Istoriją reikia žinoti ir ją puoselėti, nes ji, kaip bumerangas, mėgsta sugrįžti. Ateina, pasikartoja skaudžiai, bet neretai lieka farsas. Nuo įvykių, apie kuriuos noriu rašyti, skiria mus beveik 70 metų. Išliko laiko ženklai, dokumentai, publikuoti straipsniai, užrašyti žmonių pasakojimai ir atsiminimai.
Grįžkime į 1956-uosius Viešpaties metus
Dievo Kūno šventė Punske. Prie Petro Rolofo pastangomis pastatyto ir šiandien gėlėmis papuošto kryžiaus artėja procesija. Girdisi Viešpatį šlovinančios giesmės. Po baldakimu monstrancija nešinas žengia klebonas. Jo kairėje ir dešinėje nėra, nors anksčiau visada būdavo, jį lydinčių asmenų.
Tokią dieną norisi užmiršti visas baimes ir nuoskaudas, pasiduoti Dievo vedimui ir meilei.
Punsko parapija čia gyvenantiems katalikams yra nepaprastai brangi. Ji įsteigta 1597 metų spalio 27 dieną karaliaus Žygimanto III dekretu. Tai svarbi šio krašto istorijos akimirka ir visiems įsimintina data, kadangi nuo jos prasideda Punsko miestelio ir parapijos istorijos raida.
Karaliaus Žygimanto III dokumentai saugojami Punsko klebonijos archyve. Tai brangiausias mūsų turtas per kartų kartas nuo parapijos įsteigimo iki nūdienos.
Pirmas Karaliaus Žygimanto III aktas buvo pasirašytas 1597 metų spalio 27 dieną Varšuvoje. Teko jį matyti ir fotografuoti Punske klebonaujant kun. Č. Baganui.
Tai pergamentinis dokumentas, be antspaudo, su įpjovom, kuriose kitados buvę raiščiai. Dokumento parametrai: aukštis 28 cm, užlenkimai – 9,5 cm, plotis – 45 cm.
Kitoje dokumento pusėje ranka užrašyta: „Jo Šviesenybės Karaliaus Žygimanto pasirašytas dokumentas, kuriame įvardijamos dovanos parapijai: 8 valakai žemės Studencza (Šaltėnų) kaime, 6 lietuviški grašiai nuo valako, kuriuos privalo mokėti kiekvienas pavaldinys, suteikta galimybė nemokamai naudotis miško mediena.“
Šiame dokumente rašoma, kad Stanislovas Zalivskis, Lyvo vėliavininkas, Merkinės, Lazdijų ir Seivų miškų valdytojas, Naujojo Punsko kaime (Villae nostrae Nova Punsko) savo lėšomis pastatė Romos katalikų bažnyčią ir paprašė karaliaus, kad „mes (t. y. karalius – red.) šiam maldingam darbui ir kūriniui pareikštume savo pritarimą, kad saugotume jį savo autoritetu ir kad šios bažnyčios įsteigimą teisėtu ir mums priimtinu pripažinti bei gėrybėmis ir pajamomis apdovanoti ir aprūpinti teiktumės.“
Girininko S. Zalivskio pastatytą šventovę šiuo aktu karalius pripažįsta teisėta, ją iškilmingai steigia ir gausiai apdovanoja. Bažnyčios klebonui išlaikyti, Zalivskiui panaudos teisės atsisakius, jis suteikia aštuonis valakus žemės Studencza kaime.
Toliau dokumente nurodoma, kad kasmet per Viešpaties gimimo šventę (Kalėdas) šios urėdijos valdiniai nuo kiekvieno žemės valako turi mokėti (vietoj dešimtinės!) po šešis lietuviškuosius grašius.
Parapija turi teisę (su valdytojo žinia ir pritarimu) naudotis karališkųjų miškų mediena. Klebonas yra įpareigojamas iš parapijos valdinių nereikalauti atlyginimo už sakramentų teikimą. Sekmadieniais ir šventadieniais Punsko bažnyčios aikštėje leidžiama rengti turgus, bet nei klebonas, nei girininkas iš prekiautojų imti mokesčių negali.
Karalius pasilieka sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą (idque nonnisi Lithuanum aut linguae Lithuanicae gnarum relinquimus)
Dokumentas pasirašytas Varšuvoje tūkstantis penki šimtai devyniasdešimt septintųjų Viešpaties metų spalio dvidešimt septintą dieną; „mūsų karaliavimo Lenkijoje dešimtaisiais, Švedijoje ketvirtaisiais metais“. Jį pasirašė:
Karalius Žygimantas (Sigismundus Rex)
Jeronimas Valavičius (Hieronymus Wollowicz)
Jo Karališkosios Didenybės notaras Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (Sacrae Regiae Maiestatis per Magnum Ducatum Lithuaniae Notarius)
Karaliaus Žygimanto aktą iš originalo išvertė mūsų kraštietis dr. Jonas Malinauskas, Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas.
Kunigo Antano Žievio įpėdinis kun. Kazimieras Ramanauskas, gimęs Kalvarijoje, gerai kalbėjo lietuviškai, nors save laikė lenku. Kaip prisimena Punsko parapijos gyventojai, kun. K. Ramanauskas gerai sugyveno su bažnyčios choru, žmonių buvo kviečiamas į vestuves, gegužines ir kitas šventes. Būdamas blaivininkas, norėjo, kad blaivi būtų ir parapija.
Į aukso knygą įrašydavo sutuoktinius, kurių vestuvėse nebuvo vaišinama degtine. Juos tuokdavo nemokamai. Į sidabro knygą įrašydavo tuos, kurie savo vestuvėse vaišindavo tik vynu. Iš tokių imdavo tik pusę priklausančio užmokesčio. Klebonas pats stengėsi dalyvauti vestuvėse ir skatino žmones negerti.
Tačiau degtinė ant stalų atsirasdavo jam išvykus. Apie tai sužinojęs, klebonas stengėsi vestuvėse būti ilgiau, kartais net iki pabaigos. Bet ir tada vestuvininkai surasdavo išeitį. Aiškindavosi: „Šeimininkas žadėjo degtinės neduoti, bet vestuvių vyresnysis yra piršlys. Jis stato, jis ir atsako. Jis klebonui nepažadėjo.“
Ir jo laikais kurija neatsisakė pertvarkos planų Punsko parapijoje. Lomžos vyskupas bandė paveikti kleboną, kad jis ribotų lietuviškas pamaldas Punsko bažnyčioje. Nors kun. K. Ramanauskas norėjo gražiai sugyventi su parapijiečiais, tačiau vyresnybės spaudžiamas pakeitė šv. Mišių tvarką.
Tai sukėlė lietuvių parapijiečių nepasitenkinimą ir pasipiktinimą. Šito klebonas negalėjo pakęsti ir paprašė vyskupo perkelti jį į grynai lenkišką parapiją.
Kaip yra užrašęs Juozas Vaina, kunigas K. Ramanauskas iš naujos parapijos laiške Punsko parapijiečio klausė: „Ar jau košė Punske verda?“
(Bus daugiau)