J. Basanavičius. Iš krikščionybės santykių su senovės lietuvių kultūra (II)

Jeigu mes dabar užsimanytumėm nors kiek plačiau susipažinti su pačiais kryžei­viais arba „kryžiokais“, kurių dar lietuvių dainos ir pasakos neužmiršę, nesunku tai būtų atlikti, turint apie juos ir jųjų darbus Prūsuose ir Lietuvoje gausingą literatūrą.

Kaip jau rodo jų patsai vardas, kryžeiviai buvo, taip sakant, kryžiaus, krikščionystės symbolo, tarnai ar kareiviai, kurie anuo metu pas mus, Prūsuose ir Lietuvoje, krikščiony­stę platino ir, be abejo, viduramžio laikų su­pratimu buvo jei ne geriausi, tai bent parexcellence geri krikščionįs.

Kryžiaus karų arba kruciatų metu, kada krikščionijos ūpas buvo augštai pakilęs Palaistiną iš netikėlių rankų išvaduoti, drauge ir beveik tuo pat laiku su prancūzų Templarijų ir italų Joannitų ordenu atsiradusi 1191 m. vokiečių draugija Panos Marijos vardu turėjo tikslą už krikščionystę kovoti, todėlei ir šito vokiečių ordeno nariai vadi­nosi „Panos Marijos kareiviais“ (Milites Virginis Mariae), o nuo juodų kryžių ant skydų ir baltų skraisčių, kurias jie nešiojo, buvo gavę „Kryžianešių“ vardą (Ordo cruciterorum).

Tikybinio charakterio kryžianešių draugija, kurios nariais arba „broliais“ galėjo būti tiktai bajorai, susidėjo iš įšvęstų brolių arba tikrųjų kuningų, kurių buvo ma­žuma, ir iš brolių vyčių (riterių) arba tikrųjų, kurie buvo svietiškiai. Kaip vienų, taip ir kitų patronais buvo P. Marija ir šv. Jurgis, kurių paveikslus ir ant karo vėliavų turėjo.

Mozūrų kuningaikščio Konrado Prūsuosna pakviesti ir Kelmijos kraštu apdovanoti, kry­žeiviai, kaip žinoma, 1229 m. čion atsikrau­stė, idant su prūsais „pagonais“ kovotų ir tarp jų krikščionystę platintų, ką jie, neil­gai trukus, ypatingu būdu ir pradėjo veikti.

Rods, — kiek žinoma — jau nuo 1215 m. popiežius Honorius III rūpinosi gana ramiu būdu platinti tarp prūsų krikščionystę, todėl pirmajam prūsų vyskupui Christianui buvo įsakęs, kad steigtų jųjų krašte naujas vyskupystes, bažnyčias, mokyklas, apkrikšty­tuosius prūsus priimdamas savo globon. Kad prūsams apsunkinus kovą su krikščionimis, jisai buvo 1218 m. liepęs jųjų vyskupui uždraust, idant kaimynai krikščionįs prūsams nepardavinėtų geležies, ginklų ir druskos.

Tais pat metais Honorius III buvo raginęs visus tuos Vokietijos, Čekijos, Moravijos, Danijos, Lenkijos ir Pomeranijos krikščionis, kurie kryžiaus kare Palaistinon vykti nega­lėję, idant dalyvautų tokiame pat kare prieš prūsus, suteikdamas už tai nuodėmių atlei­dimą (remissionem peccatorum), bet ir įsaky­damas, kad atverstųjų krikščionystėn prū­sų nepersekiotų, nespaustų, neimtų verguvėn (non ad subiungendum vestre servituti Paganos intendere studeatis).

Kitokios politikos ėmė laikytis Honoriaus pasekėjas popiežius Grigorius IX-sis, rasit, didžiausias kryžeivių ordeno globėjas, kursai, kaip vėliaus ir kiti popiežiai, savo bulose kryžeivių ordeno „brolius“, visados vadinda­mas „mylimais sūnais“ (dilecti filii), įvairiais būdais juos šelpė.

