Z. Tamakauskas. Pasveikinkime vieni kitus Lietuvos vėliavos dienos proga

Baigiasi 2024-ieji. Dažnai apmąstome juose nuveiktus ir nenuveiktus darbus, sėkmes ir nesėkmes, buvusias džiaugsmo valandėles ir skausmingas netektis. Gal kai kam Naujieji bus tik kalendoriaus lapelio pakeitimas ar šurmulingi šampano taurių skambūs dūžiai…

Tačiau švęsdami Naujus metus turėtume visada prisiminti, kad jie turi ir kitą prasmę – sausio pirmoji yra Lietuvos vėliavos diena, kurią neturėtų užgožti naujametinių taurių skambesiai. Turėtume vieni kitus pasveikinti ne tik Naujųjų metų, bet ir Lietuvos vėliavos dienos proga.

Turėtume savo gera širdimi jausti savo žemės pulsą, matyti Lietuvos viziją, pasistengti dar geriau dirbti mūsų randuotos Tėvynės labui, išlaikę ne tik materialinę, bet ir turtingą savo dvasinę kultūrą, savo istorinę Atmintį, praeities prisiminimus.

Šia proga pradarome ir savo prisiminimų kraitelę. Iš jos išėmiau jau gana senoką, vieną iš savo buvusių veiklių dienų kortelę, kaip tik pažymėtą Lietuvos vėliavos tema.

Dirbau tada Kauno gelžbetonio susivienijimo darbo užmokesčio skyriaus vadovu. Mūsų įmonė buvo vienas iš Kauno statybos trestui priklausiusių padalinių. Dirbau ir visuomeninį darbą turėdamas tikslą palaikyti žmonių širdyse glūdinčią tautinę savimonę, didesnį domėjimąsi savo krašto istorija.

Tam stengiausi išnaudoti esamas galimybes. Buvau tuomet pagarsėjusios Blaivybės draugijos pirmininku, vadovavau savo įkurtai Lietuvių kalbos draugijai, rengiau tematines išvykas „Geriau pažinkime savo gimtąjį kraštą“ ir kt. Parašydavau į statybos tresto leidžiamą laikraštį „Statybų pastoliuose“ vieną kitą savo darbo sritį liečiantį straipsnelį. Juos visada atspausdindavo.

Buvo likę jau ne daug laiko iki brėkštančio atgimimo pradžios. Buvo propaguojamas vadinamas „persitvarkymas“ su šiokiu tokiu politiniu atlydžiu. Parašiau eilėraštį „Žemės lopinėlis“. Jame neįvardindamas pačios vėliavos, netiesiogiai, užmaskuotais simboliniais žodžiais, norėjau parodyti išlikusią mūsų sąmonėje Lietuvos tikrosios tautinės vėliavos gyvybingumo dvasią.

Kaip įprasta, šį savo rašinį nunešiau minėto laikraščio redaktoriui Stasiui Stankevičiui. Jis tą eilėraštį perskaitęs pasakė: „Labai gražus eilėraštis. Palikite, jį atspausdinsime kitame laikraščio numeryje“. Išėjau iš redaktoriaus kabineto lyg šį tą nujausdamas, kad jis galėjo suprasti tikrąjį to mano eilėraščio turinį. Jo parodytas lipšnumas ir pagyros galėjo būti, kaip tresto vieno iš partokratijos vadovų, veidmainiškos. Tačiau vis tiek laukiau to pažadėto laikraščio.

Deja, jame to eilėraščio nebuvo. Tik mūsų įmonės vadinamo kadrų skyriaus viršininko pavaduotoja Vanda Sidaravičienė rytmetį atėjusi į mano darbo kabinetą pasakė: „Atėjo žmonės, kurie nori pamatyti visą jūsų redaguojamo sienlaikraščio komplektą. Ji turinti tiems atvykusiems žmonėms jį nunešti“. Kokie tie žmonės – aš jos neklausiau. Buvo ir taip aišku, kad KGB darbuotojai. Jie tą sienlaikraščių komplektą „žiūrinėjo“ beveik visą darbo dieną.

Baigiantis darbui, matyt jokio „antitarybiškumo“ neradę, tuos sienlaikraščius man grąžino vėl per minėtą kadrų skyriaus darbuotoją V. Sidaravičienę. Ji jokio paaiškinimo neteikė. Kiek rodė patirtis, dauguma kadrų skyriaus darbuotojų buvo patikimi sovietinei valdžiai, o kai kurie iš jų – ir KGB užverbuoti.

Supratau, kad tokių „svečių“ atvykimą ir sienlaikraščio turinio tikrinimą lėmė partokratinio karjeristo Stankevičiaus jiems perduotas tas mano „antitarybisnis“ eilėraštis „Žemės lopinėlis“.

Kitą dieną, nusiduodamas naiviu, paskambinęs tam pačiam laikraščio „Statybų pastoliuose“ redaktoriui, paklausiau jo, kodėl neatspausdino to mano eilėraščio. Jis jau gana šiurkščiai atsakė, kad aš jį norėjęs apgauti, kad prisidengus gražiomis eilutėmis, norėjau palaužti jo partinį budrumą.

