Viešai išplatintas tinklaraštininko Dmitrijaus Černyševo rašinys, kuri visuomeniniuose tinkluose džiugiai tiražuoja politologas Vladimiras Laučius, politikas Aurelijus Veryga, perskelbia interneto portalas Pozicija.org, ir kuriame su neįprastu įniršiu puolami taikūs protestuotojai Vilniuje ir kitur, išreiškiantys pasipiktinimą Izraelio karu Gazoje, verčia stabtelėti.
Ne todėl, kad tokia nuomonė būtų nauja ar netikėta.
Bet todėl, kad ją pateikiantis autorius mėgina įvilkti militaristinę propagandą į dorovės ir sveiko proto rūbą.
Tačiau šis rūbas – permatomas.
Tai kas nutylėta, yra ne mažiau svarbu nei tai, kas pasakyta
Autorius tvirtina, jog tie, kurie reikalauja nutraukti karą, esą „bijantys“ ir „veidmainiai“, nes neprotestuoja dėl bado Sudane ar pabėgėlių išvarymo Irane. Bet toks argumentas – elementari demagogija: juk faktas, kad pasaulyje vyksta daug neteisybių, nereiškia, kad neturime teisės protestuoti prieš vieną iš jų. Ar būtina iš karto spręsti visas pasaulio nelaimes, kad galėtum būti jautrus vienai?
Kai griūva gyvenamieji kvartalai, žūsta tūkstančiai vaikų, kai žmonės bado ir troškulio išsekę miršta be prieglobsčio – netylėti yra pareiga. Tylėti būtų bailu.
O šiandien tylėti vis sunkiau ir pačiam Izraelyje – vis daugiau rezervininkų atsisako kovoti Gazoje. Jie kalba apie sąžinės išbandymą, apie karo tikslų iškraipymą ir okupacijos stūmimą per nekaltų žmonių kūnus. Izraelio spaudoje daugėja karių liudijimų apie civilių žudynes, galimus karo nusikaltimus ir psichologinį išsekimą. Daug kam šis karas jau nebėra gynyba – tai politinių interesų varoma destrukcija.
Ne visi, kurie protestuoja, yra Hamas rėmėjai
Vienas pagrindinių autoriaus argumentų – kad protestuotojai esą nieko nesako Hamas organizacijai, todėl jų moralinė pozicija esąs bevertė. Tačiau tai – melaginga priešprieša: galima būti vienu metu ir prieš Hamas terorą, ir prieš Izraelio vykdomą visuotinį Gazos gyventojų baudimą.
Protestuotojai nešaukia „Tegyvuoja Hamas!“ – jie šaukia „Nutraukite civilių žudymą!“. Jie nesako, kad Izraelis neturi teisės gintis – bet klausia: ar gynyba gali reikšti vaikų ligoninių bombardavimą?
Ir šiandien to klausia jau ir patys Izraelio kariai. LRT žurnalistiniame tyrime daugelis jų liudijo apie įsakymus šaudyti į visus kovinio amžiaus vyrus, net jei nebuvo aišku, ar žmogus tikrai buvo kovotojas. Kalbėta ir apie civilių naudojimą kaip skydų, apie „miltų skerdynes“ prie pagalbos dalijimo punktų. Tai ne priešų liudijimai, o pačių izraeliečių – buvusių karių, žurnalistų, atrimtųjų.
Ką iš tikrųjų reiškia „drąsa“?
Autorius bando pagražinti Izraelio karinę istoriją ir tarsi siūlo pavydėti „drąsos“ – drąsos smogti visiems kaimynams, drąsos nepaisyti spaudimo. Bet drąsa nėra vien ginklo panaudojimas. Drąsa – tai gebėjimas pasakyti „stop“ net ir tada, kai esi stipresnis. Drąsa – tai neprarasti žmogiškumo, kai tavo pusėje jėga.
