S. Tumėnas. Tikiu, kad kultūra nenukeliaus į užkaborius

Po ginčų-pasibaksnojimų ir apsižodžiavimų-padiskutavimų suformuota valdančioji Seimo koalicija. Derybose bene vieninteliai „valstiečiai“ teigė siekiantys ne postų, bet pateikė svarstyti net per 70 savo programinių nuostatų-siūlymų. Pagirtina, laukta ir tikėtasi to žingsnio, kai kas, pavyzdžiui kandidatė į premjeres Inga Ruginienė, tuo net pozityviai nusistebėjo Seimo tribūnoje antradienį.

Žinome, kad derybose dėl valdančiosios koalicijos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai pasiūlytos dvi ministerijos. Viena jų – Ekonomikos ir inovacijų, o dėl antrojo portfelio pateiktos trys galimybės – buvo siūlomos arba Energetikos, arba Kultūros, arba Teisingumo ministerija. Deja, LVŽS derybų grupė pretenduoti į Kultūros ministerijos vadovo postą pati atsisakė, neva neturinti Seime tokių kandidatų…

Štai čia ir kyla nemažai klausimų ir abejonių. Kodėl galvojama tik apie ministrus-Seimo narius, juk po 2016 metų rinkimų LVŽS programines nuostatas gana sėkmingai įgyvendinti siekė ministrė Liana Ruokytė-Jonson ir vėliau ją pakeitęs, mano nuomone, vienas iš šviesiausių ir kompetentingiausių, nusisekusių ministrų Mindaugas Kvietkauskas. Kyla minčių, kodėl jis negalėjo dabar sulaukti „valstiečių“ pasiūlymo tęsti savo darbų, savo idėjų įgyvendinimo?

Kodėl vis dažniau mūsų valstybėje linkstama  sėdėti  ant dviejų kėdžių – Seimo nario ir ministro? Ar tiek mažai darbų Seime ir ministerijose? Kodėl pagal naują tvarką miesto, rajono meras negali būti net Tarybos narys, kodėl biudžetinių įstaigų vadovai negali būti savivaldybių tarybų nariai? Jiems tai griežtai draudžiama, o ministrai gali būti ir įstatymų leidėjai, ir jų įgyvendintojai. Ar šio lygmens pareigūnų mažesnė atsakomybė, ar čia reikia mažiau kompetencijų ir susitelkimo vienam darbui? Ar daug čia logikos?

Man, kaip 2016–2024-ųjų metų LR Seimo Kultūros komiteto nariui, trūksta ir logikos, kad „valstiečiai“ nesiekia  gražiai prieš 9 metus pradėtų darbų tęstinumo, susidaro įspūdis, kad jie atsitraukia nuo nuoseklaus siekio, kad kultūra ir švietimas būtų Lietuvos valstybės kertiniai-vertybiniai kampai, kad savotiškai tyliai išduodami buvusio vedlio Ramūno Karbauskio tikslai ir lūkesčiai.

Esu šios partijos simpatikas, nes ji visada deklaravo savo vertybines nuostatas dėl kultūros, kalbos, tradicijų, paveldo, siekio pokyčių kultūros srities valdyme, kad būtų užtikrinamas kultūros prieinamumas ir jos įvairovė regionuose. Prisiminkime kiek  primirštų didžiulių LVŽS pastangų, dėtų į kultūros sritį  2016 metais – Sąjungos vedlio R. Karbauskio pastangomis Seime pirmąkart įsteigtas savarankiškas Kultūros komitetas, (su)kėlęs daug  nepamatuotų, neatsakingų aistrų.

Dvi kadencijas dirbau Kultūros  komitete, todėl  Lietuvos kultūros vyksmą mačiau iš arti, stengiausi jame dalyvauti, stengiausi, kad kultūra, kultūros laukas, kūrėjai neliktų valstybės politikos paraštėse, kad pagaliau kultūra  valstybėje taptų  prioritetu. Įsteigus Kultūros komitetą, suprasta, kad reiktų tam įstatyminio vėliavnešio – Kultūros pagrindų įstatymo.

Istorija parodė, kad tokio visas  Lietuvos kultūros sritis, kultūrininkų ir visos visuomenės lūkesčius atitinkantis įstatymas – ne trumpalaikis darbas. Jį rengė net trijų ministrų (rekordinis Lietuvos politikos istorijoje įdirbis) komandos: L. Ruokytės-Jonson, M. Kvietkausko, o baigė S. Kairio kabinetas.

2016–2020 metų kadencijoje „valstiečių“ pastangomis, siekiant mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo, norint suteikti daugiau sprendimo galių regionų atstovams, buvo įsteigtos 10 regioninių tarybų. Galvoju, kad tai pavykęs darbas, kai 10 prie Kultūros ministerijos veikiančios kolegialios patariamosios institucijos svarsto ir atrenka geriausius ir tam regionui reikalingiausius kultūros ir meno projektus.

Iš esmės – tai daug prieštaringų vertinimų sulaukdavusių buvusios Kultūros tarybos projektų finansavimo decentralizacija, kai girdimas tiesiogiai regionuose dirbančių kultūrininkų balsas. Minėtinas ir atsiradęs Kultūros pasas, kuris garantavo, kad bent kartą per mėnesį būtų sudarytos sąlygos šeimoms lankytis nemokamai nacionaliniuose ir savivaldybių muziejuose.

