1. Kognityvinė mažuma
Kognityvine mažuma vadinu grupę žmonių, kurių pasaulėvaizdis reikšmingai skiriasi nuo jų visuomenėje bendrai priimto už tikrą. Kitaip sakant, kognityvinė mažuma – tai grupė, susidariusi aplink tam tikrą socialiai nepalaikomą „žinojimą“.
Kabutės čia pabrėžtinos. „Žinojimo“ sąvoka, kai ją vartoja žinojimo sociologas, visuomet reiškia tai, kas laikoma arba tikima esant žinojimą. Kitais žodžiais tariant, santykis su klausimu, ar socialiai palaikomas „žinojimas“ galų gale yra teisingas, ar klaidingas, yra griežtai neutralus.
Visos žmonių visuomenės šia prasme remiasi tam tikru „žinojimu“. O žinojimo sociologija siekia suprasti skirtingas jo formas. Žinoma, lygiai taip pat kabučių vertas ir mano pavartotas būdvardis „kognityvinis“. Užuot kalbėję apie visuomenių turimus „žinojimus“, galėtume kalbėti apie jų turimas kognityvines struktūras.
Dar kartą: šitaip jokiu būdu nėra vertinamas šių „kognicijų“ galutinis pagrįstumas. Tai būtina turėti galvoje, kada tik šis būdvardis toliau bus pavartotas. Paprastai tariant, sociologas kaip sociologas visuomet išlieka reporterio vaidmenyje. Jis praneša, jog žmonės tiki „žinantys“ tą ir aną, ir šis jų įsitikinimas turi tokias ir tokias pasekmes. Vos tik jis surizikuos pareikšti nuomonę apie jų įsitikinimų pagrįstumą, iškart iškris iš sociologo vaidmens. Nieko blogo iš šio vaidmens išeiti, aš ir pats kartais taip pasielgiu. Tačiau būtina aiškiai suprasti, kada ką darai.
Šiaip ar taip, žmonės – socialinės būtybės. Jų socialumui priklauso ir tai, ką jie žino arba manosi žiną apie pasaulį. Didžiumą to, ką mes „žinome“, esame perėmę kliaudamiesi kitų autoritetu, tad šis „žinojimas“ mums yra patikimas tik tol, kol tie kiti jį patvirtina. Kaip tik šitoks socialiai palaikomas, socialiai priimtas už tikrą „žinojimas“ leidžia mums su atitinkamu pasitikėjimu veikti kasdieniame gyvenime.
Ir atvirkščiai: net ir patikimiausiam žinojimui, kai tik jis nebėra socialiai palaikomas, kai aplinkiniai jam prieštarauja, iškyla rimta grėsmė, ir ne tik tarpusavio santykiuose, bet – svarbiausia – ir mūsų pačių galvose. Kognityvinė mažuma tad neišvengiamai atsiduria gana nepatogioje padėtyje, ir ne tik dėl to, kad dauguma būtinai būtų nepakanti ar represyvi, o paprasčiausiai todėl, kad toji dauguma atsisako pripažinti mažumos teiginius apie tikrovę už žinojimą. Geriausiu atveju mažumos požiūris pasidaro gynybinis. Blogiausiu atveju jis išvis nieko nebeįtikina.
Yra atlikta nepaprastai įdomių socialinės žinojimo raiškos tyrimų, kuriuos čia būtų sunku apžvelgti. Jos svarbą galėtų nušviesti vienas pavyzdys. Asmuo, atvykęs į Ameriką iš kultūros, kurioje kiekvienas „žino“, jog žvaigždės veikia žmonių likimus, ir Jungtinėse Valstijose viešai pareiškęs šį savo „žinojimą“, netruks patirti, ką reiškia priklausyti kognityvinei mažumai.
