R. Vanagas. Vaižgantai,  būk žmogus – prisikelk!

1.

Po saule nieko nauja: vėl siautėja epidemija. Kaip koks žemynus ir vandenynus košiantis uraganas, ji galėtų gauti moters ar vyro vardą, bet gal tiksliausia būtų vadinti ją neadekvatu. Nes argi šiais civilizuotais, mokslo ir informacijos, išsivysčiusių technologijų, visuotinai pripažintų žmogaus teisių laikais adekvatu matyti kunkuliuojant žemiausių instinktų, primityviausių interesų kurstomą katilą?

Kaip nesveikuojančiam pasauly paprastam žmogeliui jaustis sveikam?

Kita vertus, šitoj velniavoj net mokinukui ar kaimo moterytei aišku, kurioj pusėj sveikas protas, sąžinė, žmogiškumas ir garbė; kas teršia planetą, o kas ją gydo; kas taurina žmogų, kelia jo akis aukštyn, o kas ardo, drasko jo kūną ir sielą; kas yra asmenybės laisvė, o kas – tik laisvas elgesys ir nežaboti geiduliai…

Daužosi, dreba vėliavos, burės, vėtrungės. Suprantama, nuožmioj stichijoj siūbuodamas braška ir Lietuvos laivelis. Aplipęs invaziniais Sosnovskio barščiais, uosialapių klevų sėklom, kiekvieną žalėsį graužiančiais šliužais, sveikus medžius dergiančiais kormoranais.

Nykštukai tik ir zuja po denius ir kajutes, bene ras kur užmigusį Guliverį – kad prismaigstytų jį prie grindų…

Ogi kokios patyčios, smarvė plūsta iš žiniasklaidos, interneto portalų ir netgi herbais papuoštų triumų, atsiprašau, tribūnų. Ant kiekvieno iškilesnio žmogaus, ir juo didesnis autoritetas, juo riebesnė porcija!

Anądien pagalvojau: kadangi aistringai ieškom naujų atrakcijų bei pramogų, ar nepraverstų nauji užstalės, o gal ir kelionių žaidimai? Pvz, netolerancijos: pasakai kokio nors autoriteto pavardės pirmą raidę – ir pilk bjaurastį, kokią tik žinai ar gali sužinoti, pasitelkęs dirbtinį intelektą. Nesvarbu, kokioj jis istorijos pusėj, kairėj ar dešinėj, didvyris buvo ar nebūtinai, – patys nustebsite, kokie klodai atsivers, kaip praturtėsite, kaip nepastebimai ir maloniai praeis laikas…Džiūgaus ir netolimi kaimynai: štai kaip dėl gardesnio kąsnio riejasi, vieni kitiems gerkles plėšo nelaimingieji labusai!

Tik paklausykit.

Vytautas Didysis? Buvo neaiškaus gymio, kreivom kojom, jam nežėlė barzda… Lietuvos gamtos dainius A. Baranauskas? Kaip rašė Anykščių laikraštukas, senatvėj pasidarė „bjaurus, kampuotas tipas“,  o dar lenkomanas. Nepranokstamas patriotas V. Kudirka? Jis nejautė empatijos nei rusams, nei žydams.

Genialusis M.K. Čiurlionis? Ligonis, pamišėlis. Graudulingasai J. Biliūnas? Cicilikas, bedievis, plempęs alų. Prezidentas A. Smetona? Drąsiai varyk sovietinį naratyvą apie jo pabėgimą su aukso portfeliuku per Lieponos upelį netoli Kybartų.

O jau Petriukas, Saliamutė! Jeigu ne juodu, Lietuva būtų likusi visoj vidurio ir rytų Europoj laisva, neliesta kaip spanguolė… Poetas J. Marcinkevičius? Sovietų valdžios padlaižys, prisitaikėlis. Gi jeigu prieisim prie J. Paleckio ar A. Brazausko…

Kaip bebuvę, iškeliavusieji šiuo požiūriu pranašesni, laimingesni – jie bent negirdi, nejaučia to, kas ant jų galvų drabstoma. O ką daryti profesoriui V. Landsbergiui? Jam skirtų epitetų ir frazių devyniuos maišuos nesukištum. Arba prezidentei D.G rybauskaitei? Ji, pasak „demaskuojančios“ knygos, iš prigimimo tokia raudona, kad užmuša bet kokią kitą spalvą.

