Mikroautobusu iki Romos imperijos pakraščio
Nors kelionė kemperiu Gintaro keliu nutrūko dėl garantinio FIAT variklio gedimo, tačiau susitarėme, kad įmonės, iš kurios nuomojome šį kemperį (UAB „Kartušas“) atstovas, prieš grįžtant namo, mikroautobusu liepos 5 d. nuveš mus nuo Olomouco miesto Čekijoje iki Karnunto-Petronelos (Karnuntum‑Petronell) Austrijoje.
Nors kelionė į vieną pusę sudarė tik beveik 250 kilometrų, tai buvo esminis mūsų žygio etapas, leidęs mums pasiekti Romos imperijos tvirtovę ant Dunojaus kranto ir po to pasukti atgal, link namų.
Antikinis Karnuntas – Romos vartai į gintaro prekybą
Karnuntas (lot. Carnuntum) – tai antikinis romėnų miestas, pagrindinis Aukštutinės Panonijos centras, į kurį suplaukdavo Aisčių gintaras pagrindine prekybos kelių atšaka (nuo „Moravijos vartų“ Vyslos ir Oderio aukštupiuose ir palei Moravos upę iki Dunojaus).
Šiandien čia yra atviro lauko archeologinis parkas-muziejus. Viduramžiais miestas buvo pervadintas į Petronela (Petronell), pagal krikščionių šventojo vardą. Ir tik jau šiais laikais, po sistemingų archeologinių tyrimų, buvo atkurtas dvigubas pavadinimas, leidęs užtikrinti didelį pažintinio turizmo srautą. Šis miestas yra tarp Vienos ir Bratislavos, prie Moravos ir Dunojaus santakos.
Pravažiuojame prūs- kaimus Slovakijoje
Pakeliui link Dunojaus mes kirtome ne tik pietrytinę Čekiją, bet ir šiaurės vakarų Slovakijos kampą (tad teko apmokėti vinjetę už kelius ne tiktai Čekijoje bei Austrijoje, bet ir Slovakijoje).
Jau rašėme, kad Slovakijos ir Čekijos pasienyje yra išlikę gyvenviečių su šaknimi prūs-, parodančių, kad čia gyveno prūsai, atsikėlę į šias vietas galimai jau ankstyvaisiais viduramžiais (sprendžiant iš ankstyvųjų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose, vėliausiai XI–XII a.).
Pastebėjome vieną tokią kaimišką gyvenvietę jau Slovakijoje, šalia magistralinio kelio link jos sostinės Bratislavos (Prusy).
Dalis tokių gyvenviečių yra susitelkę netoli mūsų jau minėto milžiniško archeologinio paminklo Čekijos ir Slovakijos pasienyje Mikulčicų (Mikulčice, Hodonino raj.), kur čekų ir slovakų mokslininkai spėja buvus Didžiosios Moravijos (pirmosios slavų valstybės IX–X a.) politinį‑religinį centrą.
Pro Milučicus teka upė Kyjovka, kurios pavadinimas esą kilo nuo šiauriau esančio miestelio Kyjov‘o. Tačiau jo pirmieji paminėjimai XII a., užrašyti vokiečių kalba (vok. Gaja, Gejen) rodo, kad tiek šis miestelis, tiek ši upė anksčiau turėjo kitaip skambantį pavadinimą, galimai susijusį su žodžiu, atitinkančiu liet. gaja, gajus.
Kijovka yra kairysis intakas Dijos upės, tekančios žemutinės Moravos slėnyje (pietinėje Moravijoje, čia jau minėtame Zlino rajone, ir galiausiai įtekančios į Moravą.
Mikulčicų įtvirtintoje gyvenvietėje (VI–X a.), vadintoje Valy, rasta net 12 ankstyvųjų mūrinių bažnyčių, „valdovų rūmų“ liekanos, apie 2 500 palaidojimų (vienas jų – su žirgo palaidojimu), trijų tiltų liekanos. Manoma, kad šį centrą X a. pradžioje sugriovė vengrai. Iki tol jis buvo Avarų kaganato forpostas. Pagal kitą versiją Velegradas buvo Uharske hradište („Vengrų piliakalnyje“, t.y., greta esančiame Stare Mesto, „Senajame mieste“).