Jo bus klausoma su atvira nuostaba arba atlaidžia pašaipa. Tikėtina, jis bus bandomas „apšviesti“ arba drąsinamas atvirai išpasakoti savo egzotiškas pažiūras kaip etnologijos pateikėjas. Jeigu jis nesugebės atsitverti nuo šitokio nuolatinio iššūkio savo iki šiol savaime suprantamai tikrovei (galbūt apimančiai ir dalį astrologų), neilgai trukus pats pradės savo „žinojimu“ abejoti.
Esama įvairių būdų dorotis su abejonėmis. Toks kognityvinis tremtinys gali nuspręsti pasilaikyti savo tiesas sau, taip iš anksto atitverdamas jas nuo bet kokio galimo socialinio įvertinimo, arba gali stengtis įgyti sekėjų atsivertėlių. Arba jis gali siekti tam tikro kompromiso, veikiausiai ieškodamas galimų „mokslinių“ astrologijos paaiškinimų ir taip leisdamas savajai tikrovei sumišti su ją atmetančiųjų kognityvinėmis prielaidomis.
Žmonės nevienodai atsparūs socialiniam spaudimui. Šiaip ar taip, numanoma nelygios kovos išdava – kad nepripažįstamas „žinojimas“ tolydžio praras patikimumą ir paties jo gynėjo sąmonėje.
Pavyzdys gali pasirodyti perdėtas – juk galų gale tiek šias eilutes rašantysis, tiek jas skaitantysis veikiausiai „žino“, kad astrologija tėra nesąmonė.
Aiškumo dėlei galime pavyzdį apversti. Šiuolaikinis amerikietis, patekęs į astrologinę kultūrą, irgi išgyvens savo „mokslinės“ pasaulėžiūros sukrėtimą – dėl to paties socialinio spaudimo, koks Amerikoje pakerta šaknis astrologijai. Ir padariniai lygiai taip pat nesunkiai numanomi.
Tas pats nutinka antropologams lauko tyrimuose. Jie tai vadina „kultūriniu šoku“ ir dorojasi su juo įvairių atsijungimo ritualų priemonėmis, taip pat stengdamiesi bendrauti ar bent palaikyti ryšį su tyrinėjamai kultūrai svetimais kolegomis, o dar geriau – kaskart vis sugrįždami namo. Nepasisekus pastangoms išlikti anapus, iškyla grėsmė „tapti čiabuviu“.
Žinoma, kultūros antropologas pats noriai įsitraukia savo elgesiu („dalyvaujamasis stebėjimas“) ir net jausmais („empatija“). Bet jei tik jis „taptų čiabuviu“ kognityviai, tai išvis nebebūtų kultūros antropologas. Nes iškristų iš visatos, kurioje šis užsiėmimas teturi prasmę ir tėra įmanomas.
2. Patikimumo struktūra
Žinojimo sociologija tyrinėja santykį tarp žmogaus minties ir socialinių sąlygų, kuriomis ji randasi. Esminė čia yra patikimumo struktūros sąvoka.
Vienas iš pamatinių žinojimo sociologijos teiginių – kad pažiūrų į tikrovę patikimumas (tai, kas žmonėms iš tikrųjų atrodo patikima) priklauso nuo socialinio palaikymo, kurio jos susilaukia.
Paprasčiau tariant, savo nuomones apie pasaulį mes visų pirma perimame iš kitų žmonių, ir šios nuomonės mums yra patikimos labai didele dalimi kaip tik todėl, kad yra kitų patvirtinamos. Ir nors visada yra galimybė eiti prieš bendrąjį socialinį sutarimą, vis dėlto taip pasielgti nelengva dėl galingo spaudimo prisitaikyti prie mus supančių žmonių pažiūrų bei tikėjimų, patiriamo kaip psichologinis spaudimas mūsų pačių sąmonėje.
Savąjį pasaulio supratimą mes susikuriame ir palaikome per pokalbį, plačiausia šio žodžio prasme. Todėl tasai supratimas tiesiogiai priklauso nuo šio pokalbio tęstinumo bei nuoseklumo ir pasikeičia, pasikeitus pokalbio dalyviams.
