Lapkričio 5 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre buvo paminėta režisieriaus Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pristatymas, ta proga VMT įvyko parodos atidarymas skirtas spektaklio 30-mečiui.
Į Lietuvos teatro aukso fondą įtraukto kūrinio pristatymas įvyko 1994 m. lapkričio 4 d. tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre, kuriame glaudėsi vietos dar neturėjusi Mažojo teatro trupė.
Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – brandus ir menine kalba turtingas darbas, žymėjęs ir reikšmingus pokyčius Mažojo teatro istorijai, ir režisūrinės kalbos raidai Lietuvoje.
Teatrologė D. Šabasevičienė tuo metu pasirodžiusį sceninį kūrinį pavadino „Mažojo teatro išpažįstamų etinių ir estetinių sumanymų kondensatu“.
Apie išskirtinį scenos meno kūrinį kalba Vilniaus mažojo teatro literatūrinės dalies vedėjas Vincentas Klipčius.
Lapkričio 5 d. atidarytoje parodoje paminėti spektaklio trisdešimtmečiui rodytos 9 nuotraukos iš spektaklio, 5 nuotraukos – kadrai, daryti filmuojant juostą „Mažasis“ grįžta namo“ (rež. V. Damaševičius ir J. Matonis), kurioje teatralizuotai pasakojama Mažojo teatro istorija.
1996 m. ir 2005 m. nuotraukų autorius – žymus Lietuvos teatro scenos fotografas Dmitrijus Matvejevas.
Parodos atidaryme Mažojo teatro vardu sveikinimo žodį tarė
Vilniaus mažojo teatro vadovo pavaduotoja Daiva Baltūsytė-Len;
spektaklio sumanymo autorius ir rėmėjas Daumantas Levas Todesas;
spektaklyje Efraimo vaidmenį sukūręs aktorius Sigitas Račkys;
savo ir tėvo žodžiais apie spektaklį kalbėjo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus, poetas Sergejus Kanovičius;
mintimis ir įspūdžiais dalinosi nuotraukų autorius Dmitrijus Matvejevas.
Spektaklis buvo sukurtas pagal litvakų rašytojo, jonaviškio Grigorijaus Kanovičiaus romanų dilogiją „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“.
Romanuose psichologiškai įtaigiai ir spalvingai įamžinti tikrų žmonių gyvenimai – lyg paminklas žydų tautai, žmonėms, amžinosioms vertybėms.
Šiandien juokaujama, kad spektaklio kūrimo procesas buvo toks turtingas ir įdomus, kad apie jį būtų galima rašyti atskirą romaną.
G. Kanovičiaus romanai originalo kalba pasirodė 1989 m. ir 1991 m., kai Lietuva išgyveno lūžio metus.
Nepriklausomybės pradžia nebuvo lengva ir meno pasauliui, tad kiekvienas pasirodęs aukšto meninio lygio darbas tapdavo dideliu kultūriniu laimėjimu.
Stambios apimties romaną pritaikyti scenai buvo tikras iššūkis. Kūrinio inscenizacijai pamatus sudėjo kino režisierius Almantas Grikevičius, 1993 m. bandęs paversti jį kino filmu.
Visgi, kino industrijai išgyvenant sunkmetį, romanas ėmė keltis į teatro sceną – iš pradžių, žinoma, tai buvo tik sumanymas.
Teatro kūrybiniu procesu patikėjo verslininkas Daumantas Levas Todesas – jis laikomas spektaklio sumanymo autoriumi, taip pat prie spektaklio įgyvendinimo prisidėjusio finansiškai.
D. Todeso siūlymu spektaklio sumanymas pradeda vystytis Mažajame teatre. Jis tampa saitu sujungusiu kūrybinę grupę su į Izraelį persikeliančiu gyventi romanų autoriumi.
Pagrindinis Efraimo ben Jokūbo Dudako vaidmuo teko aktoriui Sigitui Račkiui, tuo metu atlikusiam Galilėjaus vaidmenį ką tik pasirodžiusiame R. Tumino spektaklyje „Galilėjus“, pagal B. Brechto pjesę.
Spektakliui suvaidinti pasirodė negana vien Mažojo teatro trupės aktorių – Šmulės Senderio vaidmeniui aktorius Vytautas Grigolis atvyko iš Kauno, Avnerį Rozentalį suvaidinti aktorius Gediminas Girdvainis buvo pakviestas iš Jaunimo teatro.
O charizmatiškai meistriškam Chloinei-Genechui vaidmeniui buvo pasirinktas aktorius Vytautas Šapranauskas.
Statyti kūrinį buvo pasiūlyta Rimui Tuminui, tuo metu buvusiam Norvegijoje. Oslo mieste režisierius kūrė spektaklį „Vyšnių sodas“. Scenoms sujungti pasirinkta kelionės tema, plačiai ir įvairiais kampais plėtojama meno kūriniuose.
