S. Birgelis. Istorija yra žmogaus gyvenimo esmė (I)

Istoriją reikia žinoti ir ją puoselėti, nes ji, kaip bumerangas, mėgsta sugrįžti. Ateina, pasikartoja skaudžiai, bet neretai lieka farsas. Nuo įvykių, apie kuriuos noriu rašyti, skiria mus beveik 70 metų. Išliko laiko ženklai, dokumentai, paskelbti straipsniai, užrašyti žmonių pasakojimai ir atsiminimai.

Justinas Marcinkevičius rašė: Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui… Žmogus iš esmės yra istorija. Pats savaime istorija. Žmogus yra sudėtas iš atsiminimų apie savo jau nugyventą laiką, iš minčių ir svajonių apie ateitį.

1956-ieji Viešpaties metai. Ketvirtadienis. Gegužės 31-oji. Dievo Kūno šventė Punske. Miestelio pakrašty prie Petro Rolofo pastangomis pastatyto ir gėlėmis papuošto kryžiaus stoviniuoja minia žmonių. Kryžius – vienas iš 8 tai dienai paruoštų altorėlių. Keturi yra skirti lenkams, keturi – lietuviams.

Procesijos belaukdami žmonės tarpusavy šnekučiuojasi.

– Dievas nustojo suprati lietuviškai, – prabilo vienas.

– Tai va, atėjus naujam klebonui…

Nerimas jaučiasi žmonių širdyse. Praeities žaizdos dar neužgijusios. Atmintyje sunkūs parapijai pirmieji pokario metai.

Punske įkurdinamas lenkų pasienio kariuomenės dalinys. Kareiviai atšiauriai žiūri į šio krašto lietuvius. Per lietuviškas pamaldas jie triukšmingai įžygiuoja su automatais ir sukelia sumaištį tarp besimeldžiančių žmonių.

Kareiviai siekia paveikti kleboną kun. Antaną Žievį, argumentuodami, kad čia Lenkija, o bažnyčioje meldžiamasi nesuprantama kalba. Atseit, ne dėl to jie kovoję fronte.

Klebonas aiškina, kad čia dauguma lietuvių, todėl pamaldos būna ir lietuvių kalba. Kareiviai nenusileidžia. Jie atkartoja valdininkų argumentus: 1941 m. lietuviai išvažiavo į Lietuvą, liko tik saujelė nacionalistų.

– Galit mane areštuoti, bet man įsakinėti gali tik vyskupas, – klebonas nepasiduoda spaudimui.

Į kuriją pradeda plaukti lietuvius šmeižiantys raštai. Atseit, parapijoje lietuvių tik saujelė, o pamaldos lietuvių kalba Punske žalingos ir nereikalingos.

Įtampa auga.

Per gavėnią, kai po Sumos turėjo būti giedami lenkiškai „Graudūs verksmai“, lietuviai ėmė eiti iš šventovės. Prie durų jų laukė automatais ginkluoti kariai.

Žmonės grįžo atgal ir per zakristiją movė į šventorių, o iš ten pro šoninius vartelius – į miestelį. Daugelis išėjusiųjų iš bažnyčios bėgo pro ežerą, nes eiti per miestelį buvę pavojinga.

Pasigirdo automatų serija. Žmonės išsigando. Po kelių minučių viskas nutilo. Kareiviai išsisklaidė. Pasirodė, kad vienas neblaivus kareivis peršovė kitam koją. Kaip po šio ir panašių įvykių jautėsi klebonas, rašyti nereikia.

1946 m. naujai paskirtas Seinų klebonas J. Zlotkovskis (J. Złotkowski) panaikino Seinų bazilikoje lietuviškas pamaldas. Jis laiške kurijai rašė, kad pamaldos lietuvių kalba yra Bažnyčiai žalingos, jos provokuoja konfliktus, kuriais gali pasinaudoti komunistinė valdžia.

Jis raginąs kuriją lietuvius kunigus iškeldinti, o jų vieton atsiųsti lietuvių kalbą mokančius lenkus. Pasak kunigo, tokiu būdu lietuvių šovinizmas būtų nugalėtas.

Parapijos ir jos vadovo kun. A. Žievio padėtis darėsi vis sunkesnė. Per visą 1946 m. gavėnią ir pačias Velykas Punsko krašto lietuviams nebuvo leista melstis bažnyčioje gimtąja kalba. Parapijos lenkai, kurių buvo ne visai 15 proc., reikalavo panaikinti lietuviškas pamaldas. Juos atvirai rėmė Punske dislokuota pasienio kariuomenė.

Seivų valsčiaus vadovybė reikalavo iš klebono nedelsiant „normalizuoti“ padėtį. Kun. A. Žievys nusprendė ir lietuviškas, ir lenkiškas pamaldas atnašauti pakaitomis, kas antras sekmadienis.

Prieš lietuviškas pamaldas Punsko bažnyčioje aiškiai pasisakė Seivų valsčiaus valdžia. Ją rėmė lenkų kariuomenė ir nemažai lenkų kilmės parapijiečių.

1946 m. pavasarį sienos apsaugos posto kariai pareikalavo iš Smalėnų klebono kun. Vaclovo Budrevičiaus panaikinti lietuviškas pamaldas. Šioje parapijoje buvo maždaug tiek pat lietuvių ir lenkų tikinčiųjų. Pamaldos lietuvių kalba čia buvo atnašaujamos kas antrą sekmadienį. Šiokiadieniais šv. Mišios vykdavo tik lenkiškai.

1946 m. Seivų ir Krasnapolio valsčių administracija pranešė kurijai, kad visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Smalėnų parapijoje yra tik 43 lietuviai ir lietuviškas pamaldas reikia panaikinti. Tuo tarpu lietuviai, bijodami, kad bus ištremti, slėpė savo tautybę.

Tuoj po karo šio krašto lietuviai, baimindamiesi deportavimo į Sovietų Sąjungą, gatvėse ir kitose viešose vietose vengė kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, protesto laišką kurijai pasirašė net 368 parapijiečiai. Kurija laišką ignoravo. Kun. J. Zlotkovskis ragino vyskupą lietuvių „grafomanų“ laiškų neskaityti – iš karto juos mesti į šiukšlių dėžę.

1947 m. rudenį Suvalkų storasta Henrikas Mateičikas (Henryk Matejczyk) pareikalavo kun. A. Žievį iškelti iš Punsko, nes, pasak jo, klebonas ne tik toliau sakąs lietuviškus pamokslus, bet ir padedąs žmonėms, kuriems gresia iškeldinimas į Sovietų Sąjungą.

Jo nuomone, Punsko klebonas siekiąs lietuvinti čia gyvenančius lenkus ir esąs vienas iš nedaugelio Suvalkų apskrities dvasininkų, kurie aktyviai veikia prieš dabartinę santvarką. Lenkų saugumas pradėjo kunigą sekti.

1948 m. ataskaitoje Suvalkų storasta rašo, kad kun. A. Žievys ir toliau vykdo bažnyčioje šovinistinę veiklą. Apie dvasininko darbus jis pranešė Balstogės vaivadą ir Visuotinės administracijos ministeriją. Atrodo, buvo ruoštasi kun. A. Žievį suimti.

Spaudimo neatlaikė kunigo širdis. Jį ištiko infarktas. Mirė 63 metų. 1949 m. rugpjūčio 30 d. palaidotas Punsko kapinių koplyčios rūsyje. Kun. A. Žievys yra mūsų kankinys kovoje už lietuvių sielovadą Punske. Jo dėka pamaldos Punske išliko ir yra iki šiai dienai. Privalome tai žinoti.

(Bus daugiau)