Šiandien 615-osios Žalgirio mūšio metinės. Su kuo Jus ir sveikinu. Tai vienas didžiausių viduramžių mūšių Europoje, o jau jo reikšmė LDK yra neišmatuojama. Ant kokių pamatų laikosi dabartinė Lietuva?
Karalius Mindaugas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vytautas Didysis, Žalgirio mūšis, Vasario 16-osios aktas, Lietuvos valstybė, Lietuvos partizanai, Kovo 11-oji. Tai sąvokos, kurias žino ir kuriomis didžiuojasi visi lietuviai. Apie dundukus nekalbu.
Aš net Sausio 13-osios neįrašiau, nes tokiais maštabais matuojant tada dar reikėtų ir Kudirką, ir Basanavičių ir dar daug ką įtraukti.
Bet mano išvardintas sąvokas vertina ir didžiuojasi visi normalūs lietuviai. Kol kas. Nes jeigu tai nebus perduodama iš kartos į kartą, išnyks. Ir toliau mokyklose mokant pagal dabartines švietimo programas visko gali atsitikti. Tai lietuviškose, o lenkiškose ir rusiškose?
Klausimas: kodėl šiandien nė viename portale, įskaitant Alką, nė žodžio apie Žalgirį? Apie Palucką, Trumpą, putiną – begalė žinučių ir straipsnių, o apie Žalgirį – nieko.
Kažkoks jaunimo dievaitis atvyko, lietus palijo ir išlindo statybininkų brokas, dirbantys Lietuvos banke turi vienas už kitą daugiau pinigų…
Nerūpi man tie jų pinigai, aš ieškau Žalgirio paminėjimo. Radau: šiandien 20 val. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai žais su Maltos „Spartanu“… Beje, 1962 m. sugebėta iš „Spartako“ persivadinti „Žalgiriu“, pasirinkti žaliai baltus marškinėlius.
Prisimenu, sovietmečiu mokykloje Lietuvos TSR istorijos mokėmės iš tokios žalios plonytės knygutės – tiek tebuvo reikalaujama žinoti apie Lietuvą, bet Žalgirio mūšis ir ten buvo minimas. O dabar nebeliko.
Išsipustę ponai ir ponios su skrybėlėm ir be jų lėkė net pridusę švęsti liepos 14-osios – Bastilijos paėmimo dienos, pilni portalai nuotraukų. O jau liepos 4-ąją tai visi žino ir linkę vadinti tiesiog Nepriklausomybės diena, tyliai praleisdami žodį Amerikos…
O juk mums, lietuviams, liepos 15-oji daug svarbesnė už visas svetimas šventes, bet ne. Prezidentūra pobūvio nerengis, 315-os išsipusčiusių dalyvių nuotraukų viešinti nereikia, tai kam minėti tą Žalgirį?! Net ir visuomeniniam LRT to nereikia.
O juk šiandien tokia situacija, kad būtent Žalgirio dvasia lietuvių tautai yra aktualiausia – priešas jau žvangina ginklais už vartų:
Eina garsas Prūsų žemės:
žirgą reik balnoti;
Daug kryžiuočių nuo Malburgo
rengias mus terioti. /Maironis/
Vietoj „prūsų“ tereik įdėt „rusų“, o vietoj „Malburgo“ – „Maskvos“.
Ir dar kartą – jau kuo kuo, bet Žalgirio mūšiu Lietuva tai tikrai gali didžiuotis. O mes vis tenkinamės patyčiomis iš lietuvių karių, vaizduojamų kaip besaikių ėdrūnų, namuose gyvenančių kartu su gyvuliais ir žalčiais, o jau žemaičių tai ir suvis laukinių, Žalgiryje kovojusių tik su vėzdais (prisiminkit arba pažiūrėkit garsųjį 1960 m. Lenkijos režisieriaus Aleksandro Fordo filmą „Kryžiuočiai“, kur lietuviai vaizduojami kaip vyžoti kūtvėlos puslaukiniai, pastatytą pagal Henriko Senkevičiaus trilogiją „Kryžiuočiai“.