Taip pav. jau vienoje 1230 m. buloje, suteikdamas kryžeivių ordenui ir jo pagelbininkams nusidėjimų atleidimą, kovojant su prūsais, liepia stipriai, vyrų būdu platinti krikščionystę tarp pagonų ir iš jų rankų, su Dievo pagalba, žemę išplėšti. „Caritatem uestram – rašo Grigorius- IX – monemus et hortamur in domino, uobis et omaibus adiutoribus uestris in remissione peccaminum iniungentes, ąuatinus ad eripiendum de Prutenorum manibus terram ipsam, a dextris et a sinistrls dei armatūra muniti uiriliter procedatis, ut fauente diuina gracia et uestro ministerio sacrosancta ecclesia dilatalo in partibus illis loco tentorii sui et funjbus tabernaculorum eius extensis, numero et merito fidelium augeaturuosque centuplum in uia et uitam eternam in patria percipere debeatis“.

Kita tų pat metų bula liepia pamoksli­ninkų ordeno broliams Magdeburge, Bremene, Lenkijoje, Pomeranijoje, Moravijoje, Sorabijoj, Holstelne ir Gotlande skelbti savo provincijose kryžiaus karą prieš prūsus, jau įsakymą atkartoja ir kitose 1232, 1233 m. bulose, dargi pačius karuose dalyvaujančius krikščionis ragindamas, nuodėmių atleidimo prižadais, uoliai su prūsais kovoti; „Rogamus igitur vniuersitatem uestram et obsecramus in domino Ihesu Christo per apostolica uobis scripta mandantes, et in remissionem peccaminum inlungentes. Quatinus uirtute constantie communitl, assumptum Regis eterni negotium, tali uigore tantoųue studio prosequi procuretis, ut gentis prutenice feritas que uobis ex animo ulcisci ųuerentibus iniuriam redemptoris, subsistere uel refragari non poterit, quin si conuerti negiexerit in confusionis foueam deducatur,’ eo quod Rectorem et Ducem perdicionis ministrum, et principem habeat tenebrarum“…

1234 m. Grigorius IX, priimdamas Konrado kryžeiviams dovanotąją Kelmiją š. Petro globon, jiems ją patvirtina, o visa tai, ką jie prūsuose užkariausią, ordenui paveda, tarytum, prūsų žemė būtų popiežiaus nuosavybė.

„Nos uolentes – sakyta buloje –ut pro eiusdem (Prūsijos) acqulsicione terre eo pienius vester animus inualescat, quo vos et existentes ibidem fidei catholicae professores a nobis obtinebitis grac’am speciaiem quod a vobis suffragante exercitu chrisliano iam de ipsa terra auctore Deo noscitur acųuisitum in ius et proprietatem beati Petri suscipimus et eam sub spcc’ji apostoiice sedis protectione ac defensione perpetuis temporibus permanere facimus, ipsamųue vo­bis et’domui vestre cum omni iure et proqentibus suis concedimus in perpetuam libere possidendam, ita ut per vos alios dieta terra nullius umųuam subiciatur dominio potestatis“…

Už šitą dovaną kryžeiviai turėsią Ry­mo Bažnyčiai mokėti metinį mokesnį (census annuus). Jeigu tačiau kas pasikėsintų tokią privilegiją naikinti, toksai „indignationem omnipotentis dei et beatorum Petri et Pauli apostolorum eius se nouerit ineursurum“…

Tais-pat metais Grigorius IX ragino ir patį mozūrų kun. Konradą, idant jis kryžeiviams prūsus užkariauti šelptų, taip lygiai ir Mozurijos bei Kujavų vyskupus, kad jie globtų ordeną ir jam ramiai kariauti leistų, o visiems vyskupams ir archivyskupams, kurių vysku­pystėse būtų skelbiamas kryžiaus karas, įsakė, kad ir piningais duotų pašalpos.

Kaip bran­gus buvo šito popiežiaus akyse kryžeiviai, galima suprast ir iš to, jog jis atskiromis bulomis buvo įsakęs, kad apkrikštytiejie prūsai butų ištikimi ordeno kryžeiviams, šelptų juos tikybą platinant ir – pilis jiems prieš savo brolius statant… Tik 1237 ir 38 m. per savo pasiuntinį popiežius, prisiminęs var­gingą neofitų padėjimą, įsakė, kad apkrikš­tytiejie prūsai būtų žmoniškai laikomi ir ne­varginami verguvėje.

