ,–an‘, germanų prielinksnis rodantis vietą ‚in‘ ir mūsų ‚miškan – medėn‘ bei suomių ‚metsään‘ – į mišką verčia papustyti akis ir įtempti ausis bei mąstyti apie medžiotojų laikmečio nuėjus šiaurėn paskui elnius, kai tirpo ledynai, kalbos reliktus. Ir pirmykščiai žodžiai buvo konstruojami atsižvelgiant į svarbios situacijos kontekstą netgi esamų keleto sudurtinumu (pvz. ‚kaukorėžis‘ nuo ‚kaukas ir rėžti‘), tad kai kurių žodžių dekonstravimas ir dekodavimas gali apibūdinti buvusias vieno ar kito laikmečio situacijas.

Itin svarbu pabrėžti Dzūkijoje kasinėto titnago išteklių svarbą baltų konsolidavimui nuo mezolito. Užnemunėje tinkamo titnago įrankių ir ginklų antgalių kūrimui išteklių nebėra, ten vyravo kauliniai ginklų antgaliai, todėl šios strateginės žaliavos transportavimas nuo Eišiškių – Druskininkų regiono iki Rygos ir Suomių įlankų bei vykę mainai įtvirtino ne tik materialines archeologines mezolitines Nemuno ir tribriauniais ietigaliais žinomą Kundos (vietovė Estijoje) kultūrą, bet ir konsolidavo bendrą kalbą bei tikėjimą išskirtine dievybės Perkūno tete nago galia apsireiškiančia titnago kibirkščių įskėlime gyvybiškai svarbios šiauresniuose kraštuose ugnies įkūrimui (žr. prūs. ‚nagis‘ – titnagas).

Graikų mitologijoje Τηθύς – Tethys, (Tetija) yra Dievų gelbėtoja, titanidė, Gajos ir Urano dukra, Okeano žmona, tad Perkūno tete įžodinimas galėjo dar paleolite atspindėti titnago atidengimą pakrantės smėlyje, žvirgžde po griausmingos audros.

Mitologinis europinis Alkas ir Alka, Gabija ir ugninio Perkūno kiltis

Mįslingojo ‚Alko‘, pasak prof. Rimanto Balsio, įgijusio net aštuonetą žodyninių reikšmių [8] pirmykštės pirmapradės prasmės rekonstravimas, nežiūrint viso sudėtingumo, atrodo, kad vis tik yra galimas laikantis chronologinio nuoseklumo bei plačiai ir giliai laike žvelgiant į Europos leksikos bei mitologijos kontekstus.

Finaliniame paleolite ir pradiniame mezolite prie Baltijos, suprantama, vyravo elnių, traukusių šiaurėn paskui samanas, medžioklė. ‚Elnio‘ ir ‚velnio‘ sąsajos matomai būta ne tik leksinės. Medžioklėje besigindamas žvėris dažnai sužeisdavo žmogų („kad jį kur velniai trauktų“).

Todėl nenuostabu, kad velnias kaip blogis tapatintas ir su lokiu, vilku [9], šiems prie Baltijos atsiradus su lapuočiais šiltesniu Borealio – Atlančio sandūros laikotarpiu, o dar ankstesniais laikais toks vaidmuo turbūt buvęs suteiktas agresyviems elniams medžiotojų užspeistiems liūne: iš čia tikėtini leksiniai virsmai (priebalsių pagrindu) elnias → velnias; elnias → liūnas, klonis; velnias liūne → velėna → vėlė, vėlai, valia, iš kur keltų dievasVellaunus, germanų dievas Ullinn, slavų dievas chtoniškasis Velesas, kurie gal kilę nuo išsivaikščiojimo iš bendro ledynmečio prieglobsčio pradžios o gal net iš ankstesnio laikotarpio.

Tokį atitikimą itin plačiame areale tegalima aiškinti kaip ledynmečio šamanizmo palikimą, juolab ‚monas‘ [10] – burtas priskirtinas globalioms etimologijoms yra ryškus savais atitikmenimis ne tik fino – ugruose. Labai įsitvirtinęs pasakojimuose gerai žinomas mitologinis Perkūno priešiškumas Velniui bus kilęs nuo durpynų, kur gulinėdavo elniai, užsideginėjimo žaibais.

Pasaulis – pelkių gyvenimas pasak prof. Vinco Vyčino proaisčiams buvo Žemynos viešpatija [11]. Archajiškiausia ‚velnias‘ forma atsižvelgus į dažnoką ‚b‘ į ‘v‘ kaitą gal buvo ‚bhelnias‘, o tas ‚bh‘ galėjo reikšti smūgį basliu. Iš čia bus kilęs ir matyt, mezolitinis žodis ‚bala‘, o sandūroje su luotu – ir slavų ‚boloto‘ bei Balatono ežero pavadinimas. Pelkei ir balai užšąlus žiemą radosi spalvinis apibūdinimas – ‚balta‘ ir ‚balas‘, o tai su ‚pelke‘ tik patvirtina baltų lokalizaciją šiauriau slavų.

Taigi, velnias būtų ne taikliu strėlės pataikymu nužudytas elnias, o iš karto nepribaigtas, kuriame baloje besislėpusiame „tūnojo pats velnias“.

Seniausias elnio kultas sietinas su tokiais vietovardžiais ar hidronimais kaip Alniaragis (3), Alnė (1), Alnis (1) [12], gal būt ir Alinavos pelkė (Panevėžio rj.), o jau ‚liūnų‘ kruopštus Lietuvos helonimų tyrinėtojas Laimutis Bilkis yra priskaičiavęs beveik šimtinę [13]. Biržų krašto pragorės [14] – atsiveriančios duobės suvoktos, kaip velnio piktadarybė. Gi velnių buvimas lietuviškose pasakose yra dažniausiai lokalizuojamas būtent prie vandens [15].

Latvijos nacionalinis epas Lačplėsis rodo baltuose buvus patį tikriausią galingiausio mūsuose retai sumedžioto žvėries – lokio (žr. baskų ‚luki‘ – lapė) kultą, kuris turi atspindį skandinavų mitologijoje Loki pavidale. Baltai itin vertino iš lokio galinių pirštakaulių su nagu pagamintus iki 4.5 cm dydžio amuletus, nes jie, atseit, turėdavo padėti mirus įkopti į ledu padengto kalno viršūnę [16].

Kuo ne pasąmoninis archetipinis ledynmečio tikėjimų reliktas, atspindėtas ir Lokavos piliakalnio pavadinime? Tarp mezolite ir neolite medžiotų apie dvi dešimtis žvėrių, sprendžiant iš jų kaulelių archeologiniuose sluoksniuose, lokiai buvo itin retai sumedžiojami (ledynmečio milžiniško Europinio urvinio lokio Ursus spelaeus kaulų neaptikta), o vyravo briedžiai ir šernai, sudarę daugiau nė pusę medžioklės laimikių [17].

Slavų briedį – ‚losj‘ (praslav. *olsь , iš kur bus kilęs jų miškas ‚lies‘) ir į kurį reikia taikytis lanku – slav ‚luk‘ vis tik skirtingai nuo kalbininkų vesčiau nuo mūsų ‚lokio‘. Ką baltai mezolite vadino lokiu, slavai – briedžiu, nors ir tie, ir tie buvo ginkluoti lankais.

Baltiškas tikėjimas Lietuvoje yra išsaugojęs senoviškų šventviečių, žinomų apeigomis iki XIV a. – Alkakalnių gerbimo (prūs. ‚garbis‘ – kalnas, ‚garian‘ – medis) tradiciją. Žemaitijoje jie tebėra Medvėgalio komplekse, o vien Plungės rajone jie išsidėstę Mikytų, Gudalių, Gilaičių, Vilkų, Visvainių, Padiegimės vietovėse.

Tarp žinomiausių turistiniuose leidiniuose minimas yra Dzūkijoje Liškiavos alkakalnis, o Aukštaitijos – alko kalnas Sirvetos nacionaliniame parke, tačiau šiuose dviejuose regionuose alkakalnių tėra tik keliolika, o Žemaitijoje, Kurše jų gausybė, nemažai ir Vidžemėje prie Rygos įlankos [18] (latv. ‚alkod‘– stabai), todėl tai bus elnių medžiotojų, traukusių arčiau jūros ir vėliau pradėjusių medžioti briedžius, tęstinumo pasekmė.

Gi jau vietovardžių su visa hidronimija Lietuvos teritorijoje su šaknimi ‚alk‘ akims raibstant nuo gausos priskaičiavau per dvi šimtines [19]. Panašus vaizdas ir iš Prūsijos: Alka, Alkainiai, Alkgiris, Alkynėliai, Alkininkai, Alkkalnis, Alknikiai [20] bei kyšulys į jūrą – Alknikių ragas (vok. Rantauer Spitze, rus. Gvardejskij mys) [21]. O kur dar Alkis iš Vilniaus legendos bei vardai Alkanta, Alkantė, Alkmena, Alkmenė [22]?

Pagvildenkime nežinomą iki šiol šventvietės žodžio ‚alkas‘ kilmę. Žaliava pirminiam apmąstymui tebūnie lietuviškų žodžių lizdas ‚alksnis, alkūnė, alkanas, alkas‘, o tolimesnis pasižvalgymas po kitas geografines platumas tuoj pat atveda prie helėnų ‚αλϰη‘, lotynų ‚alces‘, germanų (švedų/norvegų/danų/anglų: ‚älg /elg/elk‘) – briedis [23]. Kad prūsai garbino briedžius – Dievų vergus yra rašęs ir Erazmas Stela XVI amžiuje [24], o ir gerokai anksčiau Tacitas alkų garbinimą mini Lugijų gentyje buvusį.

Todėl labai jau tikėtina, kad alkavietėse baltai ne tik aukodavo alksnynų smarkuoliui, kuris brido per pelkes, upokšnius – briedžiui, bet ir vaišindavo praalkusius, bet ne įvaryto į duobes briedžio kepsniais (– išlikdavo alkani [25]), o turbūt dar ir kartu sumedžioto bei iškepto šerno: skrandis, skilvis, blužnis, vėdaras, lašinys yra tik baltams būdingi žodžiai. Tai būdavo neeilinė ir išskirtinė šventė (prūs. šventinis – ‚lankenan‘), lankytina takais ( – prūs. ‚lonki‘) su lankais (?) visiems alkaniems [26], o medžiotojai gaudavo ir žaliavos raginiams, iltiniams iečių antgaliams ir nemažai vertingos odos.

Kad prūsai lankams naudodavo lazdyną rodo jų ‚lunkun‘ – lazda. Kad medžioklė prasidėdavo nuo Alko pagarbinimo gal rodytų ir suom. ‚alku‘ – pradžia, nes baltų ir suomių paribyje šie galėdavo perimti kai kuriuos ritualus. Lietuvoje žinoma daugiau kaip dvi dešimtys alkakalnių, vadinamų Saulės kalnais, sietinais su jos krėslu (prūs. Sawlikresli) [27], tad prieš medžiokles turėjo būti meldžiama Saulės, kad leistų miško tankmėje pamatyti žvėrį.

Suomių dangaus dievas Ukko, kuris vėliau sutapatintas su jų Perkele yra gretintinas, kaip pastebėjo Leopoldas von Šrioderis (Schröder) su prūsų panteono Okopirmu. Šio vardo dekodavimas veda link aukos pirmutiniam.

Alksnio žirginėliai yra rudos spalvos, kaip ir rudas briedis, o kad ‚bristi‘ ir ‚rudas‘ sumoje galėjo duoti ‚briedį‘, vėlgi negalima atmesti. Kitaip tariant, alksnis buvo laikomas briedžio medžiu. Pastebėjus, kad iš „alkūnės“ – briedžio sąnario traukdavo sausgysles lanko templei ir siuvimui (dar žr. prūs. kaklagyslė ‚stroio‘ atitinka rus.‘struna‘, dekoduoti verta vok. ‚ellenbogen‘ – alkūnė), šis gyvūnas ne veltui laikytas šventu, todėl jo sudievinto vardo – alkas be reikalo tabuistiškai neminėdavo.

Kita vertus, baskų ‚ahalke‘ – gėda, drovumas, nedrąsumas, kuklumas (ir prieš dievybę?), ‚malko‘ – ašara ir ‚alko‘ – vaisių kekė (aukojimui?)‚ ‚elkartu‘ – kartu (į ir iš Alkakalnio?) gali rodyti, vėlgi, ledynmečio kultą ir Iberijos žmonių prieglobstyje, kurio migracinė poledynmečio banga nusidriekė iki Dauguvos ar net dar toliau į šiaurę.

Baskų tarmių ‚alki, alkhi, aulki‘ reiškia krėslą, suolą, o kur Vykinto Vaitkevičiaus nurodytoje pvz. Saulės krėslo kalvoje nusileisdavo saulė irgi galima numanyti – žiūrint iš tam tikro žyniui žinomo taško atrodydavo, kad ant alkakmenio, o tai galėjo būti ženklu uždegti šventą ugnį, meldžiant, kad saulė niekada nepaliktų šios aplinkos, kaip kad nutinka poliarinėje naktyje. Gi maksimalus ledų užslinkimas prieš dvi dešimtis tūkstančių metų yra aiškinamas žemės ašies poslinkiu, tad tokia naktis užeidavo ir kur kas pietesnėse teritorijose nei dabar ištinka.

Į paleolitinį laikotarpį dėl globalios etimologijos ‚par‘ ( – skristi, šokti, bet kodėl tada ne ir liepsnai sparnuotai mišku?) pretenduojantis helėnų kalboje žodis „ugnis“ yra ,πῦρ (pŷr)‘, kuri pas mus įsitvirtinusi ‚pirkšnyse (smulkios žarijėlės tarp pelenų), pirkiose, pirtyse, kibirkštyse‘, gal net senoviniuose titnago ‚pirkiniuose‘ bei ‚beržuose‘ (nuo ugniai – ‚pirkšniai ragu rėžti‘ tošį) ir, net … rūkorių ‚papirosuose‘. Gal ugnelė net ir gesinta ir pernešta rusenančiose anglyse ‚kibire‘, nors iš jo geriau berti grūdus į dirvą.

Iš čia bus kilęs ir griausmavaldis PERKŪNAS – įvardijantis žmogaus nutrenkimą žaibu: helėniška ugnis mažytės milžiniško dangaus atžvilgiu ‚pirkšnies‘ – žaibo (iš ‚gaibo‘?) pavidale pereina per kūną (vėlgi tai iš globalios etimologijos, o tai rodo išskirtinį jo archajiškumą, žodis) ir žmogus žūsta (slav. ‚gibniet‘ – dar žr. tikėtiną senovinę ‚gyvatė‘ formą ‚gybatė‘, kuri bus radusis mezolito baltų – slavų paribyje, jei ne anksčiau).

Aistringas tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys išvardijo 67 nupasakojimus kaip žmonės įsivaizduoja Perkūną [28]. Daugiau nei trečdalis susiejo Perkūną su ugnimi. Tarp jų ne ugniniuose ratuose: rūbe, virš galvos – šešetas, o tai bus bene pats seniausias archetipas.

Keistoka, kad gausūs kalbininkai gal išskyrus čekų matematiką – lingvistą Vaclavą Balžeką, kuris *per-kun iterpretavo kaip ‚smūgis pleištu/akmuo‘ [29], neieškojo ‚Perkūnas‘ etimologizavimui dviejų žodžių žodžių sudurtinumo (iš ‚pirk(š)kūnas‘), bet tegvildeno tradiciškai – pagal šaknies ir priesagos modelį, nors aliuziją į helėnų ugnį kuria ir rumunų ‚pirpiruna‘, bulgarų ‚Perperuna‘, albanų ‚perëndí ‘, ‚Perperone‘ ir slavų *perunъ, net baskų .‘piri–n‘ – žaibo kontekste (!). ‚Per-‚ taigi, kad ne preciziškas graikiškas ugnies atitikmuo, o tai ir bus klaidinanti aplinkybė. Todėl tikėtina, kad slavų Perkūnas – ‚Perūn‘ forma buvo sudaryta iš ugnies įvaizdžio bei priesagos, o baltų – iš sudurtų ‚pirkšnis‘ ir ‚kūnas‘.

Ugnis amžių bėgyje buvo suasmeninta, jai priskirta moteriškos zoomorfinės, vėliau antropomorfinės savybės [30]. Ne tik ankstesniam mezolito sėkmingam medžiojimui ar ugnies skėlimui, bet ir vėlesniam neolito pradžios puodų lipdymui ir išdegimui reikėjo nemenko gabumo, todėl tame be ‚Gabijos‘ neapseita, nors gabumų reikėjo ir iš titnago skeliant kibirkštį. Mezolitinė išgyvenamumo taisyklė: arba būsi gabus arba žūsi (slav. ‚gibneš‘). Pagonys – pievaganiai kūreno kaip romėnas pasakytų ‚ignis‘ – ugnį.

Prūsų ‚panikė‘ – ugnelė ir lot. ‚panis‘ – duona bei prūs. ‚soanxti [spanksti]‘ – kibirkštis, turbūt, duonkepei krosniai užkurti, rodytų javininkystės atėjimo laikus. ‚Liepsna‘ bus iš piliakalnių susižinojimo liepiniais fakelais, kad priešas ateina, laikų – gr. ‚ λίψ· ‘ – liepti, gr. ‚λίπτω‘ – noriu, geidžiu.

Lupta karnai ‚liepa‘ bus kilusi nuo lipti medaus ir lapų, kurie jauni yra valgomi, o ‚lapas‘ savo ruožtu, vis tik gal nuo piečiau liepynuose gyvenusių slavų ‚lapa‘ – letena, o iš čia bei tos pačios reikšmės danų ‚lab‘ gal bus ir ‚labas‘. Graikiškai ‚labe‘ – sport. apkabinimas bus giminingas ir germanų ‚liebe‘, ir slavų ‚liubov‘ – meilė. Gi pluoštinė ,karna‘ iš kurios sukdavo lankui templę atitinka slavų ‚kora‘ – medžio žievė, o kad ‚strūnia‘ – templė, styga turi ‚dr‘ – slavų ‚derevo‘ priebalsių atspalvį turbūt nereikia stebėtis: bus to paties mezolitinio laikmečio ir paribio.