Bet ką – Lenkijos rašytojui Henrikui Senkevičiui dar 1900 m. skirta Nobelio premija, rodos, amžiams įtikino Lietuvą, kad, matyt, tų lietuvių tokių ir būta, o Žalgiris – ne Lietuvos pasididžiavimas, laimėtas mūšis dėl Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto sumanaus vadovavimo, o dėl ten dalyvavusio jo pusbrolio Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos.
Tiesa, 1878 m. nutapytame Jano Matejkos panoraminiame (10×4 m) paveiksle „Žalgiris“ centrinė pergalę atnešusi figūra yra Vytautas Didysis, bet per Lenkijos TV kaip mokomasis nuolat kartojamas būtent Fordo filmas daug įtaigiau veikia ir lietuvių žiūrovus.
Patys savo filmo apie Žalgirį nesukūrėme, nors mėginta buvo ne kartą. Man atrodo, kad dar tebesame apnuodyti Senkevičiaus trilogijos ir lenkiškojo Fordo filmo.
Žalgirio mūšio pergalė nulėmė Lietuvos valstybės išsaugojimą, nes kryžiuočių pergalės atveju jos būtų išvis nelikę.
Visada viltis miršta paskutinė – Vytauto Didžiojo 600-osios mirties metinės 2030-aisiais yra neeilinė proga pasirodyti filmui, romanui ar kitam meno kūriniui apie Žalgirio pergalę.
Teisi buvo Salomėja Nėris savo poemoje apie Staliną: „Ir mes patys, ir mūs dienos pilkos – nebedrįstam eikliom vėtrom jot“…
“Maštabas” – čia iš kokios kalbos?
Ir kas labai nepatiko – Žalgirio mūšis dabar svarbus, nes kažkas žvangina ginklais? Ugdyti tautą reikia visada, o ne priebėgom, nes tada tai panašu į pseudopatriotizmą, kuris nukreiptas ne “už”, o “prieš”.
O šiaip iš tiesų – apverktina, kad jokio paminėjimo. Bet Alką apginsiu – buvo paminėta tatp tos dienos atmintinų datų. O, kad vakar straipsnio nebuvo – tai juo juk kažkas parašyti turi ir, kaip Alke, iš patriotizmo.
Buvo kaip nebuvo. Mat ir tame filme, ir romane psiremta Dlugoszu, kuris aprašė, kaip lenkai su Jogaila laimėjo Žalgirio mūšį, o lietuviai su Vytautu išsyk pabėgo ir išsigandę bėgo iki pat Vilniaus. Dlugoszas pasakojo, ką jam pašnekėjo dėdulės, nes jis pats buvo gimęs gerokai vėliau. Bet va švedų tyrinėtojas Svenas Ekdahlis 1963 m. rado Getingeno archyvuose mūšio amžininko įspėjimą Kryžiočių ordino magistrui, kad jis nepasiduotų pagonių klastai, kai jie mūšyje traukiasi, o broliai riteriai vejasi, manydami, kad mūšis pusiau laimėtas, bet nežino, kad jis jau pusiau pralaimėtas. Taip esą buvę Didžjajame (t.y. Žalgirio) mūšyje.
Lenkam patogiau to neminėti, o mūsų veikėjams polikorektiškai patylėti.
Citata: “Mat, ir tame filme, ir romane pasiremta Dlugoszu, kuris aprašė, kaip lenkai su Jogaila laimėjo Žalgirio mūšį”, tuo labai nuvertinant lietuvių vaidmenį. Tačiau Janas Dlugošas (1415 – 1480), Žalgirio mūšio dalyvio Dlugošo sūnus, gyvenęs laikais kai Lenkijos valstybės sostinė buvo dar Krokuvoje, “atsikvitino” už tėvo akibrokštą lietuviams pažymėdamas, jog “Šv. Stanislovo Katedra puvo pastatyta pagoniškos šventovės vietoje”, o “šventąją ugnį prižiūrėjo mergelės, kaip Romoje vestalės”. Apie tai parašyta knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 24 p., kas padėjo nustatyti Perkūno šventyklos, stovėjusios anksčiau Vilniuje, vietą bei paskirtį dvasiniame senovės lietuvių gyvenime. Garbė Janui Dlugošui!
