Atrodo, kad šiuo metu Rusijos ir Vakarų šalių santykiai juda trajektorija, kurią galima apibūdinti taip: Putinas kruvinais ir mėšlinais batais, užsilipęs tiesiai ant Vakarų valstybių vadovų stalo, šoka kerzais trypdamas jų derybų planus.
Ant žemės tai pasireiškia Rusijos smūgiais į Kijevą, Lvovą, taikant jau ne tik į civilius taikinius, bet ir į Jungtinės Karalystės, Europos Sąjungos, Jungtinių Valstijų politinių bei verslo atstovybių objektus.
Tuo tarpu Vakarai išgromuluoja, kad reiks siųsti taikdarius, jei kažkaip bus pasirašyta taika. Bet su viena sąlyga: Amerika juos pasaugos.
Mums ši kruvina fiesta primena 1990-tuosius, kai Lietuvoje siautėjo banditai, pjaustė verslininkams galvas, žudė prokurorus, šaudė pareigūnus, skandino tvenkiniuose atsisakančius mokėti „nalogus“, o visuomenė, nudelbusi akis, kantriai laukė išgelbėtojo.
Tarp nepriklausomybės atkūrimo aušros ir šiandieninių Vakarų yra esminis skirtumas – Vakarų valstybės disponuoja visais įmanomais ir neįmanomais resursais, kurių pagalba galėtų nesunkiai sunaikinti Rusiją. Mažų mažiausia – priversti atsitraukti.
Bet stebime apgailėtiną bejėgiškumą: vienas kriminalinis elementas siautėja jau ne tik savo rajono prieigose, žudydamas žmones ir sprogdindamas namus, jis šeimininkauja tolimųjų kaimynų namuose, naikindamas jų verslus, grasindamas nužudyti ir jų savininkus, bet lieka nenubaustas.
Galingi ir turtingi ponai stebi šio karo nusikaltėlio siautėjimą sau po nosimi, nieko nedaro, tik niekaip neatsistebi pastarojo elgesiu ir… kloja po jo kruvinomis kojomis raudonus kilimus.
Po ciniško Kremliaus smūgio į Kijevą rugsėjo pirmosios išvakarėse, galingiausios pasaulio valstybės vadovas pareiškė, kad tai negerai, kas įvyko, bet jo nestebina. Kitaip sakant, JAV prezidento D. Trampo nestebina žudynės, milijoninio miesto griovimas, tas reiškia, kad tai laikoma normaliu reiškiniu.
Žudykite ponas Putinai, mes jus suprantame, pateisiname ir gal net pristatysime Nobelio premijai, kai tik priversite Ukrainą kapituliuoti – mat tada „įsivyraus taika“.
Kiti gi Europos šalių lyderiai, kaip kokie pirmaklasiai, išsirikiavę žiūri didelėmis akimis mokytojui Trampui į burną ir nedrįsta paklausti, ar jiems galima būtų kažkaip kitaip reaguoti.
Nebereikia aiškinti, kad dėl tokio primityvaus ir naivaus vakariečių išgverimo, karas nesustos.
Bet, bet, bet bet bet, veblena kvepiantis eilinis išsivysčiusios ir labai demokratiškos kokios nors Europos šalies atstovas, o kaipgi, kaipgi Turkijos pamąstymai apie tai, kad Rusija pasitenkins užimtomis teritorijomis ir daugiau nebepuls? O kaip Europos planai dislokuoti Ukrainoje neutralių šalių kontingentą, taip suformuojant buferinę zoną?
Visa tai yra niekai. Visos kalbos, kalbelės, planai, planeliai, politologų, eGzpertų prognozės, tikėjimai ir viltys yra tiek pat vertingos, kiek popierėlis, kuriuo jau nusišluostyta ši.. ėhm, atsiprašom, anas galas. Į Vakarų šalių planus dislokuoti Ukrainoje įgaliųjų/galinčiųjų/norinčiųjų/neutraliųjų šalių kontingentą Rusija atsakė smūgiais į Vakarų šalių objektus Ukrainoje.
Problema ta, jog galvodami ir prognozuodami Rusiją, mes negalime tikėti ir pasitikėti nei vienu Putino ar jo gaujos nario žodžiu. Taip pat ir taip vadinamos opozicijos ir visų kitų, gerųjų, neutraliųjų, blogųjų, buvusiųjų, esamų, išsižadėjusių rusų plepalais.
