A. Navys, M. Sėjūnas. Nesinchronizuoti liežuviai

Šiandien Lietuva (ir kitos Baltijos sesės), kaip visos Europos geopolitinis centras ir saugumo balansas, atsidūrė padėtyje, ne ką geresnėje nei prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Skirtumas tas, kad jei sovietams tada rūpėjo pasiglemžti tai, ką tarpusavyje Stalinas pasidalino su Hitleriu, tai dabar Kremliui mes rūpime tik kaip priemonė, tiltas, instrumentas, kuriuo galima laužyti eižėjančią Vakarų šalių parodomąją vienybę. Ir juo Rusija – t.y. mumis, ketina pasinaudoti, o laiko mums lieka vis mažiau ir mažiau.

Bet vietoje to, kad ruoštume visuomenę galimiems Maskvos sabotažams, panikos kėlimui, skubiai tiesiogine ir perkeltine prasme raustume tranšėjas ir įrenginėtume manerheimines linijas, mes pareiškimais apie lėšų gynybai didinimą, po savaitės – nedidinimą, dar vėliau – paiešką, elgiamės tarsi plaukus vienas kitam ravintys darželinukai gaidžių peštynėse.

Tik pasipešiojimams ir vienas kito tepliojimams epitetais jau nebeturime laiko. Nėra laiko galvoti, iš ko čia reikėtų skolintis, ar kaip kitais metais trimis centais padidint biudžetą. Tą reikėjo daryti vakar, kai Rusija bombomis užvertė vaikus Mariupolio teatre, o laikas svarstymams ir diskusijoms – malimui liežuviu – baigėsi užvakar, kai ichtamnietu okupavo Krymą.

Todėl kai valstybės galvos, sinchronizavę elektros jungtis su Vakarų Europa, nesugeba sinchronizuoti savo maskatuojančių liežuvių gyvybiškai svarbia valstybei tema, mus apima ne gėda, o noras kaukštelt jiems visiems mediniu šaukštu makaulėn.

Ką reiškia vienos jų pareiškimai apie tai, kad „esame pačioje saugiausioje situacijoje“, ir kad „niekas čia mūsų nei per 6, nei per 12 mėnesių nėra pajėgus pulti ar užpulti“?

Ką reiškia vapaliojimai apie „tvarų lėšų gynybai didinimą“ ir siekį „nepamesti Ukrainos iš akiračio“? Kur gyvena mūsų politikai? Paralelinėje visatoje? Madagaskare? Ar pritarėjų sukurtoje virtualybėje „Norimybė – 2: apsalę nuo savo pačių svarbos“ ?

Panašu, kad šiose Kremliaus vėjų išpūstose makaulėse nėra net menkiausio suvokimo, kad ne tik Rusijos grėsmė šiandien yra reali, jos diversantai jau vaikšto po mūsų kiemą, sabotuoja laivus, kelia gaisrus ir siunčia virš mūsų karinių dalinių dronus ir balionus.

Tik skirti jie ne artėjantį tautinės valstybės gimtadienį švęsti. Būtent šios, virš galvos kabančios grėsmės nacionaliniam saugumui, privalu paisyti pirmiausiai, o ne kartoti kažkokių nukvakusių piaro bernelių ir mergelių išvedžiojimus antraštėms.

Ukrainos žvalgybos duomenimis, Rusija šiais metais pagamins daugiau nei 3 milijonus 152 mm artilerijos sviedinių, arba tris kartus daugiau nei visos NATO šalys Europoje kartu sudėjus. Sunkiosios artilerijos sistemų skaičius jau dabar viršija 12 000 vienetų – vėl gi, tai – trigubai daugiau, nei prieš pilno masto invaziją.

Tankų skaičius atstatytas toks, koks buvo iki invazijos, o driskių armija padidinta iki 1,5mln. karių. Karinė mašina užsukta pilnu tempu, ir ji ne tik kad nemažina, bet sparčiai didina apsukas. Net plačiai užmerkus akis, viena likusia kurčia ausimi girdėti, kaip teroristinė valstybė juda globalaus karo link.

Kai politikai mūsų argumentus atremia tuo, kad duomenų apie planuojamą Rusijos puolimą nėra, o yra NATO planai, kurie mus apgins, mūsų net neima juokas. Šiandien jau taip nemąsto net saulėgrąžas turguje pardavinėjančios bobelės, kurios tiki Vangos pasakomis.