Dabartinis prezidentas G. Nausėda? Bestuburis, jis gi iki šiol neprisisegė LGBTQ vėliavėlės…

O kur dėtis tautininkui, neatsargiai leptelėjusiam, kad Lietuva be lietuvių ir lietuviškumo nebebus Lietuva? Taigi jis aklas, bukas, kurčias, per visą pilvą kvailas nacionalistas!

Trūksta argumentų? Pripaišyk prie maršininkų, Maskvos agentų arba, pasirėmęs KGB patirtimi, maišyk su žemėmis, kapstykis po jo biografiją, tėvus, brolius ir seseris su visais jų šunimis ir katėmis…    

Miglai trumpam prasisklaidžius, Lietuva atrodo lyg O. Milašiaus pranašytėj: aplinkui rūksta dūmai, sklinda svilėsių kvapas… Lyg pasaulio pabaigoj, lyg totalaus projekto „Lietuvoj – nieko švento“ arba „Lietuva be jokių autoritetų“ finale…

O gal taip ir yra? Kai kam juk labai patiktų matyti mus be jokios savigarbos, išminties ir atminties…

Neadekvatas ne tik gajus – mikliai pasitelkus beribes technologijas, jis spėriai dauginamas, klonuojamas, visais formatais. Kaip pati tikroji, vienintelė perspektyvi teisybė. Persūdau? O, kad taip būtų! O, kad praeityje nebūtume regėję, kaip kilmingi, apsišvietę lietuviai atitrūko nuo šaknų ir virto lenkais, vokiečiais, rusais…

Perdėm liberali sėkla, kai kam gal ir labai vaisinga, bet vis agresyvesnė ir mažai tautai pražūtinga, nūn byra iš knygų, filmų, spektaklių, politologų komentarų, akademinių ruporų, netgi iš nekaltų naivaus jaunimėlio lūkesčių.

Štai pirma pasitaikiusi mintis iš elektroninės erdvės (autorė – abiturientė): „Tėvynės meilės, patriotizmo tema yra mano silpnoji vieta, man labiau patinka vertybinės temos“. Pasirinkimas gana aiškus, tik … iš kokių siūlų ar debesėlių nuausta toji vertybių juosta, jeigu joje tėvynės meilės kaip ir nebeliko?..

O štai jau globalesnių mokslų bei patirčių ragavusio žmogaus išpažintis: „Nacionalizmo šmėkla ir kaimiška dūšia vis dar vaidenasi lietuvių literatūros programoje. Norint stoti į aukštojo mokslo institucijas, turėjai rašyti tai, ko tikisi mokytojas, egzaminuotojas ir už jų stovinti nacionalizmo šmėkla, kuri garbina dvasinį skurdą. Sukandau dantis ir parašiau tai, ko iš manęs tikėjosi sistema, nes tai atrodė vienintelis kelias ištrūkti į laisvę“.

Iš tiesų: kam man ta utėlėta baudžiauninko tėvynė, piemenėlių ašarų pakalnė? Žiovulį keliantis pamokslautojas Donelaitis ar, kaip rašė viena garsenybė, Vilniaus „balvonėliu“ tapusi Žemaitė? Gėda tikram inteligentui, intelektualui! Kai aš galiu kaip princas ar princesė sėdėti po palme, originalo kalba skaityti pasaulio bestselerius ir kaifuoti jūra, kalnais, viską turėti, paliesti, paragauti?..