Tendencingas rašinys, priežastis dėl ko taip “Žalgiris” lyg sovietiškoje ideologijoje užsimotas į padanges kelti – aiški. Aišku ir kurios kaimynės pyktis šiuo atveju yra išliejamas. Kas domisi istorja, tai supranta, kad “Žalgiris” – viena iš didžiausių Vytauto tarnysčių Lenkijai gelbstint ją nuo galimų savo kaip karalystės galių praradimo, kad Žalgirio pergalė lėmė Lenkijos karalystė sustiprėjimą, taigi ir tolimsnį Lietuvos išlaikymą lenkškoje pražūtyje. Ne lenkai, o lietuviai esame, kad didžiuotis “Žalgiriu” tiktų. Dėl to, kad naudos iš “Žalgirio” pergalės Lietuva negavo, nepasitenkinimą lyg apgautas vaikas liejo ir Vytautas. Taigi šaunu, kad “Žalgiris” statomas į savo vietą Lietuvos istorijoje.
Nesant to meto įvykių centre, nepridera kategoriški vertinimai. Bepigu iš šalies ir dar po tiek laiko vaidinti visažinį. Paties nuomonė tėra viena iš nuomonių.
Ordinas lygiai taip pat grėsė ir Lietuvai, tad jo galios sunaikinimas buvo ir Lietuvos gyvybinis intetesas. O kad LDK tuo metu jau buvi palindusj po Lenkija ir buvo jos vasalas – tai, manau, Jogailos išdavystės dėka, kai jis savo šalies savarankiškumą išmainė į Lenkijos karūną. O Vytautas ir taip padarė viską, kad kiek įmanoma išlaikytų savistovią valdžią LDK. Juk po Algirdo mirties Jogaila išdavė visą savi tėvo ir dėdės palikimą, panorėjęs vienas suimti visą valdžią. Ir Vytautui, tuo metu buvusiam labai nedėkingoje padėtyje, teko nueiti labau nelengvą kelią, kad taptų Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Gal būtų verta pagalvoti, kas būtų, jei ne Vytautas. Jogailai tapus Lenkijos karaliui, LDK, matomai, būtų gal išvis tapusi Lenkijos dalimi. Bet Vytautas jai iškovojo nors kokį, bet savarankiškumą. Taip, įsipareigojimai buvo, bet tai vis vuena geriau, nei vusai jokio savarankiškumo, o tapti Lenkijos dalimi.
Taip, kad galima norėti visko, bet reikia suprasti ir aplinkybes.
Tokia nuomonė yra “turgaus bobelės” paguoda. Taigi tiek ji, manau, – teverta. Be to, Ordino sunaikinimas negalėjo būti Lietuvos gyvybiniu interesu, nes jos kaip savarankiškos žemės pagal Krėvos sutartį jau nebebuvo bei kai dar tebuvo gyvas interesas nusimesti priklausomybę Lenkijai. Veikiau Lietuvos interesu tokioje padėtyje galėjo būti jo išlikimas. Tad Žalgiris kaip tik buvo Lietuvai proga, Vytautui atitinkamai veikiant, atsikratyti Lenkijos ir vėl tapti karalystės statuso šalimi, Vytautui – karaliumi. Bet Žalgirio atveju Vytauto veikta ne Lietuvos, o Jogailos Lenkijos karalystės su provincijos teisėmis prišlieta Lietuva naudai. Po Horodlės sutarties (1413 m.) toks Lietuvos kaip kunigaikštystės Lenkijos karalystėje statusas ir buvo įteisintas galutinai, pavedant Vytautui LDK valdyti (administruoti) kaip Lenkijos karaliaus Jogailos nuosavybę, Lenkijos karalystės provincinę dalį iki mirties.