Mezolito baltai bus įtikėję, kad medžiai – tai sumedėję žmonės, kurių šakos yra rankos, o lapai – delnai, todėl ‚lapas‘ ir ‚lapa‘ atitikimas tikėtinai bus radęsis baltų – slavų paribyje. Gi Kaukas, kaip bus parodyta žemiau, būna medžių viršūnėje ir sau raižo ‚kaukorėžius‘, tad iš čia bus ir žmogaus „viršūnėje“ jo ‚kaukolė‘. Rolando Saukos ištyrinėtoje pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ sūnūs ir dukra paversti medžiais [31] tik patvirtina buvus tokį mirusiųjų reinkarnavimo į medžius įtikėjimą, kurį apžvelgusi ir liaudies dainų, raudų motyvus konstatavo Elena Bradūnaitė [32].

Stiprų argumentą mezolitiniam žynių kildinimui duoda baskų *e-akin – žinoti, nes priebalsių ‚g,k‘ evoliucija į ‚ž‘ yra gerai įtvirtinta lyginamojoje kalbotyroje, o sugretinimas su ‚akimis‘ (žr. posakį ‚krito akin‘), kurios būtinos žinių kaupime dar labiau padidina sąryšio tikėtinumą, juolab atsektas ‚žinios‘ giminigumas ir germaniškam, ir fino-ugriškam žodžiui: suomių ‚kone(h)‘ – mašina, įrankis (ir kt.), karel. ,koneh’ – burtas < *koneš yra kildinama iš pragerm. *gn̥(H)-yo- (germ. *kunja-: s.isl. ‚kyn‘- nuostaba, kažkas stebinančio, keisto )< ide. *g̑n̥h₃-yo-, [33].

Jei priimtume ‚kn‘ už žodžio ‚žinios‘ priebalsinį „stuburą, karkasą“, tai prasmių nuo baskų *e-akin‘ iki suomių ir karelų burtų leksikos būta šių: kūno paslapčių žinojimas, laukinių žirgų – ‚konj‘, ‚kiaunių‘ medžioklės su ‚šunimis‘ perpratimas, pagaliau nuo graikų ‚ κυνηγός ‘ – medžiotojas nebetoli ir iki „kuningų“ – kunigaikščių (geriausias medžiotojas, medžioklės dvasių išmanytojas) žinojimo, juolab kunigaikščio ir aukojančio žynio pareigos yra ne sykį sutapę. Gintaras Beresnevičius akcentavo ne žinojimą, o šventumą – iš ide *kuen-(to), kuris, pasak Vladimiro Toporovo reiškia augimą, stiprėjimą ir kurio vediniai nusidriekę juosta per visą Euraziją nuo germanų per baltus, slavus, iranėnus, indus iki tocharų, tačiau tik baltai ir slavai teturi sakralinę prasmę [34].

Pastebėkime, kad lotynų sakralumą reiškiantis sacer labai jau morfologiškai atitinka … Kaukarį – XVIII a. minimą Mažosios Lietuvos leksikografų ir kultūros veikėjų darbuose kalnų dievą (plačiai gvildentas Rolando Kregždžio [35]), o tai, beje, atitinka Karpatų-Tatrų kryptį bei Kauko suliejimą su trakų, graikų, romėnų karo dievu Ἄρης (dar žr. fin.: mordvių ‚kask˘a ∼kaske‘ – sacrum).

Baskų raganius yra ‚sorgin‘, (vėl ‘g(k)n’!) tad iš čia bus kilęs ir mūsiškas sergėjimas nuo piktų jėgų ir sirgimo visokiais žynių bei raganių užkalbėjimais ir aukomis. Gydymas dėlėmis, kurios nusiurbia kraujo, žinomas nuo seno, betgi baskų kraujas yra ‚*o-dol, tačiau dėl ‚dėlioti‘, bet ne ‚dilgti‘, tai gali būti ir atsitiktinis sutapimas, nors *o-dol atitikimas ‚idol‘ – stabui verčia daryti prielaidą vėl apie kruviną aukojimo ritualą greta jo.

Žyniai – žinių skleidėjai turėdavo ir mokinius (vėl ‚kn’ derinys). Šaknį ‚mok-‘ Vytautas Mažiulis gan įtikinamai vedė pirmųjų baltiškų puodų lipdybos kontekste iš slavų ‚mokr-‘ [36] – drėgnas, tačiau yra alternatyva: „makaluok, makaluok kojomis“ – taip vaiką moko ežere plaukti, o čia dar ir maknojamas (minkomas) kojomis molis.

Kita vertus yra ir ne tik Jordano minima, bet ir Herodoto aprašyta trakų (getų, dakų) kanonizuoto šventojo Zalmoksio švietėjiška veikla – buvęs išminčium mokytoju, nes iš Pitagoro vergų, todėl ‚mokytojo ir mokinio‘ etimologizavime būtina atsižvelgti ir į kultūrinį istorinį kontekstą.

Juolab greta didžiulio, maždaug 8x6x3 m tūrio apeiginio akmens ant Šventosios kranto ties Ukmerge, Moku vadinamo, netoliese yra ir mažesnis jo sūnum pramintas, o Mokas ne vienoj vietoj turėjęs ir mokiuką (Utenos, Panevėžio rj.) yra Rytų Lietuvoje (vektorius nuo Dakijos?) gana paplitęs riedulių pavadinimas.

Tai galėjo būti senovinės apeiginių žinių perdavimo mokyklos vieta, juolab 980 m. kunigaikštis Vladimiras I Kijeve pastatė stabus septyniems dievams, tarp jų – ‚Mokoš’, kaip vienintelę moterišką figūrą, verpėjų, kurioms svarbu vilnos iškaršimas, globėją.

Kai kuriose versijose ji laikoma Perūno žmona, bet tuo pačiu ir Veleso meiluže – tai atspindi gamtos ciklų ir kovojančių priešingybių sąveiką. Tikėtina, kad tai mena ir avininkystės plitimo vektorių nuo Getijos iki Aukštaitijos Padniprėmis – Padauguviais su avių aukojimais, nes stambesni akmenys – mokai, žvelgiant nuo kalvų, atrodo lyg avelės pievoje pasibarsčiusios.

Gi šykštesni sūduviai aukodavo ožius. Betgi kepdavo net ant ąžuolų lapų [37]. Chronologizuoti mezolitu ‚mokinį’ leistų baskų ‘amakoi’ – prie motinos prisirišęs vaikas, „mamytės berniukas” (dar žr. tos pačios prasmės tarmiškus baskų ‚amazulo, amazillo’ – mažylis vaikelis).

Žodžiai su ‚alk‘ turi išskirtinę vietą helėnų mitologijoje, nes yra tarp pradinių: Alkionejas – Gajos ir Urano sūnus, jaučiaganis, Alkionė – Atlanto dukra, Alkajas – Heraklio senelis, (dar žr. Alkatojas, Alkestidė Alkinojas, Alkmajonas, Alkmenė). Turbūt ne atsitiktinis atitikimas yra ir tarp helėnų bei lietuvių senųjų dievybių Hestija – Austėja, Heba – Gabija, Medėja – Medeinė.

Juk neveltui hiperborėjai – tolimieji šiauriečiai per skitus gabendavo dovanas į Delo salą deivei Ilitijai, globojusiai ir derlingumo dievybę Leto. Kadangi ne itin logiška būtų aiškinti senąjį baltų alkų garbinimo radimąsi dėl helėniškų įtakų galimai siekusių pabaltijį Dnipro – Dauguvos vandens keliu nuo Ponto helėnų emporijų, palikusių griuvėsius Kryme, Odesos (Olbija) aplinkoje, tai tenka leistis į gerokai ankstesnių laikų paveldo paieškas, kurios tiesiant takelį Atėnų kryptimi atneša sėkmę.

Pasirodo, serbų mitologijos yra audrą nešantis labai godus, nes, matyt, amžinai alkanas Ala. Gretimoje Juodkalnijoje Alkima mylimojo paieškai pasijungusi štormą atsidėkojo jam ne auksu, o gėle – mimoza ir tai minima vasarį, kai briedžiai vėl pradeda auginti ragus po numetimo.

Makedonija gi turi savo mitologijoje Alkedemos – alką žmonėms. Gal būt ir ankstesnis srities Graikijoje – Tesalijos vardas Jolkas(pagal Achilo tėvo valdyto miesto iš kurio prasidėjo argonautų vadovautų Jasono žygis aukso vilnos paieškai pavadinimą) [38] liudija Tesaliją buvus Alkų sritimi, juolab kai kurie tyrėjai ‚Jolką‘ laiko ikiindoeuropiniu, t.y. iš Senosios Europos leksikos.

Ukrainiečių undinę – ‚rusalka‘, kalbininkai tuoj pat išlukštentų į šaknį ‚rus-‘, priesągą ‚-al-‚ ir slavams būdingą galūnę –‚ka‘. Tačiau neskubėkime „trupinti“ itin svarbią mitologemą, nes yra sudurtinės sandaros alternatyva: nuo ‚rus-‚ ir ‚alka‘ – tabuistiška briedė. Netgi neatmestina prielaida, kad žodis ‚rusalka‘ buvo išeitiniu modeliniu davusiu pradžią visai sekai slaviškų žodžių vandens kontekste: ‚lodka‘ – valtis, ‚ščiuka‘ – lydeka, ‚pijavka‘ – dėlė, ‚rybka‘ – žuvelė ir t.t..

Jei įžvelgtas sudurtinumas iš tiesų ne morfemų žaismo padarinys, lyg ir derėtų slavų undinė alkų kontekstuose baltų – slavų paribyje, įsiterpdama su gal trišakiais briedžio ragų atspindžių įprasminimais jos šventėse, nors tai gal, pasak tyrėjų, greičiau nuo krikščioniškos šventos trejybės įtakų, o gal, iš tiesų, ir nuo seno bei naujo atitikimo bei sutapatinimo: tridantis Neptūno rankose yra labai galingas savo įvaizdžiu net Gedimino stulpuose nuo Baltijos iki Juodosios jūros su ukrainiečių „trezubcu“.

Gi 3-4 metų briedžių patinai iš tiesų turi dvi tris ragų atšakas. Maks‘o Vasmer‘io ‚rusalkos‘ etimologija – nuo gr., lot. ‚rosālia‘ – rožių šventė neatrodo įtikinama, todėl akys krypsta link natūralaus kitų kalbininkų aiškinimo, kad nuo intako srovės – slav. ‚ruslo‘.

Gi dar vienas argumentas rastųsi dėl ‚ruslo‘, jei jį pakreiptume link sakralizavimo – kraujo ištakos čiurkšlės vykstančios kruviname, rausvame aukojimo rituale, kuriam prieš naują veiksmą reikalingas buvusio pėdsako nuplovimas vandeniu, juolab ‚švarus‘ yra sietas su slovak. ‚švárny‘, ček. ‚Švarný‘ švarus, trm. ‚ošvářit‘ – nuvalyti’, lenk. Szwarny, kažkodėl Olego Trubačiovo atsietas nuo ,čvariti ‘- burti, kerėti.

Tai gal ir Kijevo ‚Rusia‘ bus kilusi nuo „rusalkų“, juolab ir Dnipro aukštupys – vidurupis pilnas ir akmenų, ir miškų, kuriuose gausu briedžių. Alternatyva būtų nuo Čekijos su Slovakija ne taip jau toli buvusi gentis ‚Cheruski‘ (Keruski?) išgarsėjusi tuo, kad 9 metais Germanijoje sunaikino tris romėnų legijas ir tai sustabdė tolesnį Romos veržimąsi šiaurėn.

Gi dvi paminėtos slavų valstybės irgi yra nusidriekusios netoli nuo slavų žynių centro: etnonimas ‚sklaveni‘ evoliucionavęs į ‚slavianie‘ yra aiškintinas kaip Vendų – Venetų genties (nuo lot. vėjas – vento ir baltų ‚vanduo‘?) „scholos“, kurioje perdavinėtos žinios, gal lokalizuotino Slovėnijoje.

Tiesa, neabejotinai kerus žinojusi ‚Cheruski‘ gentis priskiriama germanams, bet kas gi dabar atsakys, kaip klostėsi etnonimai I a. pr.Kr. ir po jo – pasikviesti vadovus ar daug žinančius mokslininkus iš kitų kraštų nesvetima ir naujiems laikams. Etnonimas Cheruski gretinamas su gotų: ‚hairus‘ – kardas, kuris gal kilęs nuo kovos manieros, kai skydas, o gal kitas ginklas, laikomas dešine, tačiau kardas – kaire ranka (gi sen. aukšt. vok. kairė – ‚lęncha‘ labai jau primena kitą ginklą – … lanką). Tad ‚rusai‘ gali būti, kad turėjo „kardo kairėje žmonių“ prasmę, jei jie formavosi ir karo pulkais gotų žygių prieš Romą padaliniuose.

Gi pastebėjus, kad auką virš alkakmenio laikydavo garbinga daug galinčia dešine ranka, o kardą, (anksčiau titnaginį peilį) kairėje, susidėlioja visa rusų įvaizdžio įžodinime mozaika: nuo slavų alkų, kuriuose kruvinai rausvai su neišvengiamu (,ruslo‘) aukota kaire iki gotų padalinio besikaunančio Romoje su kairėse rankose laikomais kardais.

Vieno dosnaus alkas.lt komentatorių man nurodyta baskų kairė – ‚ezkerra‘, davusi atitikmenis ispanų ,izquierda‘, portugalų ‚esquerda‘, katalonų ‚esquerra‘, aiškiai kildintina iš itin archajiško, nostratinio, kirtį pabrėžiančio ‚ker‘ iš kurio duplikuotas raginimas ‚ker‘, ‚ker‘ laikant dešine, smogiant kaire, aptrupėjusioje samplaikoje bus davęs plušėjantiems slavams bei baltams įžodinimą ‚ragas‘- ‚rog‘. Žodį ‚dešinas‘ su jo visa gausybe ide atitikmenų skirtingai nuo ‚kairio‘, kildinčiau nuo nostratinio žodžio ‚degti‘ (*dʰelgʰt).

Taigi, etnonimas ‚rusas‘ yra vestinas nuo aukojimo Kijevo Rusios teritorijoje su kardu kairėje rankoje ‚rusalkai‘ – undinei, juolab estai ir suomiai bus pirma susidūrę su save įvardinusiais žmonėmis kaip slavais (suom. Venäjä, est. Vene, karel. Veneä – nuo germanų Winde, lotynų Wende), gal ne rusais, o kita gentimi. Skandinaviškas rusų įžodinimas ‚ruotsi‘ bus kilęs iš šių puldinėjimų prieš vikingus, plaukusius Dnipru į Konstantinopolį ar Volga į Kaspiją.

Eidami link išvadų pabrėžkime, kad žodžiai ‚kūnas‘ ir ‚alkūnė‘ priklauso Merith‘o Ruhlen‘o konstatuotoms globalioms etimologijoms [39], todėl jie sietini su pirmuoju žmonijos išplitimu ir galimai itin artima kalbine išraiška buvo naudojami dar paleolitinės Aurinjako kultūros žmonių. Alkūnė – žvėries kojos linkis, kaip minėta aukščiau, buvo vieta, iš kur imdavo tiek svarbų kaulą, tiek ir sausgysles – pirmuosius siūlus nėrimui, kailių rišimui – drabužiui.

Visa tai rodo, kad itin stipriai įsišaknijęs mūsuose Alkų garbinimas yra vos ne archajiškas bendraeuropinis Rygos – Atėnų kryptimi, o ir germanų – baltų vektorius nuo baskų krypties atrodo gan įtikinamai. Tačiau pastarasis liudija neparastai senus laikus – ne žalvario amžių, o bent jau mezolitą ir judėjimą pajūriais nuo Iberijos link Arkties ledjūrio. Pagaliau ir ‚lokys‘, ir ‚elnias‘, ir ‚alkas‘ – briedis, ir ,vilkas‘ savyje talpina žodžio ‚lankas‘ ir dalinai slavų ‚luk‘ priebalses – ‚lnk‘, tad dekodavimas duoda senovinio pirmykščio medžioklės būdo – LANKU, turbūt, ir lankose prie tyro vandens (vok. Tier – žvėris, angl. ‚deer‘ – elnias, s.isl. ‚Tyr‘ – dievas) įžodinimą (dar žr.baskų‚ ‚luki‘ – lapė, kuri rodo buvus gan bendrą Senosios Europos baskų – keltų – germanų – slavų – baltų medžioklinį arealą).

Keltai, panašiai kaip germanai gi dieviškąjį lanką vadino *boga, tad briedžio įžodinimui turi nesakralizuotą ‚elk‘. Baskai žodžiui lankas turi lotynišką užnešinį nuo ‚arka‘, kuris atitinka helėnų ‚arktos‘, lotynų ‚ursus‘ – lokį. Briedžiai nėra baskų krašto žvėrys, bet jie, pasak L.Trasko žodyno, turi ne tik dideliam antilopiniam žvėriui, bet ir elniui apibūdinti ‚orein‘, o iš čia akys jau krypsta į Reino upės pavadinimą ne šiaip sau, bet todėl, kad baskai, pasak Theo Vennemann [40], savo kalba yra palikę ryškų indėlį Senosios Europos (taip vadinamos ikiindoeuropinės) hidronimijoje (dar žr. baskų ‚aintzira’ – ežeras).

Alkakalnio briedžio dievų Alko ir briedės – Alkos prasmės išaiškinimui svarų argumentą duoda ir netoli Luokės bei Gervainio upelio esančio Sakalų I kaimo Alkos kalno aerofotografija, kuri rodo neįprastą paties kalno reljefo devyneto ar dešimties atšakų visumą, kurią traktuoja delno su pirštais įvaizdžiu [41], tačiau kuri gali atspindėti ir patino briedžio ragus su mente bei gretimai išsidėsčiusios briedės, juolab pirmame reljefo segmente ženkli plokščia aikštelė.

Kita vertus, apeiginiai šokiai, kuriuose iškeliamos rankos į viršų ir sukami delnai išskėstais pirštais, kaip tik turi ragų įvaizdį. Panašus į Alkos kalno reljefinį darinį yra žinomas tik prie Žąsūgalos kalno [42].

Akivaizdu, kad aptariamas kalnovaizdis yra unikali sukurto žmonių reljefinio darinio itin archajiška „kalba“, galimai susijusi su geresnių ginklų – pvz. arbaletų atsiradimu ir briedžių populiacijos sumažėjimu bei atitinkamu stipresniu meldimu žodžiais bei vaizdu.

Dievų Motina, stabai ir miškai bei šernų Kernavė

Aisčiai (lot. ,aestas‘ – vasara) pasak Tacito [43] garbino Dievų Motiną turbūt medėje (prūs. ‚median‘ – miškas) – miške meldimais (prūs. ‚maddla‘ – malda, ‚mealde‘ – žaibas), nešiojo šernų statulėles.

