Technologijos keičia pasaulį – laiškų nesiunčiame pašto karveliais, nebevažiuojame į darbą karietomis, o popierinius laikraščius skaitome retai.
Neseniai mašininio vertimo sistemos „DeepL“ kūrėjai paskelbė apie „Nvidia“ mikroschemas, kurios gali „išversti visą internetą“ vos per 18 dienų. Bet juk visose srityse žmogus vis dar atlieka esminį tarpininko vaidmenį tarp tikro gyvenimo ir technologijų, tad kodėl vertimas turėtų būti išimtis?
Vertėjo darbas – tai ne tik taisyklingas vertimas, bet ir tinkamas prasmės perteikimas. Kartais tenka pakeisti teksto toną, o kartais – sąmoningai kai ko visai neišversti, kad tekstas atitiktų kalbos stilių ir būtų priimtinas kultūrai.
„Vertėjas yra ne tik tarpininkas tarp dviejų kalbų, bet ir tarp skirtingų kultūrų. Todėl jo darbas – itin atsakingas. Kaip chirurgas priverčia širdį plakti iš naujo, taip vertėjas suteikia tekstui gyvybės naujoje kalboje“, – sako KTU Socialinių humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Technikos kalbos vertimo dėstytoja ir tyrėja Greta Danilavičienė.
Vertėjų darbas – itin svarbus
Pasak „TOFT International“ lokalizavimo įmonės atstovo, lokalizavimo projektų vadovo ir Technikos kalbos vertimo programos absolvento Martyno Stravinsko, vertėjų kompetencijos šiandien tampa dar svarbesnės.
Pirmiausia, vertimuose svarbu užtikrinti nepriekaištingą kokybę – kol kas dirbtinis protas (DI) nepastebi subtilių semantinių ir stilistinių klaidų, taip pat stokoja specifinių žinių, reikalingų verčiant sudėtingus medicininius, teisinius, finansinius ir kitų sričių tekstus.
Marketingo tekstai, prekės ženklo komunikacija ar reklama reikalauja ne tik kalbiškai taisyklingo, bet ir kūrybiškai pritaikyto vertimo. Kalbant apie etiką, tik žmogus gali įvertinti, ar tekstas nepažeidžia socialinių normų, yra etiškai tinkamas konkrečioje kultūroje.
„Nors DI ir mašininio vertimo sistemos sparčiai tobulėja, jos vis dar nesugeba visiškai atkartoti žmogaus gebėjimo suprasti kontekstą, jausmų toną ar kultūrinius niuansus“, – sako M. Stravinskas.
Vertimas – paprasta. Ar tikrai?
SHMMF Technikos kalbos vertimo programos dėstytoja G. Danilavičienė kartu su nacionalinio konkurso „Verstuvės“ dalyviais atliko iš pirmo žvilgsnio lengvą užduotį – išversti angliškus sakinius „Hi.“ ir „My name is John.“ į lietuvių kalbą.
Netrukus paaiškėjo, kad net tokie paprasti sakiniai turi dešimtis galimų variantų: nuo „labas“, „sveikas“ iki „labukas“, „sveikutė“, o kur dar gestai – pakelta ranka, linktelėjimas ar tiesiog žvilgsnis.
Panašiai ir su „My name is John“ – galima versti kaip „Aš – Džonas“, „Vadinkite mane Džonu“, arba gal net „John“ pakeisti į „Jonas“, lietuviams kultūriškai priimtinesnį variantą. Paprasta vertimo užduotis atskleidė, kad kalba – ne formulė ar algoritmas. Ji gyva, priklausanti nuo konteksto ir reikalaujanti jautrumo atvejui.
Ar galima „išversti internetą“ per 18 dienų? Galbūt. Bet ar galima perteikti viską taip, kaip reikia – su visais kalbiniais niuansais, jausmais ir prasmėmis? Panašu, kad be žmogaus įsikišimo – ne.
Vertėjų galimybės šiandien – itin plačios
„Humanitariniai mokslai, taip pat ir vertimas, šiandien itin svarbūs – jie ugdo kritinį mąstymą, bendravimo gebėjimus, kultūrinį jautrumą ir technologinį raštingumą. O vertimo studijos – viena iš sričių, kur formuojami šie būtini XXI a. įgūdžiai, reikalingi ne tik kalbų žinovams, bet ir visiems šiuolaikinio pasaulio žinovams“, – sako G. Danilavičienė.
Įsivaizduojama, kad baigus vertimo studijas, tampama tik vertėju. Tačiau žinovų, turinčių vertimo ar kitą kalbinį išsilavinimą, laukia daug įvairių galimybių, viena jų – dirbti naujoviškoje, technologijomis grįstoje vertimų aplinkoje lokalizuojant turinį – pritaikant tekstus įvairioms auditorijoms.
SHMMF absolventas M. Stravinskas sako, kad vertėjo gebėjimai yra esminiai lokalizavimo procese. Vertėjas atlieka kultūrinio tarpininko vaidmenį, geba pritaikyti turinį auditorijai, išlaikant prekės ženklo toną, intenciją ir siekiamą poveikį.
Tik vertėjo profesiją teks išplėsti. Mašininį vertimą reikia redaguoti – ne tik kalbos, bet ir vertimo klaidas ar netikslumus taisyti. Vos kelis kartus pasinaudojau, kad išverstų tekstą, bet kaskart nuspręsdavau, jog nevertėjo – redagavimui daug laiko sugaišau. Taigi, jis laiko nesutaupė, o retesnes sąvokas teko pačiai tikrinti ir tikslinti.
Neįsidėmėjau kur tai atsitiko – ar tik ne Guglo vertyklės puslapyje? Ne tik išvertė, bet ir kai ko paklausė, kad patikslintų, ko tiksliai man reikia. Iš pradžių nesupratau, ką čia rašo, nes ir veiksnys kažkoks ne toks, ir tarinys ne į tą pusę. Vėliau suvokiau, jog tai mašininis pašnekovas, norintis man gero – sužinoti, ar pataikė, ir pataisyti, jei ne taip.
Beje, nežinau, prieš kiek metų Guglui parašiau, jog jis nėra vertĖJAS, jis yra VERTYKLĖ.
Pateikiau pavyzdžių: virėjas – viryklė, kirpėjas – kirpykla, kepėjas – kepykla, siuvėjas – siuvykla. Tačiau Guglas geriau žino, todėl vis dar prisistato (apsimeta?) VERTĖJU.
Gal tinkamiau būtų tai vadinti ne vertėju, o VERSTUVU.
Be to, vis tik kalba yra emocinė raiška, kurios DI perduoti negali, tai jo pritaikymas siaurės