Vertybės ir asmeniniai pomėgiai labai dažnai lemia daugelį mūsų sprendimų. Prezidentui Antanui Smetonai taip pat buvo būdinga vadovautis savo vertybėmis bei atsižvelgti į asmeninius pomėgius.
Tai ypač gerai atsiskleidžia jo sprendimuose dėl valstybinės paramos skyrimo visuomenės kultūrą keliančioms sritims – teatrui ir sportui.
Dar Mintaujos gimnazijos metais A. Smetona šeštadienius praleisdavo mokytojo Jono Jablonskio namuose, kur gyveno literatas Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, skambinęs fortepijonu ir kūręs vaidinimus su lietuviais gimnazistais. Jablonskių namuose vykdavo šokiai, žaidimai, dainos, tokie vakarai A. Smetonai labai patiko.
Vertybės ir asmeniniai pomėgiai labai dažnai lemia daugelį mūsų sprendimų. Prezidentui Antanui Smetonai taip pat buvo būdinga vadovautis savo vertybėmis bei atsižvelgti į asmeninius pomėgius.
Tai ypač gerai atsiskleidžia jo sprendimuose dėl valstybinės paramos skyrimo visuomenės kultūrą keliančioms sritims – teatrui ir sportui.
Dar Mintaujos gimnazijos metais A. Smetona šeštadienius praleisdavo mokytojo Jono Jablonskio namuose, kur gyveno literatas Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, skambinęs fortepijonu ir kūręs vaidinimus su lietuviais gimnazistais. Jablonskių namuose vykdavo šokiai, žaidimai, dainos, tokie vakarai A. Smetonai labai patiko.
Greta teatro, meno ir muzikos A. Smetona turėjo ir aktyvaus sporto pomėgių. Vienas iš jų – jodinėjimas. Žirgus ir jodinėjimą jis, veikiausiai, pamėgo per porą vasarų dirbdamas pas bajorus Chodakauskus Gavenonių dvare, mokydamas jų vaikus.
Šiuose namuose ne tik nusižiūrėjo būsimą žmoną Sofiją, bet ir su Chodakauskų vaikais išmoko jodinėti – Chodakauskai turėjo puikių žirgų ir visi keturi vaikai buvo puikūs raiteliai. Žirgai ir jodinėjimas A. Smetonai teikė didelį malonumą, todėl tapęs prezidentu nepraleisdavo progos stebėti žirgų sporto varžybas.
Sugrįžęs į valdžią Prezidentas A. Smetona 1927 m. vasarą keliavo po Lietuvą ir susitikimai su miestų ir miestelių bendruomenėmis labai sustiprino jo autoritetą, tačiau to nepakako.
1928 m. visa Lietuva iškilmingai minėjo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį: iškilo paminklai, vyko renginiai, šalies visuomenė ėmė vis labiau domėtis kultūra. Prezidentas A. Smetona pradėjo aktyviau svarstyti, kuri kultūros sritis galėtų dar labiau stiprinti visuomenės patriotizmą.
Svarbiausiais jo pasirinkimais tapo teatras ir sportas. Jis suvokė, kad sportas ne tik gerina visuomenės sveikatą ir didina jos fizines jėgas, bet ir gali garsinti Lietuvą tarptautinėse arenose.
Tačiau sportas turėjo trūkumų: juo užsiėmė per mažai žmonių, todėl tarptautiniai laimėjimai buvo mažai tikėtini. Be to, sportas labiau patiko jaunimui, o vyresnė karta dažnai laikė jį tuščiu laiko švaistymu.
Mąstydamas apie teatrą A. Smetona taip pat rado svarbių teikiamos naudos visuomenei ir valstybei argumentų: teatras auklėja žmones, o lietuviški spektakliai stiprina patriotizmą.
Jau dešimtmetį veikiantis Valstybės teatras įrodė savo svarbą reprezentuojant valstybės kultūros lygį. A. Smetonos nuomone, teatre kultūros galėjo pasisemti tiek jaunimas, tiek vyresnė karta. Be to, šį sprendimą, neabejotinai paveikė ir asmeniniai Prezidento pomėgiai, todėl jis suprato, kad valstybei solidžiai remiant Valstybės teatrą, bus stiprinamas ir tautos patriotizmas.
Teatrą A. Smetona laikė paveikiausia kultūrinės ir patriotinės propagandos sritimi, todėl jis iki išnaktų diskutuodavo su Ministru Pirmininku Juozu Tūbeliu, kuris priekaištavo, kad neracionalu skirti 2,5 mln. litų kasmet Valstybės teatro išlaikymui, smarkiai apkarpant kitų kultūros įstaigų biudžetus.