Ir Grigoriaus IX-jo įpėdiniai, kaip Innocentas IV, Aleksandras IV, Urbonas IV, Kle­mensas IV ir k. laikė savo ypatingoje glo­boje kryžeivių ordeną ir ne kartą skelbė kryžiaus karus prieš prūsus ir lietuvius, šaukdami jiems pagelbon įvairiausias Europos tautas, kurių vyčiai ir kareiviai tuntais skubinosi kryžeivių eilėse su prūsais, vėliau su lietuviais, kariauti, jų lieti kraują, deginti trobas, turtus naikinti.

Dar 1356 m. popie­žius innocentas VI viename rašte į kryžeivių magistrą Winrichą von Kniprode karą, kurį tuomet jie su lietuviais vedė, vadina „bellum dominicum!„ Koki buvo kryžeivių karai, kuriuos jie, kaip matėme, popiežių, Prūsų vyskupų ir k. proteguojami 180 metų su viršum Prūsuose ir Lietuvoje vedė neva krikščionystę platindami, šiandien ge­rai žinoma.

Ordenan įstodami ir duodami prisieką Dievui bei P. Marijai tarnauti ir už kryžių ko­voti, kryžeiviai, tiesa, už kryžių – kaip jie tą kryžių suprato – kovojo, bet ne krikš­čionių tikybą platino; jie, kaip koki plė­šikai, lupimu ir deginimu turtų, žmonių žu­dymu užsiiminėjo tik dėlto, kad juos „pagonais“ vadino. Ir visa tai savo nuolati­niuose žygiuose mūsų krašte atlikdavę, šventas giesmes giedodami ir linksmindamiesi, „pagonus“ pergalėję ir išžudę…

Todėl nerei­kia stebėtis, jei kryžeivių historijos tyrinėtojui Lotarui Weberiui pilnu išgasties ir bai­mės pasirodęs prūsų praeities paveikslas, pilnas nužudytų moterų ir nekaltų kūdikių vardan trivienojo Dievo, išpieštas užmušimais, deginimais, didelių žemės plotų išpūstijimais, anarchija, žengiančiu per lavonus godumu ir visais palaidais geiduliais.

„XlV-me šimt­metyje žydėjo sportas lietuvius medžioti. Jau pradėjęs nykti Europoje vyčių luomas (Ritterthum), buvo, tarytum, mada pamišęs Prūsuosna vykti, tenai kuo daugiau įvairių atsiti­kimų pamatyt ir kuo daugiausia lietuvių nužudyti. Aplamai imant, buvo tai tas pats noras, tas pats geidulys, kursai šiandien šaulį ant žvėrių siundo“ – priduria Al. Horn’as, paduodamas daug iš senovės kro­nikų žinių apie tokias medžiokles Lietuvoje, kurias, rasit, ir galima būtų „bellum dominicum„ vadinti, nes jos buvo visados veda­mos Dievo ir P. Marijos vardu…

Nereikia todėlei stebėtis, jei lietuviai šimtus metų vokiečių kryžeivių persekiojami, naikinami, žudomi ilgainiui ėmę identifikuoti vokiečius su pačiais velniais, kaip tai Prūsų Lietuvoje dar Ed. Giseviaus laikais -apie 1835 m. – kad buvę, arba kaip kitur mūsų krašto Lietuvoje, pav. Suvalkų gub., sulig pastarųjų laikų kad likęs įtikėjimas, jog velnias pasirodąs žmonėms tik „vokietuko“ pavidale!..

***

Kalbant apie santykius tarp prūsų bei lietuvių ir vokiečių krikščionių, kurių repre­zentantais mūsų krašte tuomet buvo kryžei­viai, negalima taipogi nutylėti apie tų pat vokiečių kitą vienuolių kryžeivių „Kardanešių ordeną“ (Ordo gladiferorum), kuris nuo augščiau minėtųjų skyrėsi tik vardu, bet ne dar­bais, ir kursai, kaip žinoma, tarp latvių ir įgaunių krikščionystę platino.

Apie šitų „krikščionių“ santykius su lat­viais, krikščionystės įvedimo laikais, turime indėmų aprašymą G. Merkelio veikaluose: „Die Letten vorzūglich in Liefland am Ende dės philosophischen Jahrhunderts„ (Leipzlg 1797) ir „Die Vorzeit Lieflands„ (Berlin 1798).