Gina mus ne planai, ir net ne sprendimus priimantys žmonės. Beje, tai – tie patys žmonės, kurie per tris metus niekaip nesugebėjo užkurti gynybos pramonės ir vis ieško, iš kur paimti 500 mlrd. eurų Europos mastu, nes dėdė Semas daugiau pinigų nebeduos.

Faktas yra tas, kad visa Europa savo karine gamyba per tris metus niekaip nesugeba pralenkti atsilikusios ir 1 200 km ilgio frontu kariaujančios branduolinės degalinės.

Todėl pasakysime, mieli sprendimų priėmėjai, nuostabų ir visiškai jums negirdėtą dalyką. Mus gina gerai parengti kariai, profesionaliai valdantys nepriekaištingą karinę techniką ir ginkluotę, tvarkingai mobilizuotas rezervas ir nepanikuoti išmokyti civiliai, kurie žino, ką daryti diversijų ar netikėtos atakos metu.

Kitaip sakant, ginasi visa valstybė su visais turimais resursais. Be abejo, tikėdamasi, kad esant reikalui, sąjungininkai ateis į pagalbą su visais planuose aprašytais veiksmais. Pabrėžiame – tikėdamasi, bet pasikliaudama, visų pirma, savimi.

Nes jei karinius veiksmus pradėjęs Kremlius pagrasins branduoline ataka ir pademonstruos savo kėslus traukdamas branduolines kuokas iš saugyklų, yra didelis klausimas, ar sąjungininkai ryšis trinktelėti Rusijai per nagus, ypač turint galvoje, kad tą bus būtina padaryti ir jos pačios teritorijoje.

Labai gali būti, kad visas ryžtas išgaruos, ir vėl matysime už pasaulio saugumą atsakingą valdininką už tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus, drebančiomis kinkomis ir virpančiu balseliu veblenantį apie kažkokias ekonomines sankcijas žudikui. Žudikui ir prievartautojui, kuris tuo metu, jūsų, politike, motinai ar dukrai pjaus atšipusiu peiliu gerklę, pažaboti.

Nejau tikrai neina suvokti, kodėl Kremliaus informaciniai operantai nuolat skalambija apie neva Ukrainoje kovojančius samdinius iš Vakarų šalių, pasižyminčius ypatingu žiaurumu? Tam, kad juos – mus – būtų galima be gailesčio nužudyti.

Mus, dėl visko kaltus, visko turinčius, pertekusius skalbiankėmis ir unitazais. Juk ir dabar karas Ukrainoje vyksta ne prieš ukrainiečius, o prieš geiropą, prieš natovcus ir labusus.

Ar suprantat, kodėl apie prielaidas, kad Kremlius grasino įsiveržti į rytinį NATO flangą dar prieš invaziją į Ukrainą, skelbė ne vienas analitinis centras, tyrinėdamas Rusijos ir JAV žvalgybos vadovų susitikimus?

Tada buvo svarstoma, ar tai nėra blefas. Nes Kremlius dažnai blefuoja, ir tą savo istorijoje buvo daręs ne kartą. Blefo ėjimu Kremlius išlošė tai, jog išgąsdinęs tikimybe pulti nepasiruošusią NATO, sulaukė nutylėjimo dėl invazijos į Ukrainą.

Spėjama, jog derybų metu buvo sutarta neperžengti raudonųjų linijų: šalims nesikišti nei į Rusijos, nei į JAV vidaus reikalus. Vašingtonas ir Maskva laikėsi susitarimų, tačiau ribos buvo peržengtos, dislokavus fronto linijoje šiaurės korėjiečius, dėl to Jungtinės Valstijos leido Kijevui smogti į Rusijos teritoriją ilgojo nuotolio raketomis. Bet labai ribotai kiekiu, teritorija ir laiku.

Apie susitarimą buvo priminta, tačiau susitarimas su JAV nesutrukdė Rusijai intensyvinti teroristinių išpuolių Europoje: degė sandėliai, prekybos centrai, sproginėjo siuntos, buvo gadinami kariniai laivai, virš Bundesvero karinių bazių šnipinėjo rusiški dronai, vyko užsakomosios žmogžudystės, Baltijos jūroje savaime įprastiniu būdu trūkinėjo kabeliai.

Ir kai mums sakote, kad esame kvailiai, kad be reikalo keliame paniką, nes visi šie įvykiai nesusiję, kad visko nutinka, kad būna, jo, ima ir savaime užsidega karinė „Iris-T“ gamykla, o GPS signalas staiga pats savaime nusilpsta šešis kartus; mes ir toliau smagiai sau liksime tais „durneliais“, kurie teigia, kad nekonvencinis karas prieš mus jau vyksta.