Visi mes gyvename įvairiuose socialiniuose tinkluose, arba pokalbių audiniuose, kurie dažnai sueina į sudėtingus, kartais net prieštaringus santykius su atitinkamomis mūsų sampratomis apie visatą. Įmantresnės iš šių sampratų palaikomos organizuotomis praktikomis, skirtomis numalšinti dvejonėms ir apeiti įsitikinimo spragoms. Tokios praktikos vadinamos terapijomis. Šios sampratoms paremti bei pateisinti dažnai pasitelkiami ir daugiau mažiau sistemingi teoriniai aiškinimai, sociologų pavadinti legitimacijomis.
Šitaip bet kuri, bet kokio pobūdžio bei turinio pasaulio samprata gali būti įvertinama jos patikimumo struktūros požiūriu. Nes ši pasaulio samprata asmeniui tik tol yra bent kiek patikima, kol jis išlieka jos patikimumo struktūroje.
Šio patikimumo stiprumas, pradedant neabejojamu tikrumu, didele tikimybe ir baigiant vien tik nuomone, tiesiogiai pareina nuo jį palaikančios struktūros stiprumo. Ir ši dinamika visai nepriklauso nuo to, ar samprata, šitaip padaryta patikima, yra teisinga, ar klaidinga pagal kokio nors išorinio stebėtojo vertinimo kriterijus.
Itin užtikrintai ši dinamika galioja visokiems religiniams teiginiams apie pasaulį, nes šie teiginiai pačia savo prigimtimi negali būti patikrinti jutiminiu patyrimu, todėl visiškai priklauso nuo socialinio palaikymo.
Patikimumo struktūrą sudaro tam tikri dėmenys: tai konkretūs joje „gyvenantys“ žmonės; pokalbių tinklas, kuriuo jos „gyventojai“ nuolat pratęsia savo palaikomą tikrovę; taip pat juos lydinčios terapinės praktikos, ritualai ir legitimacijos.
Pavyzdžiui, katalikų tikėjimo palaikymas asmens sąmonėje reikalauja katalikybės patikimumo struktūros. Šiai struktūrai visų pirma priklauso jo socialinėje aplinkoje esanti katalikų bendruomenė, pastoviai patvirtinanti jo tikėjimą. Pageidautina, kad šiai palaikančiai bendruomenei priklausytų ir tie, su kuriais asmuo yra labiausiai susijęs jausmais, – Dž. H. Mydo (George Herbert Mead) pavadintieji reikšmingieji kiti.
Pavyzdžiui, nelabai svarbu, ar katalikas yra žmogaus odontologas, tačiau žmona bei artimiausieji draugai jau geriau būtų. Šioje palaikančioje bendruomenėje nepaliaujamai vyksta pokalbis, atvirai arba nejučia palaikantis katalikiškąjį pasaulį. Atvirai – teigdamas, patvirtindamas, kartodamas katalikiškąsias tikrovės sampratas. Tačiau tokia bendruomenė katalikybę palaiko ir nejučia. Išties, pačios pamatinės prielaidos apie pasaulį paprastai tėra numanomos – jos tokios „akivaizdžios“, kad nėra nė reikalo jas balsiai tarti.
Asmuo tad atsiduria savotiškame veikiančiame katalikiškos kalbėsenos aparate, kuo įvairiausiais būdais kasdien patvirtinančiame katalikiškąjį pasaulį, kuriame jis gyvena drauge su savo reikšmingaisiais kitais. Jei visi šie socialiniai mechanizmai veikia sklandžiai, jo katalikiškumas jam bus ne mažiau „prigimtas“ nei plaukų spalva ar įsitikinimas žemės traukos dėsniu. Tuomet jis – laiminga anima naturaliter christiana „iš prigimties krikščioniška siela“.
Tokia sklandi būklė patikimumo struktūroje iš tikrųjų mažai tikėtina. Dėl šios priežasties palaikančioji bendruomenė (šiuo atveju – bažnyčios institutas) yra numačiusi specialias praktikas, ritualus bei legitimacijas, kurios skirtos palaikyti tikėjimui stipriau ir plačiau, nei jį savaime palaiko katalikiška socialinė aplinka.