Nors lyg ir sunkoka įsivaizduoti, kokioj šaly, džiunglėse ar salyne mūsų dienomis sąmoningai būtų garbinamas dvasinis skurdas? O Lietuvos mokyklose, pasak rašinio autoriaus, būtent taip ir daroma! Visa Lietuva – vienas gūdus konclageris, kuriame tamsūs kaimo mokytojai, jausdami piktdžiugišką malonumą, rimbais čaižo mokinius, kylančius vertybiniam skrydžiui… Laimė – ar heroizmas? – jaunieji kankiniai vos ne gyvybės kaina išsiveržia iš baisiosios nelaisvės ir laimi visą… malonumų pasaulį!

Iš kur tas lietuviško kaimo baubas, vardan ko toji bauginanti terminologija bei neadekvatas, tolygus intelektualinei, moralinei išdavystei? Numanyti nėra labai sudėtinga. Argi pasaulio viešpačiams, šiandieniniams branduoliniams carams gali rūpėti kažkokio lietuviuko ar estuko kažkokia tėvynytė? Nebent skaidrūs vandenys, žalias pavėsis…

Kam tos idealistinės pasakos, sunkiai įkandamos kalbos, keistos ir dažnai juokingos tradicijos? Lai griūna bet kokios sienos, varžančios imperijas, prekių ir pinigų srautus – net jeigu tos sienos iškovotos krauju, saugo tai, kas tau gražu ir brangu, tavąjį „aš“…    

Netikėtai išgirstu nuo horizonto ataidintį jau girdėtą internacionalį akordą: „Apsistosim, kai raudonu žiedu/ Visa žemė skaisčiai sužydės, /Tegu tautos vieną himną gieda, /Visos tautos – iš vienos širdies!“ Kas tai – haliucinacija? Ar – iš kitos pusės, kito laiko atplaukiantis „bolševiko kelio“ tęsinys? Tiesa, jo pamatas nebe darbo žmonių lygybė (neberūpi ji net Kremliui…), o nei tautybės, nei kvapo neturintys pinigai, pinigai, pinigai, kartu ir visi žemiški malonumai…

Euforija? Ar liepto galas?

2.

Ant liepto galo, siūbuojančio viršum bedugnės, išvystu… bernioką. Jo vardas Juozukas. Guvus, smalsus, darbštus Malaišių kaimo vaikas, dešimtas šeimoj – pagrandukas. Tėvų namuose užteko duonos, bet netrūko ir sielvarto, ašarų: penki ankstesnieji Tumų vaikai neišgyveno. Tačiau artimųjų meilė – neperdedant – švietė ir šildė kaip saulė! Juozukas, jau tapęs vienu ryškiausių  Lietuvos šviesulių – Vaižgantu, vėliau prisiminė:

„Lig šiol man visas kūnas apmiršta, atsiminus, kai vieną kartą, jau paaugęs realistas, aš, nieko nepranešęs tėveliams, ėmiau ir nebeatvažiavau atostogoms. (…)

– Sūneli! – tarė motutė, kai parvažiavau namo, – ką gi padarei? Jei daina nemeluoja, tai antai galinis langas jau kiauras: Aš jį pražiūrėjau, tavęs belaukdama. Apėmė toks nerimas, jog niekur daugiau ir nebegalėjau benusukti akių nuo to lango, pro kurį tave pamatydavau iš vagzolo atvažiuojant… Žiūrėsiu žiūrėsiu, dūsausiu dūsausiu, begu tu gyvas ir nepaklydęs…

Aš, kavalierius, tada kaip mažas įkniubau motutei į krūtinę ir gailiai verkiau. Dar ir dabar kažin kas sunkiu kamuoliu atšliaužia į paširdžius ir lūpa pavipsi, kaip panašūs mano jaunystės nusidėjimai iš kažin kur lyg bjaurios šmėklos iššliaužia ir pasityčiodamos pažvairuoja: „Šiaudadūši!..“