Holičius, megalitai ir Moravos brasta
Prūsiškų toponimų arealas Čekijos–Slovakijos pasienyje galimai persikloja su *galind toponimais. Be jau ankstesneme straipsnyje paminėto Holešovo, dėmesį traukia miestelis Holič (Holyčius) Slovakijos pusėje, Trnavos krašte.
Jei kas abejotų, kad galindus menantis toponimas galėjo taip pakisti čekų kalboje, siūlome pasigilinti kaip kito galensici pilių pavadinimai, čekų kalboje galiausiai pavirtę į Holedice, Holešice, žr. jau minėtą V.Toporovo str. Baltų-slavų tyrinėjimai, 1982).
Pats faktas, kad čekų kalboje yra fonema H, o ne G, rodo, kad toponimai kilo dar tais laikais, kai čekų ir lenkų kalbos dar nebuvo atsiskyrusios (taigi, jie atsirado ne vėliau kaip IX-X a.). Holič (Holyčius) yra jau Slovakijos pusėje, Trnavos krašte.
Mūsų temai jis įdomus dar ir tuo, kad kontroliavo brastą Moravos upėje, o taip pat tuo, kad netoliese yra akmeninės struktūros (megalitai) ir dolmenas metoli Holyčiaus pilies, kuris primena „prūsišką bobą“, kurą matėme Galindos mieste (lenk. Pisz, prūs. Pysis).
Tik 6 km nuo Holyčiaus yra rajono centras Hodonin (vok. Goding), kurio pavadinimas gali būti susijęs su senaisiais gotais (gudais, godais), jei iš tiesų visi šie pavadinimai mena Tautų kraustymosi laikus. Deja, į šias vietas užsukti jau neturėjome nei laiko, nei galimybių. Ties Čekijos ir Austrijos siena yra ir kita lankytina vieta: archeologinis draustinis Pohanske, dar vadinamas Fort Pohanske.
Devino kalno tvirtovė – seniausia Slovakijoje
Pravažiuodami Moravos-Dunojaus santaką, iš tolo matėme seną pagonišką šventvietę – Dievino kalną (slavų mokslininkai šį pavadinimą mėgino sieti su žodžiu „merga“, tačiau jis akivaizdžiai susijęs su šaknimi *Diev-) kuriame yra garsi to paties pavadinimo tvirtovė. Mokslininkai šią vietą sieja su strateginiu kontrolės punktu Gintaro kelyje nuo Baltijos pakrantės iki Viduržemio jūros.
Viduramžiais šiose vietose, ties Moravos-Dunojaus santaka buvo pastatytos net penkios pilys. Devino (ar Dievino) pilis yra viena iš seniausių Slovakijoje (pirmas paminėjimas galimai 864 m.), joje rasta ir viena seniausių mūrinių bažnyčių (dar ikiromaninio stiliaus!), menančių Didžiosios Moravijos laikus, bizantinę architektūrą, Kirilo ir Metodijaus misiją.
Hainburgas ir Liūtaširdžio išpirka
Įvažiavę į Austriją, kirtome Hainburgo ant Dunojaus miestą, su mūsų laikus pasiekusiomis viduramžių sienų liekanomis ir pilimi aukštame kalne. Ši pilis ir miesto Vienos vartai buvo pastatyti už Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio sumokėtą išpirką (kai jis buvo paleistas iš Austrijos kunigaikščio kalėjimo). Su mūsų istorija šis miestas ir pilis siejasi nebent tuo, kad čia įvyko čekų karaliaus Otokaro, Prūsų Sembos nukariautojo, vestuvės.