Atokioje vietoje gyvenantis akmentašys Efraimas sužino, kad Vilniuje jo sūnus Hiršas pasikėsino į generalgubernatorių – jis suimtas ir bus teisiamas.
Efraimas su kaimynu Šmule Senderiu ruošiasi į kelionę, prie jų nori jungtis ir pusiau išprotėjęs Avneris Rozentalis – jis praradęs parduotuvę, liūdnas ir nelaimingas.
Vėliau prie jų prisišlieja Chloinė-Genechas, galiausiai Palestinietis.
Ypatingas spektaklyje atsiradęs Palestiniečio veikėjas (akt. Andrius Žebrauskas), kurio nebuvo romanuose ir kuris reikšmingas pasidaro išryškinant spektaklį jungiančią giją.
Kelionė į Vilnių – ne tik tiesioginis keliavimas į mažą to meto miestą, bet ir tarpinė stotelė žydui kelionėje į Pažadėtąją žemę.
R. Tumino spektaklyje kelionė įgijo ir dar vieną prasmę – amžino judėjimo, kuriame dalyvauja žmogus su jausmais, lūkesčiais, skausmu.
Spektaklyje veikėjai išlaiko savąjį spalvingumą, psichologinę gelmę, jų nepamesti padėjo romanas, bet, kaip teatre ir tikimasi, scenoje jie buvo pakylėjami į simbolinę plotmę, tampo alegoriški, artimi kiekvienam.
Spektaklio įtampą kūrė kompozitoriaus Fausto Latėno muzika, jai buvo būdinga besikartojanti muzikinė kompozicija.
Charakterių sceninei išraiškai reikšmingi buvo kruopščiai drabužių dailininkės Aleksandros Jacovskytės parinkti drabužių bruožai:
Efraimui – paltas-maišas, Chloinei – kepurėlė-jarmulka, Avneriui – bildantys mediniai batai, Šmulei – katiliukas.
Ryškiausias scenografo, dailininko Adomo Jacovskio kurtos scenografijos bruožas spektaklyje – iš virtinės daiktų „sulipęs“ žydų vežimas, vėlgi, ir tiesioginis, ir universalus kelionės ir paties gyvenimo simbolis.
Scenografijoje buvo panaudota ir autentiškų detalių, rastų žydų kvartale.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ buvo bene pirmas spektaklis lietuvių teatro scenoje, kuriame žydai pavaizduoti ne kaip stereotipinės figūros, bet įvairiausių spalvų pilni veikėjai.
Jie neturėjo įprasto, į parodiją linkusio bruožo, buvo išskirtiniai, ryškūs, skirtingi. Kultūriniu požiūriu reikšminga ir F. Latėno muzikinė detalė – kompozitorius spektaklyje žydų giesmę sujungė su lietuviškos dainos motyvu.
Spektaklis laimėjo net tris šv. Kristoforus (dab. „Auksinis scenos kryžius“) – už geriausią režisūrą, geriausią muziką ir geriausią vyro vaidmenį (G. Girdvainis).
Tais pačiais metais režisieriui R. Tuminui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už spektaklius „Vyšnių sodas“, „Galilėjus“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“.
Apart to, kad spektaklis aplankė daug tarptautinių teatrų švenčių, Mažasis teatras gauna valstybinio teatro vardą.
1996 m. G. Kanovičiaus romanų dilogija pasirodo ir lietuviškai – ją meistriškai išverčia žinomas vertėjas Feliksas Vaitiekūnas, atidus tiek autoriaus stiliui, tiek žydiško konteksto perteikimui lietuviškai kultūrai.
Spektaklis rodytas iki 2006 m. Būtent tais metais, sulaukęs 55 m., mirė aktorius Vytautas Grigolis, kuo pakeisti aktorių taip ir nebuvo rasta – vaidmuo buvo pernelyg „suaugęs“ su jį įkūnijusiu aktoriumi V. Grigoliu.
Spektaklio kūrybinė grupė
Inscenizacijos autoriai – Rimas Tuminas ir Almantas Grikevičius;
režisierius – Rimas Tuminas;
scenografas – Adomas Jacovskis;
drabužių dailininkė – Aleksandra Jacovskytė;
kompozitorius – Faustas Latėnas.
Spektaklyje vaidino
Sigitas Račkys;
Vytautas Grigolis;
Gediminas Girdvainis;
Vytautas Šapranauskas;
Andrius Žebrauskas;
Inga Burneikaitė;
Mindaugas Capas;
Rasa Jakučionytė;
Almantas Šinkūnas;
Larisa Kalpokaitė;
Jonas Braškys;
Eglė Čekuolytė;
Jūratė Brogaitė;
Vilija Ramanauskaitė;
Evaldas Jaras;
Vilius Petrauskas ir Valentinas Tudorakė.