Trumpai nurodęs, kokios būta kultūros senovėje pas latvius, Merkelis sako, kad, latviams kryžeivių verguvėn pakliuvus, pas juos dingę visos meno žymės. Juo – girdi – vėlesnių laikų apie juos (latvius) yra žinios, juo nelemtesni ir tamsesni mums jie rodosi, tuo mažiau doros ir apšvietimo turime žymių. Tačiau šis dalykas lengvai galima esą išaiškinti.

Jei kokia valstybės suįra, tai ir jos gyven­tojai pablūsta; tik sandoros ir laisvės prie­globstyje galinti žmogaus dvasia gražiausiu žiedu pražysti ir pakilt iki menui. Todelei būtų labai neteisinga, jei apie senovės latvius pagal tai norima būtų spręsti, kuo jie vėle­sniu laiku tapę ir dabar (apie 1797 m.) te­besą. Kryžeiviai sunaikinę jų dvasią, kaip jų namelius ir jųjų valstybę. Šimtus metų jie pūstiję latvių žemę visuose kraštuose ir darę jiem sielvartą.

Nė vieni tos ramios tautos namai nė vieną akymirksnį nebuvę be pavojaus nuo tų žmogžudžių, kurie juo šventesni manę beesą, juo daugiau nusidėjimais buvę apsikrovę, ir kurie kiekvieną valandą laikę pražuvusią, kurią jie ne žmogžudžiavę.

Kur jie kokį pagoną pamatę, ten regėję savo kraugerystei grobį; jiems užtekdavę, jei kas buvęs nekrikštytas, kad užmuštas būtų. „Ka- dangi magistras Dietrich’as – sako viena kro­nika –Livoniją gerai apžiūrėjo ir užtėmijo, kad šalyje gulėjo didelis pagonų kraštas, su­rinko jis daug žmonių (karuomenės) ir Dievo vardan nusivilko Kuršan, išmušė, didelį grobį prisiplėšė ir liko tame krašte”.

Tiesa, pasibaisėtina yra inkvizicija, bet jiji buvo tik mažmožis, palyginus su tuo, kas buvo kryžeivių ordenas: pašvęsta žmogžudžių draugija prieš tuos, kurie vyriausiojo Ryme vie­nuolio (ObermOnch) negarbino. Inkvizicija žudė pavienius, šitoji smaugė tautas iš karto.

Kitoje to pat veikalo vietoje (I. 191) Mer­kelis dar priduria, kad su baisiausiu nuosaikumu vienuoliai-kryžeiviai apskelbę latvių dievus velniais, o jųjų apeigas ir dainas – nusidėjimu. Jei koks latvis būdavęs užtiktas apeigas darant, pradžioje tokį deginę, vė­liau rykštėmis plakę bažnyčioje; dažnai tik senoviškų dainų dainavimas duodavęs progą sunkiausiai bausmei. Pasekmės, kurių su­laukt norėta, neilgai trukus pasirodė.

Tauta, kuriai pasibiaurėjimu paversta vislab, kas jai buvo garbės verta, kuriai po išgąstinga prie­spauda buvo išplėštas paskutinis ramstis – jo­sios narsesnių ir šulnesnių bočių atmintis – turėjus pridurmai, delei savo nelaimės atjau­timo ir savo priverstino suvaržymo, nieko neverta tapti.

Senovės laikai buvo jai iš­plėšti; kur gi ji galėjo drąsos rasti, kad dėlei geresnės ateities darbuotūs. Tyli ir ap­svaigus, jiji vilko dabarties naštą, kaip jau­tis jungą, ir rodėsi, tarytum, ji tik tam ir su­tverta.

Dar drastiškiau charakterizuoja G. Mer­kelis krikščionystės pirmuosius žingsnius tarp latvių pirmame augščiau paminėtųjų veikalų („Die Letten“ S. 21 sek.), bet šito jo aprašymo, dėlei tūlų priežasčių, čia nekartosim.

***

Pereinant nūn prie santykių tarp krikš­čioniškųjų slavių ir prūsų bei lietuvių trumpo aprašymo, reikėtų pirmučiausia paminėti, kad ryšiai pav. tarp prūsų ir mozūrų buvo daug anksčiau, negu su vokiečių kryžeiviais, užsi­mezgę, nes dar V-VI šimtmetyje, kada ši­toji slavių gentė buvo po prūsų tikybos intekme.