Galima daryti prielaidą, kad Dievų Motinos vyras gal buvo Mėnulis, pilnatyse parodantis savo veidą, jo sesuo – Saulė žinota kaip ugninio Perkūno, semiančio iš jos energiją teta – Perkūno tete pavidale. Šviesos galią žaibais turintis Perkūnas – Dievų Motinos ir Mėnulio sūnus, Swaixtiks – jo brolelis, žvaigždžių, gal ir šiaurės pašvaistės šviesos (neaiški šio žodžio etimologija verčia jį vesti iš ‚Swaixtiks‘) naktį dievas.

Taigi, aukščiausiąją trejybę sudarė, būtent, Dievų Motina, Mėnulis ir Saulė, suvokta kaip sala (lot. ‚insula‘) dangaus vandenyne su plaukiojančiais debesimis – kaip žemėje, taip ir danguje. Laidojimą vandenyje, kuris buvo suvokiamas kaip grįžimas pas saulę (salą) – amžinos šviesos karalystę aptarsime gerokai žemiau.

Gi slavai nuo gyvulininkystės atėjimo laikė, kad debesis suvoktus kaip avinėlius vaiko dangaus vilkai – atsirado naujas dangaus naratyvas. ‚Mėnuo‘, primenantis pilnatyje žmogaus veidą, priklauso itin archajiškų žodžių su ‚mn‘ klasei (apie tai rašiau ankstesniame straipsnyje), o čia bepridursiu, kad prūsų daugiskaitos datyvo (naudininko) linksnio galūnė ‚-mans‘ [44] pvz. prūsų katekizme esanti žodyje ‚waikammans‘ – tarnai, tiesiogiai dekoduotina kaip ‚žmonėms‘ (prūs. ‚zmānentin‘ – žmogus su pribalsėm ‚mn‘!) yra bene pats didžiausias užkonservuotas kalbinis paminklas pirmo žmonių išplitimo laikotarpiui, nes ‚man‘ priklauso globalioms etimologijoms [45].

‚Motina‘ ir maitina kūdikius bei šeimą ir dar mato, kur yra vaikai. Iš šių veiklų įžodinimo ir bus kilęs bei jose įsitvirtinęs žodis ‚motina – mama‘, kuri bus atitikusio globalią etimologiją turinčio ‚man‘ modifikaciją: bask. ‚amon‘ – močiutė, jei augimą, ar net nėštumą senovinėje formoje rekonstruosime kaip …tinimą (žr. prūs. ‚tienstwei‘ – traukti, o tai svarbu gimdyme bei ‚tunka‘).

Suprantama, kad kalbininkai žodį ‚motina‘ momentaliai gliaudytų kaip šaknį ‚mot-‘ ir priesagą ‚-in-‘, tačiau kodėl gi nepanagrinėti egzotiškesnės dviejų žodžių sudurtinumo galimybės? Juk itin aukštos hierarchijos sematine reikšme žodis ‚motina‘ gal buvo pirmapradžiu modeliniu, kuris davė mėgdžiojimą priesaga ‚-in‘ žodžiuose ‚vaikinas, mergina, mokinys‘ ir t.t.

Gi ‚tinimas‘, gal bus veikiausiai kilęs iš baltų – germanų paribio, nes dūmas sen. germanų yra ‚tano‘, o norint sparčiau augti (= tinti) buvo būtina laikytis laužo, kur kepti mėsgaliai, grybai.Taigi, baltai bus išsaugoję visą semantinį žodžių lizdą nuo ‚Mama-Motina‘ (maitina motė, mato), o dėl panašumų į baskų (‚ama‘ – mama, ‚amama‘ – mamos mama, ‚amatu‘ – tapti motina, gimdyti, ‚amatar‘ – vaikas, panašus į motiną, dar žr. slavų ‚matka‘ – gimda) jį chronologizuoti tinka bent jau mezolitu.

Išsaugoję, skirtingai nuo kitų šį motinišką žodžių lizdą išbarsčiusių, užmiršusių ar patyrusių užstelbimą tautų. Norint gerai išsimaitinti, reikėdavo su mietais – metamomis ietimis žvėrį paversti ‚maita‘ (prūs. ‚maitatunsin‘ – maitintis), kurį derėdavo tuoj pat sudoroti ir dar palikti truputį savo draugams maitvanagiams ir varnams, nes šie duodavo žinoti, kur yra žvėrių. Žodis maistas bus radęsis vėliau, matyt, tocharų B ‚misa‘ – mėsa įtakoje.

Kad tai iš tiesų yra patys didžiausi archajizmai rodo ši žodžių seka: baskų ‚azal‘ – žievė (primena amžinai žaliuojantį ‚ąžuolą‘ dėl ‚zi‘ – gilė ir ‚zelai‘ – pieva), baskų ‚ametza‘ – ąžuolas (žmogaus vardas, kuris reiškia dar ir didelį medį), slavų ‚mietanie‘ – metimas, sen. šiaur, germ. ‚meiðr‘ – medžio kamienas, stulpas, baltų ąžuolinis ‚mietas‘, suomių ‚metsä‘ – miškas.

Ar tai į pabaltijį nuo Iberijos žmonių bendruomenės prieglaudos ledynmetyje atkeliavo per mezolitinę Svidrų kultūrą, ar per pajūriais plitusių poledynmečio archeologinių Hamburgo, Fedemeserio ir kitų kultūrų įtakoje nuo Iberijos prieglobsčio, sunku pasakyti, bet tikėtina, kad abiejomis kryptimis dėl aiškių baskiškų įtakų ir slavams, ir germanams.

Žodį ‚medis‘ kalbininkai linkę traktuoti savaip, bet tai manęs neįtikina ir aš jį laikau vediniu iš žodžio ‚medus‘ (bask. ‚amad‘ – motinos meilė).

Mitologinę reikšmę turėjo ir Akmeninės bobos – tai senovinės antropomorfinės akmens skulptūros, randamos Vidurio Europoje ir Azijoje, ypač Prūsijos, Lenkijos, Kazachijos, Mongolijos ir Rusijos teritorijose. Jos vaizduoja žmones – dažnai su ritualiniais atributais, tokiais kaip geriamieji ragai, ginklai, papuošalai, ir buvo statomos ant kapų ar šventose vietose.

Kaip pažymi Dainius Razauskas savo straipsnyje „Stabas: žodžio kilmė ir prasmės atmainos“ [46], žodis ‚stabas‘ lietuvių kalboje turėjo reikšmes: „lazda“, „stulpas“„atvaizdas“, „dievybės pavidalas“. Suprantama, mediniai stabai buvo daromi iš medžio pirma akmeninių (datuojamų I –XIII a.), nes pastariesiems reikėjo geresnių metalinių įrankių. Belieka pridurti, kad žodžio ‚stabas‘ priebalsės ‚tb‘ gali būti slavų ąžuolo ‚dub‘ palikimas, o tai duoda pirminį galimą ‚stabo‘ įprasminimą – iš ąžuolo išskobtas, juolab ‚stabas‘ kilęs iš protogermanų šaknies *staban-. Tad gal ir germanizmas ‚stuba‘ – namas bus reiškęs būstą greta stabo.

Baltai garbino ir pagrindinį mėsos šaltinį – šerną, kurį sumedžioti pašeriant gilių krūva greta duobės, uždengtos šakomis, buvo žymiai paprasčiau nė atsargų briedį. Atitinkama šernų gausą globojanti dievybė, žinoma rašytiniuose šaltiniuose kaip Kirnius, matyt, buvo tariama ir kaip Kernius, tad žinant dažną kalbose k – š kaitą, beliktų Kernavę laikyti ir šernų medžiotojų sostine su šventykla – nava, juolab ‚novyti‘ turi žudymo, t.y. žvėries perkėlimo į naują būvį prasmę. ‚Nav‘ yra žinomas kaip Panonijos – priekarpačių rutėnų mirties dvasia, tad vietovardžiai su ‚nav‘ bus kilę iš slavų – baltų paribio, o gal net iš bendro ledynmečio prieglobsčio.

Tad buvęs retas briedžio sumedžiojimas su jo ir šerno išdarinėjimu ne bet kur, o prie alkavietės prilygdavo šventei, juolab šerniena, ypač Vakarų Lietuvoje, buvo arčiau kasdienybės, bet nepaprastai svarbios. Osteoarcheologiniai gyvenvietėse aptiktų gyvūnų kaulų tyrimai [47] iš tiesų parodė, kad Vakarų Lietuvoje į mezolito pabaigą stiprokai šylant orams ir išplitus lapuočiams pagrindinis medžiotas žvėris buvo šernas, o Rytų, kur vyravo pušynai, suprantama, aptikta daugiau briedžio kaulų, kurie, beje, galėjo būti specialiai kaupiami dėl briedžio sakralizavimo.

Baltų mitologas religijotyrininkas G. Beresnevičius paralelėmis su keltų ir iranėnų tikėjimais Žvorūną sieja su kale, juolab slaviškame Malalos kronikos vertimo intarpe taip ir tvirtinama [48]. Belieka pridurti, kad vertos dėmesio būtų tolesnės dvi naujos įžvalgos. Žvėrių medžioklė yra vykdyta ir su šunimis, ir su varovais, todėl aukojimas Žvorūnai ir Divirikso – zuikių dievo atsiklausimas galėjo būti vykdomas prieš tokio tipo rengimąsi medžioti su šunimis.

Kita vertus, galima klausti, kodėl ‚Žvorūna‘, o ne ‚Žvėrinė, Žvėrenė, Žvėraitė‘ ir pan. ‚Žvorūna‘ bus todėl, kad su žvėrių varymu. Gi Karelijos sakmės yra išeiliuotos jų runose, latviškai ‚runa‘ yra kalba, todėl Žvorūna galėjo būti laikoma suprantanti ir mokanti žvėrių kalbą, jei tai iš tiesų sudurtinis žodis.

Žodis ‚žvyras‘ neturi kilmės išaiškinimo – tik paraleles, todėl ar nebus jis kilęs iš žvyrduobių panaudos žvėrių įvarymui ir sumedžiojimui? Žvyrą gerai pažerti savam kieme, kad purvo mažiau būtų. Gi ‚kiemo‘ kalbininkai įsikibę savo lentelių ribų kažkodėl nekildina iš akivaizdaus žiemos prieglobsčio apsaugai nuo darganos ir vėjo bei vilkų, nors ‚k‘ kaita į ‚ž‘ yra ir visai tikėtina. Iš ‚kiemo‘ bus kilęs ir ‚kaimas‘, ‚šeima‘, bet ne atvirkščiai, o Jotvingių ‚aucima‘ – kaimas, sodžius, gal bus reiškęs gyvenvietę netoli aukojimo vietos – alkakalnio.

Apie ugnį medžiotojai ramią dieną ar vakarą susėsdavo ratu, vėjuotą – pusračiu ir tai buvo pirmas bendras reikalų aptarimo formatas, tačiau kiek tame yra sąsajų su ukrainiečių ‚rada‘ nesiimu spręsti dėl daugybės teikiamų aliuzijų. Žemgaliai rinkdavosi į ‚sambarius‘ (nurodoma ir tvirta gegužės 27-os data) [49], o žemaičių šeimų seimai, seimeliai yra žinomi nuo seno.

V. Toporovas ‚Diviriksą‘ traktuoja kaip dievo rykštę, tačiau gi galima aiškinti ir kaip Dievų rikiuotoją zuikį dėl jo išskirtinio greitumo, nors galimai buvęs duplikuotas suvokimas, kad dievo rykštė labai greitai pasiekia visų dievų išsirikiavime blogį padarius: prieš medžioklę pamiškėje pamačius zuikį būdavo iš karto traukiama atgalios: prūs. ‚zuit‘ reiškia gana.

Negalima sutikti su kalbininku Jochenu D. Range, kuris tiesmukiškai ‚zuikį‘ kildino iš rusų ‚zajac‘. Gi prūsiškas ‚suckis‘ tariamas kaip [zukis] reiškia žuvį, o dėl jų abiejų greitumo lietuviai taip bus pavadinę ir kiškį. Greitakojo ‚zuikio‘ baltiškumą įtvirtina ir ‚žūklė‘ bei ‚žvejas‘. Todėl ,Diviriksas‘ turi ir zuikio, ir žuvų dievo bei greičio prasmės atspalvį: dievo rykštei tenka reikštis ir miške, ir virš marių.

Apeiginiai akmenys ir apuokas – Pūkis bei Žvėrūna

Svarbia ir turbūt neatsiejama nuo alkakalnių aplinkybe yra juose akmenų su pėda ar duobute aukojimui buvojimas. Žemaitijos tyrinėtojas lakūnas Stasys Kasparavičius konstatavo, kad Vismaldų, Lopaičių, Paunšvystės, Mikytų alkavietėse stūkso aukurais vadinami mitologiniai akmenys [50]. Tokius apeiginius akmenis visoje Lietuvos teritorijoje daugelį metų tyrė paieškose, suregistravo ir apžvelgė neįkainuojamą darbą atlikęs V. Vaitkevičius [51].

Šių akmenų dar prieš gerus du dešimtmečius buvo priskaičiuota Vidurio ir Rytų Lietuvoje, dažniau esamose gyvenvietėse, beveik pusė tūkstančio [52]. Ginčytasi dėl jų vaidmens nuo svarbios būsto statybos pamato dalies iki žalčių girdyklos. Gali būti, kad žmonės mezolite ir neolite kūrėsi arčiau alkakalnių – jų aplinkoje, todėl tokie akmenys dėl jų suvokto vertingumo galėjo būti atridenti į gyvenvietes ir atsirado būstų aplinkose.

Aiškumo apie tokių akmenų senovinę paskirtį duoda užrašytas liudijimas iš Latvijos, kuriame akmens duobutėje buvo žinota buvusį ne ką kitą, o …pūkį: „išskirtinė sakmė užfiksuota apie Barbelės, Bauskės r., akmenį su smailia dugniu dubeniu: „Burtininko namo gale yra buvęs didelis akmuo su kiauryme (ar caurumu vidų).

Kiaurymėj to burtininko pūkis miegodavęs. Kuomet burtininko dienos jau ėjo į pabaigą, minėtame akmenyje apsigyveno velnias ir laukė burtininko mirties, – kad galėtų jo sielą nunešti į pragarą” (versta iš: Urtans, 1994, p. 109)“  [53].

Tai jau aiškiai rodo į apeigų, skirtų briedžiui, pusę, nes estų mitologinis ‚puuk‘ yra žinomas ir sandoriu su velniu, o tai galimai susiję su briedžio (suom. ‚puuki‘) gulinčio karštą dieną priepelkio baloje, kur velėna yra apsemta, įvaizdžiu. Visai tikėtina, kad pūkiui talkindavo ir, turbūt, briedžio paukščiu laikytas apuokas, o gal jis ir buvo tikrasis pūkuotas pūkis?

Įdomu, kad ligi šių dienų žiemos šventėje vasario pradžioje yra vartojamas kartojimu apeigas menantis paslaptingas užkalbėjimas ‚stinta pūkis‘, kuris prisiminus, kad suom. ‘pukki‘ yra ir briedis (‚puu‘ yra medis), ir ožys (matyt gyvulininkystės pradžioje buvęs suvoktas kaip „mažas briedis“, o ‚puki‘ turi folklorinį mitologinį išdaigininko ar net žvėries dvasios atspalvį) verčia pamąstyti apie buvusį briedžio kultą

Kurše, kai į ten atkeliavo traukęsi nuo didelių šalčių fino-ugrai – lyvių genties dalis Skalvoje. Gal būt, užkalbėjimas ‚stinta pūkis‘ turėjo šios dvasios šaukimąsi žvejybos sėkmei, kartojant su medgalio daužymu (prūs. ‚malkis‘ – stinta), kad, atseit, stintos bus ir pūkiui – apuokui.

Atsakymas lyg ir slypėtų latviškam ‚mazā ausainā pūce‘ – mažas ausylas apuokas. Pūkio etimologizavimas gal vestinas ir iš titnago įžodinimo ‚piikive‘ – pažodžiui klinčių akmuo, kuris gal kažkada turėjo ir pavidalą suom. ‚puukive‘ – akmens miškui arba briedžio medžioklės įrankio su titnagu prasmę.

Kad suomiškos bei estų įtakos pamariais per lyvių apgyventą šiaurinę Kuržemę veikė ir aisčių, prūsų tikėjimą rodytų Kristburgo sutartyje minėto funeralinio šventiko Tulissones įžodinimo dekodavimas per suom., est. ‚tuli‘ – ugnis, (prūs. ‚tula‘ – grindys, ąsla, gi fino-ugrų ‚tuli‘ atspindi durpių (est. ‚turvas‘ – durpė) degumą, plg. slavų smilkti – ‚tletj‘ iš *tьlěti), o tai reikštų Tulissones buvus žemės – ugnies sūnų, kuris degindavo ąžuolo (prūs. ‚ansonis‘) lapus ir šakas, durpes bei atlikdavo kremavimo ritualą akmenų vainike. K

ryptį iš šiaurės rodytų ir kito prūsų šventiko Ligaschones galimas įžodinimo traktavimas – nuo Latvijoje labiausiai švenčiamo Līgo (lot. ‚ligere‘ – surišti gal ir santuokai kupoliavime, tačiau kartais žmones pariša ir perduodama infekcinė liga). Taigi, Tulisones bus, beje džiaugmingų (prūs. ‚tuldisnan‘ – džiaugsmas), kad baigėsi žemiški vargai, mirties apeigų, o Ligaschones – jungtuvių apeigų šventikas, kurio gal prireikdavo ir sutuoktiniui kartu žengiant į liepsnas – į kitą gyvenimą.

Pasak vėlyvų šaltinių prūsai laidotuvėse baisingai šaukdavo, rėkdavo, tačiau tai jau gal bus labai vėlyvas nagrinėjamo mezolito atžvilgiu laikmetis: VII – XV a. – net iki antros datos šiaurės Kurše buvo palaikai deginami (‚degti‘ beje yra nostratinis nuo *dʰelgʰt), nors krikščionybė tai draudė.

Įvairius kitus šių dviejų hieronimų paskirties aiškinimus ir traktavimus yra aptaręs kruopštus ir drąsus įvairių senovinių kontekstų moksliškas nagrinėtojas R. Kregždys [54]. Beje, Jonas Lasickis mini, kad dievas, atnešantis žmonėms santarvę ir ją saugąs, yra ‚Ligiczius‘ [55], o tai kaip tik atitinka jungtuvių palinkėjimus gyventi nuolat santarvėje bei latvišką žodį ‚ligavina‘ – sužadėtinė [56]. Taigi, jokiu būdu negalima sutikti su Pēteriu Šmitu, aiškinusiu, kad ‚Ligo‘ išriedėjo iš slavų ‚lado‘ [57], nors pačios situacijos dermės ir yra.

