Prisimenu kadaise Jono Vaitkaus sukurtą Vinco Krėvės „Šarūną“, prisimenu Adomo Mickevičiaus „Vėlines“…
Ir galvoju: kuriame Lietuvos teatre šiandien galėtume pamatyti ir savo vaikams parodyti naują Kėvės, Balio Sruogos, Juozo Grušo, Antano Škėmos, Kosto Ostrausko, Algirdo Landsbergio, Kazio Sajos ar Jokūbo Josadės pjesės interpretaciją?
Galvoju ir nesugalvoju.
Matau Kultūros ministerijos svetainėje paskelbtą Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriaus, direktorės konkursą.
Matau kultūros ministro visuomenei skelbiamus darbų prioritetus – pasiruošimą tarptautiniams renginiams, „kovą su dezinformaciją“…
Ir nedžiugina.
Ar tikras rūpestis nacionalinės kultūros gyvybe, šiai gyvybei reikalingu nuolatiniu dialogu, persigrūmimu su pamatiniais kultūros tekstais, profesionalus, gilus tokių tekstų atvėrimas ir interpretavimas nebūtų šiandien kelissyk svarbesnis už visas lėkštas propagandines „informacines kovas“?
Prisimenu nepriklausomybės pradžioje Vytauto Kavolio išsakytą pastabą: „Lietuva dar nėra atradusi išeivijos dramaturgijos“.
Regis, nėra Lietuva dabartine teatro kalba perskaičiusi ir nemažos dalies klasikos, ir įdomių, stiprių, bet sovietmečiu paribyje atsidūrusių tekstų.
Ar tokie ir liksime?
Manau,šiuolaikinė Lietuva dar nėra atradusi ir lietuvių istoriko Mykolo Balinskio (nors rašė lenkiškai, laikė save lietuviu- slapyvardžiai Aušlavis, Mokytinis, Užtarytojis) knygų,pavyzdžiui, 1835 m. išleistos “Vilniaus miesto statistinis aprašymas”, kurios 61 p. jis minėjo Vilniuje gyvenant lietuvius, rusėnus, vokiečius ir žydus, kitų tautybių gyventojų tiek mažai,kad atskiro skyriaus sudaryti negali. Nėra atradusi ir M.Balinskio istorinių knygų 3 tomo-“Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė”,kurioje aprašomos ir tuometinių Vilniaus apylinkių gyventojų-lietuvių palaipsnio slavėjimo priežastys. Manau,Lietuvoje dažniausiai remiamasi Bumblausko ir Nikžentačio naratyvais.
Turėjau omenyje viešąją informacinę erdvę.
Žinoma, svarbu žinoti ką istorikas Mykolas Balinskis rašė – kokių tautybių žmonės 19 a. gyveno Vilniuje, kaip vyko palaipsnis jo gyventojų slavėjimas. Tačiau dabar Lietuva yra valstybės galią turintis savo žemių šeimininkas, jos Konstitucijoje yra įtvirtintas tų žemių lietuviško vientisumo, jų nedalomumo į jokius valstybinus darinius faktas. Taigi šiandien valstybei turi rūpėti, kad šitai kaip informacija būtų įkalta kiekvienam šalies gyventojui į galvą ir pagal tai tvarkant valstybės valdžios vykdytų žmonių gyvenimo valdymą. Žodžiu, atitinkamais valdymo sprendimais privalo būti užtikrintas valstybinės lietuvybės saugumas Lietuvos žemės šalyje. Iš Konstitucijos yra akivaizdu, kad Lietuvoje kito prigimtinio tautiškumo negu lietuvių nėra, kitų subjektų, kurie galėtų Lietuvoje gyventi kaip valstybinė tauta nėra ir be lietuvių sutikimo ir Konstitucijos pakeitimo negali atsirasti. Šios tiesos kultūros darbuotojų privalo būti išmoktos kaip 2 x 2 = 4. Tačiau kaip rodo praktika šitos informacijos darbuotojams trūksta. Antai, nuo sovietmečio laikų viešame vartojime yra užsilikusi klaidinanti tautinių mažumų sąvoka, nors iš tikrųjų tų mažumų kaip teisės subjektų pagal Konstituciją šalyje nėra. Taigi, šis pvz., yra plačiausio poveikio visuomenėje dezinformacija, tad ministro planuose kova su ja apskritai taip pat yra kultūros plačiąja prasme gyvavimo klausimas, rūpinimasis nacionaline jos gyvybe. Kuolio abejonė, ar ministro kova su dezinformacija yra tikras rūpinimasis nacionaline kultūros gyvybe, atrodo perdėta.
“Profesorius Alfredas Bumblauskas pirmiausia pasveikino autorę už drąsą imtis temos, kuri „iki šiol karšta ir aktuali“. Žymus Lietuvos istorikas apgailestavo, kad iki dabar lietuviai dažnai yra kupini antilenkiškų stereotipų ir daug įvykių yra tiesiog nutylimi. „Pavyzdžiui, antrasis Paulo Hymenso planas. Ten taip pat buvo kalbama apie autonomiją, kur lenkų kalba turėjo būti oficiali šalia lietuvių kalbos. Deja, apie tai tylima“, – sakė profesorius.