Didžiausią teatro išlaidų dalį sudarė darbuotojų atlyginimai, nes aktoriai ir orkestro muzikantai buvo prilyginti valstybės tarnautojams.
Teatras buvo pavaldus švietimo ministerijai, todėl jo režisierius Borisas Dauguvietis nurodė tokius pagrindinius spektakliams keliamus uždavinius: „gaivinti mūsų tautą“, kad „po mūsų vaidybos žmonės panorėtų ir daugiau, ir sėkmingiau dirbti“, skatinti „didžiuotis tuo, kad esame lietuviai“, ir „išmokyti žiūrovus gero skonio“.
Visa tai lėmė ir teatro repertuarą. Pasak B. Dauguviečio, „kiekvienas žino, kad teatro širdis yra ne artistai, bet repertuaras. Tai pamatinis akmuo, ant kurio statomi teatro meno rūmai“.
Nors Valstybės teatre, be dramos, buvo ir opera, ir baletas, dramos spektakliai Prezidentui A. Smetonai buvo svarbiausiais. Mintis, kad teatras turi tarnauti visuomenei ir valstybei, anuomet neatrodė nei bloga, nei smerktina.
Įžymus tarpukario prozininkas, dramaturgas Balys Sruoga savo atsiminimuose taip pat rašė: „Valstybės teatras negali būti lyg koks beprasmis skambaliukas, prie Laisvės alėjos pakabintas. Teatro darbas turi turėti gilios prasmės, jis turi būti naudingas tautai, visuomenei, valstybei“.
Kita problema buvo, kaip suderinti teatro meninę misiją su privaloma visuomenine nauda, kad dramos spektaklis netaptų oficiozo „Lietuvos aidas“ vedamuoju.
Valstybės teatro vadovybė stengėsi, kad teatras formuotų „meniškai tautišką ideologiją“. Kauniečius leisti laiką teatre skatino ne tik spektaklių reklama, bet ir kolektyvinis teatro lankymas – gimnazijos, kariuomenės daliniai, įvairios visuomeninės organizacijos įsigydavo bilietus su didelėmis nuolaidomis.
Tokiu būdu teatras galėjo pritraukti kuo platesnius gyventojų sluoksnius prie tautiškos kultūros ir stiprinti pagarbą savo šaliai. Manyta, kad tik sąmoningas ir gerai valstybės siekius žinantis pilietis galės suteikti daugiausia naudos tautai ir valstybei.
Nors teatro rėmimas A. Smetonai visada buvo prioritetinė sritis, tačiau ilgainiui jis pradėjo vertinti ir sporto teikiamą naudą visuomenei, siekdamas dar plačiau stiprinti savo teigiamą įvaizdį tarp jaunimo.
Sporto varžybos tapo jo mėgstama viešų pasirodymų vieta. Vis dėlto reikia pripažinti, kad iš pradžių Prezidentui A. Smetonai ir Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro vadovaujamai Vyriausybei dar trūko supratimo apie sportui reikalingas dideles finansines investicijas.
Iki XIX a. pabaigos sportas buvo gana neformalus laisvalaikio praleidimo būdas, dažnai tapatintas su tuščiu laiko švaistymu. Kūno kultūra ir fizinis lavinimas tuomet buvo sietas tik su kariniu vyrų parengimu, o ne civiliams skirtu užsiėmimu.
Aktyvesnis lietuvių sportavimas prasidėjo tik XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje. Sporto klubų steigėjais tapo Stepas Garbačiauskas, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Karolis ir Viktoras Dineikos, Jonas ir Kęstutis Bulotos, Pranas Sližys ir kiti.
Ypač Lietuvos sportinį gyvenimą pagyvino 1920 m. iš JAV sugrįžęs ir Kaune apsigyvenęs lakūnas Steponas Darius, kuris užmezgė glaudžius ryšius su sporto mėgėjais.
Nors nuo 1920 m. sporto entuziastų gretos gausėjo, tačiau nesklandumų Lietuvos sporto gyvenime netrūko. Šiandien įprasta, jog valstybės investuoja nemažai lėšų į sporto bazes, rūpinasi olimpinių žaidynių dalyvių parengimu.
Tuo tarpu Lietuvoje XX a. 3 dešimtmečio viduryje sportininkai skaudžiai juto ne tik aikštynų, sporto literatūros bei inventoriaus trūkumą, bet neretai ir žeminantį visuomenės ir Vyriausybės požiūrį į sportą bei jo rėmimą. Sportas ir sportininkų treniruotės buvo apibūdinami kaip tuščias laiko švaistymas, o pasiekimai nelaikyti vertais tautos pasididžiavimo.