Kultūros paso programa, suteikusi galimybę moksleiviams nemokamai lankytis teatruose, koncertuose, muziejuose, startavo jau nuo 2018 metų rugsėjo. Švietimo ir mokslo ministerija tam skyrė 624,4 tūkst. eurų, o 2019 m. buvo skirta jau  4,43 milijonai eurų, kad kuo daugiau šalies moksleivių turėtų susipažinti su kultūra ir menu.

Mes (kartu su kolega Robertu Šarknicku), LVŽS atstovai Kultūros komitete, prisidėjome, kad būtų tobulinamas Dainų švenčių, Bibliotekų, Muziejų, Mecenatystės įstatymai, kad atsirastų didesnis dėmesys paveldui, būtų parodytas rūpestis nekilnojamuoju valstybės turtu, etnine kultūra, pasaulio lietuvių bendruomenėmis užsienyje. Daug bendravome su kultūros lauko žmonėmis, teikėme pataisas įstatymų projektams. Norėjosi paneigti filosofo Arvydo Šliogerio žodžius, kad „politikoje vyrauja menki žmogeliai“, kad „į politiką einama kaip prie melžiamos karvės, galvojant tik apie save“, kad „politikoje vyraujantis tipas yra toks – prasčiokas, mužikas, aklas, savanaudis“.

Pasakysiu, tokie pasakymai, politikų darbo „vertinimai“, kaip ir tariamos intelektualės, rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės svaičiojimai apie 2016–2020 metų Seimo kadencijos kultūros politiką, kad tada, jos nuomone, „vyravo absoliučiai populistiniai kliedesiai apie kultūros vežimą ir prieinamumą regionams“, ne tik glumino, bet ir motyvavo dirbti. Rašytojai, atitrūkusiai nuo Lietuvos, gyvenančiai Londono Didžiojo Beno (Big Ben) bokštų paunksmėje, bet mintijančiai Petro I laikų retorika, gal ir kliedesiai atrodė mūsų pastangos Lietuvoje mažinti atskirtį tarp miestų ir kaimo, didinti kultūros prieinamumą regionams. Londone reziduojanti rašytoja taip ir nesupranta, kad Lietuva negali ir toliau būti vieno miesto valstybė, nes kaip tik periferija yra lietuvių tautinio identiteto ir išsilaikymo globaliame pasaulyje kraujotaka, gyvybė,  garantas.

Darbų ir patvirtinimų,  kad LVŽS visada skyrė ypatingą dėmesį kultūrai, galima vardyti į valias. Prisimindamas darbą LR Seime, įsitikinau, kad politikoje visada reikia politinės valios. Tada atsiranda ir prioritetai, ir finansavimas. Ir nesvarbu, ar tai yra krašto gynyba, ar kultūra, ar švietimas, ar žemės ūkis. Ir čia norėčiau pri(si)minti žodžio „politika“ (gr. politikē (technē) apibrėžtį –  tai „valstybės valdymo menas, universalus visuomenės organizavimo būdas, bendro žmonių gyvenimo reguliavimo sistema, kuria siekiama palaikyti visuomeninio gyvenimo tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą reguliuojant konfliktus“. Ir sudėtinė politikos dalis – kultūros politika – yra galimybių, siekių realizavimo laukas.

Svarbu numatyti kryptį ir kelrodes kultūrininkams, menininkams, švietimo bendruomenei. Svarbu, kad būtų darbų tęstinumas, nesiblaškymas (kaip švietimo politikos). Ir kaip čia neprisiminsi, kiek buvo nerimo, nuogąstavimų,  kad naujoji 2020-ųjų Seimo dauguma su liberalu ministru Simonu Kairiu smaigalyje nubrauks LVŽS įdirbį.

Ačiū, Dieve, nugalėjo blaivus protas, net išankstiniai  teiginiai apie neva niekinį Mecenatystės įstatymą netapo kūnu. Minėtasis įstatymas ilgai buvo „tobulinamas“, bet rezultatas toks, kad buvo tik apsunkintos sąlygos tapti savivaldybės mecenatu…  Panašiai baigėsi ir su Kultūros pagrindų įstatymu, kai liberalų vadovaujama Kultūros ministerija jį tik kosmetiškai perdėliojo. Tais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad politikoje, galvojant apie „bendro žmonių gyvenimo reguliavimo sistemą“, būtinas tęstinumas ir stabilumas.

Pagarba savo LVŽS kolegoms, bendraminčiams,  kad jie ryžosi tapti valdančiosios Seimo koalicijos dalimi, bet manęs „nepaleidžia“ mintis, kad  jiems derybose reikėjo ne tik pristatyti savo programines nuostatas, bet ir  jų atstovui pasirinkti vadovauti Kultūros ministerijai. Juk pradėtus 2016 –aisiais  darbus buvo galima nuosekliai tęsti.

Pavyzdžiui, pagaliau pasiekti, kad Kultūros ir  Švietimo,  mokslo ir sporto ministerijos bendradariautų glaudžiau, kad čia būtų sinergija, kad būtų išspręstos  nesibaigiančios problemos, susijusios su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, kad pagaliau būtų išgirsti etninės kultūros žmonės, kad nebūtų stumiama į užkaborius lietuvių kalba, nebūtų „turtinama“ diakritiniais ženklais ir  nuasmenintomis moteriškomis pavardėmis lietuvių kalba. Tikėkime,  Lietuvos Respublikos Seime lems ne postai, o darbai bei išpažįstamų nusistovėjusių vertybių sauga.

Autorius 2016 –2024 metais buvo LR Seimo Kultūros komiteto narys