Žinoma, tai ir ištisas rinkinys pamaldumo praktikų, nuo formalių sakramentų ligi konkrečiam asmeniui rekomenduojamų pasitikinimo ritualų (kaip maldos). Tai ir ištisas žinojimo masyvas (katalikybės atveju – ir milžiniškos apimties, ir begalinio įmantrumo), kuris užtikrina paaiškinimus bei pateisinimus kiekvienai religinio gyvenimo bei tikėjimo smulkmenai. Ir dar šiuo atveju tai – tai aukščiausios kvalifikacijos profesionalus personalas, pritaikantis asmeniui atitinkamą terapinę bei legitimacinę mašineriją.
Skirtingomis aplinkybėmis detalės įvairuoja, ypač tarp padėties, kai patikimumo struktūra daugiau mažiau sutampa su asmens visuminiu socialiniu patyrimu (tai yra, kai katalikai sudaro daugumą), ir padėties, kai asmens patikimumo struktūra platesnėje visuomenėje tesudaro enklavą (tai yra, kai katalikai tėra kognityvinė mažuma). Tačiau esminis dalykas išlieka tas pats: katalikybės patikimumas priklauso nuo šių socialinių veiksnių prieinamumo.
Galima paprieštarauti, jog visa tai seniai žinoma, juolab katalikų mąstytojams. Galima būtų net pasakyti, kad tą patį, tik kitais žodžiais teigia formulė extra ecclesiam nulla salus „anapus Bažnyčios nėra išganymo“. Vis dėlto šiek tiek pamąsčius paaiškės, jog čia esama šio to daugiau nei vien „kiti žodžiai“, ir daugelis teologų, žinoma, nesutiks su šios formulės vertimu „be patikimumo struktūros nėra patikimumo“.
Kodėl? Ogi todėl, kad šį vertimą sudaro toks tikėjimo aiškinimas, kuris iš jo atima nelygstamumą bei autoritetą. Tikėjimo slėpinys pasidaro moksliškai suprantamas, praktiškai pakartojamas ir bendrai pritaikomas. Kai patikimumo suteikimo bei patikimumo palaikymo mechanizmai pasidaro aiškūs, išnyksta stebuklas.
Tikėjimo bendruomenė nuo šiol suprantama kaip konstruktas – ji buvo sukonstruota žmonių atitinkamomis žmonių istorijos aplinkybėmis. Vadinasi, pasitelkiant tuos pačius mechanizmus, ji gali būti išardyta ir vėl rekonstruota iš naujo. Išties, jei įsivaizduojamam religijos įkūrėjui bus įteikta sociologinė veiksmų programa, kaip padirbti reikalingą patikimumo struktūrą, į planą įeis tie patys esminiai dėmenys, kuriuos pasitelkiant buvo sudaryta katalikų tikėjimo bendruomenė.
Taigi senoji formulė, kitados reiškusi nelygstamo autoriteto patvirtinimą, virsta bendra taisykle. Ji lygiai taip pat sėkmingai gali būti pritaikyta katalikams, protestantams, teravados budistams, komunistams, vegetarams ir tikintiesiems skraidančiomis lėkštėmis. Kitaip sakant, teologų pasaulis tapo vienu iš daugelio.
3. Neišvengiama „erezija“
Pasaulėžiūra tvirtai šaknyja subjektyvaus įsitikinimo dirvoje, kol ją nepaliaujamai tręšia atitinkama patikimumo struktūra. Kai patikimumo struktūra išties optimaliai tinkama ir veikia nepaliaudama, pasaulėžiūra gali pasiekti visiškai neabejojamo ir neginčijamo tikrumo pobūdį.