Įspūdžiai Karnunto archeologiniame parke
Karnunte apžiūrėjome didžiulį atviro lauko archeologinį muziejų su išlikusiais romėnų miesto ir tvirtovės griuvėsiais. Dalis griuvėsių buvo atstatyti į romėniškus namus, kuriuose galima susipažinti su Romos karių ir prekybininkų, paprastų kolonistų buitimi, rekonstruotomis pirčių ir puotų salėmis, kolektyviniu tualetu ir kt. (žr. nuotraukas). Norint viską nuodugniau apžiūrėti, reikėtų tam skirti visą dieną.
Nusifotografavome prie Pagonių Vartų (žr. nuotrauką). Šiuos Vartus ant pietinio Dunojaus kranto esą pastatė imperatorius Konstancijus II (Constantius, 317-381 m., gimęs Sirmijaus tvirtovėje, dab. šiaurės Serbijoje, nuolat kariavęs su Sasanidų Persija rytuose ir su germanais ties Dunojumi). Vis dėlto, Konstancijus II atstovavo krikščionių religiją, jos arijonišką atmainą (atsisakius imperatorių sudievinimo, pagoniškų kultų), o Pagonių Vartuose matėme koloną (žr. nuotrauką), ant kurios stovėjo imperatoriaus paminklas ir jam skirtas altorius. Todėl šių Pagoniškus Vartus greičiau reikėtų sieti su imperatoriumi Julijonu (lot. Julianus, 331-363 m.), kuris Romos imperiją laikinai sugrąžino į „pagonybę“.
Aplankėme romėnų amfiteatro, kur vykdavo gladiatorių kautynės ir kiti renginiai, liekanas. Pasijutome, kad pasiekėme Senovės Romą, kurią prieš daugiau kaip 1700 metų pasiekdavo ir Gintaro kelio (kelių) prekeiviai. Vieno iš tokių gintaro prekeivių (lot. negatiator) antkapį, eksponuojamą muziejuje, mes nufotografavome (žr. nuotrauką).
P · SATELLIO · C · F · SCA · SODALI · NEGATIATOR · Q · VARIVS · T · F · SCA · MODESTVS AVONCLVS · POSVIT Publiui Satelijui, Kajo sūnui, iš Skaptijos genties, bendrijos nariui, prekeiviui, Kvintas Varius Modestas, Tito sūnus, iš Skaptijos genties, dėdė, pastatė (šį paminklą).
Šis paminklinis užrašas iš Karnunto – svarbaus Gintaro kelio punkto, liudija apie romėnų pasienio prekybą ir tikėtiną gintaro verslą. Publius Satelijus galėjo būti prekeivis, importavęs gintarą iš Baltijos regionų, o jo socialinis statusas (Romos pilietis, bendrijos narys, prekybininkas) rodo, kad jis buvo įsiliejęs į tarpkultūrinę Romos ir barbarų žemių prekybos sistemą.
Todėl nėra atsitiktinumas, kad toks prekeivis kaip Satelijus veikė būtent šiame mieste. Jo statusas (negotiator), pilietybės identifikacija per provincinę „gentinę apygardą“ (tribus), ir vieta leidžia spėti, kad jis galėjo būti baltų ar germanų kilmės, įgijęs Romos pilietybę dėl ekonominių ryšių, ir galimai užsiėmęs gintaro prekyba iš šiaurės.
Baltų aidai prie Dunojaus intakų
Tiek Karnunto (lot. Carnuntum), tiek Sirmijaus (lot. Sirmius) tvirtovės buvo pastatytos senovės ilyrų, kurių kalba priklausė atskirai indoeuropiečių kalbų grupei, bet buvo artima baltų kalboms, žemėse. Karnunto pavadinimas galimai kilo nuo ilyrų tautos Carni, kuri iki romėnų užkariavimo gyveno į pietus nuo Dunojaus.
Įdomu, kad kairysis Dunojaus intakas netoli Moravos žiočių vadinasi Leitė (Leithe, Lajta; sloveniškai – Litva; čekiškai ir slovakiškai – Litava). Ši upe teka palei Vengrijos ir Slovakijos sieną.