Kad sportas XX a. 3 dešimtmetyje buvo gyvas daugiausia privačių rėmėjų dėka galime įsitikinti iš valstybės skiriamų sporto dotacijų dydžio.
Remiantis laikraščio „Sportas“ duomenimis, 1926 m. sporto organizacijos iš švietimo ministerijos 1927 m. sportinių organizacijų veiklai prašė 220 tūkst. litų, bet gavo tik 10 tūkst. litų.
Tokias dotacijas sportininkai apibūdino sakiniu: „Čia tik ubagiškas davinys, iš kurio ir rezultatai panašūs gaunami“. Savo spaudoje sportininkai ragino sporto organizacijas vienytis ir griežčiau reikalauti iš Vyriausybės, kad sportui išlaikyti būtų skiriamos adekvačios lėšos valstybės biudžete.
Pokyčiai Lietuvos sportiniame gyvenime vyko ne taip greitai, kaip to siekė sporto organizacijos. Prezidentas A. Smetona bei valdančiosios Lietuvių tautininkų sąjungos nariai, matydami kitų Europos valstybių pavyzdį, kur sportas tapo viena iš tautinės propagandos priemonių, nusprendė sportą ir kūno kultūrą panaudoti politiniams tikslams, todėl sportas tapo nauja sritimi stiprinant visuomenės patriotizmą ir ugdant jaunuomenės pasirengimą ginti šalį.
Sportas Lietuvos prezidentams ir Vyriausybei ilgai nebuvo pirmenybine sritimi, nes jaunai valstybei pirmiausia reikėjo rūpintis šalies nepriklausomybės gynimu bei gerovės kūrimu. Iki 1926 m. vasaros prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis sukūrė tvirtus valstybės pamatus, tačiau taip ir netapo sporto rėmėju.
Daugiau vilties sportininkams suteikė 1926 m. birželį Lietuvos prezidentu tapęs Kazys Grinius. Būdamas gydytoju, rašęs straipsnius visuomenės sveikatos gerinimo klausimais, jis iš karto atkreipė dėmesį į sporto ir kūno kultūros reikšmę žmogaus sveikatai.
Todėl suprasdamas savo, kaip šalies vadovo elgesio poveikį visuomenei, K. Grinius tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu, oficialiai 1926 m. liepos 3 d. apsilankiusiu sporto varžybose.
K. Grinius šiose varžybose pasakytoje kalboje sportą įvardijo kaip valstybinės reikšmės dalyką, tačiau daugiau įtakos sporto skatinimui jis padaryti negalėjo, nes po pusmečio įvykusio karinio valstybės perversmo metu turėjo pasitraukti iš pareigų.
Aktyvaus sporto globėjo vaidmens sutiko imtis Prezidentu tapęs A. Smetona. 1927 m. liepos 7 d. Prezidentas A. Smetona pasirašė aktą dėl Lietuvos sporto lygai skiriamo LR Prezidento garbės prizo, skiriamo Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybių estafetiniam bėgimui 4 kartus po 400 metrų.
Tačiau padėtis menkai keitėsi ir rengiantis 1928 m. vasaros olimpinėms žaidynėms Amsterdame. Lietuvos sporto lygai vėl teko ilgai įtikinėti valdžios atstovus apie Lietuvos sportininkų delegacijos dalyvavimo svarbą.
Sporto lygos atstovai „Sporto“ laikraštyje viešai guodėsi: „Kai kurie aukšti asmenys net yra pareiškę, kad jie sporto nepripažįstą. Jie sako: „Susodinsime jus Klaipėdoj į laivą ir nuvešime, o ten žinokitės sau“.
Vis tik žingsnis po žingsnio sportas tapo valstybiniu reikalu. 1932 m. Prezidentas A. Smetona pasirašė Kūno kultūros įstatymą, kurio pagrindu buvo įsteigta pirma valstybinė sporto institucija – Kūno kultūros rūmai, vadovaujami Antano Jurgelionio.
Taip sporto rengimas ir rėmimas tapo valstybės rūpesčiu. Rūmai turėjo suvienyti visas Lietuvoje veikiančias gimnastikos, sporto ir kūno kultūros organizacijas bei palaikyti ryšius su užsienio sporto atstovybėmis.
Jie rengė kūno kultūros mokytojus, steigė ir prižiūrėjo sporto aikštes, sales bei baseinus. Rūmų tarybos nariai 1932–1933 m. leido iliustruotą savaitinį žurnalą „Kūno kultūra ir sveikata“, kuriuo skatino sportą ir visuomenės sveikatą.