Apie tai kas būtų, jeigu būtų, lai lieka “turgaus bobelių” kompetencijai…
Jei ne Žalgiris, turbūt, Žemaitijos neturėtume, o tada LDK dar lengviau būtų suslavėjus.
Beje, kur buvo žemaičiai per Žalgirį istorija kaip ir tyli. Matyt, kad seneliai, moterys ir vaikai jau gyveno persikėlę į dešinę Nemuno pusę, kiti gal tarnavo kryžiuočiams užnugaryje. Bet gali būti, kad ir nieko panašaus į tai nebuvo.
Į tuos plotus kur dabar yra Žemaitija seniau pretendavo Livonija, bet ši sutriuškinta vadinamame Saulės (Soule), gal vėliau ir Durbės mūšyje, bandė atsigauti tik po 100 metų, bet iš to jokio teritorijų užgrobimo, išskyrus žemių nusiaubimo reidus, nesigavo. Taip, kad Žemaitija, regis, teritoriškai istorijoje buvo išliksi kaip Lietuvos žemė. Va, Klaipėdą su kraštu, Vytautas manęs po Žalgirio turėti Lietuvos priklausomybėje, Jogaila su Lenkijos ponais atidavė Ordinui. Tad, mantina, kad Žalgiris tik patvirtino Vytenio laikais susgrąžintos Užnemunės kaip Lietuvos žemės ribas. Taigi Žalgirio pergalės pagrindu dabartinės Žemaitijos žemių priklausymo klausimas kaip ir nebuvo sprendžiamas.
Savo laiku už poliarinio rato mokiausi Vorkutos vidurinėje mokykloje. Istorijos mokytoja apie Žalgirio mūšį pasakojo užbaigdama: “Eto byla velikaja pobeda russkovo naroda protiv nemeckich zachvatčikov (tai buvo didi rusų tautos pergalė prieš vokiškuosius grobikus)”. Kai,baigus, paklausė, kas turi kokių nors klausimų, atsistojau ir pasakiau: “Bitve komandoval (žinojau iš tėvo) velikij kniazj litovskij Vytautas (mūšiui vadovavo Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas”. Mokytoja pasakė, kad “da, eto byl vasal russkovo naroda (taip, tai buvo rusų tautos vasalas)”. Tada vienas iš rusiukų atsisuko į mane, parodė kumštį ir pasakė: “Vasal. Poniatno tebe? (Vasalas. Ar aišku tau?)”. Jaučiausi labai įžeistas.
Teisiškai, Žemaitija priklausė Ordinui, nors faktiškai, turbūt, ne. Pažįstu žmogų, kurio protėvis žemaitis dalyvavo Žalgiry, už ką gavo bajorystę. Jiems tai buvo pažadėta – už dalyvavimą, likę gyvi gaus bajorystę. Žemaitijoje bajorų dalis 7 %, kai Lietuvoj – 5 %. Taigi, žemaičiai dalyvavo. Jau nekalbant, kad pats Vytautas iš motinos pusės buvo žemaitis. Bajorystė, manau, buvo ne vienintelė žemaičių dalyvavimo priežastis – jie siekė teisiškai prisijungti prie Lietuvos. O už tai Lietuva jiems paliko tam tikrą savarankiškumą – jie tapo seniūnija.