Kremliaus diplomatinė kalba yra kabai, fabai, raketos ir „išviešinti“ generalinio štabo planai. Ne veltui pagrindinis Rusijos informacinio melo ruporas neseniai išplatino Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko, karo nusikaltėlio, generolo ir girtuoklio Valerijaus Gerasimovo 2025 m. pavasario-vasaros kampanijos rezultatus ir ilgalaikes kovinių grupių užduotis.
Tas tekstas yra skirtas ne 80 procentų išvykimui į užsienio šalis pasų neturintiems Rusijos piliečiams. Tai yra informacinė, jei labai norite – strateginės komunikacijos operacija, tai esminės žinutės, skirtos mums ir likusiems Vakarams.
Be įprastinių fantastinių melų ir beprasmių skaičių, jungtinis Rusijos GRU, SVR ir FSB dokumentas patvirtina ir skelbia principinę Rusijos vadovų nuostatą, pagal kurią nesikeičia Maskvos planai: artimiausiu metu visiškai ir pilnai okupuoti Lugansko ir Donecko sritis, nes Rusijos armija labai arti suplanuoto tikslo. Tolesni Rusijos ginkluotų pajėgų planai – Zaporožės ir Chersono sričių okupacija bei buferinės zonos įtvirtinimas, pozicijų gerinimas Charkovo bei Sumų srityse. Šio dokumento paskelbimas žiniasklaidoje – tai yra tikroji Kremliaus užsienio politika, nepaisant to, ką viešai postringauja Putinas ar Lavrovas.
Iš kitos pusės, padėtis tikrai nėra tokia, kokią ją piešia Maskva. Tai, be abejo, yra karinė – psichologinė operacija, skirta tam, kad linkstančiais keliais kostiumuoti dėdės ir tetos, manantys, kad sprendžia savo šalių Europoje likimus, tik dar labiau išsižiotų ir vertintų Ukrainos kapituliaciją kaip neišvengiamą realybę. Tai yra taip pat ir atviras pareiškimas, ir kartu grasinimas, kad artimiausiu metu jokių taikos derybų nebus.
Būtina pažymėti, kad tikrovėje gi, Rusijos padėtis fronte yra pakankamai prasta. Ukrainiečių pajėgos tęsia Zaporožės srities teritorijos išlaisvinimo operacijas, kovinės grupės perėmė Malinovkos ir Temirovkos kontrolę. Ukrainos gynybos pajėgos atmušė priešą Kupjansko ir Pokrovsko kryptyse. Rusai eilinį kartą patyrė didžiulių nuostolių, taip pat ir Charkovo bei Donecko srityse.
Dar vienas svarbus dalykas, ką nori paslėpti Kremlius – driskių orda senka. Tai yra faktas, ne burbuliukai ppt skaidrėse ir diplomatų norimybė. Tą rodo iš visų fronto ruožų pasiekianti informacija, kad rusai pradėjo saugoti savo „atmatas“ – taip kažkada Rusijos karo ministras ir nusikaltėlis Šoigu pavadino Rusijos karius-samdinius (kalbėdamas apie Prigožino skerdikus) – ir stačia galva nebesiveržia ten, kur sutinka gynėjų pasipriešinimą.
Rusijos resursai didžiuliai, bet jie nėra neišsemiami. Kai Surovikinas – rusų generolas Armagedonas, o iš tiesų – neeilinis karo nusikaltėlis, žudikas ir sadistas, 2023 pavasarį rado puikų sprendimą ordai laimėti karą naikinant ukrainiečius neatsižvelgiant į savo pačių nuostolius, jis negalėjo pagalvoti, kad karas tokiu pačiu tempu tęsis dar daugiau kaip du metus.
Nuostoliams perlipus milijoną, kas mėnesį Kremliui sukrapštyti 30-40 tūkstančių naujų rekrūtų darosi vis sunkiau ir sunkiau.
Čia ir slypi Rusijos silpnybė. Putinas su visais savo psichoperantais ir analitikais kiekvieną dieną mato ją ryškėjančių kartuvių fone. Būtų labai gražu, kad pagaliau nustotume sapnuoti ir padėtume ukrainiečiams per šitą silpnybę kirsti visa jėga.
Visa turima jėga.
Visa Vakarų turima jėga.
Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.