O greta yra dešinysis intakas Vah, Vag (aiškiai susijęs su šaknimi, kuri atitinka liet. vaga). Kaip tik prie Vago upės Slovakijoje yra ir minėtas kaimas Pruske, susijęs su 1244 m. čia paminėta Terra Pruska.
Karnunto vardą sieti su liet. kerna būtų hipotetiška, tačiau šiaurės Čekijoje esantis Krnov (lenk. Karnow) rodo baltiškų hidronimų ir toponimų tęstinumą.
Sieti Karnunto pavadinimą su liet. karna, kerna jau būtų labai hipotetiška. Tačiau šiaurės Čekijoje, prie Opavos miesto ir baltiškos Opos upės (silez. Uopa) randame viduramžių laikus menantį Krnov miestelį (vok. Kyrnow, lenk. Karnow), kurio pavadinimas jau aiškiai susijęs su liet. kerna „kemsynas, klampynė” ir yra giminiškas pirmajai Lietuvos sostinei Kernavei, kuri buvo panašiai vadinama XIII a. istoriniuose šaltiniuose.
Slavų mokslininkai šio pavadinimo etimologijos neatseka ir mano, kad tai „keltiškos” kilmės pavadinimai, kaip esą ir upė Opa yra nuo panašaus, tą patį reiškiančio keltiško žodžio apa. Bet nei keltų kalbose, nei kraštuose tokios formos nėra užregistruota (nesunku įsitikinti, kad proto-keltų forma yra *abū, o vėlėsnės formos jau skamba kaip avon, aven, afon ir šiuose žodžiuose niekur nėra fonemos „P“).
Vokiečių mokslininkai išrado šiuose kraštuose gyvenusius „senuosius europiečius”, kurie esą buvo atskira, baltams artima indoeuropiečių grupė (nepainioti su Marijos Gimbutienės senaisiais europiečiais!). Šie vidurio Europoje gyvenę indoeuropiečiai po visą Europą esą ir išplatino tokius vandenvardžius (hidronimus), kurių didžiausia koncentracija naujausiais laikais yra Lietuvoje, Latvijoje ir senojoje Prūsijoje.
Grįžimas namo ir ekspedicijos apibendrinimas
Į Lietuvą grįžome tik liepos 6 d. ryte. Nukeliavome trečdalį suplanuoto ekspedicijos skirtos signataro Algirdo Patacko atminimui maršruto, , tačiau atsekėme visa pagrindinį Gintaro kelią nuo Galindos (Rytų Mozūrijos ežeryno) iki Karnunto tvirtovės Senovės Romoje. Kartu atsekėme, kad šis kelias buvo susijęs su galindais, žinomais ir minimais nuo Antikos laikų.
Labai gaila, kad įmonė UAB „Kertušas“ duoto pažado užtikrinti mūsų kelionės tęstinumą neįvykdė, nuoširdžiai tikimės, kad pavyks susitarti dėl ekspedicijos patirtų išlaidų ir nuostolių atlyginimo.
Gintarai ir Jonai gera pradzia , teskime toliau
ko M.Gibutas … neisdryso pasakyti ….
baltisku …(bet ne butinai lietuvisku ?)…vietovardziu ir vandenvardziu yra daug centrineje Europoje !!!
taip pat ir siaures ir vakaru ir pietu Europoje …!!!
Skaitykime antikos ir viduramziu rasytini palikima
originalo kalbomis …bet ne velesnius vertimus ir Baltu kulturos naikintoju interpretacijas….ipatingai kreipti demesi i asmenvardzius !!! vietovardzius !!!
ir vandenvardzius !!!
Mano galva Virveline kultura buvo Baltu prokalbe kalbanti kultura ….ateities Lietuvos istorikams belieka tai tik moksliskai istirti ir irodyti .. !!! tai bus sunkus darbas del didesniu kaimyniniu tautu ambiciju ir ideologiniu istorijos interpretaciju …
pagarba J.Statkutei ir C.Gedgaudui !!!!