Kodėl kalvystės dievas yra Teliavelis, o ne Kalevelis iš dalies paaiškina priekalo įžodinimas prūsiškai – ‚preitalis‘, kuris, matyt, atspindi durpės poreikį žaizdrui su lydiminės žemdirbystės atspindžiu, kuomet degdavo ir žemė. Taigi, estai ir suomiai Kalevo mitologijoje pabrėžę labiau kalimo veiksmą, o prūsai – įkaitinimą ir priekalą.

Briedžių dievui – jo stiprybei ir gausai, matyt, alkakalnyje buvo aukojama truputis midaus su uogomis, kad jis galėtų atsigerti, pasistiprinti ir būtų palankus bendravime medžioklėje su žmonėmis bei atneštų sėkmę. Lietuvoje yra žinoma ir virš šimto akmenų su natūralia pėda, kurie galėjo turėti panašią sakralinę paskirtį pirma akmenų su duobute.

Gi išaugus alkų poreikiui ir buvo išgremžtos – išurbtos duobutės kitu akmeniniu, turbūt, smailiagaliu granitiniu įrankiu kituose akmenyse, tačiau tam reikėjo nemažai ‚urbino‘ [58] – išminties. Tokių akmenų žemėlapiai [59] aiškiai rodo, kad tai buvo žemgalių genties tradicijoje.

Putskiedžio(?) kaukai, kėkštai ir šyčkos bei barstukai

Daug paslapčių tebeslepia senieji baltiški tikėjimai, kuriuos savaip apmąstęs tautos atminties ieškotojas A. J. Greimas rašė, kad archajiškieji mitai atskleidžia ir svajas apie geresnę žemišką tvarką, ir kad mitų šaknų verta paieškoti net stebuklinėse pasakose, vaišinimo papročiuose ir tautosakoje [60].

Pridurčiau ir jo paties tekstuose su įvairiausiomis interpretacijomis, sugretinimais ar netikėtais kontekstais, atsižvelgiant ir į žodžius, kad mitų tyrėjui yra būtina poetinė klausa ir hipotetinis naratyvas.

Žemiškojo chtoniškojo Kauko įžodinimo kilmė A. J. Greimo yra išaiškinama paprasta sąsaja su kaukoliu – žemės grumstu, o Kaukų veiklos – barstukų ir aitvarų bei dievo J. Lasickio originaliame užrašyme –‚Putscetus‘, atseit Puškaičio kontekste, viskam suteikiant žemdirbystės laikmečio mitologines prasmes.

Vis tik ta aplinkybė, kad kaukai su barstukais gyvenantys miške [61] yra siejami ir su pirmo apsilankymo sodyboje ženklu skiedra [62], [63], ir su šakniavaisiu [64] bei rūbeliu [65], žvilgsnį nuo lydymo dirvos verčia kreipti į girias, kur auga kaukogrybiai kaukotilčių ratais pasklidę, bei gerokai ankstesnius laikus. Kuomet labai svarbu buvo šiuo metu tebeaugančių Karpatuose kedrinių pušų (Pinus cembra) sodinimas ledyninės tundros ir taigos paribyje, o gerokai vėliau ir gilių sėjimas šventoms ąžuolų giraitėms šiems dar tik plintant iš pietų į šiaurę mezolito laikotarpyje.

Turbūt, jau buvo supratimas, kad gilių sudygimui buvo reikalinga lieti vandenį ir, kad tam būtina apeiga, bet ar tai davė pradžią lietoms – susiėjimams šventam ąžuolų sodinimui yra sunku pasakyti, nors žodžio ‚lieti‘ arealas yra itin platus, nostratinis, peržengiantis vienos kalbinės grupės ribas.

Negi negalime leisti vaizduotei sakyti, kad senovės girių žmonės tik kaukšt (‚kaukuoti‘ pasak Lietuvių kalbos žodyno reiškia daužyti) metamu į viršų mietu ar net vėzdu į kedrinę pušį ir pabyra kaukorėžiai (žr. prūs. *kuka-– rudas [66], ‚kaukoružis‘ – kaukas [67] bei baskų ‚künkǘño‘ – vaisiais apkrautas medis, taigi, kuo ne vertingo riešutais ledynmetyje kedro kankorėžis, kuriame vėl žinojimą reprezentuojančios priebalsės ‚kn‘ su aliuzija į ‚kūnas‘?) su kedriniais riešutais (žirnis prūsiškai ‚keckers [kekers]‘ bus nuo kaukorėžių kekių), kuriais šiuo metu gardinami alkoholiniai gėrimai. Gi kaukšt į ąžuolėlį – ir pabyra gilės. Ne šiaip sau, o šventos, su rūbeliu – kepurėle. Lyg grumsteliai tarp kurių šiek tiek giliau ir reikėdavo berti rėžiais, ragu brėžtais bei sodinti.

Kieno gi formos baltiškos moteriškos žalvarinės kepuraitės, jei ne gilės kepurėlės? Ne visi ąžuolai buvo išskirtinio šventumo, o tik tie, kurie ir žiemą žaliuodavo, kadangi atrodė tokiais amžinais. Vienas jų augo ir buvo itin garbinamas pagrindinėje baltų šventvietėje Rikojote – Romovėje. Atrodė kaip stebuklas ir dvasininkams ir Adomui Brėmeniečiui (XI. a.), ir Simonui Grunau (XVI a.), tačiau juk ir žiemą žaliuojantis ąžuolas rasdavosi dėl paukščių į šakas užnešto amalo, kurio lapeliai ir per šalčius žali.

Gi žyniu Kriviu tikriausiai galėdavo būti kairiarankis žmogus, juolab kalbininkai tapatina ‚kreivas‘ ir ‚kairė‘. Toks ir dabar atrodo išskirtiniu. Kalbininkai žodžio ‚šiaurė‘ etimologizavimui yra pateikę daugybę kazuistinių samprotavimų, tačiau juk galima aiškinti šiek tiek įsijautus į mezolito medžioklių orientyrus, kad einant ryte į saulę šiaurė yra visada ten kur kairė. Gali būti, kad Geidukonių mergos akmuo, ant kurio yra kryžmas ženklas [68], toks, koks ir mįslingoje keistais rašmenimis metalinėje plokštelėje, aptiktoje Gedimino kalne Vilniuje, reiškė kažkokį orientyrą į visas keturias pasaulio puses.

Šernams privilioti reikėdavo nemažos gilių krūvos bei laukinių kriaušių, šunvyšnių (su Kirnium gretinti atributai [69]), o šerno kailis buvo naudojamas rūbui, tad ar ne iš čia bus kilęs Kauko aprengimo svarbos supratimas, kad žiemą nesušaltų ir daug kedro pušų kankorėžių ir gilių negailėtų Barstukui.

Kad gerai augtų (lot. ,augere‘) ąžuolėliai, būtini buvo ir urvines barsukų kolonijas valdantys Barstukai, kurie patys pribarstydavo Kauko burtų ir rėžtų ,kaukorėžių‘, gerai įsiklausę į vilkų – Kauko kaukimą. Turbūt ir labai stiprioje prūsiškoje Bartų (sl. ‚bortj‘ – drevė iš kur ir ‚burtai‘) gentyje vykdytame aukojime, kuris tereiškė meldimą, kad augtų miške ąžuolai, kad būtų jiems lietaus.

Pastebėjus, kad ‚kaukorė‘ – piestelė ir dar medinis indas sugrūstiems lašiniams auginti, o ‚putra‘ turi ir raugintos tyrės prasmę, kurios lašą derėdavo nupilti ir dievams, jau galime paspėlioti, ką senovės medžioklių vadas – vaidila [70] į ją prieš grūsdamas ir raugdamas sudėdavo gal net akmenyse su duobute. Matomai, midaus su prieskoniais gamybai dievams – pirmiausia dėkodamas Putskiedžiui (=Putscetus) [71] ir visiems kaukams. Sau dubenyje, odmaišyje ar vėliau puodynėje, o dievams truputį akmenyje su duobute, kurių, kaip minėta, V. Vaitkevičius yra aptikęs ir suregistravęs šimtus [72].

Kaukas, beriantis iš viršaus ir giles, ir jo nurėžtus rudus (prūs. cucan – rudas) ,kaukorėžius‘ pats, skirtingai nuo aitvarų, buvo gi vegetaras [73]. Turbūt į medų, skiestą vandeniu, berdavo ir uogų, o kad gauta parūgusi ir pakaitinta putota putra midaus – vyno mišinio pavidale po šventu ąžuolu suteikdavo neregėtos energijos savai kaukolei, tai kam kitam dėkot, jei ne Kaukams su Putskiedžiu (prūs. ‚pout‘, ‚puton‘– gerti, gi vėlyvais laikais putrą šiaip jau srėbė, o ne gėrė), kurį geru žodžiu minėdami skiesdavo putrą šaltinio vandenėliu, kad visiems užtektų. „Eglės žalčių karalienės“ sakmės kraujo puta nebus atsiradusi atsitiktinai, ji primena aukojimo ritualą.

J.D. Langės žodyne minimą dievybę ‚Trimpą‘ su aiškinimu, kad priešdėlis po- mini subordinaciją [74] gal net dera laikyti liaudyje atliktos mistifikacijos – ‚Patrimpo‘ sutrumpinimo, kuris atspindėtas paliudijimuose, pasekme. Kad ‚Putscetus‘ iš tiesų atspindi putą, argumentų duotų Patrimpo, V. Toporovo neatsitiktinai pirmiausia gretinto su jūreivyste, upeivyste [75] dekodavimas, jei archajiškesne forma prieš baslių perkaitą laikyti ‚Putrimpas‘ (originale ‚Potrimpos‘) – bangos putai duodantis rimtį (o gal rimbu jas plakantis?).

Prūsai žinojo gan vėlyvą bizūną, o apie ‚rimbą‘ duomenų žodynuose nėra, todėl lieka arba odos diržo (vok. ‚Riemen‘) arba net Romovėje buvusio rimavimo (vok. ‚Reim‘), kreipiantis į dievą, versijos. Rimbas plaka tam tikru ritmu, o nuo jo jau gal ir iki rimavimo (rimbavimo?) jau ne taip toli [76]: juk ne aš plaku, o verba plaka ir dabartinėje priešvelykinėje šventėje. Taigi, arba Putrimpas yra dievas susijęs su rimbu, arba jam Romovėje sakytos eiliuotos maldos, juolab ir ritmas, ir rimas, ir choreografinis judesys yra neatsiejami [77].

Autrimpas laikytinas audrų jūrose valdovas – ore veikiantis, o Patrimpas – vandenyje, nes vaizduojamas visų vandenų – upių, ežerų valdovu.

Trečias jūrų dievas Bardoits bus buvęs aiškintinas savo barzdą (latv. ‚barda‘) pakrantėse rodantis jūrų žolėmis, kuriose būdavo ir gintaro – pušų (žr. slavų ‚bor‘ – pušynas bei tikėtiną įsivaizdavimą, kad iš toliau žvelgiant barzdota yra ir pušis savais žalių spyglių telkiniais) sakų padarinio [78]. Ne tik rodantis, bet ir duodantis (‚doits‘) gelmių gėrybę, ‚gintarą‘, kurį helėniškai galima perskaityti kaip pagimdytą (graik. translit. ‚ginemo‘) jūros bangų (graik. translit ‚taraso‘, dar žr. prūsų ‚keytaro‘ – kruša, ledai).

Aisčių gintaras minėtas Tacito – ‚glesum‘ gal bus kilęs nuo ‚gilusis‘ ir ‚gelmių‘ samplaikos. Juk baskų gintaras ‚anbarra‘ atitinka ‚barrenko‘ – gilus žemyn.

Išdžiovintos jūrų žolės, užklotos kailiu, galėjo atlikti čiužinio užpildo vaidmenį iki žemdirbystės, jau kurios laikais čiužiniui buvo į audeklinį didelį maišą kemšami šiaudai, todėl Patols (Putols?, prūs. ‚talos‘ – grindys) galėjo būti minkšto, saldesnio miego dievybe atnešančia sūpavimą lyg nuo bangų puta dengtų žolių, juolab patalai prūs. ‚plauxdine‘ turi ir plaukimo, ir plaukiančių ežero žolių, kurios bus davę pradžią žodžiui ‚plaukai‘ atspalvius. Akad. Zigmas Zinkevičius susiejo jotvingių ‚laugi‘- plaukai, su jotv. ‚łaudt ‘plaukioti [79] (luotu?).

Gerą mįslę užduoda neturintis jokios etimologijos lietuviškas žodis ‚jėga‘. Pastebėkime, kad hebrajų ‚yāḡēa‘reiškia pavargęs [80], tad įterpus plačiai paplitusią slavuose miškų raganą ‚Baba Jaga‘ nuosekliai lyg ir susidėlioja, kad ji užkerėdama atiminėja jėgas, kurias atkurti gali padėti kai kurios uogos – slav. ‚*аgа ,*аgоdа – jagoda‘. Gal baskų akis – ‚begi‘ ir ‚uoga‘ bus to paties žodžių lizdo reliktai, nes uogaujant reikia būti akylam.

Bičių dievybė ‚Austėja‘ yra etimologizuojama nuo bičių gebėjimo lipdyti – „austi“ korius, bet gal patikimiau būtų aiškinimas, kad nuo geluonio, esančio prūsiškame ‚austin‘ – (ir bitės) snukis. Matyt, dėl šaltoko oro baltai mėgdavo išgerti midaus – minėta juk viduramžių kronikininko Simono Grunau ir keliautojų [81]. Taigi, mezolito, o gal net į ledynmečio finalinį paleolitą nukelianti baltų (jei paleolite, tai jų protėvių) tikėjimo rekonstrukcija aiškiai rodo į Alką, Kauką vilkais kaukusį, kaukorėžius barsčiusį su Barstukais bei Perkūną.

Atsižvelgiant į tai, kad lėtai kintantį žodžio stuburą sudaro priebalsės, galima teigti, kad Kaukas bus turėjęs du neatskiriamus palydovus – ‚kėkštą‘ ir ‚kikilį‘, juolab pirmasis itin dažnai ne tik lesa giles, bet ir kaupia jų atsargas bei lukštena kankorėžius. Kėkštas savo balsu nuolat skundžiasi ar dejuoja, o kikilis priešingai – savo trelėmis neša džiaugsmus.

Beje, ‚kaukas‘ (bulg. ‚kuk, čuka‘) pagal priebalsių kaitą ‚k‘ į ‚š‘ atitinka slavų ‚šiška‘, o vokalizmai nelabai telpa į ide schemas, todėl manytina, kad kauko mitologinė tradicija per kaukus – kėkštus – kikilius – ,šyčkas‘ („Šyčkùtės tai eglių, didesnės, o pušų mažesnės. Po egle nerasi grūšią, bet šỹčką“ – iš DLKŽ) eina nuo pietrytinio mordvių – baltų – slavų paribio (žr. *čečet-: slov. dial. ‚čeče‘ – kekutis, kikilis, fin.: mordvių ‚kask˘a∼kaske‘ – sacrum – šventas) mezolito laikais, kuomet kedriniai riešutai buvo svarbokas rinkėjų baltymų šaltinis žiemos speigų periodui.

Gali būti, kad būtent kėkšto balsas buvo priimtas už aukštai esančio Kauko (prūs. ‚kackint‘ – siekti) ir davė pradžią šiam žodžiui. Su kaukais bendrauti derėjo tik su medine kauke, kad priimtų už savą. Tai, beje, primena veido maskavimo senovinėje medžioklėje svarbą.

Nesinorėtų sutikti su ‚kauko‘ etimologizacija – nuo lenkimosi [82], nes ‚kaukas‘ bus ir nuo garsažodinės kilmės – dėl nežinojimo, jog garsas gūdžią naktį kyląs dėl vilkų ‚kaukimo‘ miške arba dėl gegutės kukavimo (dar. žr. vok. ‚Kuckuck‘, slavų ‚kukuška‘, prūs. ‚geguse‘ – gegutė, DLKŽ – ‚gega, gegė‘, o ‚gegis‘ turi dar ir miškelio, gojaus prasmę) paryčiais.

Gi ‚gėglinis‘ – dviejų traukiamas tinklas kuria užuominą į eglyną: senovėje tinklai galėjo būti pinami iš eglės šakelių. O.N. Trubačiovas kažkodėl siūlė ne ‚gėgliniui‘ [83], o ‚gegnei‘ atitkmenį čekų ‚žehlo, žehle ‘ – kartis tinkluose, kildintina iš prasl. *žьzl. Betgi tai jau greičiau yra aiški sąsaja su neaiškokos etimologijos ‚egle‘.

Gi vėliau, žemdirbystės atėjimo laikais, atsirado Kaukų apgyvendinimas svirnuose, barstukų iš miškų lankymasis bei ne bet kokios, o ruginės putros, jau skiestos, pienu dievybė Putskiedis apie kurią ir apie naujus javų plotus duosiančius grūdus duodavo žinoti gal ir putpelių (nuo suom. ‚pöllö‘– pelėda?) šeimynėlė lesiodavusi numestą skalsų, skanų [84] blyną (prūs. ‚kalso‘). Skalsa, beje, dar vadinami du suaugę vaisiai [85], bet pastebėkime, kad ir blynai retsykiais sulimpa.

Jei Kaukas buvo labai žemiškas, tai Aitvaras, priklausęs stichijoms, gal buvo žvėrių varovų link parengtų duobių, dengtų šakomis, dvasinis vedlys: eit ir varyt derėjo ne per darganą. Su gyvulininkystės atkeliavimu Aitvaras jau globojo piemenis, varinėjusius bandą. Baltams atradus žirgininkystę, bus jų aptiktas ir ašvas – kumeles bei ašvienius, o kartu ir silpnus, sergančius globojęs Praetorijaus minėtas ‚Auszweitis‘.

Kas gi kitas dangaus skliaute su žirgais, nusileidus Aušrinei, nuolat atveža saulę, jei ne jis? Kuo gabenti sergantį pas žynį, jei ne ašvienio pagalba ir kuo paliegusį girdyti jėgų atgavimui, jei ne kumysu? Todėl žirgai su baltu aušros – šviesos ženklu kaktoje turėjo būti itin gerbiami.

Atsiradus žirgininkystei, padidėjo kovinių konfliktų tikimybė, todėl Kaukas bus evoliucionavęs į Kaukarinį – arklių ir karo dievybę [86] su trakų karo dievo atspalviu. Kad prūsai turėjo reikalų su Panonija liudija ir jų žodžiai ‚pano‘ – ugnis ir ‚pannean‘ – raistas, kuris itin artimas ilyriškam drėgnos, pelkėtos vietos apibūdinimui.

