Ištraukos iš straipsnių, rašytų 1960–1990 m., rinkinio: V. Kavolis. Laisvės kultūra. Sudarė Darius Kuolys. [Leidimo vieta nenurodyta]: Odilė, 2023, p. 59–60, 92–5, 121–122, 162.
Agresyvumas gali būti represuojamas arba pačiam individui nepakeliant savo neapykantos intensyvumo, arba bijant prarasti kieno nors „meilę“, parodžius savo agresyvumą. Psichodinaminis konservatizmo šaltinis tuo būdu paprastai būna baimė: arba savo paties polinkių (iš čia galbūt kyla politinė „reakcija“, kaip, pavyzdžiui, fašizmas), arba kitų „meilės“ praradimo.
Konservatorius psichologiškai yra labai priklausantis nuo kitų; jo asmenybė nėra vidiniai išsilaisvinusi iš vaikiško priklausomybės nuo tėvų santykio. Tik suaugusiam konservatoriui jo tėvus pakeičia kokie nors funkciniai ekvivalentai, turį tos pačios autoritetinės ir emocinės reikšmės kaip mažam vaikui jo tėvai.
Didžiausias pavojus būti šitaip suinfantilintoms gresia religijoms, tarp jų įskaitant ir komunizmą.
Grynai politiniu požiūriu, šitoks vyksmas bažnytinėms organizacijoms suteikia galios. Bet grynai religiniu požiuriu, jis sugriauna religinių bendruomenių moralinius pagrindus. Neatsitiktinai komunizmas įsivyrauja tose Europos šalyse, kur religinės organizacijos buvo politiškai galvojančios – Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje.
Komunizmas reikalauja suinfantilinto, emociškai priklausančio ir intelektualiai primityvaus žmogaus. Tuo tarpu krikščionybės tikslas, visai priešingai, yra moraliai autonomiškas individas. Bet kai bažnytinės organizacijos pasiduoda politinės galios pagundai, jos pagamina tą patį žmogaus tipą kaip ir komunistų partija, kuri šiai galios pagundai yra už visas organizacijas labiausiai pasidavusi.
Krikščionybės perversija paruošia moralinius pagrindus komunizmui. Vakarų civilizacijoje niekas kitas jų paruošti nė negalėjo.
***
Bandydami atvirai žvelgti į lietuvių tautos istoriją, negalime išvengti dviejų prievartinių dvasinių revoliucijų palyginimo. Komunizmas buvo Lietuvon atneštas tiek pat kruvinai, – proporcingai imant, gal net mažiau kruvinai, – kaip savo metu krikščionybė.
Abstrakčiu moraliniu kriterijumi vertinant, krikščionybė, prievartos keliu atnešta, užsitarnavo būti prievartos keliu komunistų ir naikinama. Konkrečiu žmogišku kriterijumi vertinant, krikščionybė šiandien yra daugelio intymiosios egzistencijos dalis, ir todėl jos naikinimo niekuo negalima pateisinti.
Bet kas, jei komunizmas prievartos keliu tiek lietuvių tautoje (arba bent kurioje jos dalyje) įsigalės kaip krikščionybė? Ar turėtume teisę jį naikinti?
Nėra rusiškojo imperializmo atneštas komunizmas labiau svetimas šiandienio lietuvio dvasiai negu vokiečių imperialistų kadaise neštoji krikščionybė buvo svetima lietuviui pagoniui, su Gediminu tikėjusiam, kad visų tautų dievai lygiai gerbtini.
Abu tikėjimai jų priverstinio įvedimo metu buvo lygiai svetimi. Abu ėjo ne apaštalavimo sugestyvumu, bet imperijos galia.
Reikėjo, apskritai kalbant, penkių šimtų metų Lietuvoje krikščionybei humanizuotis. Nepriklausomybės laikotarpyje, kaip tarpusaviai religijų santykiai ir netikinčiųjų traktavimas liudija, krikščionybė Lietuvoje dar nebuvo žmoniškumo pasiekusi.
Lietuvoje tik komunizmas, pavertęs ją kankinių religija, galutinai humanizavo krikščionybę, – ir šiandien ji Lietuvoje gina žmogaus integralumą, ir jos likimas jaudina žmogų visur. Bet gali būti, kad netrukus turėsime klausti: kiek truks, kol Lietuvoje humanizuosis komunizmas?
***
Manau, kad toks istorinėje perspektyvoje bus ir komunistinio tikėjimo likimas: jis neišliks gyva jėga ten, kur bus įprievartautas. Kiekvienas istorinis sąjūdis neša su savimi visą savo istoriją, ir jo perversijos palieka trūnyti jo vizijų pamatuose ir kada nors pabunda, šaukdamos iš gėdos.
Visuose idealuose, kurie buvo nežmoniškomis priemonėmis ginti, amžinai palieka, sumišęs su idealo šviesa, ir priemonių nešvarumas. Todėl visi idealai dviprasmiški.
Nors Šiaurinėje Amerikoje krikščionybė išliko švaresnė negu Europoje, pati amerikiečių tauta nei savo sąžinėje, nei pasaulio akyse negali atsipalaiduoti nuo išnaikintų indėnų, nuo jėga importuotų, į koncentracijos stovyklas panašiose plantacijose laikytų ir beatodairiškai eksploatuotų negrų hipotekos. Šių nusikaltimų dvasia ir neleidžia Amerikai (šiandien ištikimiausiai laisvės gynėjai) sėkmingai vadovauti laisvajam pasauliui, o jos intelektualus verčia abejoti savimi.
Lietuvių tauta tokios hipotekos neturi. Ji jokių svetimųjų nėra išnaikinusi ir su niekuo visoje savo istorijoje nėra elgusis blogiau kaip su saviškiais.
***
Bažnytinio imperializmo kultūra XX amžiuje, šalia religinės, yra įgijusi ir sekuliarinę formą sovietų komunistų partijoje.
***
Kur tik užsimenama apie „tikėjimą“ ir „netikėjimą“, automatiškai, kaip ir XIX amžiuje, prileidžiama, kad tikėjimas sutampa su bažnytine religija ir kad nereliginių tikėjimų negali būti. Bet jei tikėjimą apibūdintume kaip ištikimybės, darbo, meilės ir kritiškumo intersekcijos taškus, tai jo gali būti ne mažiau žmonėse, kurie su organizuota religija neturi nieko bendro, negu tuose, kurie uniformuotai skuba su ja „susitaikyti“.
Sibire žuvusiųjų minėjimai apgaubiami vienos religijos skraiste, juose oficialiai dalyvauja tik jos dvasiškai, – tartum tarp ištremtųjų nebūtų buvę šiai religijai nepriklausančių ar jų kančios būtų mažesnės ir nereikalingos viešai prisiminti.
Parengė Dainius Razauskas