Ruoštis tam, kas jau įvyko, yra gerokai per vėlu, velionis atšalęs, ramunėlių kompresas nebepadės. Turime atremti tai, ką Rusija ketina daryti kitu ėjimu.

O ji ketina plėsti jau vykdomų karinių-informacinių ir specialiųjų operacijų spektrą. Dabar Kremliaus SVR praneša, jog Baltijos jūroje bus padegtas arba susprogdintas NATO šalies laivas, tuo apkaltinant Rusiją.

Už šios diversijos esą slėpsis Kijevas. Esame tikri, jog šią operaciją planuoja būtent Maskva, iš anksto paskleisdama legendą dvigubu dugnu. Vienintelė Rusija yra suinteresuota karine konfrontacija ir destabilizacija Baltijos jūros regione.

Todėl labai gali būti, kad ryt „nutrūks“ dujų tranzitas į Karaliaučių. O gal krovininis lėktuvas šįsyk nukris ne prie, o ant gyvenamųjų namų.

Kai baksnojama į Aljansą ar didžiąsias Vakarų šalis, esą jos pavojingai miega, reiškiant savo pasipiktinimą, yra suprantama. Taip, taip jau yra, kad kartais būtent taip didelės šalys ir organizacijos reaguoja.

Ypač, kai tokios šalies krantus skalauja Atlanto vandenynas, o Rusija yra taip toli ir vos įžiūrima, kaip baubas Gogolio alkoholiniame delyre. Tada galima reaguoti post factum. Analizuoti, kas ir kodėl įvyko, ilgos dienotvarkės sąraše, tarp laisvai lakstančių vištų gerovės rodiklių ir (ne)šienaujamų pievų procentų.

Bet mes esame čia, ir mūsų valstybės siena ribojasi su dvejomis kariaujančiomis šalimis – agresorėmis. Politinės psichoanalizės būdu nagrinėti įvykusią priešo ataką yra lygiai tas pats, kas futbolo varžybose visai komandai sustojus imti svarstyti, kaip čia nutiko, kad prasileido įvartį, priešininkui vis kalant po naują.

O juk mes ginamės būtent taip, stebėdami, kaip kamuoliai vienas po kito krenta į mūsų vartus. Neleistinai klaidingai suprantant sąvoką „reagavimas į grėsmes“, patį grėsmių analizės faktą pateikiant, kaip pasiruošimą grėsmėms.

Didžiąją laiko dalį reikia skirti ne fantazijoms ant kušetės, o kitų priešo ėjimų numatymui. Privalome pagauti Europoje siautėjančius driskius ir žiebti jiems žarstekliu per srėbtuvę, kol jie dar neįvykdė naujo, Maskvoje suplanuoto, teroro akto.

Štai toks veikimas ir būtų tikras, ne virtualus reagavimas į grėsmes. Ir atgrasymas nuo kitų. Kol kas, deja, mūsų reakcijos yra labiau panašios į Rusijos vykdomų nusikaltimų suvestinę, visais būdais ieškant nusikaltėlį ir nusikaltimą pateisinančių priežasčių. Toks mūsų atgrasymas skatina Kremlių veikti dar aktyviau.

NATO šalių ekspertai ir saugumo analitikai teigia, jog Rusija, vykdydama diversijas „testuoja“ Aljansą tam, kad patikrintų, kur yra „raudonosios linijos“; esą, bando nustatyti, kur Maskvai bus pagrūmota pirštu. Ir iš tiesų, rusai testuoja, tikrina, tik ne kada jiems pradės grūmoti pirštu, o kiek toli orda gali eiti, kiek Vakarai, kiek NATO šalys kartu ir atskirai yra pasirengę.

Kur mums bus galima smogti pačiu netikėčiausiu metu. Ne tada, kai mes po keturių, septynerių ar vienuolikos metų būsime pasiruošę, bet kai Kremlius duos žalią šviesą.

Politikus šiandien labai klaidinančiai veikia NATO valstybių žvalgybos tarnybų vadovų pranešimai, skelbiantys, jog „neturime duomenų apie planuojamą Rusijos invaziją ar diversiją“. Sprendimų priėmėjai tokį teiginį priima kaip faktą, kad žvalgybos tarnybos disponuoja slapta informacija iš Kremliaus, kad nėra planuojamos kokios nors diversijos ar atakos. Kitaip tariant, žodžių junginys „nėra duomenų“ suvokiamas, kad „Rusija neplanuoja“ arba „Rusija to nedarys“.