Bet juk paties samprotavimai irgi paremti prielaidomis “kas būtų, jeigu būtų”. Pvz., “Žalgiris kaip tik buvo Lietuvai proga, Vytautui atitinkamai veikiant, atsikratyti Lenkijos ir vėl tapti karalystės statuso šalimi…”. Juk negalima tvirtinti, kad, Vytautui veikiant kaip kitaip, tikrai būtų atsitikę taip, kaip teigi. Vienas dalykas “atitinkamai veikiant” – tai čia kaip konkrečiai? Ir ar tikrai taip gerai žinome visas to meto aplinkybes, kad galėtume užtikrintai teigti, kad, jei Vyrautas veiktų konkrečiai štai taip, tai pasekmė tikrai būtų štai tokia? Mano manymu, tikrai ne. Galime daryti tik prielaidas. Žinoma, Vytautas, kaip ir visi mirtingieji, darė klaidų. Bet nebūtinai tai, kas kam iš mūsų atrodo buvus klaida, buvo klaida ir nebūtinai tai, kas kam iš mūsų atrodo teisingas veikimas, iš tiesų nebūtų buvusi klaida.
Kategoriškumas vertinant praeities įvykius liudija labai supaprastintą, ribotą suvokimą. Tai taikytina ir dabarties įvykių vertinimui, nors apie dabarties įvukius, aplinkybes mes tikrai žinome kur kas daugiau, tačiau tikrai ne viską, kad galėtume būti visiškai kuo tai tikri. O dėl praeities juo labiau.
Puiki istorijos ir tautinio pasididžiavimo savo Valstybe paskaita.
Rusų okupacijos metais, rodant Kryžiuočius, mūsų studentai ekraną apmėtė kiaušiniais. Dabar laisvoj Lietuvoj jie, turbūt, net nežino kas tas yr. Teisi autorė. Nors be reikalo maštabą naudoja vietoj masto ir normalius lietuvius pakeisčiau padoriais lietuviais.
Žemaičių ar žemaitiškumo dalyvavimu per Vytauto asmenį Žalgiryje abejočiau. Manau, kad čia dėstomi faktai yra – šakėmis ant vandens rašyta. Tai pasklidę lenkiškos Lietuvos istorijos Dlugošo sukurpti Jogailos karaliavimo garbingumui palaikyti būtini pasakojimai. Iš istorijos faktų, kad Vytautas augo pas Algirdą kartu su jo sūnumi Jogaila, kad veikė kartu su Jogaila (Dovydiškių sutartis) prieš Kęstutį, kad siekiant teisės tapti Vilniaus (Lietuvos) paveldėtoju buvo būtinas Kęstučio nužudymas (mirtis) ir kita, manau, jog Kęstutis buvo Vytautui dėdė. Kaip žinoma, Vilnių po Gedimino mirties paveldėjo Jaunutis, kurį greitu laiku iš Vilniaus valdymo pašalino Kęstutis, Algirdui pritariant. Šis faktas bylotų, kad Kęstutis buvo Jaunučio vyresnis brolis. Iš to, kad Jaunučio pašalinime interesų turėjo ir Algirdas, bei, kad Vytautas buvo augintas pas Algirdą, laikytina, jog Jaunutis turėjo būti vedęs Algirdo seserį. Taigi Kęstutis Vytautui buvo dėdė pagal tai, kad buvo jo tėvo Jaunučio brolis, o Algirdas – dėdė pagal tai, kad jo mama buvo Algirdo sesuo. Gali būti, kad tiesioginės giminystės tarp Kęstučio ir Algirdo nebuvo arba ji buvo tik tolima. Kaip istorija byloja, Jogaila nuo Vilniaus valdymo buvo Kęstučio nušalintas. Tokiu atveju pirmos eilės Vilniaus paveldėtoju pagal tradiciją buvo likęs tik Kęstutis kaip Vytauto dėdė. Todėl Vilniaus (visos Lietuvos) užvaldymui ir prijungimui prie Lenkijos karalystės Jogailai (mamos Julijonos kėravojamam) ir prireikė Kęstučio nužudymo. Tad Vytautas su Jogaila buvo pusbroliai pagal jo mamos liniją. Tik esant tokiai giminystei galima suprasti Vytauto veikimą prieš Kęstutį. Iš to matosi, kad vargu, jog Žalgiryje galėję būti žemaičių dalyvavimo ar Vytauto žemaitiškumų įtakos, kurie jo prigimtyje pagal giminystės ryšius kaip ir neįžvelgtini.