Tiesa galiausiai bus pasakyta !!!!!
Panašu, kad virvelinė kultūra galimai daug svarbiau už lietuvius Gudijoje su uždarytomis lietuviškomis mokyklomis ir draugijomis .Gervėčiai tapo Gerviaty, Rimdžiūnai- Rymdziuny, Ašmena- Ošmiany ir viskas OK?
Viskas svarbu, kas stiprina lietuvybę. Tik Lietuvoje lietuvybei sisteminio dėmesio nėra. Tad nesirūpinama nei istorija, nei dabartimi.
Kita vertus, mes Batkai tiek prikiaulinome, kad kaip dabar su juo kalbėti dėl tų lietuviškų mokyklų? Mes apskritai su juo atsisakėme kalbėti. Tai kaip, nesikalbant, nepalaikant ryšių, galima ką spręsti?
Bet pareigūnai, nusiuntę Gudams mūsų kontržvalgybos viršininką, puikiai su jais susikalbėjo.
Gudijoje gyvenanciu lietuviu parama butina ,sutinku su viskuo ka sakote…
geriausia tai daryti oficialiai valstybiniame lygmenyje …
Lietuvos valdžia bentjau galėtų inicijuoti tv siųstuvų pastatymą netoli sienos su Baltarusia ir retransliuoti Letuvos tv programas, kurias galėtų matyti ir Baltarusios lietuviai, bent taip juos pasiektų lietuviškas žodis. Dar prieš keliolika metų Lietuvos tv programos buvo nematomos kai kuriose Šalčininkų r. vietovėse, tačiau Baltarusios tv kanalų programos mamomos gerai, kaip ir Belsat kanalas baltarusių kalba matomas Vilniuje su kambarine antena.
Lietuvos valdžia bentjau galėtų inicijuoti tv siųstuvų pastatymą netoli sienos su Baltarusia ir retransliuoti Letuvos tv programas, kurias galėtų matyti ir Baltarusios lietuviai, bent taip juos pasiektų lietuviškas žodis. Dar prieš keliolika metų Lietuvos tv programos buvo nematomos kai kuriose Šalčininkų r. vietovėse, tačiau Baltarusios tv kanalų programos mamomos gerai, kaip ir Belsat kanalas baltarusių kalba matomas Vilniuje su kambarine antena.
Lietuvos valdžia bentjau galėtų inicijuoti tv siųstuvų pastatymą netoli sienos su Baltarusia ir retransliuoti Letuvos t v programas, kurias galėtų matyti ir Baltarusios lietuviai, bent taip juos pasiektų lietuviškas žodis. Dar prieš keliolika metų Lietuvos t v programos buvo nematomos kai kuriose Šalčininkų r. vietovėse, tačiau Baltarusios tv kanalų programos mamomos gerai, kaip ir Belsat kanalas baltarusių kalba matomas Vilniuje su kambarine antena.
120% sutinku,
tas baudziauninku nuolankumas ar strateginio
mastymo stoka tiesiog pykina…
Labai vertingų vietų pavadinimų ir faktų iš jų, kuriose ekspedicijos lankytasi, yra parvežta savam lietuviškam Lietuvos istorijos pasakojimui kurti. Ta kelione, sakytume, buvo atliktas kalbos faktų archeologinis “kasinėjimas” ir tai Lietuvos istorijos atžvilgiu – labai prasminga, kadangi lietuvių kalba savo žodžiuose yra išlaikiusi jų pirmapradiškumą. Taip iš atpažinto lietuviško žodžio (pavadinimo) sužinome kas gyvenime yra vykę vienoje ar kitoje vietovėje ir kad joje vyko būtent lietuvių gyvenimas, veikla.
