D. Kuolys. Lietuvos praeitis lietuviškai: Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ grįžta į namus

Pagaliau lietuviškai išsileidome Motiejaus Strijkovskio „Kroniką“ – vieną pamatinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tekstų. Ar kas gali būti gražiau Vilniaus dieną, sausio 25-ąją, už šios knygos aptarimą Valdovų rūmuose?

Strijkovskio istorinis pasakojimas vaizdavo senąją Lietuvą kaip lietuvių tautos sukurtą ir kuriamą valstybę. Kelis amžius šiuo pasakojimu rėmėsi lietuvių tapatybė.

Atidžiai Strijkovskį skaitė ir Simonas Daukantas, ir Maironis, ir Mykolas Biržiška, ir net Česlovas Milošas (Czesław Miłosz)…

Daug įdomių dalykų atrasime Varniuose lenkiškai parašytoje, 1582-aisiais Karaliaučiuje išleistoje, valdovui ir LDK didikams dedikuotoje „Kronikoje“.

Pats kadaise joje atradau raktą į to meto lietuvių politinę savimonę – pasakojimą apie Kernavės suvažiavimą, bene pirmąsyk Strijkovskio paskelbtą, greičiausiai jo paties ir sukurtą.

Po didžiojo kunigaikščio Treniotos nužudymo – pasakoja „Kronika“ – Lietuvos „viešpačiai (arba ponai), nuo kurių priklausė tvarka ir respublikos išsaugojimas“, pamatė, kad tokia plati valstybė tarp priešiškų kaimynų be valdovo sveika išlikti negali, ir suvažiavo į Kernavę, kur visi vienbalsiai sutarė išsirinkti karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką.

Bet žemaičiai ir jotvingiai, kurie buvo padėję Treniotai ir Daumantui nužudyti Mindaugą, šio sūnaus keršto bijodami, tokiam sprendimui pasipriešino.

O „rusai, kurie buvo lietuvių kunigaikščių Skirmanto, Erdvilo, Algimanto ir Mindaugo tėvo Rimgaudo nugalėti ir seniai priversti lietuviams paklusti ir [su jais] vienybėje būti“, „vienbalsiai sutiko“, kad LDK valdovu būtų išrinktas vienas iš „Rusų karaliaus“ Danieliaus sūnų ar šio seserėnas Švarnas.

Toks „sutikimas“ sulaukė griežto lietuvių protesto: „Visi lietuvių ponai, kunigaikščiai ir bajorai dėl to neleido nė žodžio pasakyti, gindami savo tautos kilmingumą, garsumą, prigimtas savybes ir jų laikydamiesi, tautos, kuri prasidėjusi nuo Romos kunigaikščių Palemono ir Dausprungo, kai jie, Viešpaties stebuklingos lemties iš Italijos atnešti, šiuose šiaurės kraštuose apsigyveno ir Lietuvos valstybės pamatus padėjo, niekada svetimų ponų neturėjo ir nepažino, bet priešingai – į rusų kunigaikštystes lietuviai ir žemaičiai lietuvių kunigaikščių sūnus sodino <…>, o jei kurį nors iš Rusų karaliaus Danieliaus sūnų pasodintų į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tada rusas būtų palankesnis rusų tautai, todėl Lietuva iš didžios valstybės pavirstų mažu pavietu arba daline kunigaikštyste, o vėliau – ir rusų valda…“

Taip atmetę rusų siūlymus, „lietuvių ponai visos liaudies ir lietuvių bajorų vardu išsyk išsiuntė pasiuntinius pas Vaišvilką, kviesdami jį ir prašydami valdyti gimtą valstybę“, – baigia Strijkovskis pasakojimą apie Kernavės suvažiavimą.

Taigi šis pasakojimas teigia ir pabrėžia lietuvių tautos sukurtos ir valdomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėją. Šios idėjos, matyt, tuo metu laikėsi ir Strijkovskį globojęs Žemaičių vyskupas kunigaikštis Merkelis Giedraitis, ir dauguma Lietuvos didikų, kuriems yra dedikuotos atskiros „Kronikos“ dalys.

Kodėl LDK lietuviškumą stengtasi šitaip akcentuoti? Akivaizdu, kad pasakojimas apie Kernavės suvažiavimą – tai atsišaukimas į to meto politinę tikrovę: mirus Žygimantui Augustui, į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius lietuviams siūlėsi Maskvos valdovas Jonas Žiaurusis. Dalis LDK didikų vienu metu net mėgino kviestis į sostą Žiauriojo sūnų Teodorą.

Beje, „Kronikoje“ Strijkovskis, jaunystėje pats tarnavęs LDK kariuomenėje ir kovojęs su Maskva, piktinasi Jono Žiauriojo pareiškimu, kad šis turįs teisę valdyti ne tik Livoniją, bet „ir visus Prūsus, ir Lenkų, ir Lietuvių valstybes“. Mat tokią teisę neva gavęs iš savo protėvio Romos imperatoriaus Oktaviano brolio Prūso. „Jokio Prūso pasaulyje nė gyvo nėra buvę“, todėl Maskvėnas „be gėdos, melagingai, pagal pramanytas pasakas titulavosi jo palikuonimi“, – rašo Strijkovskis.