Paskiau, mozūrams krikščionystę priėmus ir pradėjus neva deiei naujos tiky­bos platinimo užpuldinėti ant prūsų, ir patįs politikos santykiai tarp vienų ir kitų labai buvo pagedę, ypač minėtojo kun. Konrado laikais. Tarp pačių lietuvių – r e s p. getvių arba getvininkų – ir lenkų tie santykiai įvyko, rodos, kiek vėliau, o jau labai aštrus tapo XII šimtmečio pabaigoje, lenkų karaliui Kazimieriui Teisingajam viešpataujant.

Šituose santykiuose, jei ne vienintelę, tai bent labai didelę rolę žaidė ir šitų slavių tarpe taipogi krikščionystė, kurios dėl jau tuomet vesta kruvini karai prieš prūsus ir Pagirio getvius. Tačiau kuomet mozūrų kuningaikštis Konradas XIII šimtmečio pradžioje, nepajėg­damas patsai prūsų įveikti, priverstas buvo, kaip augščiau minėta, vokiečių kryžeivius parsikviesti talkon, kad prūsų „pagonus“ lengviau pergalėjus, su didesniu pasisekimu prieš getvius kovojo lenkai 1193 m. Kara­lius Kazimieras, išsirengęs sui generis kryžiaus karan prieš tikėjimo priešus ir die­vaičių garbintojus, kokiais buvo tuomet „pagonai“ getviai, ir atvykęs su didele karuomene jųjų kraštan, vislab ką tik pakeliui rado: pilis ir kaimus išplėšė ar ugnimi sunai­kino.

Be gailesčio ir susimylėjimo lenkai – anot J. Voigto žodžių – smarkavę baisingiausiu būdu prieš nevidonus su ugnimi ir kardu, nai­kinimui pavesdami vislab, kas žmogaus ranka sutverta buvę, pakol baisus kraujo praliejimas ir vargas visame krašte neprivertę getvių kuningaikščio ir galiūnų pasi­duoti pergalėtojui. Kadangi ir lenkams, kaip ir kryžeiviams, rodos, rūpėjo ne krikščiony­stės propaganda getvių krašte, bet jų žemės plėšimas, tai, praėjus kelioms dešimtims metų, jie tą jų kraštą ir sumanė į savo ran­kas pastverti.

1264 m. lenkų karalius Boleslo­vas Gėdingasis su savo karuomene baisiai visą Pagirį apipūstijo ir daugybę getvių nu­žudė. Gyvų likusių dalį lenkams verguvėn paėmus ir anapus Vistulės juos išvarius, kitai daliai pabėgus ir šios dienos Lietuvon gyvent persikėlus, visas getvių kraštas likęs visi­škai tuščias, taip kad nuo to karo ir patsai getvių vardas historijoj išnyko, o ilgainiui lenkai Pagirio dalį mozūrais apgyvendinę.

Kada vėliau, laikui bėgant ir kovoms tarp pačių lietuvių ir lenkų vis dažniau atsitin­kant, prie to priėjo, jog reikėjo kokion sutartin stoti, norint nuo bendrojo abiem tau­tom nevidono – kryžeivių apsiginti, galop pasiryžta artimesnį politikos ryšį tarp vienų ir kitų užmegsti. Nors Jagėla delei politiškos vienybės su lenkais įvykinimo, prisižadėjo jųjų karalaitę Jadvygą vesti ir savo valsty­bėje krikščionystę įvezdinti, to jiems neužteko.

Už tą vienybę, kuri ir lenkams, kaip lietu­viam, lygiai brangi buvo, už karalaitę ir kri­kštą, kurį apsiėmė lietuviams nudalyti, lenkai iš Lietuvos kuningaikščio išsiderėjo sunkias sanlygas, kurias lietuviai priversti buvo pil­dyti.

Diplomu 1385 m. Krėvoje lenkams duo­tuoju Jagėla turėjo už tat prižadėti, pats su visa gimine, bajorais ir k. priėmęs kri­kštą ir Jadvygą vedęs, 1) atiduoti jiems visus savo turtus; 2) išmokėti Jadvygos jaunikiui Vilhelmui 200 000 auksinų gyvais piningais; 3) sugrąžinti Lenkijai visus tuos kraštus, kurie nuo jos buvo įvairiais laikais atimti, ypač gudų šone, kaip ir Pagirį; 4) atimt ir lenkams atiduoti Sileziją, Pomeraniją ir Prū­sus; 5) sugrąžinti laisvę visiems tiems lenkų vergučiams, kurie karų laiku buvo lietuvių rankosna patekę ir 6) Lietuvą amžinai su Lenkija suvienyti, tikriau sakant, Lietuvą len­kams pavesti!..