„Šis eilėraštis esąs antitarybinis – tai buržuazinės vėliavos garbinimas“… – baigė pokalbį redaktorius. Jame jokia vėliava nebuvo minėta, tačiau vis tik vėliavą jie įžvelgė minimose trijose spalvose.

Trys mūsų kraštą apibūdinančios spalvos, gerokai nervino sovietinę valdžią ir jos saugotojus.

Žemės lopinėlis

Žemės lopinėlis – kontūras širdies,
Trejom spalvom išpuošta
Prie Nemuno randies.
Geltonai žydi brandus derlius naujas,
Žaliai žaliuoja pievos ir miškai.
Raudona – dėl Tavęs pralietas kraujas...
Ir Tavo kraujas – duonoj kasdieninėj,
Ir Tavo kraujas – širdžių mūs veržlume –
Tavo paveikslas švyti drobėje lininėj.
Ir man nereikia tolimųjų taigų,
Nereikia man Uralo, Volgos, nei Baikalo,
Nereikia man nei Sibiro speigų.
Nereikia man nei aukso, turtų svetimų –
Mielesnė mano Baltijos smiltelė,-
Baltijos ošimas dvelkia ramumu.
Gera čia svajoti, čia ramu taip širdžiai.
Čia Šešupė mano, Širvinta, Dubysa,
Gėlės ir darželiai, pakelėse kryžiai
Šaknimi suaugę su gimta žeme.
Čia jaučiu aš savo pastatytą pėdą,
Čia vaikystė mano, ir tėvų kapai –
Žemės kauburėlin ašara nurieda...
Čia iškilę bokštai stiebiasi į dangų –
Čia vargonais gaudžia vakaro giesmė...
Piliakalniai užmigę, susimąstę, tylūs –
Syvus iš jų semia
Alkaviečių  galiūnai – ąžuolai.
Mes tikime Tavim – Tu motina viena –
Mes būsime gyvi, kol Tu esi gyva.
Svečiai mes esam už Nemuno ribos –
Žemės lopinėliui skamba mūs daina.
Tik žemės lopinėlis, bet pulsas mūs širdies –
Trejom spalvom papuošta
Su Nemunu veržies...

1987 m.

Gūdžiaisiais sovietinės okupacijos metais Lietuvos garbingoji Trispalvė, žymėjusi mūsų tautos nepalaužtą gyvybingumą ir sukeldama didelius rūpesčius okupantams, dažnai iškildavo tai vienur, tai kitur, primindama Vasario 16-osios dieną, skatindama mūsų Tėvynės prisikėlimo viltį.

Iš kauniečių kai kas dar prisimena Laisvės premijos laureato, Lietuvos katalikų bažnyčios Kronikos leidimo talkininko Petro Plumpos iškeltą Lietuvos Trispalvę vėliavą ant Petrašiūnų elektrinės kamino, kai kas dar prisimena ir drąsaus mokinio, buvusios antisovietinės pogrindinės jaunimo organizacijos „Geležinis vilkas“ nario, vėliau – lietuviško ginklo bei Lietuvos kariuomenės kūrėjo Algirdo Petrusevičiaus iškeltą vėliavą ant Kauno jėzuitų bažnyčios bokšto.

Su mano tėtės pasiūtomis mažomis vėliavėlėmis kartą papuošiau Kauno centrinėse kapinėse palaidotų „TSRS didvyrio“ Čeponio banditinės gaujos nužudytų Elenos Spirgevičiūtės bei Stasės Žukaitės, Vokietaičio, lietuvių lakūnų kapus.

Prisimintina, kad pirmą kartą mūsų sostinėje Vilniuje Gedimino pilies bokšte lietuviška Trispalvė, kaip laisvos šalies simbolis, buvo iškelta 1919 metais sausio 1 dieną. Ją iškėlė Lietuvos savanorių karių grupė, vadovaujama didelio Lietuvos patrioto, besikuriančios mūsų kariuomenės pirmojo savanorio Kazio Škirpos. Gaila, kad dabar kai kurios jėgos, besistengiančios diktuoti mūsų istorijos turinį, stengiasi sumenkinti ir Kazio Škirpos asmenybę.

Baigiant straipsnelį, pateikiame Kęstučio Vasiliausko sukurtos dainos „Gražiausios spalvos“ žodžių santrauką, kuri turėtų atitikti ir Lietuvos vėliavos dienos dvasią:

Geltona spalva – tai saulė, žalia – tai laukų spalva,
Raudona tai mūsų kraujas, kartu jos – tai Lietuva.
Ne kartą bandė priešai spalvas šias sunaikint,
O jos ryškiau tik švietė ne bokštuos, bet širdy.
Ir jas dabar pakeisti jau niekam nevalia.
Jos reiškia mūsų laisvę, jos – mūsų vėliava.

Pasveikinkime savo širdies šiluma ne tik ateinančius Naujus metus, bet ir nenugalėtos Lietuvos laisvės simbolį – Vėliavos dieną.

Autorius yra LLKS štabo viršininko pavaduotojas, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės kultūros ir meno būrio narys.