Todėl prūsams jų protėvių Panonija gal degančių raistų – durpynų žemė. Kita vertus, lotyniškai duona yra ‚panis‘, tad ponas yra tas, kuris turi grūdų ir duonos, o elgeta tas, kuris, kaip pastebėta kalbininkų, dažnai alkanas lieka. Tūlas bus tas, kuris turi kažko daug arba yra iš gausaus būrio, šeimos (prūs. ‚tūlė‘ – daug) arba tai yra malonybinis apibūdinimas (prūs. ‚tulenti‘ – švelniai, meiliai elgtis, tupinėti [87]).

Lituwanio laikai arba Lietuva – nuo Lietos

Šios vasaros ekspedicijoje gintaro kelio kryptimi keliauninkai Gintaras Songaila, Jonas Vaiškūnas ir kiti Slovakijoje susidūrė su vietovardžiais, menančiais prūsus. Kertiniu miestu tvirtove šiame kelyje buvo Panonijoje Dunojaus krante netoli Vienos ant keltiškos gyvenvietės romėnų 15-ais mūsų eros metais pastatytas Karnuntas, klestėjęs dėl prekybos gintaru ir grūdais beveik keturis šimtmečius, buvo sugriautas germanų, kuriuos netrukus ten pakeitė hunai.

Duona prūsiškai ‚geitka‘ su aiškia slaviška galūne akivaizdžiai rodo, kad prūsai grūdus (‚sirne‘ [zirne]) bent kurį laiką žemdirbystės pradžioje gabendavosi iš Getų (nuo slavų ‚žito‘) genties prie Juodosios jūros bei gintaro, kailių, medaus ir vaško mainikavime: ‚daina‘ atitinka rumunų ‚doina‘, o mūsų Dainavos kraštas juk į pietryčių pusę.

Nesunku sudėlioti: javai – ‘žito’, kuriems reikia laukti – melsti lietaus ir laukti kol užaugs, o tai labai gerai dera su slavų ‚ždatj‘ – laukti dažnesnio lietaus, tad slavų ‚doždi‘ – lietūs bei jų mitologijose dievybė ‚Dažbog‘ turėtų būti ne šiaip sau gerovės, bet ir lietaus (slavų *дъжджь gal nuo laukti (slav. ‚ždatj‘) javų – ‚žito‘, kurį vedu nuo ‚gyti‘ po bado, gal ‚gyventi‘ ten, kur gera dirva, įtakos – ‚žitj‘ ir nuo ‚žečj‘ – deginti iš lydyminės žemdirbystės laikų) bei derlingumo dievu, juolab jo trilypė simbolika javų spalvos: Saulė, auksas, šviesa.

Todėl slavai neturi bendraeuropinio helėnų, romėnų, keltų, baltų – M. Strijkovskio minėto ‚Lituwanis‘, kuris lietų duoda bei helėnų Leto, Latonės, Lado (1 pieš) kulto (išimtis, turbūt, vendų gentis ‚Veletai‘ bei ‚Liutičiai‘ gal pagavę etnonime keltiškų įtakų bei ‚Uliči‘ ir ‚Haličas‘ iš helėniškų Leto garbinimo įtakų krypties), nes turi savo unikalų dievą, kurio paramos labiausiai reikia vasaros metu. Neturintis jokios etimologijos slav. ‚lieto‘ ir beliko vasaros įžodinimu.

Kad tai tikėtinas helėnų mitologijos atspindys, rodytų ir nuo Dzeuso pagimdžiusios Hermį derliaus globėjos Majos ir Leto sugretinimas [88], beje atitinkantis – vasaros atėjimą po gegužės (rus. ,Maj‘) mėnesio, o tai, vėlgi, duoda argumentą pietinei slavų protėvynės lokalizacijai.

Lietus graikiškai yra ὑετός, transliteravus – ‚hyetós‘, tad jotvių (jotvingių) vardas gal bus kilęs nuo litanizuoto helėniško etnonimo susieto su derlingumo deive Leto ir lietumi (dar žr.‚Yetwess‘ [89] – gal sudurtinis žodis ir nuo prūs. ‚wais‘ – žinoti, tada ‚Yetwess‘ dekoduotinas kaip lietaus žinių ir žynių gentis), nors ir aiškinimas – nuo ‚joti‘ bei ‚žinios‘ turi tam tikro pagrindo. Lietuviai gi nuo seno tardavosi lietose, kurios anksčiau tikėtinai buvojo šventvietėmis, tad būtnet ir iš čia bus kilęs Lietuvos vardas [90].

Lenkų dvasininkas ir istorikas Vincentas Kadlubekas 1203 m. lyg ir jotvius sutapatino su getais, o tai verčia mąstyti, kur gi buvo pietrytinė Jotvingių genties riba. Savamokslio istoriko, anglisto Rimanto Matulio, kuris jotvių genties vardą tapatino su getų, prielaida apie dzūkų ir dakų sąsają [91] atrodo, kad turi racionalumo – šie galėjo traukdamiesi nuo romėnų antpuolių vykti žinomu prekybos keliu į ramesnes vietas. Pabandykime kažkiek hipotetiškai, bet daugeliu atvejų besiremdami istoriniais bei lingvistiniais faktais, pakomentuoti šią prielaidą.

Kazimieras Būga, komentavęs Jotvingių vardą, kategoriškai pareiškė, kad šis kilęs nuo Lydos apskrities upėvardžio Jatva, o vokiečių, lenkų istorikai pagal Viduramžių madą ‚J‘ keisti į ‚G‘ ne tik jotvius, bet ir prūsus, ir net lietuvius vadindami Getwesia (nuo getų ir prūs. ‚wais‘ – žinios) Getuesia, Getvezitae, Getarum, Gethe įnešė daug painiavos [92].

Kitokia yra R. Matulio nuomonė, kadangi Ptolemėjaus žemėlapyje nurodyta, jog Gythones gyvenę prie Vyslos už venedų, Jordanas rašė getų istoriją, ne gotų, gi geatai – gotų palikuonys žinoti VIII a. Šiaurės Vokietijoje, Žemaitija pristatyta senuose žemėlapiuose kaip Samogetija bei yra žinomos mesagetų, sargetų gentys, tysagetai [93].

Kokias išvadas galima padaryti ir kaip įnešti aiškumo? Pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį į akad. E. Jovaišos monografijoje „Aisčiai“ pateiktus žemėlapius, kurie rodo itin nagingų žalvarinių segių gamyboje prūsų prekybos jomis arealą, kuris nusidriekia iki Vyslos ištakų ir kuris tapatintinas su garsiuoju Gintaro keliu [94]. Beje, Dunojaus intakas Tisa traktuotinas kaip kilęs iš ‚Tiesi‘, kadangi nuo vidurupio ši upė nuo Karpatų teka gan tiesia linija. Šiais keliais atgaline kryptimi nuo Karpatų buvo gabenama kalnų rūda žalvario išlydymui.

Pastebėkime, kad helėnai kaip ir romėnai, aprašydami tolimas žemes ir gentis, dažnai buvo linkę patys suteikti joms pavadinimus. Helėnai iš savo Padniprės emporijų tyrinėję tolimesnius kraštus (II – I a. pr. Kr.) bus konstatavę, kad Nemuno aukštupio Vyslos tarpupyje gyvena gentys – hiperborėjai, kurie augina javus ir vasarą meldžia lietaus dievą – Lituwani, kuris atitinka helėnų mitologijos Leto ir bus davę šiai genčiai vardą – ‘Hyetos’ arba jų supratimu – liečiai. Atitinkamai Tacitas rašo (II a.), kad prie Baltijos jūros gyvena, itin sureikšminę tikėjime vasarą, aisčiai – nuo lotyniško vasaros (‚aestas‘) vardo.

Graikiškas genties vardas, pametus pirmą raidę gal buvo lituanizuotas (vėliausiai X a. pabaigoje) ir taip atsirado Jotviai (slavų metraščiai mini Jatviagy 983 m.), juolab iš 1516 metų šaltinio žinoma K.Būgos nurodyta upė Lydos apskrityje Jotva. Gi ne tik Marvelės kapinyno prie Nemuno, septynių piliakalnių miesto – Kauno teritorijoje tyrinėjimai, atskleidę masinę žirgų kapavietę, rodo, kad žirgai užėmė itin svarbią vietą baltų gyvenime [95].

Vokiečių ir Lenkų kronikininkai, galbūt remdamiesi tuo pačiu Ptolemėjum ar vėlesniu nežinomu šaltiniu XII – XIII a., galbūt jotvingius vadina Getvesia, Getvingiais, o 1597 m. Kronika Polska Marcina Bielskiego v Krakowie aiškiai įvardina jotvingius – jacvingovie.

Žinomiausi getai (nuo slav. ‚žito‘– javai) yra lokalizuojami prie Juodosios jūros, kaip gentis Dakijoje. Gi dėl duonos svarbos ne vienos genties pavadinime atsirado dėmuo – getai. Rytesni prūsai, sūduviai, gyvenantys miškinguose plotuose duoną vadinantys ‚geitys‘, užėjus sausroms, grūdus mainais už kailius, linų audinius gauna iš jotvingių, o kiti vakaresni mainydami gintarą į grūdus (prūs. [zirne] – iš slavų ‚zerno‘). Kultūrinės I – V a. prūsų įtakos (pabaltijo Vielbarko kultūros sklaida net greta Bugo upės) įtikinamai atskleistos akad. E. Jovaišos leidžia manyti, kad gintaro, kailių, druskos, grūdų mainai vyko dar II – I amžiuje pr. Kr., kuomet Roma nugalėjo helėnus, o I amžiuje – ir dakus, getus.

Neatmestina prielaida, kad dalis jų, turtingų auksu, pasitraukė nuo romėnų gerai žinomu Gintaro keliu link Baltijos į Dainavą (dirbant javų laukuose traukta ‚daina‘ ir ‚doina‘ tebėra lietuvių – rumunų izoglosa), panašiai, kaip praėjus tūkstančiui metų dalis prūsų ir jotvingių – nuo kryžiuočių ir slavų, tad pietinė Lietuvos teritorija žinota, kaip dakų buveinė. Iš čia ir bus kilęs dzūkų etnonimas. Tam antrina besirėmusio šaltiniais R. Matulio minėtos Mozūrijos karaliaus kovai prieš Lenkijos karalių Kazimierą pajungtos Dacosque, Dusesgue, Gethas, Gethos gentys [96].

Kad mūsų istorinė atmintis ne šiaip sau pavadina ir pietrytinius gyventojus nuo Lietuvos – gudais, tai rodo, kad siekiamas IV amžius su tuometine laikina gotų valstybėle prie Juodosios jūros, kai baltarusių protėvių bent jau iki Pripetės bei dabartinėje vakarinėje ir šiaurinėje Baltrusios teritorijos dalyse dar nebūta. Jų gentys, vėlgi, kaip ir dakai, turbūt stumdyti hunų, avarų, gepidų invazijų nuo Karpatų baltų žemėse pasirodė kur kas vėliau. Gi karo pabėgėliai yra svarbūs savo įtakomis ir šiomis dienomis.

Nesileisdamas į platesnę diskusiją, kiek stipri K. Būgos ar kitų autorių argumentacija, jog jotvių etnonimas buvo tiesiog suplaktas su getų, netgi Vytauto 1420 m. laiško ordinui kontekste, kuriame gudrus valdovas tapatindamas sūduvius su getais rodė savo galybę, pastebėsiu, kad Juodosios jūros dalies getų pasirodymas jotvių ir vakarinių prūsų žemėse dar I a. yra tikėtinas.

Gal būt bulgarų kalbininko I. Duridanovo veikalas apie trakų, dakų ir baltų kalbų santykius „Thrakisch – dakische Studien“ (1969) galėtų tapti dar vienu argumentu getų – dakų migracijai, jei pavyktų dalį nustatytų kalbinių bendrybių chronologizuoti maždaug I amžiumi, o ne žemdirbystės pradžia.

Pasitraukę link Baltijos, getai susimaišė ir su jotviais ir su gotais bei galvojo kaip atgauti prarastas žemes. Romėnai I a. okupavo ir Panoniją bei įsteigė provinciją su Karnunto miestu. Karingi gotai (gudai – nuo gotų *gudan dievo ) sėkmingai bandė užvaldyti turtingą dėl prekybos grūdais Gintaro kelią (IV a. pabaiga Va.) ir nusiaubė bei užvaldė Romą. VIa. aisčiai lankėsi pas ostgotų karalių Teodoriką su gintaro dovanomis Italijoje dėl prekybos užtikrinimo.

Iš čia ir bus kilusi visa maišatis Jotvių – Getvių genčių įvardinime dar ir Getų bei Gotų genčių kontekste. Gi Žemaitijos senasis žemėlapinis 1561 m. pavadinimas Samogetai bus radęsis ne dėl getų pabėgėlių, kaip teigia R. Matulis, o turbūt dėl prūsiško duonos pavadinimo – ‚geytys‘ (‚semi‘ – nuo žambo, senovinio plūgo pavadinimo ir Sembos įtakų).

Kad verta pasidarbuoti etnonimijoje rodytų iki šiolei neatskleista ‚sarmatų‘, kuriuos pradedant Herodotu derėtų vadinti ‚saromatais‘ [97], prasmė. Gerokai anksčiau būta pažodinio Stepono iš Bizantijos aiškinimo, kad tai driežų (gr. ,σαῦρος‘)‚valgytojai. Kadangi sarmatai buvę pakankamai karingi, tai, vis tik, siūlyčiau sarmatus kildinti iš apibūdinimo griuvėsiais – gr. ‚σαρομα ‘ turinčio perkeltinę reikšmę iš ‚nušlavimo‘ – griuvėsiai.

Skalvos genties lokalizacija Nemuno žemupyje atrodė, kaip galimas šiauriau Kuršo gyvenusios fino-ugrų kalbinės grupės lyvių genties talpinimo žemėlapiuose netikslumas. Gi vietovardžiai tarp Tilžės ir Ragainės: Skalvė, Paskalviai, Skalvakalnis [98] verčia tokią prielaidą ne tik atmesti. Dar daugiau, kalbininko Kazimiero Kuzavinio nurodyti Šiaulių regiono Kruojos intakas ‚Skalvė‘ bei lyvių apgyventinoje Vidžemėje – ‚Skalavas‘ [99], priešingai kalbotyros dėsniams, verstų pagalvoti ne apie kraštavardžio Skalva kilmę nuo atitinkamo upėvardžio, bet apie dalies lyvių (plg. ‚sklaveni‘ – venetų genties „scholą“ – žynių mokyklą ir ‚skaluvi‘), migravusių į Lietuvos teritorijos, kaip ir kuršiai bėgusių nuo kalavijuočių, gyvenvietes, bet tai nustatyti turėtų atidi vietovardžių ir hidronimijos peržiūra – finų kalbinių ir materialinių reliktų aptikimas.

K.Kuzavinis Lietuvos vardą atsargiai („sakysim“) kildina nuo upėvardžio, Neries intako netoli Kernavės – ‚Lietava‘ [100], vėliau suslavintą į ‚Lietauka‘ (dar. žr. Leitgiriai (vok. Leitgirren, Leidgirren), upėv. Leite, Antleičiai, Paleičiai, Leitukai [101]). Jam antrinantis Z. Zinkevičius, beje, lengva ranka atsiejęs Lietuvos ir Latvijos vardus (neatitinka garsų kaitos lentelių) savo monografijoje „Lietuvių tautos kilmė” (2005 m.), aptardamas Lietuvos etnonimo kilmę, kategoriškai atmeta ir Artūro Dubonio monografijoje gvildentų leičių įtaką LIETUVOS vardo susidarymui bei pasak Z. Zinkevičiaus latvizmo – ‚lietos‘ Algirdo Patacko traktuotę Lietuvos vardo kilmei ir Simo Karaliūno aiškinimą, kad Lietuva susijusi su ‚liet-‘ kariauna, „nes tokio žodžio nėra“ [102], kadangi visa tai, matyt, laikė slidžia, silpnai argumentuota tema dar ir neatitinkančia jo požiūrio.

Gi pats A.Dubonis neblogai padėliojo faktus lokalizuodamas leičius pietryčiuose [103], bet nepabrėžė tos aplinkybės, kad leičiai atitinka jotvingių tarmę – žinomas gi ne Liepalingis, o Leipalingis, todėl lietuviškas leičių vardas turėtų būti ‘liečiai, letai, latai’ – gal būt pareigūnai.

Beje, kaip pastebėjo A.Patackas, iš senosios savivaldos vienetų [104] paliudytų Didžiajame lietuvių kalbos žodyne ‘lietų’ keleto prasmių. Jie, turbūt, savotiški savivaldybininkai, gal net ir pasienio stebėtojai, o ne vien spėtas karių luomas. Jotvingiams pasitraukus nuo užpuolikų šiauriau leičiams, matyt buvo pavesta stebėti sieną su kalavijuočių ordino žemėmis, tad iš čia ir latvių ‚leišiai‘ – lietuviai, juolab ir šių ‚ie‘ kuršiuose yra ‚ei‘. Z.Zinkevičius pabrėžia įdomybę, kad latvių liaudies dainose ‚leiši‘ turi ne lietuvių, o latgalių reikšmę [105].

Betgi tai rodytų dar ir bendraeuropinės derlingumo deivės Leto, Latonės kulto sklidimo kryptį ir nuo Dnipro – Dauguvos vandens kelio. Dėl šių priežasčių Lietuvos vardo kildinime teisingesniu laikyčiau požiūrį, kylantį iš archeologinių, mitologinių, istorinių faktų visumos, nė iš paviršutiniškų į griežtus rėmus įspraustų kalbinių prielaidų, kurių, vaizdžiai kalbant, „visi galai upėvardyje“. Kad lieta yra reikalas, dalykas, tikslas, nauda valstybei nurodyta ir S. Daukanto surinktoje Žemaičių tautosakoje [106].

Leičių atsiradimą A. Dubonis sieja dar su labai ankstyva giminine santvarka pradžioje. Lietos, matyt, ypač jotvingijoje į čia atkeliavus žemdirbystei, bus turėjusios vien Leto ir ‚Lituwanis‘ šventovės paskirtį, kurios natūraliai peraugo iš bendrų giminės susirinkimų lietaus maldavimams į visų reikalų, susijusių su derliumi aptarimo [107], greta alkakalnių, skirtų medžiojimo dalykams.