Profesoriaus nuomone, Vilnija turėtų būti traktuojama kaip lygi su Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija. t. y. kaip penktasis etnografinis Lietuvos regionas. „Lietuvos lenkai nėra paprasta tautinė mažuma. Jie yra istoriškai vietiniai gyventojai, kurie atspindi visą šio krašto istoriją“, – sakė istorikas. ” bernardinai.lt/2019-03-19-istorike-lenku-autonomijos-bandymas-neatsirado-vakuume/
“Nepaisant to, kad 2021 m. naujai patvirtintame Lietuvos etnografiniame žemėlapyje tokio atskiro regiono kaip Vilnija nėra, kartu su istorikais paieškokime prielaidų, ar toks regionas galėtų atsirasti Lietuvos žemėlapyje.
“…Tyrinėdami Vilniją prisikapstome prie lenkiškumo Lietuvoje genezėje. Jeigu visi Lietuvos lenkai galėtų save laikytis savais, o ne svetimais, Vilnija būtų faktorius, kuris leistų save susieti su Lietuva šiuolaikiniame gyvenime.Istorikės dr. Barbaros Stankiewicz manymu, Vilnijos kraštas, išsiskiriantis savitais tautiniais drabužiais, verbomis, šnekta, leidžia integruoti ir įtvirtinti visų LDK tautų istorinę atmintį.
Istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, abejojantis etnografinių regionų ribų būtinybe, pataria išskirti etnografinių regionų branduolius, o ne braižyti griežtas ribas. Anot jo, Vilniaus lenkai yra toks pat regiono atspindys kaip ir Prancūzijos futbolo komanda, kuri atspindi imperinę Prancūzijos istoriją…”.lrt.lt/mediateka/irasas/2000219885/nacionalines-ekspedicijos-diskusijos-vilnijos-vieta-lietuvos-etnografiniame-zemelapyje?srsltid=AfmBOopfvQV9Nx3H9OSAHxZEYc-vadLV5mlz96Z64w1YcB63ArOzH2ZG
Sąvokų maišalynė šiose mintyse ir tiek. Na, akivaizdu, kad lenko vardas vilniškėje Lietuvos dalyje yra atneštinis kartu su lenkų kalba – jie prigimtiškai svetimi šiai žemei. Taigi tie, kas nori būti vilniškėje žemėje savi, pirmiausiai turėtų apsispręsti sau atsisakyti jai svetimo lenko vardo. Taip taptų pašalinta įsigyvenusi svetimumo jausena savyje, gyvenant ne Lenkijoje ir net nesant protėviams kilusiems iš jos. Vilnijos darymas atskiru etnografiniu regionu būtų tik nieko nekeičiantis formalumas. Juk vilniški etnografiškumai gali reikštis kaip savitai lietuviški, senoviški ir dabar.
Sulenkėjusią Lietuvos dalį paskelbti atskiru etnografiniu regionu reikštų įtvirtinti šį nutautėjimą kaip vertybę. Tai tas pats, kaip Lietuvos dalis, kuriose buvo vėlai panaikinta baudžiava – tai yra visą Lietuvą, išskyrus Suvalkiją, Klaipėdos kraštą ir, gal būt Šiaulių apskritį, kur karališkieji valstiečiai temokėjo mokesčius -visą šį plotą paskelbti atskiru etnografiniu regionu būtent dėl baudžiavos išlikimo.
>+++
Sutinku su jumis, gerb Trys pliusai, santykiu 1:1.
Kaip ir kremliniai – nors jau gyvena įsitaisę ant kitų genčių žemių, bet vis dar negana ir negana…
Čia bus šis ir dar keli straipsniai
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2025/08/19/news/w-tomaszewskis-paaiskino-kodel-derybineje-grupeje-nebus-lenku-atstovu-ka-nes-i-derybas–39154118
apie valstiečius plius LLRA su V.T…. 🙁
Akivaizdu, kad Lenkijoje gyvenę žmonės imta vadinti lenkais, o Lietuvoje – lietuviais. Tačiau šis principas yra pažeistas pavadinime “Lietuvos lenkai”. Vien iš pavadinimo sunku suvokti kas per žmonės tautybės prasme jie yra. Išeitų, kad tuo pačiu metu jie yra lyg dviejų tautybių žmonės. Galvojant logiškai žmonės patys taip pasivadinti negalėjo, taigi tas pavadinimas yra galimas tik kaip primestas jiems kitų, politinės valdžios iš viršaus. Taigi, ar ne laikas laisvam žmogui susivokti ir to “dezinformacinio” pavadinimo atsisakyti. Tai taip pat yra valstybinio dėmesio vertas rūpestis nacionalinės kultūros gyvybe.