Šiandien šią drąsą rodo ir dalis Izraelio visuomenės: protestuojančios motinos, buvę kariai, atsistatydinę karininkai, netgi Kneseto nariai, prašantys ištirti didėjantį savižudybių skaičių tarp karių. Žmonės nebenori būti įrankiais vyriausybės ideologijoje, kurios jie neberemia.
Tikroji drąsa šiandien yra ieškoti sprendimų, o ne pateisinti begalinį smurtą, pasitelkiant istorinę nuoskaudą kaip amžiną indulgenciją.
Žmoniškumas nėra bailių ideologija
Rašinys baigiamas kaltinimu, kad protestuotojai atseit tik apsimeta humanistais, o iš tiesų juos esą veda baimė. Bet humanizmas – tai žmoniškumas – gebėjimas matyti žmogų net tada, kai jis yra „kitoje barikadų pusėje“. Žmoniškumas nereiškia terorizmo pateisinimo – bet jis reikalauja nepateisinti kolektyvinio keršto, vaikų žudymo, gyvenviečių nušlavimo nuo žemės paviršiaus.
Ir šiandien žmoniškumas tampa vis reikšmingesnis net ten, kur jį seniau stūmė šalin. Atsisakymas grįžti į kariuomenę, sąžiningas karių liudijimas apie nusikaltimus, tylūs savižudybių skaičiai, dėl kurių kovoja žuvusiųjų artimieji – visa tai nėra bailumo ženklas. Tai – civilizacijos likučiai kraštutinumų akivaizdoje.
Jei kas nors iš tiesų vadovaujasi baime – tai būtent tie, kurie bijo pripažinti, kad jų idealizuota valstybė gali daryti baisius dalykus.
Pabaigai
D. Černyševas savo rašinyje daug kalba apie „bjaurią, lipnią baimę“. Bet gal verta paklausti – kas iš tiesų bijo? Ar tie, kurie eina į gatves nebijodami būti apšaukti „antisemitais“ vien dėl to, kad nenori taikstytis su žudynėmis? Ar tie, kurie rašo smerkiančius pamokymus iš saugaus nuotolio, teisindami visas „savas“ bombas, nesvarbu, kur jos krinta?
Taikus pasisakymas prieš civilių žudymą yra ne baimės, o sąžinės balsas.
Ir kai šiandien net patys Izraelio kariai sako: „Mes per ilgai buvome akli Gazos destrukcijai“ – likti nebyliam jau reiškia būti aklam.
Mažiau svarbu nė tai.
Per greitai mes užmiršome NEAPYKANTOS KURSTYMO IDEOLOGIJAS, kuriomis gyveno trys pavojingiausi moderniosios civilizacijos politiniai dariniai – itališkas fašizmas, vokiškas nacionalsocializmas ir rusiškas bolševizmas. Jie sukėlė II -jį PASAULINĮ KARĄ. Dabar stovime ant pačios III – jo pasaulinio karo ribos. Kaip ant skustuvo ašmenų. Negęsta mažiausia penki židiniai. O mes tik kurstome galinguosius, suaugusius jau po paskutinio pasaulinio karo. Knebinėjamės ieškodami neginčijamų, neabejotinų kaltininkų. Bet tokių iš viso nėra. Norime sužinoti, ką galima sunaikinti ir ko negalima. Žaidžiame su ugnimi. ABSURDAS!!!
Gerb. Krescencijau, Jūsų mintis svarbi – iš tiesų pasaulis vėl arti bedugnės krašto, ir neapykantos ideologijos grįžta pavojingais pavidalais. Tačiau tam, kad nesikartotų fašizmai ir genocidai, turime mokėti atpažinti ne tik ideologijas, bet ir konkrečius veiksmus – ypač tuos, kurie žudo nekaltus žmones. Ginti civilius – tai ne kaltininko paieška, o bandymas išsaugoti žmogiškumą tada, kai jis labiausiai nyksta.