Žmonės laikęsi rinkimosi lietose tvarkos ir buvo vadinamos kitataučių (vok.) Lette. Kai jų centru tapo Kernavė, tai gal ir pagal šį modelį atkartojant radosi ‚Lietnavė‘ iš kurios ir išsirituliojo (žr. Z.Zinkevičiaus prielaidą –uva iš –ava(?) [108]) patogesnė tarti ‚Lietuva‘.

Ankstyvų vokiečių dokumentų ‚Lettowen‘ gal būt susijęs su hidronimais Venta ir Prūsų laikų Vyslos intaku Dravanta – nuo lot. ‚vento‘ – vėjas (?), tačiau tada tektų konstatuoti žinomas iš Plinijaus Vyresniojo veikalo baltų patirtas stiprias Romos įtakas – jų ekspedicijos apsilankymą prie Baltijos [109], juolab Seda atitinka lot. ‚sedes‘ – gyvenamoji vieta, o ‚ville‘ – dvaras. Gi ‚in villa‘ yra kaime, o ir prūs. arklys vadintas ir ‚wilenikis‘ turbūt neatsitiktinai.

Archeologas Mykolas Michelbertas mini, kad į mūsų kraštus buvo atgabenta romėniškos monetos (I a. antros pusės), sparninės segės (~17–18 cm aukščio), emalio ir stiklo karoliai, spalvotųjų metalų žaliava, iš kurios vietiniai amatininkai gamino nuostabius papuošalus.

Šie radiniai liudija ne tik prekybą, bet ir kultūrinius ryšius tarp Romos imperijos ir Baltijos regiono gyventojų. Belieka priminti, kad antikinių helėnų ir romėnų kultūrų įtakos Dnipro-Dauguvos vandens keliu ar jūromis bei sausuma Gintaro keliu dar laukia nuoseklesnių tyrinėjimų ir apmąstymų, netgi mitologijos prasme, kadangi latv. ‚mantat‘ – burtininkauti primena ir helėnų pranašautoją pagal ženklus – ‚μάντις’, o ir lietuviški ‚monai’, beje telpantys į globalias etimologijas, čia itin gerai dera.

Romėnišką Palemono legendą apie tris jo sūnus Kuną, Barką ir Sperą derėtų traktuoti visgi tiesiogiai helėniškame mitologiniame kontekste, juolab sūnų vardai yra interpretuotini būtent ne romėniškai – lotynų kalba, o tik graikiškai – medžiotojas, jūreivis ir žemdirbys, juolab graikų mitologijoje Palaimonas (gr. Παλαίμων) yra jūrų dievas, susijęs su laivybos saugumu ir jūreivių apsauga, o bendravardis Palaimonas (Παλαίμων) yra argonautų žygio dalyvis. Kai kuriose versijose Palaimonas dėl jėgos siejamas net su Herakliu.

Kiek stipri buvo Romos įtaka baltams geležies amžiuje turėtų atsakyti lotyniškų -baltiškų izoglosų, kurių savu supratimu net 74 buvo surašęs Mykolas Lietuvis, ir kurio studija buvo išleista Bazelyje 1615 metais, chronologizavimas. Dalis iš vadinamos prokalbės, atspindinčios žemdirbystės ir gyvulininkystės įsigalėjimą, kita dalis gali būti iš vėlesnių tiesioginių kontaktų ar net tikėtinų Romos nausėdijų pabaltijyje – „ambasadų” laikų.

Tai nebergždžia užduotis lotynologams, nes romėnų žemėlapyje „Tabula Peutingeriana“, sudarytame III–IV a., minima upė Fluvius Sellianus tapatinama su Dauguva žinota kaip Sėlių upe. Pirmasis istoriniuose šaltiniuose pavartojęs sėlių genties vardą buvo Henrikas Latvis, XIII a. pradžios kronininkas. Jo „Livonijos kronikoje“ (rašyta 1208–1225 m.) sėliai vadinami lotyniškai Selones, o jų svarbiausias centras – castrum Selonum. Interpretacijų variantai – nuo ‚sala, siela’, lot. ‚salijai’ – Romos žynių kolegijos nariai iki plukdomų ‚sielių’, K.Kuzavinio teikto ‘selėjimo’ – tekėjimo [110] ir pasėliais žinomų ‚sėlių’.

Žemaičiai žinoti žemėlapiuose ir ‚Semigete‘ etnonimu rinkdavosi į savus seimelius –„šeimynėles“, matyt nuo seniausių, gal net mezolitinių laikų prieš kolektyvines briedžių, šernų medžiokles, žemgaliai burdavosi šventiniuose sambariuose, o lietuviai nuo žemdirbystės atkeliavimo – matomai, ypač Jotvoje į ‚lietas‘. Iš jos ir bus plačiai paplitęs po visą Lietuvą šis žodis, juolab jotvingiams teko trauktis iš savų žemių šiauriau.

Prisiminus, kad galingas prūsiškai yra jotvingiškos priesagos ‘warewingin’, o pergalė – ‘warein’, tai gal ir Varėnos įkūrimą derėtų priskirti pasitraukusiems šiauriau nuo užpuolikų jotvingiams (dar žr. žemėlapį, kuris nurodo jotvingiškų vietovardžių gausą Nemuno dešiniakrantėje Dzūkijoje, pradedant Nedzinge, o prūsiškus – kairiakrantėje [111]).

Skirtingokų lietos prasmių DLK žodynas pateikia įvairiais aiškinimais bent penketą, o naudos, vertės atspalviai leidžia suformuluoti ir naują hipotezę. Lietos gal buvo susiję su tuometinių pinigų – lietuviškų sidabro ilgųjų (kãpų nuo kapoti) arba lydymu ir perlydymu, arba mainais.

Narkūnų piliakalnyje (Utenos rj. savivaldybės teritorijoje) aptikta jau iš II–I tūkst. pr. Kr. samtelių, tiglių, liejimo formų ir krosnelių liekanų. Taigi, tikėtina lietų raida buvo tokia – derlingumo dievybės (Leto, Latonės, Lado, Lietuwanio…) meldimo vieta – šventykla [112], evoliucionavusi į įvairiausių reikalų, netgi, karinių, o vėliau ir ūkiškų aptarinėjimą [113] bei, netgi pridursiu, pinigų „kalybos“ – liejimo ar net mokesčių surinkimų, davusių pradžią Lietuvos valstybei, centrai, kurie kažkiek oponavo tvirtų medžioklių tradicijų alkakalnių svarbai: ekonomine prasme medžioklės dar ilgai prilygo gyvulininkystės ir žemdirbystės tiektai naudai. Tai atitinkamai suponuotų leičiams įvairias funkcijas – pamaldų dalyvių, karo prievolininkų, pasieniečių, mokesčių rinkikų ir net sidabro liejikų bei prekybininkų funkcijas.

Pasak Z. Zinkevičiaus mįslinga lieka Lituwanio kilmė: „Strijkovskio minima lietaus dievybė, kitų šaltinių nepatvirtinta. Lietuviška forma neaiški, pati dievybė abejotina” [114], [115]. Tačiau visgi padėliokime faktus, besiremdami platesniais horizontais ir šaltiniais. Pastebėkime, kad šviesaus atminimo daug nuveikęs kalbininkas, Vilniaus Universiteto profesorius Z. Zinkevičius buvo nepaprastai stiprus dialektologas, bet etnologijos sričiai jis neturėjo pakankamai literatūros šaltinių ir duomenų, juolab ir internetinės galimybės tapo prieinamesnės tik į jo gyvenimo pabaigą, jį ribojo ir siauroka neišvengiama kalbininko specializacija. Gi etnologijoje svarbu ne tik gilyn į kalbinius dalykus, bet ir platyn į mokslinį tarpdiscipliniškumą. Todėl, visgi spręsdami Lituwanio realumo mitologijoje problemą padėliokime faktus besiremdami platesniais horizontais ir šaltiniais.

Pirma, yra išlikę keturi autentiški žemaičių pasakojimai apie Lituwanį atnešantį lietų, kurie buvo užrašyti greta kitų labai ir mažiau žinomų dievybių atpasakojimų Liepojos gyventojo Edmund’o Veckenstedt’o, rinkusio ir komentavusio tautosakinę medžiagą pastangomis [116] ,,iš burnos” apie 1880 m. – veikalas išleistas vėliau Heidelberge. Gi pagrindinis pirmutinis ilgas pasakojimas apie Žemaitijos kilmę iš dangiškos moters ‚Žiamaitė‘ (autoriaus užrašyta su ‚ia‘. Gi žemaičiai ir dabar Žemaitiją autentiškai vadina ,Žemaitė‘) yra tikrai vertas būti Lietuvos epu.

Antra, apie 1621-1636 metus Jonas Stanislovas Sapiega nuostatuose Kretingos parapijiečiams nurodė: „… daugybė jų išpažįsta, šaukdamiesi kažkokių Laimių, Alkų, Litvonų (lot. Litvonus), Perkūnų, Vėlių, Deivių ir į juos panašių“ [117].

Trečia, gan išsamiai aptarinėjęs Lietuvos ir Prūsijos mitologines būtybes kruopštus mitologijos tyrinėtojas R.Balsys ne tik pirmą Lituwanis paminėjimą priskiria M.Strijkovskiui 1582 metais, bet ir nurodo dar vieną šaltinį, beje, rašydamas apie Baubį: „Pirmasis 1666 m. paminėjo V.Martinijus: „Tepradingsta Perkūnas, Litvanis, Babilas…“ [118], bet ir pabrėžia šio lietaus dievo autentiškumą iki pat XX a. išlikusį agrariniuose papročiuose, kur žymu lietaus iššaukimas, rečiau atitolinimas, apeigų pėdsakais. [119]

Ketvirta, D.Kleino giesmyne išleistame 1666 metais greta ‘Perkunas’ yra ‘Lituans’.

Penkta, ir Dionyzas Poška yra pažymėjęs, jog Lietuvonio vardas padarytas iš žodžio lietus, o Teodoras Narbutas Lietuvonį taip pat laiko lietaus dievaičiu [120].

Argumentų dievybės realumui, atrodo, kad daugiau nė pakankama, tad dabar tenka etimologizuoti mįslingą ‚Lietuwanis, Litvanis‘ – pabandyti atrasti jo kilmę. Versijų gali būti ne viena:

– žemaičiai Lietuvonio (R.Balsio rekonstrukcija) įvardijimu su atitinkama priesaga galėjo pabrėžti, kad tai iš Rytų Lietuvos atkeliavęs dievas, kurį, suprantama, reikia gerbti, nes duoda lietų derliaus išauginimui (plg. gausią leksiką su ‚–oni(y)s‘, pvz. Švenčionys).

– Lituwanis yra trumpinys nuo sudurtinio žodžio ‚Lietvandenis‘

– Yra krikščionių misionieriaus paliudijimas apie miškelį (turbūt, prie Ventos), laikytą šventu ir vadintą Venta. Tada Lietuwanis ankstesnė forma galėjo būti ‚Lietu(š)ventis‘ palaipsniui virtęs ir Lietuvoniu, juolab iki šiol toli toli nuo Lietuvos esančios upės Vokietijos – Danijos pasienyje už Veletų genties žemės pavadinimas Šventinė (Schwentine) yra laikomas baltišku, o Neries intakas Šventoji, pasak 1370 m. lotyniškos kronikos, vadinta lietuviškai turbūt ir Šventa. Atsakymą duotų hidronimo ‚Venta‘ kilmė – ar nuo žvejyboje naudoto venterio, ar nuo romėniško ‚vento‘ – vėjas, ar nuo Venedų genties migravimo pajūriais (estai ir suomiai rusus vadina ‚venäjä‘, bet vis tik, ne ventäjä) ar, pagaliau nuo ‚šventa‘.

– Venedų ir baltų genties pakraštyje, kaip ir Graikijoje, galėjo būti garbinama lietaus dievybė ‚Leto‘, kuri įtvirtinta keltų – galatų pavadinime (‚gal–‘ traktuotinas, kaip angl. ‚call‘ – šaukti, vadinti atitikmuo, sekant garsiuoju Julijaus Pokornyj ide žodynu), tad genčių tikėjimo bendrumo pabrėžimui galėjo būti sukurtas etnonimų pagrindu dievybės vardas , tačiau tokia prielaida menkokai tikėtina, kadangi slavai turi savo originalų lietaus ir gausybės dievą ‚Dažbog‘, nors, kita vertus, jų vasaros niekaip neetimologizuotas pavadinimas ‚lieto‘ galėtų Lituwanio šaknis matyti žemdirbystės slinktyje per slavų gentis ankstyvokose prehelėniškose įtakose į lietuvių.

Atitinkamai ir genties vardas ‚Galindai‘ dekoduotinas, kaip ‚šaukti, vadinti ‚lindais‘ arba net ‚indais‘, juolab galindai buvo žinomi puodininkystės, taigi, kad indų meistrais. Yra paliudijimas apie I a. pr. Kr. audros nublokštus prie Germanijos krantų, pasak Plinijaus vyresnio Svebų karaliaus, o pasak Pomponijaus Melos Botorų karaliaus, padovanotus Romos konsului kelis indus [121], kuriuos kai kas bando traktuoti kaip vendus.

Lado‘ (kurį Motiejus Strijkovskis pateikia greta ‚Lituwani‘) [122], apie kurį yra ne vienas paliudijimas iš krikščionių misionierių ir 1689 metais, tarp kurių bene įdomiausias yra šis 1577 metais M.Strijkovskio surašytas eiliuota forma tekstas apie lietuvių, žemaičių ir rusų gentis: „Dievus Lelą su Polelu ir Ladoną laikė gynėjais nuo karo pavojaus. Ir ‚Lelu Lelu mano Lado, Lelu, Lado‘ giedojo moterys rankomis plodamos. Tą šokį ir dabar, matom, atlieka, nuo gegužės iki liepos su tuo ‚Lado‘ šoka“ [123]. 1555 metais Marcinas Kromeris irgi mini paprotį labiausia kaimuose eiti ratelio ir ploti delnais, kartojant Ladono vardą [124].

Ladono garbinimas atitinka perimtos iš helėnų romėnų derlingumo deivės ‚Latona‘ kultą su helėnišku atspalviu nuo Dnipro – Dauguvos vandens kelio (žr. Leto – Lado – Latona kultą), o slaviškas ‚laditj‘ – sutarti, tik patvirtina taikingumo siekį: „Gediminas nugalėjęs Kijevą liaudies pasitiktas šūksniais ‚lado, lado‘“ [125]. Beje ir dainažodinis folklorinis ‚Sadūto tuto‘ turi aiškų romėnišką atitikmenį, nes lot. ‚tutus‘ reiškia apsaugotas, o iš čia bus ir folklorinė ‚čiūtyta (nuo ‚tutyta‘ (?)) rūta‘.

Leonardas Sauka, ištyręs tūkstančių folklorinių dainų tekstus, nustatė refrenų dažnius: čiūto (593), tūto (497), sadūto (202), lylio (526) [126], o saugojimo refrenas dažnai sutinkamas gyvulininkystės ir rugių auginimo dainose. Sutinkamas ir karinėse dainose [127], bet tai dar laukia ištyrimo, juolab dainuojantys prūsai pirmą kartą žinomuose tekstuose aprašyti 999 metais vienuolio Kanaparijaus [128].

Apšlakstymo vandeniu tradiciją ar net „Sūduvių knygelėje“ (apie 1530 m.) aprašytu žynio metamu alaus kaušeliu per galvą irgi galima įžvelgti lietaus meldimo iš pasak M.Strijkovskio lietaus dievo Lituwanio [129]. Baltai kažkokio išskirtinumo savo dievybių panteone jam – Lietuvoniui bei kitiems nuo pažinties su gyvulininkyste ir žemdirbyste nesuteikė, tiesiog priėmė kaip labai tinkantį javų auginimui (todėl ir aukodavo jam lesiojančias grūdus vištas), greta, matomai, buvusių ankstesnių Alkų, Perkūno ir kitų mezolitinę gyvenseną bei jauseną atitikusių dievų.

Tačiau iš sakralumo evoliucionavusią dievybę įžodintą ‚lietose‘ ir į bendruomeniškumo, savivaldiškumo bei prekybos ir militarinių reikalų aptarimus, baltai, kurių daugumą ilgai sudarė medžiotojai, transformavo iki savos valstybės – Lietuvos sukūrimo. Lietos gal turėję ir Latų pavidalą bus davę Latvijos vardą – skitų genties Paralatai (prie latų) yra pakankamai iškalbingas.

Atitinkamai hidronimas ‚Sūduonia‘ – Šešupės intakas ir Sūdinų genties vardas iš garsiojo II a. Ptolemėjaus žemėlapio gali būti kildintinas nuo lituanizuoto ir šiek tiek iškraipyto graikų ‚σινδών‘ – lengvas lininis audeklas, pasak Wilfredo G.E.Watsono [130] nuo amžiais įsitvirtinusių Levante ir Anatolijoje žodžių: hebrajų ‚sadîn‘ – ‘liemenė’, aramėjų ‚sdyn‘ – plonos drobės paklodė, sirų ‚sdwn‘ – muslinas, apsiaustas arba rankšluostis, akadų saddinu, šaddi(n)nu – tunika, ugaritų ‚sdn‘ austa arklinė antklodė. Sūduva – derlingas regionas, kur linai gerai augantys lengvo priemolio dirvose buvo viena iš pagrindinių žemės ūkio kultūrų.

Pluoštiniai linai naudoti audinių gamybai, ypač kaimo buityje – drobėms, marškiniams, staltiesėms, o aliejiniai linai: sėmenys spausti aliejui, naudoti maistui ir medicinai. Linų auginimas buvo susijęs su kalendorinėmis šventėmis, derliaus apeigomis, o linų rovimas ir mynimas – svarbios kaimo darbų dalys.

Turbūt, sūduvių etniniame rūbe, moterų sijonuose buvusi dominuojanti mėlyna spalva yra neatsitiktinė – taip žydi linai: mėlynai mėlynai. E. Vagneris, 1621 m. aprašydamas prūsijos lietuvių papročius ir buitį, pabrėžė ir mėlyną moterų autų spalvą, ir vestuvių vežimo puošybą mėlynomis lininėmis juostomis [131]. Mėlynu švarku pavaizduota lietuvė ir kunigavusio Būdvietyje prie Ragainės Teodoro Lepnerio veikale parašytame 1690 m. apie prūsus ir lietuvius [132].

Romuvos, jei spręsti gal pagal saugojimui nuo dievų ramybės drumstėjų naudotą prūs. ‚romestne‘ – plačiaašmenis kirvis ir pagal ‚ramus‘ šaknies geografijos vektorių nuo s.ind. (džiuginantis, mielas) bei prūs. ‚rams‘ – doras, romus, tai šios šventovės bus bent jau žemdirbystės atslinkties laikų reliktas baltų tarpe, tačiau grįžkime iš neolito ir žalvario amžių į ankstesnius poledyninio mezolito laikus.