Deja, daugeliu atveju, ši žvalgybų frazė tą ir reiškia, kad neturima jokių faktinių duomenų. Turbūt, būtų labai keista, nors, žinoma, idealu, jei žvalgybos galėtų ištraukti įrodymus su video medžiaga ir pirštų atspaudais. Bet ne popieriniame, ne kompiuterio ekrane vykstančiame gyvenime taip nebūna, nebent sabotažą rengia visiški pusgalviai, kurie ieško gūglėje, kaip namų sąlygomis pasigaminti sprogmenų.

„Neturime duomenų“ žvalgybos kalba reiškia, kad „nežinome, negalime patvirtinti“. Vakarų žvalgybos šiandien disponuoja daugiausia palydovine, mažiausiai – fizine (žmogiškąja) žvalgybine informacija.

Nenuvertinant jų darbuotojų, labai abejojame, ar Vakarų spectarnybos turi savų agentų Putino, Belousovo, Patruševo ar Naryškino aplinkoje. Vadinasi, mes nežinome, ką planuoja ši karo nusikaltėlių šutvė, todėl jų veiksmus galime tik numatyti argumentuotai spėliojant.

Todėl „nėra duomenų“ derėtų pakeisti sąvokomis „negalime patvirtinti, kad diversija suplanuota Rusijos“, arba „negalime paneigti, kad Rusija ketina <…>“.

Taigi, nors faktinių patvirtinančių duomenų nėra, manyti, kad Kremlius nesiruošia riboto masto karinėms operacijoms rytiniame NATO flange, Estijoje ar Lietuvoje, yra ir be galo naivu, ir mirtinai pavojinga.

Repeticijų buvo ne viena. Pradžioje pakaktų simbolinio įsiveržimo, pvz., driskių, aprengtų Šaurės Korėjos uniformomis iš Baltarusijos, vėliau prifarširuojant pralaužtą vietą „migrantais“, beje, iš abiejų pusių, galiausiai atsiunčiant „taikdarius“ ginti šąlančių vargšų žmonių.

Hibridinė, asimetrinė ataka prieš NATO šalį gali neatrodyti kaip ginkluotas valstybės užpuolimas. O jei 5-asis NATO straipsnis nebus pritaikomas, Rusija padarys tai, ką ji jau seniai yra parašiusi savo doktrinoje – kariauti prieš NATO taip, kad ji nesuprastų, jog karas vyksta.

Pavykus tokiam ėjimui, galima bandyti lįsti į Europą toliau ir giliau. Tokiai tikimybei šiandien yra visos prielaidos, matant susiskaldžiusią ES bei skirtingas NATO šalių lyderių pozicijas dėl karo Ukrainoje.

Lietuvai būtina skubiai ieškoti pačių artimiausių sąjungininkų ir jau dabar pradėti veikti išvien, nesitikint mitinės, mus ginsiančios dangiškosios jėgos. Tartis su Suomija, Švedija, Danija, Lenkija dėl atsako į Rusijos asimetrinį puolimą, kaip tai (po laiko) darė Zelenskis, miegoti Vašingtono koridoriuose, ką pradėjo daryti Budrys.

Svarbu nepaskęsti įsižeidusių panelių pareiškimų ir spaudos pranešimų karuose, bet sugebėti matyti platų geopolitinį paveikslą. Visą dėmesį koncentruoti Ukrainos pagalbai, paramai ir mokytis iš ukrainiečių, kaip sustabdyti ordą. Paliaubos, derybos Ukrainoje Rusijai reiškia tik viena – kelis šimtus tūkstančių profesionalių skerdikų, kuriems gali būti nurodyta kita auka.

Kremliaus strategai sapnuoja apie realų NATO testavimą karine jėga. Jie visai pagrįstai mano, kad įsiveržus į bet kurią NATO šalį, jie suskaldys Aljansą, nukreips dėmesį nuo Ukrainos, visiškai sustabdys paramą Kijevui.

Trampui žaidžiant trampiškus žaidimus, Europa, jų manymu, liks neapginta, pažeidžiama auka. O tuomet jau bus galima kartu su Kinija dalintis įtakos zonomis, rinkomis ir valstybėmis, raikant užgrobtą pyragą.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.