Kadangi kalbame apie dvasininką bei pamokslininką, gal ne nuodėmė būtų pridurti: štai kokius jausmų virpesius, spindulius paprastoje kaimo troboje skleidė ne mokytojų ar politikų įkaltos, o su motinos pienu, namų dvasia įkvėptos vertybės. Stebuklingos žmogaus galios – jokia išmonė, joks stebuklas, jei tave nuo kūdikystės supa natūrali gamta, sveikas gyvenimo būdas, mylinčių žmonių artuma…

…Rugsėjo 20-oji – rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto gimtadienis. Maždaug tuo metu kiekvieną rudenį jo gimtuosiuose Malaišiuose (netoli Svėdasų) renkasi rašytojai, žurnalistai, aktoriai, muzikantai, dailininkai, vietos šviesuomenė. Šitam garbingam sambūry įteikiama Vaižganto premija „už literatūrinio meistriškumo ir aktyvaus pilietiškumo dermę, už kūryboje puoselėjamas vaižgantiškas idėjas ir vertybes“; renginio metu apdovanojami ir kiti kraštui nusipelnę žmonės.

Ši Lietuvos Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų premija, įsteigta 2002 m., pamažu brendo, solidėjo: nuo siauro gerbėjų ratelio, simbolinio parkerio ir atminimo medalio – iki gyvastingos, spalvingos, šimtų žmonių laukiamos šventės rašytojo gimtinėje bei Anykščių rajono savivaldybės skirtos apčiuopiamos sumos.

O svarbiausia – pastebimai auga ir jos reikšmė, aktualumas: pavojingai išskydusiame, nesusikalbėjimo, juodo egoizmo, vulgarumo ir cinizmo purtomame pasaulyje vis didesnis tolerantiškų, šiltų, žmogiškų santykių poreikis. Vertybių, kurioms žmonija lenkėsi, kurias puoselėjo nuo neatmenamų laikų: tėvynė, šeima, meilė, santarvė, dora, garbė…

Trumpai tarus – mums vis labiau reikia Vaižganto! 

Sąžiningo, tiesaus ir drąsaus žmogaus, prisiimančio atsakomybę už visą tautą, bet neskubančio teisti ar smerkti. Pajėgiančio suprasti ir atleisti – mes visi juk ne šventieji. Iš savo sakyklos rėžiančio daugmaž tokioj dvasioj: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“

Šių eilučių autoriui tradicinės Vaižgantinės padovanojo du atradimu.

Pirmasis – Vaižganto apsakymas „Juodžiaus kelmas“, kažkaip praslydęs studijuojant lituanistiką, užtat kritęs akin ir širdin po daugybės metų, kartu su A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialiniu muziejum rengiant anykštėnų rašytojų kūrybos antologiją „Anykščių glėbyje“. Apsakymas tekstų jūroje sublizguliavo neatsitiktinai. Vis skaudžiau veriantis skurstančios gimtosios kalbos – kaip kertamo ar degančio miško – plotams, kokia atgaiva aptikti Vaižganto talento išpuoselėtą salelę!

Vaizdingais veiksmažodžiais, sodriais epitetais, metaforom, palyginimais, ironiškais ir šmaikščiais šūksniais siūruojantį atvašyną! Šiuokart – tūkstantmečio ąžuolo garbei.

„Garsėjo Juodžius, rinko žmonių jausmus ir ašaras, jais užsitaisė, ir jie – nebežuvo. Ir nežus – dabarties žmonės tai jaučia.

Tyčia atvyko Juodžiaus aplankytų puikūs, auksu spindį, kepurėti kito dievo kunigai-vaidilos. Pasigrožiavo, pasipiktino ir sumanė jį – nukirsti. Tik lengviau yra su­manyti, kaip padaryti: Juodžiaus Kelmui pakirsti nebuvo tokių didelių padargų. Tad liovės; tik nugriovė altorių, išmetė stabą, o jo vieton įkėlė – smūtkelį. Ir tarė:

– Dabar šita vieta – tikrajam dievui paskirta: jam vienam benusilenksite, jam vienam betarnausite!