Jadvygą vedęs ir patekęs į tokias gudrių krikščionių rankas, Jagėla, kaip tuojau ma­tysim, už pačią ir krikščionystę jau 1400 m. apskelbė Lietuvos suvienijimą su Lenkija (“incorporatio terrarum M. D. Llt. Regno Poloniae“) kuriam tai aktui 1401 m. sekė Lietuvos galiūnų prisižadėjimas būti len­kams ištikimais už tai, kad jie Jagėlą ir juos pačius iš „pagonų paklydimų“ išgelbėję (sic!)

Dabar pereisiu tiesiok prie to, kaip lenkai platino Lietuvoje savo krikščionystę su „lenkų Dievu“ (“polski Bog”), apie ką ran­dame žinių Stryjkovskio ir k. metraščiuose.

1387 m. oficialinai įvedant Vilnioje kri­kščionystę, be abejo, lenkų kuningų liepiamas, Jagėla, anot kronisto Stryjkovskio įsakęs užgesinti šventąją ugnį, „koseiol tež pogafiski, w ktorym stal balwan Perkunos i ottarze jego, kazai rozwalic i wi zez fortą, z ktorej kaptani i wieszczkowie dawali Iudziom zmamionym odpowiedzi, i przytzie rzeczy przepowiadali, wywrocič,.. iasy svviete… posiec i wyrabač, bez žadnego obraženia Po lakdw, ktčrzy ony baiwany burzyli, siekli t psowali“.

Prie to Stryjkovskis paduoda ir vardą vieno kuningo, kursai, kirviu bekapodamas didelę Perkūno stovylą, įsikirtęs koją. Tai buvęs koks čekas Hieronymas iš Pragos.

Tokiu būdu įvezdinęs krikščionystę Vil­nioje, Jagėla anot to pat Stryjkovskio, „rok prawie caiy po rėžnych miejscach Litewskich z miasta do miasta i z woiošci do woiošci jezdzit, szcžepiąc i gruntując vviarę svviętą chrzescianską, a batvvany pogafiskie niszcząc i wykorzeniając”. Taip brangia kaina, kaip augščiau minėta, krikščionystę lietuviams pardavę, lenkai ir jųjų kuningai ėmė Kristaus mokslą Lietuvoje platinti tokiu originaliu būdu kokio, kiek žinoma, historija kur kitur nesusekus.

Kadangi tiems jų kuningams, regimai, vi­siškai nerūpėjo žmones išmokyti krikščio­nių tikybos, o tik juos mechaniškai „apkri­kštyti“, tai jie patįs lietuvių kalbos nesimokino, o jos nesuprasdami ir tą neva kri­kščionystę platindami, atskyrium krikštijo tik­tai didikus ir turtingesnius bajorus.

Prastuosius gi žmoneles liepdavo sušaukti į didesnius miestus, kur atvažiavus drauge su Jagėla tiems originaliams „krikštytojams”, paskir­stuosius grupomis vyrus ir moteris šlakštyta švęstu vandeniu, duodant vienai vyrų grupais tokį vardą kaip Stanulis, kitai – Laury­nas, Matulis, Ščepulis, Petrulis, Jonulis ir t. t.; moterių duota vienai grupai vardas Katrina, antrai – Jadziutė, trečiai – Ona ir t.t. ši­tokiu būdu pirmaisiais metais „apkrkštyta“ 30 000 žmonių, neskaitant tų, kurie buvo Krokavoje drauge su Jagėla ir, jam Vilniun sugryžus, čia apkrkštyti.

Kadangi lenkų kuningų lietuvių kalbos nemokėta ir jųjų Dievo žodis lenkiškai skelbta, ko žmonės nesuprato, tai Jagėla pats išguldinėjęs neo­fitams krikščionių tikybą lietuviškai, bet iš tokio skelbimo, žinoma, nieko gero išeit negalėjo. Patsai Stryjkovskis, aprašydamas šitą „krikštymo“ būdą, patėmija, jog nors žmonės buvę apkrikštyti, bet jie slapta meldęsis, kaip ir pirmiau, savo dievaičiams.