Visuomenės skiriasi gebėjimu suteikti tokias tvirtas patikimumo struktūras. Apskritai galima sakyti, jog šis gebėjimas tolydžio tuo mažesnis, kuo arčiau šiuolaikinių industrinių visuomenių esame. Pirmykštė gentis tai gebėjo padaryti geriau nei senovės miestas, kuris vis dėlto tam buvo pasirengęs kur kas geriau nei mūsiškės visuomeninės formacijos.
Šiuolaikinės visuomenės pačia savo prigimtimi yra didžiai diferencijuotos bei segmentuotos ir tuo pat metu užtikrina nepaprastai aukštą komunikacijos lygį tarp skirtingų savo segmentų. To priežastys, nors sudėtingos, anaiptol nėra nesuprantamos. Jas lemia industrinių gamybos būdų sukeltas darbo pasidalijimas ir atitinkamos bendrabūvio schemos, taip pat industrializmo nulemta socialinė stratifikacija ir komunikacija.
Asmuo šias struktūras patiria kaip diferencijuotus bei segmentuotus socializavimosi procesus, dažniausiai prasidedančius jau ankstyvoje vaikystėje. Augdamas jis suvokia privaląs įvaldyti daug skirtingų vaidmenų, kartais tiesiog priešingų, ir sugebėti bent kai kuriuos iš jų griežtai atidalinti, nes jie toli gražu ne visi lygiai tinka įvairioms jo socialinio gyvenimo sritims. Dėl to asmuo įgauna ir tampa priverstas palaikyti vidinį atstumą, pasidaro viduje atšalus kai kurių savo vaidmenų atžvilgiu – kitaip tariant, atlieka juos apsimestinai.
Pavyzdžiui, šeimoje jaunuolio reikalaujama laikytis viduriniosios klasės gyvenimo būdo bei moralės, o bendraamžių kompanijoje jis, priešingai, raginamas pažeisti „senamadiškas“ jos taisykles. Ir kol asmuo saistys save tiek su šeima, tiek su bendraamžiais, tol jis bus priverstas skirtingu metu atlikti abu šiuos gerokai prieštaringus vaidmenis.
Jeigu „tikrąjį“ save jis sutapatins su šeima, tai bendraamžių papročiams pataikaus „tik išoriškai“; o jei gilesnę tapatybę, labiau tikėtina, jaus su bendraamžiais, tai šeimoje „tik atvaidins, kas priklauso“. Bet kuriuo atveju, neišvengiamai bus vaidmenų, atliekamų apsimestinai, nenuoširdžiai, paviršutiniškai – su vidiniu atšalumu.
Tai neišvengiamai veda prie padėties, kai dauguma patikimumo struktūrų bus tik dalinės, todėl silpnos. Jos tesutvarko tik dalį asmens pasaulio ir nė iš tolo nebeturi tokio įtaigumo kaip „prigimtos“, „savaime suprantamos“, neišvengiamos struktūros.
Dauguma pirmykščių, archajinių visuomenių narių gyveno socialiniuose institutuose (kaip gentis, klanas ar net polis), apėmusiuose beveik visus reikšmingus santykius, kokius tik jie turėjo su kitais. O šiuolaikinis žmogus būva iškart daugelyje pasaulių, migruodamas pirmyn atgal tarp besirungiančių ir dažnai prieštaringų patikimumo struktūrų, kurių kiekviena yra nusilpninta kaip tik priverstinio sambūvio su kitomis patikimumo struktūromis. Ir be tikrovę patvirtinančių reikšmingųjų kitų, čia nuolat visur painiojasi tikrovę ardantys „anie kiti“, erzinantys netikėliai.
Šis socialiai prieinamų pasaulių pliuralizmas pasirodė esąs perdėm opus religijai. Kaip tik šis pliuralizmas, o ne kažkoks mįslingas intelektualinis malonės praradimas, mano galva, yra visų svarbiausioji priežastis, dėl kurios religinės tradicijos prarado patikimumą.
Sociologiškai kalbant, santykinai lengva būti kataliku socialinėje situacijoje, kurioje savo reikšminguosius kitus iš anksto galima apriboti bendraminčiais katalikais, kai išties belieka nedaug pasirinkimų, o visos pagrindinės institucinės galios įkinkytos palaikyti bei patvirtinti katalikiškąjį pasaulį.