Nei Juodžius, nei žmonės nematė tame skirtumo. Kitas tai kitas, kitaip tai kitaip. Ir Juodžių vis taip pat tebegerbė ir tebemylėjo. Ant sugriuvusios ir niekieno nebeatstatomos krosnies vis tebemėtė atliekamus daiktus, sakydami:

– Kas man nebepritinka, tai tau bene patinka! “

Šiandien gal ir keistoka, tačiau taip – laisvai, kūrybiškai, pasaulietiškai – daugiau nei prieš šimtą metų rašė katalikų kunigas…

O skaitant visą Vaižganto apmąstymų ir jausmų dėlionę, kilo mintis, jog daugeliui šiandienos žmonių, ypač jaunų, tai – jau reliktas, mirusios kalbos dokumentas. Kai kas gal išvis nebesupras, apie ką rašoma, kam to reikia?

Mano galva, panašius tekstus vertėtų mokytis mintinai! Prikelti iš numirusių – kaip žydai prikėlė hebrajų kalbą. Idant suprastume, jog, prarasdami tėvų žodyną, mes prarandame ne tik žodžius, bet ir visą jų pasaulį, kuriame svarbūs ne vien šiaudai, sermėgos ir mėšlas. Prarandame nepaprastą gamtos ir kito žmogaus pajautimą, sugebėjimą dalintis šiluma ir kančia su šalia esančiais. Gi žodžių įvairovė ir spalvos – įrodymas, kaip jautriai, stebėtinai subtiliai mintijo kaimo vaikas, kokį lobį jis išsinešė iš gryčios be jokių patogumų…

3.

2009-aisiais už knygą „Pažadėtoji žemė: užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos, 1988–2008“ buvo įteikta Justinui Marcinkevičiui. Tai buvo tas atvejis, kai ne premija kilsteli laureatą, o laureatas premiją. Viso renginio kulminacija, be abejo, bus poeto kalba, o kol kas…

Kaip Joniukas stoviniukas iššoka simboliniu, vadovėliniu tapęs epizodas. 1967 m. prancūzų rašytojas ir filosofas Ž.P. Sartras patarė J. Marcinkevičiui rašyti kita, didelės tautos kalba – taip būsią kur kas naudingiau, efektyviau. Mūsų poetas tada atsakė: „Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo.“ Ir tie žodžiai buvo ištarti prieš 20 metų iki Lietuvos Atgimimo, Sąjūdžio…

Šventė – puiki proga susitikti senų pažįstamų, tiek rašytojų, tiek žurnalistų. Visada čia laukiamas būdavo ir šaunusis Ferdinandas Jakšys, Svėdasų vaikas – kaip jis skaitydavo Vaižgantą! Aktorius išvažinėjo visą Lietuvą, virpančiu, įkvėptu balsu dalindamasis rašytojo skausmu, grauduliu, humoru ir nepalenkiamu optimizmu, ne vieną ir iki ašarų sugraudindamas.

Klausydamasis visad galvodavau tą patį: kodėl mūsų dienomis neatsiranda tokio pilietiško, liepsningo, visus suprantančio ir apkabinančio Lietuvos patrioto, koks buvo Vaižgantas? Neišdrįsta, neturi parako, nemato prasmės?

Pasak amžininkų, Vaižgantas buvęs didžiausias anų laikų tautininkas… Ir ne tik! Dairydamasis po Tumų sodybos kiemą, prisimenu nuostabų Vaižganto laišką savo dukterėčios Bronės (ištekėjusios už diplomato Petro Klimo) vaikams Eglutei ir Petriukui, gyvenantiems Paryžiuje. Rašytojas buvo nuoširdžiai įsitikinęs, jog ir suaugusių žmonių, ir vaikų gyvenimas Lietuvos kaime kur kas pranašesnis už paryžietiškąjį:

„Mieste žmonės gyvena kaip pelės urve. Miega-miega ilgą miegą, bent 10 valandų, kol kurs skambalas nepažadina. Tada šoka – bėga į kitą urvą dirbtų: vieni, kur tarnyba reikalauja, kiti, kur mokykla, t.t. O džiaugsmą duoda vėl kurio dirbtinai apšviestas urvelis“.

