J. Vaiškūnas. D. Trampo logorėja ir Vakarų nuosmukio ženklai

Rusija ir toliau naikina Ukrainą, bombarduoja miestus, žudo civilius, o Vakarai bando parodyti savo ryžtą. NATO pradeda naują plataus masto operaciją „Rytų sargyba“ reaguodama į Rusijos bepiločių įsiveržimus į Lenkijos oro erdvę.

Generolas Aleksas Grinkievičius pabrėžė, kad ši operacija apims visą rytinį Aljanso sparną – nuo Šiaurės iki Juodosios ir Viduržemio jūros – ir bus nuolat prisitaikoma prie Rusijos grėsmių. Tai svarbus sprendimas, kuris turėtų parodyti NATO aljanso vienybę ir ryžtą.

Tačiau tuo pat metu pasaulis klausosi JAV prezidento Donaldo Trampo. Ir ką girdi? Ne aiškų, ne principingą atsaką į agresiją, o jau į neviltį varančią logorėją – begalinius kalbėjimus, atidėliojimus, prieštaringus pažadus ir dviprasmiškas frazes.

D. Trampas mėgsta kartoti, kad jo kantrybė su Putinu baigiasi, bet po šių žodžių neseka niekas, jokių tikrų vyriškų veiksmų ir sprendimą. Jo siūlomos „taikos iniciatyvos“ Ukrainai reiškia ne ką kita, kaip spaudimą Kijevui atsisakyti teritorijų, pripažinti okupaciją ir taip išgelbėti Rusiją nuo atsakomybės. Tai ne pagalba, o pasidavimas ir parsidavimas.

Ši nuolatinė D. Trampo neryžtingumo linija jau seniai tapo žalios šviesos ženklu okupantui Putinui. Maskva mato, kad Amerikos prezidento kalbos nesutampa su darbais, ir vis drąsiau peržengia leistinas ribas. Taip užpuolama Lenkija, grasinama Baltijos šalims, puolami Ukrainos vyriausybiniai pastatai. Rusijai tokia Vakarų „kantrybė“ – tai ne grėsmė, o raudonas-kruvinas kilimas – kvietimas žengti toliau.

Dar pavojingiau tai, kad tokia D. Trampo laikysena skaldo pačius Vakarus. NATO sąjungininkams tampa nebeaišku, ar Jungtinės Valstijos iš tikrųjų pasirengusios ginti bendrą saugumą, ar D. Trampas bet kurią akimirką nesugalvos dar vienos „diplomatinės formulės“, pagal kurią agresorius būtų pavadintas taikdariu, o užpultasis turėtų nusileisti. Kiekviena tokia abejonė griauna pasitikėjimą ir silpnina sąjungininkų ryžtą.

Ukraina už šias abejones moka žuvusiųjų krauju. Kiekviena diena, kai vietoj tikros paramos girdime D. Trampo svaičiojimus, kainuoja gyvybes. Tai dorovinis nuosmukis, kuris menkina pagarbą ir pasitikėjimą visa Vakarų civilizacija. Jeigu žiauri prievarta, smurtas ir agresija nepasmerkiami ir nestabdomi, jeigu teisingumas ir tarptautinė teisė tampa derybų objektu, Vakarai pralaimi ne tik Ukrainoje, bet ir sąžinėje, savo rankomis griauną Vakarų  civilizacijos vertybinius demokratijos, doros ir teisingumo pamatus.

D. Trampo logorėja yra pavojinga. Ji suteikia Kremliui laiko ir erdvės, ji ardo sąjungininkų pasitikėjimą iki tol deklaruota vienybę ir Ukrainą stumia į dar didesnę neviltį.

Jei Amerikos prezidentas nori būti pasaulinio lygio vedliu, tai turi liautis pliurpalais dangstyti savo beviltišką neveiklumą.

Šiandien reikia ne kalbų, o veiksmų.

Jei jų nebus, mes – Vakarai prarasime ne tik Ukrainą, bet ir patys save.