Prieš gerą dešimtmetį Anykščių garbės ambasadorius Ukrainoje Virginijus Strolia, tuomet su žmona Rūta vadovavęs Kijevo leidyklai „Baltija druk“, pakvietė porą Pasaulio anykštėnų bendrijos (PAB) narių aplankyti lietuviškas viduramžių pilis. Luckas, Podolės Kamenecas, Ostrohas ir dar bene 20 vakarų Ukrainos vietovių pasitiko mus kaip savus.
Gidų pasakojimuose nuolat skambėjo Algirdo, Vytauto, Jogailos, Karijoto, Kaributo, Švitrigailos vardai. Ypač populiarus pastarasis – šis LKD kunigaikštis (Jogailos brolis, Vytauto pusbrolis) dabar kone nacionalinis Ukrainos didvyris. Oho, tik paklausykit, visom kalbom: Svidryhajła, Svidrigailo, Swidrigello! Erelio sparnai. Blizgantys ašmenys. Ugnis ir kraujas…
Praėjo daugiau nei pusė tūkstantmečio, o lietuviški vardai istorijos miglose tebežėri žarijom…
Vardas – koks neįkainojamas simbolis! Kietesnis už titnagą, laikui nepavaldus tapatybės ženklas. Gal kai kam jis atrodo nekaltas, tik vienam asmeniui svarbi, žaisminga garsų ir raidžių dermė, tačiau… Mūsų akivaizdoj šėlstant kone raganiškai beprasmių vardų puotai, kiek joje syvų ir šmaikštiems Juozo Erlicko pasekėjams, ir labai rimtiems kalbininkams, istorikams, dvasininkams, psichologams!
O štai dar viena Ukrainos detalė.
Aplankėme ir Kremeneco tvirtovės kuorus – tuos pačius, už kurių 8 metus kalėjo maištingasis kunigaikštis Švitrigaila.Vos pasisveikinęs su mumis, tenykštis gidas po akimirkos plačiai nusišypsojo: „A, jūs lietuviai!“ Iš ko supratęs? „Jūsų kalba tokia ypatinga… ošianti, šlamanti“.
Ir man tvykst vaikystės vaizdas: einu su mama per šilelį Puntuko link, kur gyvena teta Marytė, o neįmanomai aukštos pušys abipus kelio taip ramiai ir galingai siūruoja, ošia, kad jaučiuos lyg pėdinčiau amžių upės dugnu… „Jūsų kalba šlamanti“ – tai juk genialiai paprastas paaiškinimas, kodėl mūsų žodžiai švytuoja, linguoja užsieniečiui neįprastomis galūnėmis, itin dažnais garsais s ir š. Tik paklausykit miško šnekos: aš, aš, aš, ša, ša, ša; aš esu Anykščių šilelis…
Ar bereikia įrodinėti, kad gimtieji žodžiai – ne tik mūsų balso stygų ir lūpų, bet ir visos mūsų gamtos išpuoselėti paukšteliai?
Tokie tie ukrainietiškai lietuviški patyrimai. Jiems buvo lemta peraugti į kur kas asmeniškesnį bendravimą: šiandien Anykščių rajone gyvena per 300 pabėgėlių iš Ukrainos. Vaikai lanko lietuviškas mokyklas ir – mikliai pramoksta lietuvių kalbos! Jiems nereikia įrodinėti, kodėl Lietuvoje svarbi lietuvių kalba: jų artimieji Ukrainoje tiesiogine prasme guldo galvas dėl savo kalbos, tautinio identiteto.
Sudėtingiau su savaisiais, juolab mes jiems, suprantama, reiklesni. Kartais net šiurpu žiūrėti, kaip jauni žmonės pėdina per tą patį šilelį, pašventupių takais su atkištais telefonais rankose. Iš tiesų: kaip jie sklandžiai susies gyvą žodį su kitu gyvu žodžiu, taisyklingai skaitys ir rašys, jeigu net laisvalaikiu nemato, negirdi nieko gyvo – medžio, upės, paukščio?
Savotiškai nuteikia ir gimnazistų (nebūtinai anykštėnų – turiu n pavyzdžių) pasvarstymai dėl ateities: vos baigę mokyklą, ners į Norvegiją, Angliją, Airiją, – bet kur, kad tik toliau nuo namų! Sako, reikia juk nuo kažko pradėti! Nors apie savo gimtąjį kraštą – ir ko juos moko tose mokyklose? – nė bum bum… Net apie kvarcinį smėlį – Anykščių baltąjį auksą – ne kažin ką girdėję… Skautų veiklos rajone beveik nėra, gamtos pažinimas, vasaros stovyklos – daugiau momentiniai dalykai, juolab už pastarąsias – pinigai, kurie daugeliui tėvų tik sapnuojas…
Šitie nelinksmi „atradimai“ – kad jaunimas paliks tėviškę net gerai nesuvokęs, kur gyveno, be imuniteto svetimoms vilionėms ir virusams – paskatino Pasaulio anykštėnų bendriją įsteigti specialų „filialą“ – Anykščių akademiją: tipu tapu, mielieji, į tapatybės šalį! Nors trumpam pamirškite tuos savo nelaimingus ekranėlius – ir išgirskite tai, ko nerasite jokiame vadovėlyje: kokie mūsų krašto istorijos svarbiausi įvykiai ir žmonės, piliakalniai, žemės gelmių turtai, vietovių herbai, kuo ypatinga anykštėnų tarmė, kryždirbystė, kaip susiklostė Anykščių žydų likimai ir kt.