O kiek vaikai kaime turį visokių gyvų žaislų ir draugų – viščiukų, žąsiukų, ėriukų, kaip juos prižiūri, lanko, augina; ypač daug džiaugsmo sukelią kačiukai…

Ir štai suteikiamas žodis Vaižganto premijos laureatui. J. Marcinkevičius susirūpinęs, susikaupęs. Lietuvoje – gili ekonominė krizė, masinė jaunimo emigracija, tautiečių nuotaikos slogios, o jis pats puolamas nykštukų vos ne kaip ryškiausias sovietinis kolaborantas… Pamenu, kaip J. Marcinkevičiui prabilus, už ilgo stalo Rašytojų sąjungoje susėdę valdybos, prezidiumo nariai,  aukštus postus užimantys valdžios pareigūnai staiga surimtėdavo, pagarbiai suklusdavo… Poetas A. Baltakis kartą man atpasakojo tokį epizodą: Justinas, paslydęs ir parklupęs ant šaligatvio, pakėlė galvą ir lyg nusikaltęs vaikas pasakė žmonai: „Atleisk, Genute…“

Dabar poetas prabyla tyliai, bet jo žodžius, garantuoju, girdi visi:

– Man atrodo, kad Lietuvos istorijoje tokio laikotarpio dar nebuvo. Galbūt jį galėtų šiek tiek sušvelninti auklėjimo, švietimo, žiniasklaidos, pramogų turinys, iš mažens diegiamos etninės mūsų vertybės, kalbos, istorijos, kultūros akcentai. Deja, pas mus elgiamasi kaip tik priešingai: atsisakoma, perbraukiama, parodijuojama arba niekinama viskas, kas siejasi su tautiškumu, patriotiškumu. Atseit, pasenę, nemadingi, atsilikę. Aktualu tiktai saldaus, blizgančio, apnuoginto gyvenimo atspindžiai.

Poetas nutyla, žiūri į rudens nuspalvintus medžius, rūškaną dangų, Vaižganto namų stogus, lyg ieškodamas pagoniškojo augmenijos ir derliaus globėjo dvasios. Ir tęsia:

– Man regis, kad Lietuva, iš esmės sunkiai besigrumdama su įvairiom grėsmėm, sunkiai, tačiau, na, eina, siekia tapti vaiž-gan-tiš-ka, kad žmonės mąsto, ketina, nori, trokšta tapti Vaižganto žmonėmis.

Ar J. Marcinkevičius byloja ne kaip pats Vaižgantas?…

Laureato pagerbimas susilaukė netikėto akcento. Į renginį iš Vilniaus atvyko buvęs Tit-Ary lagerio Lenos deltoje tremtinys Vaidutis. 1989 m. elektros inžinerius Vaidutis buvo vienas ekspedicijos „Lena-89“ iniciatorių bei vykdytojų. Lietuvai dar nepaskelbus Nepriklausomybės, lietuviai patriotai sugebėjo iš titano pagaminti kryžių ir, dalimis nugabenę jį į sovietų kariškių griežtai kontroliuojamą regioną, amžino įšalo saloje pastatyti paminklą genocido aukoms. Ant kryžiaus pritvirtintoje atminimo lentelėje lietuvių, rusų, suomių ir jakutų kalbomis buvo užrašyti J. Marcinkevičiaus žodžiai: „Prievarta nuo savo žemės atplėšti, nukankinti, bet neužmiršti. Žuvusių lietuvių ir suomių tremtinių atminimui“. 