Kita vertus, tai galėjo būti ir kumeliukų kastravimo (romijimo – žr. e-LKŽ ‚romyti‘, ‚romytinis‘), jų „nuraminimo“ apeiginė vieta (kitas centrinės Romuvos pavadinimas gi yra Rikojotas), tačiau grįžkime iš neolito ir žalvario amžių į ankstesnius poledyninio mezolito laikus.

Laumės ir liminai bei milžinai

Sudėtinga prakalbinti žodžius, ypač prūsų kalbos, tačiau jų grandinėlė: žinia – ‚waisnan‘, sąžinė – ‚pavaisenis‘, žinoti – ‚wais, waiditi‘ ir pagaliau žyniauti prūsiškai – ‚waidleimai‘ (dar žr. prūs ‚waidlemai‘ – kankliuojame) jau rodo netasiejamą senųjų ritualų sąryšį su laime ir Laima bei helėnų ‚οἶδα (oîda)‘ – aš žinau. Savo ruožtu, ,wais‘ gal reiškė ,biesų‘ (žr. baskų ‚basoa‘ – miškas), minimų Simono Daukanto rinktoje žemaičių tautosakoje išmanymą.

Kaip dar nepastebėti, kad prūs. įkalbėti -,enwaitia‘ atitinka vaitojimą, kuris gal net atspindi žynių retorikos bendravime su dievais stilių. Iš čia, beje, bus ir vėlyvas Lietuvos dvarų adminstratorius, valstiečių prižiūrėtojas, vėliau valsčiaus viršaitis – vaitas. Vaito institucija sunaikinta po 1837–1841 m. Pavelo Kiseliovo reformos, kai buvo panaikinta valstybinių valstiečių priklausomybė nuo dvaro.

Baltų dievybė ‚Laima‘ kildintina nuo baskų ‚lama‘ – liepsna, užsidegimas, spindesys, uolumas (pastarajame žodyje atsikartoję priebalsės ‚lm‘!). Senieji bylojimai apie Laimos (gal greičiau jau laumių, nes gyvatės laikosi drėgnose vietose) sesę giltinę [133] šiai yra priskyrę dvejopą prasmę ne tik žudančią – geliančią, bet ir gydančią [134].

Pirma dažnai nutikdavo netyčia užmynus ant gluodeno (geluodeno), o antra, – aptikus, kad atsigulus ant skruzdėlyno darbštuolių sugėlimas sveikatos prieš drėgnoko klimato sąlygotus reumatus padaugindavo. Nuo laumių (kildintinų nuo gr. ,λίμνη‘, ukr. ‚liman‘ – ežeras ) priklausė ir žvejybos laimė – sėkmė. Atkreiptinas dėmesys į S.Daukanto pavartotą ‚lementavoti‘, kuris reiškia dejuoti, graužtis, raudoti, kankintis [135], matyt dėl laumių pasigrobto skenduolio.

Kraštas, riba, nuolydis (skardis) turi aiškų baskų atitikmenį ‚aldo‘, kaip ir ižas – ‚izoz‘ su gausiais atitikmenimis visoje Europoje, o tai jau bus ledynmečio kalbinis reliktas, beje, su aliuzija į ‚ledą‘. Tad, norėjus pagauti lydį, pirma reikėdavo nusileisti nuolydžiu prie vandens ir ten vikriai smeigti žeberklu ar smaigu vadinamu ir ‚lydžiu‘. Gyvenvietės prie Latvijos Lubanos ežero tyrimas parodė, kad daugiau nė 80% sužvejotų žuvų buvo lydekos [136].

Kitų gyvenviečių tyrimai parodė kur kas didesnę valgytų žuvų įvairovę, todėl galime spėlioti, kad Lubanos gyvenvietės žvejai žinojo specifinį masalą lydekoms – varles. Viskas priklausė ir nuo Bangpūčio, kurį Praetorius tapatino su Vėjopačiu [137]. Ar nebus nuoroda į ledyno tirpsmą, minėjimas pasakoje, panašioje į sakmę, kai šio keturi sūnūs gi pūtę marių vandens ant žemių didelį tvaną padarę [138] tais laikais, kai Šiaurys aiškino žmogui kur surasti antrą saulę [139]. Tad gal ir ‚sėkmė‘ bus kilusi nuo aiškinančios, mokančios sakmės?

Daugelyje kultūrų egzistavo mirusiojo laidojimo paprotys vandenyje. Tokia tradicija buvusi senovės Graikijoje. Vikingai mirusįjį talpindavo valtyje, nes ji turėjusi nunešti negyvėlį į pomirtinę Odino valdomą Valhalą. Ne išimtis, matyt, bus buvę ir mezolito baltai. Baskų ,malde‘, ‚alde‘ reiškianti nuolydį (dar žr. baskų ‚lodi‘ – žemas, ‚maldar‘ – vietos statuma, prūsų ‚laydis‘ – molis) ir padariusi įtaką Europos žemumų ir ne tik jų hidronimijai dar Senojoje Europoje bus turėjusi laidojimo papročiuose savų lingvistinių atgarsių pagal prasmių kaitą: nuolydis (skardžio), aldija (laivelis), (luotas), (žr. baskų ‚lotin‘ – drėgna žemė, ‚lütho‘ – gelmė, ‚lotan‘ – užmigęs), lydėjimas, laidotuvės, liūdėti, malda ne tik Lietuvių kalboje, bet ir gotų ‚galeiþan‘, vokiečių, islandų kalbose, graikų (λοίτη· τάφος, λοιτεύειν· θάπτειν) [140].

Priebalsinis karkasas ‚lt‘ ženklus ir žodžiuose ‚valtis‘ bei pomirtinio gyvenimo ‚vilties‘ (prūs. ‚nadruvisnan‘ – viltis, [druvs] – tikėjimas) įžodinime bei apeigas atlikinėjančiame prūsų žynyje ‚Waidlotte‘. Šį žodį aptarė lenkų kalbininkas iš Krokuvos Leszek Bednarczuk [141]. Gvildenamą temą papildo Būdragaidžio ežero [142] dugne tarytum esanti pilis, kur sukamos girnos bei kitas ežeras Malatinis prie Dusetų, kuriame tarsi yra mergelė iškylanti iš dugno ir plaukioja laiveliu pilnu aukso [143].

Žinomas religijotyrininkas G. Beresnevičius, cituodamas Emilį Benvenistę, maldavimuose pabrėžia hetitų, slavų, baltų kryptį [144], gi baskų ‚malde‘ prideda dar ir Iberijos, o gal ir Akvitanijos, slavų ir baltų vektorių. Negerų mirusiųjų žmonių vėles po velėna, matyt grobdavo velnias, debesyse vėlių likimus apspręsdavę ir baisūs biesai: „Garbina …medeines, kaukus ir kitus biesus“ [145]. ‚Biesas‘ tikėtinai susijęs su baskų ‚bes’ – ranka, kuri iš debesų miške bausdavo gal per mažai aukojusius žmones – toks galėjo būti supratimas.

Įdomių minčių posakis ‚debesys plaukia‘ suteikia Šiaurės Kaukazo sakmių – ‚nartų‘ kalvio ‚Debetas‘ [146] etimologizavimas (prūs. ‚nartus‘ – narsus gal mena alanų antplūdį į gintaro kelią). Pasirodo, ‚deb‘ eilėje Kaukazo kalbų turi ugnies, karščio prasmę, o tai jau yra aliuzija į slavų etnoso logotipą ‚DUB‘ – ąžuolas, kuri dar kartą patvirtiną pašėlusį jo archajiškumą dėl dar vienos kalbinės grupės ribų peržengimo (dar. žr. aptartą Vladislavo Ilič-Svityčiaus hipotezę apie indoeuropietiškus skolinius iš semitų-chamitų [147] ir ‚dub‘ – jų lokį) ir nuosekliai veda prie minties, kad žodis ‚debesys‘ irgi yra vedinys baltų – slavų paribyje iš ‚dub‘ samplaikos su ‚bies‘: ąžuolo deginimo dūmai paribio gyventojų vaizduotėje ir buvo debesų pradžia, o supratimas apie vandens garus bus atėjęs gerokai vėliau su puodininkystės atradimu neolito pradžioje.

Biesas gi slypi ąžuolo viršūnėse ir siekia dangų, kuris, kaip pastebėjo Bojan Čop, luvių kalboje yra ‚tapaša‘. Žodžio ‚dievas‘ kilmė aiškintina atsižvelgus į tikėtiną ‚b‘ kaitą į ‚v‘, būtent kaip esantis ‚už debesų‘ dėl priebalsių atitikimo (žr. žemiau baskų ‚[h]odei‘ gvildenimą). Atrodo, kad kalbininkai daugeliu atvejų yra pernelyg sureikšminę vokalizmus – balsių kaitą ir dėl to praradę visą seką prasmių atkūrimo įvairiuose kontekstuose. Slaviškas debesis – ‚oblako‘ turi aiškinimą, kad kilęs nuo ‚velkamas‘.

Balatono ežero senovinė įžodinimo slaviška rekonstrukcija pateikta O.Trubačiovo [148], kuri neturėtų labai skirtis nuo baltų yra *Bolotnj. Kitaip tariant, didžiulė didžiulė bala, kurioje luotais palydėdavo mirusius į kitą pasaulį. Prie tokio aiškinimo dera ir polinių ant vandens buvusių namų egzistavimas, kurie galėjo atlikti tuometinio laidojimo namų vaidmenį. Gyventi drėgmėje nėra patogu ir priimtina, o ant medinių grindų ir ugnies nepasikursi.

Savo ruožtu taip pat ir ežeras Dzūkijoje ‚Dusia‘ sietinas su prūsišku sielos įžodinimu – ‚dusi‘ ir laidojimu vandenyje, juolab netolimi Seirijai gal bus nuo ‚seir‘ – prūs. širdis, gretimi Veisiejai sietini su prūs. ‚veis‘ – žinia, netoli Dusios ežero užfiksuota 1915 m. vietovė vokiškame žemėlapyje vadinama Wajdaloty, o tai rodo stiprų prūsišką – jotvingišką substratą ir galimą žynių buvimo bei laidojimų vandenyje vietą (vaidelotus palydėjimo ritualui turėjo kievienas prūsų kaimas) . Gi žvejybai yra tinkami gretimi ežerai Metelys ir Obelija.

Atrodo, kad SAULĖ – SALA – SIELA sudaro vieningą žodžių lizdą, kadangi gal mezolito baltai saulę bus suvokę kaip salą dangaus žydrynėje – „okeane“ ir laidodavo mirusius luotais kaip ir daugelis tautų vandenyje, tikėdami kad kūnai keliauja į salą – pas žemišką Saulės dievo atitikmenį amžinam pomirtiniam gyvenimui.

Kitas mirusiųjų perkėlimas į dangiškąjį pasaulį buvo susijęs su gerokai vėlesniu palaikų deginimu, matyt manant, kad dvasia keliauja į dangų su dūmais ir virsta debesimis. Galbūt palaikų kremavimas yra susijęs su padažnėjusiais kariniais konfliktais? Iškasti duobes daugeliui žuvusiųjų palaikų ir dar talpinti į išskobtą iš storo kamieno karstą (luoto atitikmuo) yra fiziškai sunkiau nė sukrauti didelį laužą kremavimui.

Kyla klausimas, kokia galėjo būti žodžio ‚Saulė‘ kilmė? Gal, kad pavasarį viskas sužaliuoja, saulė bus nuo ‚žalias‘ – latvių ‚zaļš‘? Kalbininkai šią spalvą tapatina su geltonas nuo ide šaknies *g(h)el-. Savo ruožtu Tacito nurodytas aisčių gintaras ‚glesum‘ gal buvęs ‚ghelesum‘ kažkada buvo suvoktas, kaip saulės kas vakarą pradingstančios horizonte mažas gabalėlis išplautas jūros? Lenkų ,głaz‘ – akmuo atitinka ir iš aisčių gauto gintaro pavadinimą ir dar pasak kalbininkų … geležį (matyt, kad rūdos pavidale), kuri gi įkaitinta įgyja visai kitą – gintaro spalvą.

Mįslinga Markapolio dievybė yra sietina su ‚marka‘ ir Z. Zinkevičiaus nurodymu, kad lenkų kalbos baltizmas ‚marka‘ reiškia paspendimą žuvims gaudyti su tinklais ant polių [149]. Iš čia bus dar ir Merkys, ir Merkinė.

Itin svarbi A. J. Greimo pateikta medžiaga apie milžinus, kurie kovojo su vėjais, o buvo nugalėti išdūrus akį ir pasitelkus vilkus [150], gali turėti savo šaknis net iš ne pačių geriausių vietinių žvejų, medžioklių, puodų žiedėjų santykių su atėjūnais – Virvelinės keramikos kultūros nešėjais, juolab šie fiziškai buvę aukštesni, stambesni ir ėją, kai medžiai dėl velnio riksmų buvo numetę lapus, o tai apsunkindavo medžioklių pasalas.

Herodotas, V a. pr. m. e. gyvenęs graikų istorikas, rašė, kad neurai – tauta gyvenusi į šiaurę nuo Skitijos – kartą per metus pasiverčia vilkais kelioms dienoms. Iš čia bus kilęs žodis ‚apsivilkti‘, ‚užsivilkti‘: slavai sako ‚nadetj‘ – „užsidėti“ rūbą, kepurę. Herodotas teigė, kad visi neurai yra burtininkai ir šis metamorfozės į vilką reiškinys buvo jų kultūros dalis. Todėl tikslinga neurus laikyti baltų gentimi, gyvenusia gal Narevo – Neries – Naručio aplinkų lokalizacijose.

Beje, gimęs iš velnio apvaisintų mergų ‚milžinas‘ – yra sietinas su gyvulininkystės terminu ,melžti‘, kuris turi globalią etimologiją, reiškiančią žįsti. Gi baltai iš tiesų turėjo tam darinį kandęs ‚žandas ima – žindimas‘, kuris gal ir buvo pradinis etalonas žodžių dariniams su priesaga ‚-ima‘. Šis žodžio sandas yra senas dėl jo naudosenos gamtos apibūdinimui [151].

Itin svarų argumentą mezolito Baltų religijos egzistavimui duoda šie pastebėjimai. Pirma, keliolikos pagrindinių globalių mitologinių naratyvų kanonų analizė yra išryškinusi vieną itin tankiai, skirtingai nuo kitų, paplitusį Europoje – vaivorykštės tapatinimą su dangaus gyvate ar žalčiu [152]. Tai reiškia, kad visame žemyne egzistavo gan vieninga gal net nuo finalinio paleolito tradicijos einanti šamaniška religija.

Antra, dievo įžodinto ‚god‘ pavidale slinktis yra ryški nuo Iberijos iki Suomijos imtinai, lyg elnių medžiotojų nešta šiaurėn, nes yra tokia leksinė mitologemų seka: baskų‚ [h]odei‘ – debesis, keltų (valų) ‚gweddi‘ – malda, germanų ‚gudan ar guthan‘ – dievas (iš čia bus gudų etnonimas)‚ slavų ‚jagoda‘, matyt, naudota ir metams skaičiuoti, ir dievams pamaloninti, prūsų ‚gieidi‘ – laukia, geidžia, lietuvių ‚godos‘, ‚gedėjimas‘ (gal net ir sužadėtinių merginų atlikinėtas aukojimas Gondui prieš vedybas, plg. ‚Vaižgantas‘ – linų dievybė, ‚gontas‘ – skiedra stogo uždengimui), ‚guõdas‘ garbė, šlovė, vaišinimas, latvių ‚gùods‘ – šlovė, garbė, lyvių ‚Mōtsu jengōd‘– miško dvasia, estų ‚hing‘ – dvasia, suomių ‚henki‘ – dvasia, kvėpavimas, gyvybė.

Gali būti, kad baskų debesio ‚ [h]odei, odei‘ atitikmens išsišakojęs dvilypumas davė pradžią tiek dievo įžodinimui nuo ‚h]od-‘ – (god), tiek ir nuo ‚odei‘– dievas, juolab olos žirgų, mamutų ir kitų žvėrių piešiniams garsiojoje pietų Prancūzijos Chauvet-Pont-d’Arc oloje yra apie 35 tūkstančius metų, o tai liudija jau tada buvus itin išlavėjusią vaizduotę. Slavų dievas ‚bog‘ turbūt bus kilęs nuo nostratinio iš šiaurės Afrikos einančio medyje ‚bo‘ dievybės atvaizdo išraižymo, iškalimo (tam tinka bukas, nes jis ir kietas, ir trumpaplaušis, todėl išrėžtas atvaizdas yra lyg gyvas išsikraipantis), kurį atstovauja žodžių pasidedančių *gh- lizdas, sietinas su gręžimu, kirtimu.

Aptiktos finalinio paleolito gyvenvietės Serbijos teritorijoje irgi to paties laikmečio, tačiau ar tai atnešinys iš Anatolijos pirmame Europos apgyvendinime ar nunešinys iki Indijos sunku pasakyti.

Išvedimas – apibendratis

Unikalus iš dalies rekonstruotas ir chronologizuotas ikiindoeuropiniais baskiškais atitikmenimis [153] mezolito baltų dievų panteonas, pradedamas Dievų Motina, neolite buvo natūraliai papildytas žemdirbystės, gyvulininkystės, o vėliau ir metalo amžių dievybėmis.

Alka ir Alkas atitinka bendraeuropinį senąjį briedės ir briedžio kultą ryškiausiai atspindėtą Prūsijos, Žemaitijos, Kuršo ir Vidžemės išlikusiuose užkonservuotuose vietovardžiuose bei hidronimijoje. Itin archajišku yra Kaukas ir Velnias, galintys pretenduoti net į finaliniame paleolite – paskutiniame ledynmetyje egzistavusį mezolito baltų protėvių animalizmą – šamanizmą.