Padėtis visai kitokia, kai diena iš dienos esi priverstas pečiais trintis su visų įsivaizduojamų atmainų „anais kitais“, bombarduojamas santykių, ignoruojančių ar net neigiančių tavo katalikiškas mintis, ir vos begali rasti bent kokį tikrai katalikišką kampelį, kuriame galėtum pasislėpti nuo viso šito siaubo.
Išties, šiuolaikinėje visuomenėje labai labai sunku išlikti entre nous [„tarp mūsiškių“, pranc.], ypač religijos srityje. Šis paprastas sociologinis faktas, o ne kažkokia magiška nenumaldoma „mokslinė pasaulėžiūra“, ir yra tikroji religijų patikimumo krizės šaknis.
Religiniai teiginiai nuo visiškai neabejojamo tikrumo nusmuko ligi šiaip manymo, nuomonės. Pliuralistinė situacija ne tik kad suteikia asmeniui pasirinkimą – ji verčia rinktis. Ir jau vien dėl to neabejojamas religinis tikrumas labai retai besutinkamas reiškinys.
Verta čia būtų prisiminti, kad žodžio haeresis pažodinė reikšmė – ‘pasirinkimas’. Kiekviena religinė bendruomenė pliuralistinėje situacijoje pačia tiesiogine prasme tampa „erezija“ su visu tuo psichologiniu bei socialiniu skystumu, kurį mena šis terminas.
*********************************
Piteris Bergeris (Peter Ludwig Berger, 1929–2017) gimė Vienoje į krikščionybę atsivertusių žydų šeimoje, po antrojo pasaulinio karo persikėlė į JAV ir čia tapo vienu iš ryškiausių amerikiečių sociologų bei protestantų teologų, ypač pagarsėjusiu žinojimo sociologijos bei religijos sociologijos srityse.
Tarp sociologų Bergeris apskritai išsiskyrė dėmesiu kultūrai, humanistikai, filosofijai ir religijai. Pagrindinis jo tyrimų laukas – skirtingų pažiūrų, pasaulėžiūrų, religijų susidūrimas, santykis bei sugyvenimas (vadinamasis pliuralizmas). Ir nors sociologui-teologui, suprantama, svarbiausia krikščionybės padėtis bei likimas šiuolaikinėje visuomenėje, ją sociologiškai tyrinėdamas jis prieina kai kurių esminių išvadų, itin svarbių kiekvienam, bet kurių pažiūrų žmogui.
Atrodo, kad šios P. Bergerio išvados galėtų ne tik gerokai prisidėti prie skirtingų pasaulėžiūrų bei religijų tarpusavio pagarbos Lietuvoje, šiuo atžvilgiu kartais primenančioje viduramžius, bet ir paraginti gyvesnio proto žmogų išvis nusiimti savo „pažiūras“ nuo akių, nors trumpam, ir pamėginti pažvelgti tikrovėn nepridengtu žvilgsniu. Juk visi įsitikinimai, visi mokymai, visi dangaus ir pragaro vardu sakomi grūmojimai galų gale yra sakomi žmogaus žmogui.
Skaitytojui siūlome kelias ištraukas iš 1969 m. išleistos – ir mums anaiptol nepasenusios – jo knygos „Gandai apie angelus: Antgamtės atradimas šiuolaikinėje visuomenėje“ (A Rumour of Angels: Modern Society and the Rediscovery of the Supernatural). Šios Bergerio ištraukos, kiek patrumpintos, čia perskelbiamos iš žurnalo „Būdas“ (2024. Nr. 5, p. 81–88) ir savaip pratęsia neseniai „Alke“ irgi iš „Būdo“ perskelbtą Solomono Ašo straipsnį „Grupės įtaiga asmens sprendimams“.
Iš anglų kalbos vertė ir parengė Dainius Razauskas
