Žolinės. Žemyna. Perkūnas. Tai trys sąvokos – tiek pat tolimos ir artimos. Nors Žolinės Lietuvoje minimos jau šimtmečius ir šiandien suvokiamos kaip katalikiška šventė, jos šaknys gajos tautos pagoniškoje istorijoje. Siejamos su Žemyna – derliaus ir vaisingumo deive, kurios minėjimas tai padėka dievams ir kartu jos vyrui Perkūnui. Už gamtos vaisius, už gausų derlių ir apsaugotus namus.
Žolinių proga pristatome kūrinį, simboliškai kylantį iš šios šventės šaknų. Tai 1922 m. išformuota Juozo Zikaro (1881–1944) Perkūno skulptūrėlė, kuri muziejui buvo padovanota kunigo Juozo Vailokaičio (1880–1953) 1923 m. vasario 19 d., kaip tik neseniai atsidarius muziejui (atidarytas 1921 m. vasario 16 d.) ir pradėjus formuoti muziejaus rinkinius. Ši skulptūra stovėjo įžanginiame ekspozicijos skyriuje, priešais pat Vytautą Didįjį ir mitologiniais motyvais apipintus paveikslus (tokius kaip Birutės pagrobimas ar Ramovės šventovė).
Juozo Zikaro „Perkūnas“ vaizduojamas sėdįs gintariniame soste su saulės spindulių vainiku aplink galvą. Dešinėje rankoje laiko fakelą, o kairėje – Perkūno kulką. Aplink jo kojas apsivijusi gyvatė arba žaltys simbolizuoja užgniaužtą rūstybę. Lyg monumentali antikinė graikų skulptūra – atletiškas kūnas, apdengtas skraiste – įvaizdžiu jis primena tiek Kernavės, tiek Grunau aprašytą dievaitį Perkūną.
Ši skulptūra buvo reikšminga formuojant muziejų, kaip vienas iš pirmųjų įsigytų kūrinių ir kaip simbolinė figūra, atmenanti lietuvių istorijos šaknis.
Smetonmečiu, Vyties autorius – Juozas Zikaras, bet neišjungtiems komunistams netiko ir jie nusipiėšė labai baisų agresyvų, tinkamą jųjų sukurtai ir bankrutuojančiai respublikai-2.