Lituwanis (Lietuvonis) tikrai nėra laikytinas abejotina dievybe bent dėl penketo pateiktų tiesioginių argumentų greta kultūrinio – istorinio konteksto. Bendraeuropinio atspalvio Lituwanio (nuo Leto) kultas, ‚lietos‘, ‚leičių‘ bei vaitojusių žinias žynių – vaitų ir vietinių karalių dėka konsolidavo dalį baltų į valstybę – Lietuvą (atitinkamai panašiai, turbūt, galiausiai dėl stipraus etniškumo ir Latviją), kurios pagrindinis požymis – mokesčių surinkimas gal net pradžioje gausiai randamomis romėniškomis monetomis, o vėliau sidabru, pasibaigęs plėtra į LDK. Lietuvą, pasak karaliaus (lot. ‚rex)‘ Gedimino, kuris savo laiškus vakarų valdovams ir Popiežiui pasirašydavo „Gedeminne Dei gratia rex Letwinorum et multorum Ruthenorum“ susidedančią iš Žemaitijos ir Aukštaitijos. Beje, Gediminas tęsė atsimetusio nuo krikščionybės karaliaus Mindaugo pagonišką politiką, kaip ir Treniota, Vytenis, Algirdas, Kęstutis [154].

Lietuvos didikų dinastijų kilmė grįstina ir Palaimonijaus bei jo trijų sūnų helėniška, o ne lotyniška – romėniška traktuote, pirmiausia sietina su helėnų emporijomis prie Ponto ir Dnipro – Dauguvos vandens bei kitų kelių pvz. gintaro prekybos įtakomis pabaltijui su tikėtinai buvusiu Leto kultu, įtvirtintu lietose nuo žemdirbystės pradžios.

Todėl politizuota – ideologizuota litvinizmo koncepcija, stokojanti ‚lietų‘ baltarusių kalboje neturi jokio rimtesnio pagrindo. Ji Litvin‘ų pavardžių ir vietovardžių pavyzdžiais tegali liudyti tik bendresnį tikėjimą, beje būdingą didelei žemdirbiškos Europos daliai, tačiau ne valstybinį darinį slavų rankose.

Gali būti, kad mezolitinės medžiotojiškos, žvejiškos, gamtos gėrybių rinkimo gyvensenos teonimų {Alkų Okopirms, Perkūnas, Perkūno tete, Gabija, Medeinė, Kaukas, Žvorūna, Vilktakas, Kirnius (Kernius?), Aitvaras, Lazduona, Austėja, Autrimpas, Putrimpas, Bardoitas, Markapolis, Patolas (Putols?), Putskiedis (?), Puškaitis, Leima (Laima)…Laumės}, susidūrimas su gerokai vėlesniais ir naujesniais – gyvulininkystės, žemdirbystės bei metalų epochos atneštais ir esančiais tuomet, atseit „dabar – nūnai“ {Nundievis (prūs. ‚nauns‘ – naujas, matyt vadovavęs toliau vardintiems), Lituwanis, Teliavelis, Žemyna, Aušauts (silpnų, pavargusių, ligotų reikalingų kumyso, o gal ir transportavimo dievas, gal nuo ‚ašva‘ – kumelė), Kr(i)ukis, Pergrubrius (jei nuo grėbimo), Pekols (jei nuo lot. ‚pecus‘ – gyvuliai (pykstantys)), Pagirnis} yra pabrėžtas Andojaus – Antdievio įvedimu (ar ankstesnio buvimo sureikšminimu), kuris baltų pasaulėjautoje ir sąmonėje sutalpino, integravo naują – neolitinę bei metalų amžiaus dvasių ir dievų pasaulio sampratą su buvusia mezolitine, pabrėžiant dievybių panteono tą tvarką, kad yra viršdievis viršesnis už buvusius ir naujus (žr. pieš. 2). Tai geriausiai rodo kitoniška Simono Grunau 1529 m. nurodyta Patrimpo funkcija: linksmas javų dievas [155]. Paklauskime – kurgi nebus atsiradus dar viena Putrimpo (?) apraiška, pastebėjus nuo kalnelio kaip javų laukas pučiančiame vėjyje subanguoja, o po to ir alutis su puta atnešamas.

Aukščiau pateikta ir semantinė situatyvinė senųjų tikėjimų rekonstrukcija greta leksikos chronologizavimo aiškiai rodo jau mezolito baltus turėjusius ne tik savo išsaugotą kalbą, kurios nenutrynė, nesunaikino jokie atėjūnai, bet ir savo tikėjimą antgamtinėmis jėgomis. Būtent jis ir įtvirtino sąmonėje baltiškus kalbinius dėmenis išlikusius iki dabarties.

Bus daugiau

Literatūra ir nuorodos:

[1] Lot. auctum – padidintas, todėl aukojimas pažodžiui turėtų reikšti gamtos gėrybių daugėjimo meldimo aktą

[2] S. Katauskas. „Adomas Butrimas: „Archeologijos tikslas – pažinti praeitį“ “. Kalvotoji Žemaitija, 2025 06 05, psl. 1,4

[3] A. Butrimas. Žemaitija: istorijos ir kulto bruožai. Kl., 2013, p. 8

[4] S. Katauskas. „Algirdas Girininkas: „Archeologui ir maži dalykai gali būti išskirtinės svarbos“ “. Kalvotoji Žemaitija, 2025 06 20, psl. 5, 10

[5] A. Merkevičius. Ankstyvųjų baltų religija archeologiniais duomenimis. /Iš praeities šaknų.V., 2023/, psl. 136

[6] Mitologemų chronologizavimui mezolitu talkina ir nurodytos izoliuotos baskų kalbos įtakos ir atspindžiai šiaurės indoeuropietiškų kalbų gamtą, ritualus ir kt. apibūdinančioje leksikoje

[7] Šių eilučių autorius yra gavęs prizą „Poezijos pavasario“ ekspromto konkurse iš V.Sventicko rankų, o 1991 m. tapo I Lietuvos jaunų mokslininkūų konkurso nugalėtoju gamtamokslinėje srityje

[8] R. Balsys. Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai. Kl., 2015, psl. 14

[9] N. Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 367-374

[10] M. Ruhlen. On the Origin of Languages: Studies in Linguistic Taxonomy. St., 1994, psl. 277–336

[11] V. Vyčinas. Didžiosios deivės epocha. V., 1994, psl. 139

[12] A. Vanagas. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V.1970, psl.194

[13] L. Bilkis. Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai, V., 2008.

[14] V. Vaitkevičius. D.Vaitkevičienė. Lietuva. 101 legendinė vieta. V., 2011, psl. 142

[15] N. Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl.

[16] V. Vaitkevičius. D. Vaitkevičienė. Lietuva. 101 legendinė vieta. V., 2011, psl. 106

[17] L. Daugnora, A. Girininkas. Osteoarcheologija Lietuvoje. V., 1996.

[18] V. Vaitkevičius. Alkai. V., 2003, psl. 30

[19] Lietuvos vietovardžių žodynas, I t. psl. 68-69, V., 2008

[20] V. Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir tvankstos vietovardžiai. V., 1997, psl. 48-49

[21] V. Šimėnas. Užmirštieji prūsai. V., 1999,psl. 125

[22] K .Kuzavinis, B.Savukynas. Lietuvių vardų kilmės žodynas, psl.50.

[23] Garbina ugnį. Gyvates žalčius, perkūną, medžius, alkus /DLKŽ I t, psl. 103/

[24] E. Stela. Apie Prūsijos senybes. „Aidai“, 2004, psl. 58

[25] Ten pat

[26] Pasak Petro Duisburgiečio, Prūsijoje nėra elgetų, nes pavargėliai galį bet kur atėję pavalgyti kada tik norį. /A. Vyšniauskaitė. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, V. 1994, psl. 11/

[27] V. Vaitkevičius. D. Vaitkevičienė. Lietuva. 101 legendinė vieta. V., 2011, psl. 46

[28] J. Balys. Raštai., t. I, V., 1998, psl.47

[29] V. Blažek. Perkūnas versus perunj. /Baltai ir slavai” dvasinių kultūrų sankirtos/ Tarptautinė mokslinė konferencija akad.V. Toporovui tminti/. V.2011, psl. 57

[30] P. Dundulienė.Ugnis lietuvių pasaulėjautoje. V., 2006, psl. 8

[31] Pasaka Eglė žalčių karalienė. V., 2008, t.4, psl.160. Sudarė ir parengė Leonardas Sauka

[32] Ten pat, psl. 154

[33] Koivulehto J. 2004, 305–306

[34] G. Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. V., 2024, psl. 64

[35] R. Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas, V., 2012, psl. 366

[36] V. Mažiulis. Prūsų kalbos etimologinis žodynas.

[37] E. Usačiovaitė. Augimo samprata senojoje Lietuvių kultūroje. V., 2004, psl. 90

[38]R. Graves. The greek myths, (rus. vertimas), M., 1992, psl. 458

[39]M. Ruhlen. On the Origin of Languages: Studies in Linguistic Taxonomy. St., 1994, psl. 277–336

[40] Theo Vennemann. Water all over the place: The Old European toponyms and their Vasconic origin: With notes on the names of Cannes and Le Suchet [2000].

[41] S. Kasparavičius. Žemaitija – paslapčių žemė. Telšiai, 2018, psl.37

[42] Ten pat

[43] Cornelius Tacitus. Germania. Apie 54-57 m.

[44] J. Mažiulis. Historical grammar of old prussian. Vertė L.Palmaitis, psl. 48

[45] M. Ruhlen. On the Origin of Languages: Studies in Linguistic Taxonomy. St., 1994, psl. 277–336

[46] BŪDAS. 2022. Nr. 4 (205)

[47] L. Daugnora, A.Girininkas. Osteoarcheologija Lietuvoje. V., 1996.

[48] G. Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. V., 2024, psl. 266

[49] J. Trinkūnas. Baltų tikėjimas. V., 2000, psl.45

[50] S. Kasparavičius. Žemaitija – paslapčių žemė. Telšiai, 2018, psl. 131

[51] V. Vaitkevičius. Alkai. V., 2003, Studies into the Balts’ Sacred Places (Oxford, 2004), V. Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija. V., 2006, V. Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. V.,2008,V.Vaitkevičius. D. Vaitkevičienė. Lietuva. 101 legendinė vieta. V., 2011, V. Vaitkevičius. Dainavos žemės šventvietės. V., 2022 ir kt.

[52]V.VAITKEVIČIUS AKMENYS SU SMAILIADUGNIAIS DUBENIMIS. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2005. T. 28, p. 191-207. ISSN 0207-8694

[53] ten pat

[54] R. Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas, V., 2012, psl. 215-223

[55] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N.Vėlius. V., 2001, psl. 594

[56] P. Šmitas. Latvių mitologija. V., 2004, psl. 104

[57] ten pat, psl. 104

[58] DLKŽ, XVII t., psl. 521

[59] V. Vaitkevičius. Alkai. V., 2003

[60] A. J. Greimas. Tautos atminties beieškant. V.-Ch., 1990

[61] Kaip kaukas ėjo sutreškėjo aglės. / DLKŽ, t. V, psl. 420

[62] Ten pat 45 psl.

[63] Mikalojus Jarošinas 1335 m. rašė apie prūsų ateites pranašavimą metant skiedrą ir stebint, kurion pusėn ir kaip nukris /A. Vyšniauskaitė. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, V. 1994, psl.11

[64] Ten pat 58 psl.

[65] Ten pat 44 psl.

[66] A. Kaukienė. Bendrieji lietuvių ir prūsų žodžiai. Kl., Tiltai. Priedas, 2004 m., Nr. 24, psl. 70

[67] DLKŽ, t. V, psl. 424

[68] V.Vaitkevičius. Dainavos žemės šventvietės. V., 2022, psl.59

[69] DLKŽ, t. V., ps. 94-98

[70] Žr. helėnų šventas akmuo – batilas (βάιτςλος)  A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas  „Šviesa“, 1995, psl. 75

[71] Peršasi aliuzija ir į asketizmą, buvimą alkanais, tačiau palieku šią problemą kvalifikuotiems lotynistams

[72] V.V aitkevičius. Alkai: baltų šventviečių studija (2003)

[73] A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant.V.-Ch., 1999, psl. 39

[74] P. Šmitas. Latvių mitologija. V., 2004, psl., 105

[75] V.Toporov. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Aidai., 2000, psl. 22.

[76] D. Urbanavičienė. Lietuvių apeiginė choreografija. V., 2000

[77] ten pat

[78] Gintaro iš sakų kilmę žinojusius barbarus mini ir Erazmas Stela.

[79] https://etimologija.baltnexus.lt/?w=plaukai

[80]  C. Viti. Historical language contact between Indo-European and Semitic in argument structure and in clause organization (2018)

[81] A.Vyšniauskaitė. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, V. 1994

[82] M.E. Betakova. V.Blažek. Lexicon of Baltic mythology. H., 2011

[83] DLKŽ, V., 1956, t. III, psl. 200

[84] ‚skanus‘ neturi etimologijos, todėl siūlyčiau nuo ‚įkandamas‘

[85] J. Trinkūnas.Lietuvių pasaulėjauta. V., 2003, psl. 91

[86] R. Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas, V.2012, psl. 359

[87] DLKŽ, XVII t., V., 1996, psl.5

[88] Z. Kubiak. Mitologia Grekow i Rzymian. W., 1997, psl.172

[89] J. Statkutė de Rosales savo veikale „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ V., 2013, psl. 215 cituoja jotvingių vardą iš „Scriptores Rerum Prussicarum, Leipcig, 1861-1874, II. 707

[90] K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste. Alkas.lt, 2023-12-25

[91] R. Matulis. Lietuvių tautos kilmė. V., 2017, psl. 72

[92] K. Būga. Rinktiniai raštai. V., 1961, t. III, psl. 154 – 156

[93] R. Matulis. Lietuvių tautos kilmė. V., 2017, psl. 64-65

[94] E. Jovaiša. Aisčiai. Kilmė. V., 2012, psl. 216, 224, 226, 236, 238, 283, 285

[95] M. Bertašius. Vidurio Lietuva VIII-XII a. psl., VDU, 2002, psl. 6

[96] R. Matulis. Lietuvių tautos kilmė. V., 2017, psl. 105

[97] S. Rospond. ΣΑΥΡΟΜΑΤΑΙ OR ΣΑΡΜΑΤΑΙ? IN SEARCH OF THE ORIGINAL FORM. 2013

[98] K. Būga. Rinktiniai raštai t.3. V., 1961, psl. 116

[99] K. Kuzavinis. ETYMOLOGICA. Baltistica. I(2)., V., 1966, psl.179

[100] Ten pat, psl.177

[101] V. Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. V., 1997, psl. 222-223

[102] Z. Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl. 187

[103] A. Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII–XVI a.: Lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Daktaro disertacijos tezės

[104] A. Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

[105] Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, V. 1987, t.II, psl, 28

[106] S. Daukantas. Žemaičių tautosaka.V., 1984, t, II, psl. 388

[107] K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste. Alkas.lt, 2023-12-25

[108] Z. Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl. 182

[109] M. Michelbertas. Romėnų didiko ekspedicija gintarui pargabenti ir radiniai Lietuvoje. „Baltų archeologija“, 1995, nr.2 (5), psl. 17

[110] Z. Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl. 162

[111] V. Savukynas. Vakrų baltų substrato pietvakarių Lietuvoje problemai /rus./. Baltistica. I(2)., V., 1966, psl.173

[112] K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste. Alkas.lt, 2023-12-25

[113] A. Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

[114] Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, V. 1987, t.II, psl. 94

[115] Z. Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl. 263

[116] E. Veckenstedta. Mythai, pasakos ir legendos žiamaicziu. Pl., 1897. J.Šliūpo vert., psl. 120

[117] Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (XIV-XVIII a). Sudarė ir parengė V. Ališauskas. V., 2016, psl. 178

[118] R. Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios. Kl., 2010, psl. 178

[119] Ten pat, psl., 298

[120] Ten pat, psl.298

[121] J. Strzelczyk. Užmirštos Europos tautos. Iš lenkų vertė V. Derkšnys. V., 2010, psl. 28

[122] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, V., 2001, psl. 512-513

[123] Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (XIV-XVIII a). Sudarė ir parengė V. Ališauskas. V., 2016, psl. 66

[124] Ten pat, psl 61

[125] Ten pat, psl. 67

[126] L. Sauka. Lietuvių liaudies dainų eilėdara. V., 1978 psl.94-95

[127] D. Krištopaitė. Lietuvių liaudies karinės – istorinės dainos. V., 1965, psl. 37, 255

[128] Ten pat, psl.21

[129] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N. Vėlius. V.2001, psl. 512.

[130] W.G.E. Watson. Indo-European and Semitic: Two-way traffic. In Archaism and Innovation in the Semitic Languages. Ed. by Juan Pedro Monferrer-Sala & Wilfred G. E. Watson. Oriens Academic, 2013, p.173

[131] E. Wagneris. Prūsijos lietuvių gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje buitis ir papročiai. V., 1999, psl. 29, 41

[132] T. Lepneris. Prūsų lietuvis. V., 2011, psl. 37

[133] A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant.V.- Ch., 1999, psl. 199

[134] A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant.V.-Ch., 1999, psl. 199-202

[135] S. Daukantas. Žemaičių tautosaka.V., 1984, II t. psl. 388

[136] L. Daugnora, A. Girininkas. Rytų pabaltijo bendruomenių gyvensena paleolito ir mezolito periodu.K., 2004

[137] A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant.V.-Ch., 1999, psl. 128

[138] J. Basanavičius. Lietuvių pasakos yvairios. III, psl. 55

[139] A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant.V.-Ch., 1999, psl. 139

[140] žr. ‚lydėti‘ etimologiją https://etimologija.baltnexus.lt/?w=lyd%C4%97ti

[141] L. Bednarczuk. Wajdelota. ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIII (2005), 1-8

[142] V. Vaitkevičius. D. Vaitkevičienė. Lietuva. 101 legendinė vieta. V., 2011, psl. 160

[143] Ten pat

[144] G. Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. V., 2024, psl. 61

[145] DLKŽ, t.V, psl. 420

[146] Heroičeski epos narodov CCCP. M., 1975, psl.224

[147] J. Kazlauskas. Recenzija. Baltistica. I(2)., V., 1966, psl.197

[148] О.Н. Трубачев. Этногенез и культура древнейших славян. Лингвистические исследования”, M. 2003

[149] Z. Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl. 218

[150] A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant.V.-Ch., 1999, psl. 129 psl.

[151] S. Ambrazas. daiktavardžio darybos raida, II t., 24 psl.

[152] Yuri E. Berezkin. From Africa and back: some areal patterns of mythological motifs. MOTHER TONGUE Journal of the Association for the Study of Language in Prehistory • Issue XV *2010 _Fifteenth Anniversary Issue * 1995-2010, psl.1-68

[153] Šią temą dera dar plačiau ir detaliau išgvildenti

[154] A. Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. V., 2009, psl. 291

[155] R. Balsys. Prūsų ir lietuvių vandens dievai bei dvasios: nuo Natrimpo iki žuvų piemens. SENOVĖS BALTŲ KULTŪRA, 7. 2005.

Gauta 2025 08 22