Iš susijaudinimo drebančiomis rankomis Vaidutis įteikė J.Marcinkevčiui to titaninio, Šiaurės vėjų plakamo kryžiaus miniatiūrinę, savo paties išdrožtą skulptūrėlę. Beje: Vaidučio mama Ona buvo kilusi iš garsiojo skulptoriaus Juozo Mikėno giminės, o Juozas – dar ir Vaidučio krikštatėvis. Šiandien enciklopedijos pasakys, kad J. Mikėnas sukūrė nemažai „prosovietinių“ paminklų, gavo netgi Stalino premiją, tačiau Vaidutis galėjo paliudyti ir „papildomą“ teisybę. Iš tų „premijinių“ skulptorius siuntė perlaidas „liaudies priešais“ tapusiems savo ištremtiems giminaičiams, o paskui, jau grįžus jiems namo, padėjo kiek išgalėdamas…

Šakoti, susipynę, įvairiasluoksniai, prieštaringi mūsų tautos žmonių likimai! Ir kokia karti, širdį draskanti kai kada būna išlikimo kaina…

Tuo metu redagavau Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštį „Pasaulio anykštėnas“, ir man šovė mintis pasiūlyti skaitytojams išsamų interviu su Vaižganto premijos laureatu J. Marcinkevičium. Nuvykes pas jį į sostinę, buvau sutiktas kaip laukiamas svečias, o po atviro bei nuoširdaus pašnekesio gavau ir paties poeto ranka parašytus atsakymus į mano klausimus. Vienas jų jų buvo toks:

„… yra pasaulyje žemės kampelis su Puntuku, Šventąja, Anykščių šileliu, su A. Baranausko klėtele, Piestupiu, Marčiupiu ir daugybe kitų legendomis ir prisiminimais apgaubtų vietų… Nesu anykštėnas, bet jau seniai, nuo mokyklos suolo, dar net nebuvęs jūsų krašte, pavadinau Anykščius mūsų Atėnais, t.y. gėrio, grožio, kūrybos, humanistinių lietuvybės idealų lopšiu. Šią metaforą aš išplėsčiau, vartodamas ir adresuodamas ją visai Lietuvai. Žinoma, daug dabar joje visokios bjaurasties – žudynių, prievartos, melo, apgaulės, vagysčių, plėšikavimų. Todėl kiekvienas doras, sąžiningas, aktyvus, kūrybiškas žmogus reikalingas Lietuvai. Mano tikėjimas ir pasitikėjimas lietuviais (nors ir gerokai jau visokių istorinių negandų apardytas) – gyvas.“

Nepaisant optimistinės gaidos atsisveikinant, grįždamas namo vis girdėjau lyg atsiprašantį, lyg apgailestaujantį poeto balsą. Tautos šauklys negalėjo nejausti nuoskaudos dėl to, kad jo svajonių šalyje į langus baldosi vis piktesni, įžūlesni vėjai. Bjauriausia ir skaudžiausia, kad gelia ne kokie beraščiai širšalai, svieto perėjūnai ar atėjūnai, kuriems „vienodai rodo“, o savi, dažnai netgi praprusę tautiečiai…

Man taip pat pagaliau atsivėrė akys: J. Marcinkevičius menkinamas, šmeižiamas visai ne dėl kažkokių sovietmečio kalčių ar kompromisų! Kai ką erzina jau pats žodis „tauta“, neprilygstamas poeto populiarumas bei autoritetas; kai kam jis – lengvas grobis, puiki proga atkreipti dėmesį į save. Kai kam tiesiog sunku susitaikyti, jog net trūnijantis Juodžiaus kelmas patikimai rodo kelią į namus, o jį peršokti – ne kiekvieno nosiai!

Šiandien, praėjus nuo to susitikimo krūvai metų, deja, tenka konstatuoti: J. Marcinkevičius vis dar „aktualus“, vis dar skrupulingųjų „teisuolių“ taikinyje. Tačiau tuo pačiu metu vienas po kito jau dygsta jam skirti pagarbos, pripažinimo ženklai. Gi Vaižgantas… Jis tebelaukia energingų, pozityvių, tautą vienijančių šiandienos Vaižgantų!