Be abejo, paskaitas stengėmės maksimaliai iliustruoti, vizualizuoti: jaunam žmogui labiau patinka žiūrėti nei klausytis… Rūpėjo mums nušauti ir antrą „zuikį“: lektoriais kviesdavome ne bet ką, o anykštėnus, tapusius žymiais savo sričių žinovais: žiūrėkit, kokius kietuolius išaugino mūsų smėlėta žemė!
Taip jaunieji „akademikai“ susipažino su pokario partizanu, 25-erių metų tremtį atlaikiusiu J.Kadžioniu, buvusiu Valstybės saugumo departamento vadovu G.Grina, pulkininku G.Bagdonu, geologu, Nepriklausomybės Akto signataru J.Šimėnu, Europos čempionu krepšininku S.Jovaiša, biatlonininku V.Strolia, klimatologe A. Galvonaite ir kt.
Pasirodo, ir knygos istorija, ir jos leidyba gali būti nepaprastai įdomi, intriguojanti, pamokanti – kai pasiklausai „Petro ofseto“ gen. direktorės K.Kalibataitės; alpinistas V.Vitkauskas įrodė, jog į rekordinį aukštį galima pakilti ne tik kalnuose, bet ir oro balionu viršum Anykščių; menotyrininkė J.Zabulytė pademonstravo tokią spalvingą mūsų krašto medinių ir geležinių kryžių, kryžiastulpių paletę, kad visi žiūrėjo nemirksėdami; Kalbos instituto direktorė J.Zabarskaitė įtraukė klausytojus į detektyvinę kelionę po lietuvių kalbos, anykštėnų tarmės lobyną…
Būdavo žavu stebėti „akademikų“ veidus, kai jie klausydavosi aiškiai pirmąkart girdimų tiesų, stebėdavo pirmąkart matomus vaizdus – juolab visa tai egzistavo čia pat, gimtinėje! Pasibaigus mokslo metams, kiekvienas dalyvis (per 7 metus tokių atsirado apie 200) už išklausytą kursą gaudavo puošnų sertifikatą – kad namie turėtų ką parodyti tėvams, pasikabinti ant sienos.
Tai buvo bendra sėkmė bei pasididžiavimas. Mus rėmė rajono savivaldybė, A. ir A.A.Avižienių labdaros ir paramos fondas. Rėmė A.Baranausko pagrindinės mokyklos mokytojai, iš didmiesčių dažnai atvažiuojantys lektoriai. Tiesa, Akademijos visą tą laiką kažkaip sugebėjo nepastebėti vietos laikraštis, bet ko iš jo norėti? Skandaliuku, pigiom intrigėlėm čia juk nekvepia…
Gaila, Anykščių akademijos projektą sustabdė prasidėjusi pandemija, o paskui tiesiog nebeatsirado kam perimti estafetės. Tačiau sklaida buvo akivaizdi: mūsiškiu patriotinio auklėjimo pavyzdžiu netruko pasekti A.Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, J.Biliūno gimnazija. Ir Pasaulio anykštėnų bendrija rankų dar nenuleidžia. Nes vieną pamoką jau išmokom: tauta, žmogaus tapatybė – ne vien genai, motinos balsas ar žvilgsnis pro langą, bet ir kantrus daugelio gentainių darbas, bendruomenės ir valstybės palaikoma visaverčio piliečio kūryba.
Rimantai, neišjungtų bolševikų komunistų respublika-2 – konclageris be spygliuotų vielų ir todėl netinkama žmonėms gyventi. Kad gimnazistams dingtų noras svajoti apie Norvegiją, Angliją, Airiją, reikia sukurti Lietuvoje tinkamas žmonėms gyvenimo bei darbo sąlygas namų statybai, vaikų planavimui (…). Seimo, prezidentūros bolševikai varo lietuvius iš Lietuvos ir jiem reik moralus dėstyti, o ne mūsų vaikams. Maža to, seimo bolševikus reikia ištremti iš Lietuvos už labai sunkius padarinius Tautai bei Lietuvai. Rimantai, nemoralizuok Lietuvos vaikų.
Parašiau ir laukiu awaiting’e.
Ar neprimena, kaip tautų tėvelio Josifo laikais bent miltų, duonos eilėje po daugybę valandų stovėdavome, laukdavome, laukdavome… Būdavo, kad kuri nors ir apalpdavo belaukdama…
Žiauru
Aptverta spygliuota viela, neišjungtų bolševikų komunistų respublika-2 būtų panaši į konclagerį.
Be cenzūros buvo vienintelė pavyzdinga svetainė – tiesos(taškas)lt
Nėra cenzūros, yra laisvė.
Yra cenzūra, nėra laisvės.
– Kam tai naudinga?