Ak, tie istorinių naratyvų karai…

Beje, pasakojimą apie Kernavės seimą perima ir dar sustiprina XVII amžiuje „Lietuvos Respublikos“ istoriją lotyniškai rašęs Albertas Kojalavičius…

O Strijkovskio „Kronika“ Lietuvos valstybės lietuviškumą pabrėžia visa praeities vaizdų sistema. Ji pateikia lietuvišką pačios Lietuvos vardą – „Lituwa“, kildina jį iš lotyniškų žodžių „Littus tubae“, tvirtina, kad tik vėliau išplitęs rusų ir lenkų vartojamas šalies pavadinimas „Litwa“.

„Kronikoje“ skelbiamas ir lietuviškas „Lietuvių Karaliaus“ Mindaugo vardas: „Mindaugos“. Vartojamas ir jo kilmininkas – „Mindauga“. Čia nuosekliai akcentuojama lietuviška XVI amžiaus LDK diduomenės bei bajorijos kilmė. Strijkovskis iškelia savo globėjo Giedraičio giminę: iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kilusio jo protėvio Giedriaus vardas – „Giedrus“ – „žemaičių kalba reiškia Saulę“, o apie kitą protėvį Daumantą „ir šiandien lietuvių valstiečiai paprastai lietuviškai dainuoja Dowmantas, Dowmantas Gedrotos Kunigos, łabos Rajtos ługuje“.

Ir anksčiau Slucke rašytoje eiliuotoje Lietuvos istorijoje „Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią, kilmę, narsą, riteriškus žygius ir namų reikalus“ senąją Lietuvą Strijkovskis vaizduoja kaip lietuviškai kalbantį kraštą:

• lietuviškai (Muš, ažumuš thos hudos) mūšyje šaukia Palemono palikuonių Živinbudo ir Montvilo kariai; „lietuviškai“ (po litewsku) į savo „riterius“ kreipiasi Mindaugas, vesdamas juos į kovą prieš kryžiuočius;
• „lietuviškomis“ giesmėmis apraudamas miręs kunigaikštis Šventaragis; lietuviškai sveikinamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kernavės seime išrinktas Vytenis (Mušu kunigos dzidzis Vicienos… / Giwe, giwe und metos ilgos);
• „lietuviškomis“ maldomis garbinami senieji dievai Gedimino įkurtame Vilniuje; lietuviškai (Aimonis, tewe musu, tewe) mirusį Gediminą aprauda jo sūnūs Jaunutis, Kęstuti ir Algirdas;
• lietuviškas padėkos dievams apeigas kartu su savo bajorais Goštautu, Astiku ir Radvilu surengia kryžiuočius įveikęs Kęstutis;
• Jogaila, „tikras apaštalas“, krikštijamiems lietuviams verčia į gimtąją kalbą maldas (Tewe mušu, kuris esi dangius), o žemaičiams pats suteikia krikščioniškus vardus (Piotrul, Staniul, etc… Hanula, Magdula, Jadziula) ir atsakinėja į jam žemaitiškai užduodamus klausimus;
• „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponai ir visi luomai“ paskelbę Vilniuje Jogailos sūnų Kazimierą didžiuoju kunigaikščiu ir jį „karūnavę“, duoda jam „lietuvių vertėjus, kad kalbos išmoktų“…

Beje, Slucke rašytoje ir Algirdo palikuoniui Olelkaičiui dedikuotoje istorijoje atrasime ir tokias lietuviams skirtas eilutes:

Kitų lotyniškų žodžių čia vardinti daugiau nenoriu,
Nes matau, kad jums savos lietuvių kalbos jau mokytis gėda,
Senųjų protėvių kovos išsižadėjote
Ir netenkate to, ką kruvinu kardu jie buvo laimėję.
Gera būtų, jei sava kalba tarp jūsų gyvuotų,
Nes jūsų sostui totorius ir maskvėnas tarnavo.

Gražu, kad kadaise Juozo Tumelio turėto sumanymo išversti „Kroniką“ į lietuvių kalbą ėmėsi Eglė Patiejūnienė (1964-2017), kad jos darbą pratęsė Kęstutis Gudmantas ir kolegos…

Daugiau apie Strijkovskį ir LDK tapatybę tik ką „Senojoje Lietuvos literatūroje“ paskelbtame mano straipsnyje ČIA>>>

2022-03-31 literatūrologas, bibliografas, vertėjas, Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas pristato 2014 metais Eglės Patiejūnienės (1964–2017) parengtą M. Strijkovskio Kronikos pirmosios dalies vertimą į lietuvių kalbą (kuris tik dabar praėjus daugiau nei 10 metų išvydo Lietuvos dangaus šviesą):