Kadangi pavadinimai yra iš vietų, per kurias ėjo gintaro, gal ir ne jo vieno prekybos kelias bei žinant iš tautosakos, kad prie kelių būdavo karčiamos (“šaly kelio karčiama, ten gyveno šinkorka”) drįsčiau manyti, kad Olomoucų, iš dalies ir Litovelio pavadinimai gali būti susiję būtent su “karčiamų” verslu. Be to, į tai rodytų ir tas faktas, kad yra išlikusi alaus rūšis “Litovel” pavadinimu. Įvertinus tai, manau, kad pavadinimas Olomoucas laikytinas sudurtiniu lietuvių žodžiu sudėtu iš ‘ol/al’, reiškiančiu alus ir ‘mouc’, kuris yra atpažįstamas kaip liet. žodis maukti, reiškiantis godžiai gerti. Plg. pasakymą – “išmaukiau bokalą alaus”. Su šia šaknimi giminiuotinas ir liet. žodis smuklė. Tokiu atveju Olomouco pavadinimas yra lietuviškas, reiškiantis *Alumaukė. Tokiu atveju, matyt, neapsiriktume, jeigu laikytume, kad pavadinomo Litovelis sandas -el- yra žodžio alus šaknis al-/ol. Gali būti, kad Litoveliui esant prie tokio garsaus prekybos kelio pravartu tapo garsintis ir savo pavadinimo vardo alumi. Taip prie senojo vietos pavadinimo Litove, Littau, pridėjus šaknį al/ol buvo pavadintas sudurtiniu žodžiu Litoval/Litovol>Litovel vardu buvusios Litove vietovės alus. Dėl to alaus pavadinimo per laiką ir pati vietovė – Litove virto alaus pavadinimo vardu vadinama – Litovel. Senasis pavadinimas Litove, Littau be abejonės yra yra tos pačios kilmės kaip ir Lietuvos pavadinimas, taigi iš labai senų sunkiai atmenamų laikų. Tuo noriu prisidėti prie ekspedicijos sumanytų lietuvių istorijos pasakojimų.
.
Kaip visada, pro šalį. Jei sargybinėse gyvenvietėse palei gintaro kelią buvo smuklės, kuriose buvo alaus, tai taip buvo visose pakelės gyvenvietėse, o ne vienoje šitoje. Ir alų, jei jau maukdavo, tai visose ir vienodai gardžiai visose. Nemanau, kad šioji išsiskyrė ypatingu alaus maukimu. Taigi, gyvenvietė ir negalėjo pasivadinti niekuo neišsiskiriančiu, ne vienai jai būdingu reiškiniu.
Žodžiu, kaip visada – išmoningas, bet elementarios logikos neturintis aiškinimas.
“Maskovska pravda” šiaušiasi, vadinasi lietuviškai parašyta.
Mikabali – ar aš sakau, kad tai ne baltiškos kilmės vietovardis? Ne. Aš tik sakau, kad Vilnos aiškinimas yra nelogiškas.
Kad pavadinimas gali būti susijęs su alumi – kodėl gi ne. Bet ne su jo maukimu. Tai labai primityvu būtų, o ir, kaip sakiau, nelogiška.
Taip, kad, nesisvaidyk etiketėmis. Taip daro tik bukagalviai. Pats juk ne toks.
Lietuvos pyktis su Baltarusija strategiškai buvo reikalingas dviems. Vienai, kad ramiai galėtų smaugti Ukrainą, kitai, kad šias laikytų savo kresų politinėje padėtyje.
Žiūrėkite giliau, Mikabali.
Traukiniu iš Kinijos iki Klaipėdos prekės atkeliauja per savaitę – kur kas greičiau ir pigiau, nei laivais. Ir nereikia dėl vėžės keisti ratų, kai, pvz. į Lenkiją jau reikia. Iš Klaipėdos prekės konteineriais gali keliauti į Šiaurės Europą, Skandinaviją, JK. Tai labai patogus prekybos kelias, iš kurio ir Lietuva turėtų daug naudos.