1934 m. spalį šalia Parodų aikštės buvo atidaryti Fiziško auklėjimo (Kūno kultūros) rūmai ir pirma aukštoji sporto mokykla Lietuvoje – Aukštieji kūno kultūros kursai.
Tais pačiais metais A. Smetona paskelbė „Kūno kultūros įstatymą“, pagal kurį kūno kultūros priežiūra perėjo švietimo ministerijai, o visos gimnastikos, sporto ir kitos kūno kultūros organizacijos tapo rūmų dalimi.
Ne mažiau svarbiu bruožu tapo fiziško auklėjimo propaganda, pabrėžianti, kad tikrasis sportas ir fiziškas auklėjimas ne tik negaišina kasdienio darbo, bet ir visuomet papildo išsekusį kūrybinių jėgų šaltinį. Kūno kultūrą imta sieti su krašto papročiais, dainomis, šokiais, patriotiniu bei auklėjamuoju visuomenės darbu.
Pamažu ėmė gerėti ir sportininkų įvaizdis, ypač po to kai Prezidentas pradėjo aktyviau rūpintis sportu ir dažniau lankytis varžybose. Jeigu XX a. 3 dešimtmečio pradžioje sportuojantys asmenys dažnai buvo laikomi dykaduoniais, tai jau 4 dešimtmečio pabaigoje žymiausi sportininkai, pelnę tarptautinių laimėjimų, buvo tapatinami su nacionaliniais didvyriais.
Geriausias to įrodymas – 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutikimas Kaune. Mūsų krepšininkams tapus Europos čempionais, traukiniu iš Rygos grįžtančius nugalėtojus nuo pat Latvijos sienos iki Kauno pasitiko džiūgaujančios minios.
Krepšininkus Kaune sveikino Ministras Pirmininkas J. Tūbelis, įvairių organizacijų atstovai ir gausybė miestiečių.
Sportininkams buvo teikiamos dovanos, o Prezidentas A. Smetona tarptautine sensacija tapusius II Europos vyrų krepšinio čempionato Rygoje nugalėtojus išimties tvarka apdovanojo Vytauto Didžiojo 4-ojo ir 5-ojo laipsnių ordinais bei Vytauto Didžiojo 1-ojo ir 3-iojo laipsnių medaliais.
Kaune 1938 m. įvyko vienas svarbiausių lietuvių sporto renginių: minint nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo surengta Lietuvių tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo daugiau nei 2 000 sportininkų iš Lietuvos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Latvijos ir Vilniaus krašto.
Kaune vyko aviacijos pasirodymai, bokso, futbolo, krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos, plaukimo, lauko ir stalo teniso, dviračių, žirgų sporto, šaudymo ir kitos varžybos. Renginį globojo Prezidentas A. Smetona. Ši tautinė olimpiada sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo, o politinis elitas galėjo pasididžiuoti inicijavęs tokį svarbų renginį.
Prezidentas A. Smetona tapo dažnu įvairių sporto renginių garbės svečiu. Pirmiausia dalyvaudavo tuose renginiuose, kuriems buvo įsteigęs vardinius prizus ir turėdavo pats juos įteikti.
Jo remiamų sporto varžybų prizų sąrašas buvo solidus: šaudymas medžiokliniais šautuvais, dviračių lenktynės, bėgimas estafetėje keturis kartus po 400 m, automobilių ralis „Aplink Lietuvą“, futbolo rungtynės tarp Karo mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto, kariuomenės konkūras, tarptautinis teniso turnyras ir tarptautinė jachtų regata.
Ypač svarbų vaidmenį Lietuvos krepšinio istorijoje Prezidentas A. Smetona suvaidino 1939 m., kai Lietuvai teko garbė ir atsakomybė Kaune surengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą.
Galima teigti, kad Lietuva tinkamai pasirengė šiam tarptautiniam sporto renginiui: buvo pastatyta tam skirta arena – Kauno halė, o prezidentas įsteigė solidų ir menišką pagrindinį čempionato trofėjų – dailininko Jono Juozo Burbos sukurtą sidabrinę, gintaru inkrustuotą dėžutę, vaizduojančią lietuvaitės kraičio skrynią.
Prizas liko Lietuvoje, nes Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė nugalėjo.
Prezidentas A. Smetona, būdamas svarbiu Lietuvos vidaus politikos formuotoju, ženkliai prisidėjo ir prie svarbių pokyčių šalies kultūros lauke.