Gardelio unijai spalių mėnesį 1413 m. pasibaigus, kada Lietuvą formaliai su Lenkija sujungta, Jagėla su Vytautu tuo pat ti­kslu iškeliavę į Žemaičius. Ir čia, verzdami žemaičius krikščionystėn, kuningaikščiai juos „z wielką pilnošdą i usiinošcią przy wodzili; baivvany ich, lasy šwięte, węže i insze zabobony poganskie wysiekli i popsowali; a zwiaszcza ogiefi wieczny, ktčry oni Znicz nazyvvali, na vvielkiej gčrze nad rzeką Nlewiązą, krčl zalač i zagasič kazai, o cosię oni z vvielkiem narzekaniem frasowali przeklinając Polakow, i Litwą chrzešcian6w, a dziwując się, iž się nad nimi oni ich bogowie krzywdy swojej nie mšcili. Ale krdl z Witoldem częšcią darami, częšcią grozą i karaniem, przyganiali Ich do uznania prawego Boga, i chrztu šwiętego“.

Tas pats Hieronymas iš Pragos, kursai, kaip jau minėta, padėjo naikinti dievų stabus Vilnioje, dabar dalyvavo ir žemaičius krikščionystėn verčiant, ir tokiu, regis, žiauriu būdu, jog Vytautas, prisidingėdamas žmonių sukilimo prieš tuos uolius misionorius iš Lenkijos ir jų el­gimąsi, buvęs priverstas jįjį iš Žemaitijos iš­vyti. Kadangi lenkų kuningai, kurie tose mi­sijose dalyvavo, lietuvių kalbos nesuprato, tai kuningaikščiams patiems arba per tulkus teko skelbt krikščionystę lietuviams, bent pir­maisiais metais.

Kad lenkų kuningų lydimi ir kurstomi kuningaikščiai savo kelionių laiku Lietuvoje tuomet išnaikino vislab, ką jie iš seno kulto kur žinyčiose rasti galėjo – ta­me abejotina. Tokiu būdu naujos tikybos misijas, rods, be kardo ir ugnies atlikdama, jau nuo pat pradžių katalikų Bažnyčia Lietuvoje pateko į lenkų kuningų rankas, o tai, neilgai trukus, ėmė grasinti lietuvių tautai dideliu pavojumi.

Kaip Prūsuose kryžeivių ypatingoj globoj esančioji krikščionystė, taip čia da­bar lenkiškai organizuotoji Bažnyčia tapo nutautinimo įrankiu, politikos įstaiga, kuri vė­liau daug blogo lietuvių tautai padarė, rūpindamosi ne tiek tikros krikščionystės pla­tinimu žmonėse, kiek pasauliniais dalykais – lenkų politikos intekmės palaikymu Lietuvoje.

Kad tas pavojus dėlei tos iš Lenkijos įgabentos „lenkų katalikystės“ ir drauge su jaj jų anų laikų „kultūros“ turėjo būt nemen­kas, galima tikrai spėti, nes jis Lietuvoje, vos kokiam šimtui metų praėjus, aiškiai bu­vo matomas.

Mykolūnas Lietuvis (Michalon Lithuanus), vienas geriausių XVI šimtmečio lietuvių tautos socialinio ir valstybinio gy­venimo žinovas, Zygmantui-Augustui savo 1550 m. pašvęstame veikale „De moribus Tartarorum, Lithuanorum et Moschorum“ (Basileae 1615), aprašydamas to laiko to­torius ir rusus, stato juos savo tautiečiams doros ir valstybinės tvarkos pavyzdžiu, o savuosius bajorus, valdantį luomą, apibūdina kaipo ištvirkusius, išlepusius, girtuoklius, tinginius, silpno tikėjimo ir menkos doros žmones, kurie gyvenę artojų ūkininkų slo­ga ir skriauda.

Dar juodesnėmis spalvomis Mykolūnas piešia tų laikų lenkus ir lenkų “mados” lietuvius kuningus, kaipo pasileidė­lius, bedorius, išlepintus sybaritus.

Jonas Basanavičius “Iš krikščionybės santykių su senovės lietuvių kultūra” 1913 m.

Parengė Donatas Greičiūnas