Bet JAV ir JK reikia spausti Kiniją, o tai galima daryti, jei Kinija savo prekes gabena laivais, nes jūrinius prekybos kelius, draudimą kontroliuoja JAV ir JK. Taigi, sausumos kelias kelia pavojų galimybei kontroliuoti. Todėl Lietuva, JK nurodymu, ir blokavo bet kokį prekių judėjimą iš BY, tuo pačiu ir iš Kinijos. Nors tai ir daro didžiulę žalą Lietuvai, tačiau šeimininko reikia klausyti. Juk gabriuko, pvz., pinigėliai kokiose sąskaitose ir kokia valiuta guli? Negali neklausyti.
Tai pirma. O antra – buvo tikimasi, kad pavyks įvykdyti perversmą BY, t.y. pakartoti Maidaną. Ir čia jau ir Lenkija matė konkrečią naudą sau, nes ji Londono planuose yra kaip koks subregionas ir jai būtų leista priglobti po savo sparnu BY. O tada jau ir mes būtume Lenkijai atiduoti. Juk BY praradimas būtų gerokai susilpninęs RU, tad Lenkija jaustųsi daug drąsiau. Iš esmės tai, kad perversmas BY nepavyko, išgelbėjo ir mus nuo Lenkijos letenos. Pernelyg dabar Lietuva siaurai siejasi su Lenkija, per daug Lenkijai pavojinga čia įsisukti.
O, kadangi perversmas nepavyko ir Batka suprato, kas jo laukia iš Vakarų, jam neliko nieko kitko, kaip labiau prisišlieti prie RU. Bet čia jau Vakarų ir mūsų su lenkais, kurie čia tiesiogiai reiškėsi, dėka.
“Maskovskaja pravda”?
Tai, kad čia “turgaus bobelės” turškimasis visiškai sekliame vandenėlyje. Tų klausimų politikos esmė yra kita – kieno interesais nebaigiama Lietuvą smaugianti 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartis, kuri Lietuvos valdžios jau 2009 m. turėjo būti netęsiama – pabaigta.
Margarita STARKEVIČIŪTĖ: LDK istorija klastojama? Laikas prisiminti tikrąją mūsų praeitį
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/isklausyk-respublika/margarita-starkeviciute-ldk-istorija-klastojama-laikas-prisiminti-tikraja-musu-praeiti/
Na, jau iš Starkevičiūtės istorikė. Dilentantizmas visiškas. Atseit, kodėl nesakoma, kad iki LDK tose teritorijose gyveno slavų gentys. Bet ji kažkodėl neužsimena, kad iki slavų genčių tose teritorijose gyveno baltai. Ir dar klausimas, ar tos taip vadinamos slavų gentys yra slavų, ar baltų, kurie ilgainiui suslavėjo.
Žodžiu, jos straipsnis niekinis.
Gintaro kelyje palei Moravą yra panašių gyvenviečių pavadinimų, kaip ir kelyje pro Lietavą. Yra Zlynas, o aname Žilina, toliau yra Otrokovice – O’Trokovice, o aname Trakovice. Kiek žemiau Otrokovice yra Prusinky, o aname kelyje Pruske.
Tai mokslui reikšmingas pavadinimų panašumo pastebėjimas viename ir kitame kelyje. Man regis prie Pruske gali būti gretinamas ir mūsų Druskininkų, Ukrainoje – Truskoviec, net ir Rusnės pavadinimai kaip su prekybos kelių vietomis susiję pavadinimai. Be to, ir Trakiškės prie Lenkijos sienos.
Man regis, kad tas Respublikoje pasakojamas yra sovietinis rusizmo istorijos variantas. Kai apie lietuvių genčių kažkokį istorinį gyvenimą ne Tarybų Lietuvos žemėje plačiajai visuomenei nebuvo leista net užsiminti. Taigi rašinys panašus į jau užmiršto sovietinio tariamo totalaus istorinio rusicizmo regione gyvavimo naratyvų gaivinimą, priekaištaujant muziejui net dėl kažkokių menamų (mistinių) ar rusų raštininkų pramanytais vardais slavų genčių nepaminėjimo. Keista, kad tai daroma, kai per tiek metų istorinės žinios yra jau kitos.