„Nusišypsok mums, viešpatie“ netrukus viešės Lietuvoje (video)

Artėjant viešnagei pateikiame Rusų teatro kritikų mintis apie Rimą Tuminą ir jo spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“.

Balandžio 19-23 d. Vilniaus ir Klaipėdos publika galės ne tik prisiminti, bet ir naujai prisiliesti prie vieno unikaliausių spektaklių, kadaise garsinusių Lietuvos teatrinę kultūrą – Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“, pastatyto Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais. Praėjus dvidešimčiai metų nuo premjeros Vilniaus mažajame spektaklis 2014-aisiais buvo pastatytas Maskvoje, Jevgenijaus Vachtangovo teatre, kuriam Rimas Tuminas vadovauja nuo 2007 metų.
 
Spektaklio gastrolės Lietuvoje skiriamos aktoriaus Vytauto Šapranausko atminimui. 2013 m. iš gyvenimo pasitraukęs aktorius taip ir nespėjo dar kartą įsikūnyti į Chloinės Genecho vaidmenį R. Tumino pastatyme Maskvoje.
 
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ apkeliavo visą pasaulį, laimėjo nemaža prizų tarptautiniuose teatro festivaliuose, 1995 metais už jo režisūrą Rimas Tuminas pelnė geriausio Lietuvos režisieriaus titulą ir Kristoforo statulėlę (tokius pat apdovanojimus gavo ir spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas bei Avnerį Rozentalį sukūręs Gediminas Girdvainis).

Pagal 1996-1997 m. sezono statistiką „Nusišypsok mums, Viešpatie” buvo geriausiai lankomas spektaklis, o Maskvos kritikai pripažino jį geriausiu užsienio spektakliu.
 
Naujoji „Nusišypsok mums, Viešpatie“ versija taip pat keliauja po pasaulį. Spektaklis buvo vaidinamas Niujorke, Toronte, Tel Avive.
 
Spektaklyje vaidina J. Vachtangovo teatro žvaigždės – Sergejus Makoveckis, Vladimiras Simonovas, Aleksejus Guskovas, Jevgenijus Kniazevas, Viktoras Suchorukovas (už Avnerio Rozentalio vaidmenį pelnė Olego Jankovskio premiją – „2013-2014 metų kūrybinis atradimas“), Viktoras Dobronravovas, Julija Rutberg ir kiti.
 
***
Spektaklį pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanus Rimas Tuminas pirmą kartą pastatė beveik prieš 20 metų. Ar pasikartos ta grandiozinė sėkmė šiandien? Turėtų. Jei Rusijoje dar yra žiūrovų, pasiruošusių ne stebėti šou, bet mąstyti, jausti, galų gale – gailėtis.
 
Spektaklis pasakoja, kaip XX a. akmentašys ir našlys Efraimas Dudakas iš mažo Lietuvos miestelio keliauja į Vilnių, kur suimtas jo sūnus, šovęs į generalgubernatorių. Į kelionę jis išvyksta be ypatingos vilties padėti – jei pavyks, bent pasimatyti ir atsisveikinti.
 
Su Efraimu vyksta ir jo kaimynas vandenvežys Šmulė Senderis. Jo sūnus – seniai Amerikoje, vairuoja automobilį, nerašo laiškų, o vaikaičių Džordžo ir Evos Šmulė nematė ir niekada nematys, tačiau prašo ant jo kapo užrašyti „misteris“. Prie jų prisideda nelaimingas, pusiau išprotėjęs Avneris Rozentalis – jo parduotuvėlė su cinamonu, razinomis ir kitais stebuklingais skanėstais sudegė, dabar jis vargšas ir svajoja tapti medžiu – geriausia klevu.
 
Taigi prarasti jie neturi ko – nebent Efraimas, kuris privalo kam nors palikti savo šlubą ožką; bet atiduos ją vietinio rabino dukrai, tik prieš kelionę reikės ją pamelžti. Ar žinote, kaip Tumino spektaklyje melžiama ožka, jeigu ją vaidina moteris? O jei ta moteris – puiki aktorė Julija Rutberg? Nežinote. Tai šokis, sukurtas iš švelnumo ir liūdesio. Na ir Aktoriai! Rusų teatre aktoriai – beveik dievai. O Vachtangovo teatre dingsta ir „beveik“.
 
(…) Ar žinote, kaip Tumino spektaklyje mirštama? Reikia atplėšti aklinai užkalto namo duris ir eiti į šviesos srautą. O ne kaip šiame gyvenime – atsigulei, atsidusai, mirei. Argi tai mirtis?..
 
O dabar – svarbiausia. Tai spektaklis – mintis, spektaklis – jausmas, parabolė. Čia nėra aktualijų ir smulkmeniškos kasdienybės – šie dalykai Tuminui menki. Jis pats taip sakė. Čia formos ir prasmės susiveda į viena. Čia riba tarp gyvenimo ir būties tokia trapi, beveik neįžiūrima. Ir vieškelis – ne vieškelis, o Kelias. Ir vežėčios – nelyginant sala, sukrauta iš užgyvento turto, dėžių, spintelių, lagaminų, skrynių, lyg laivas pavojų jūroje, kuriame Rozentalis iškėlė taikos vėliavą – kreivą lazdą su baltu skuduru. O kumelė – sena komoda su moters portretu ant šono, kurią gena ir avižomis šeria Šmulė Senderis – ir tik pamėgink ją pavadinti dvasna – supyks, nes tai „mano erelė“. O ir keliautojai, miestelio žydai, šioje metafizinėje kelionėje prasilenkė patys su savimi ir tapo beveik bibliniais herojais. Bet štai kas svarbu: siužetas, slegiamas visa apimančių prasmių, ne tik kad netrūkinėja, priešingai – netgi laisviau kvėpuoja. Keliautojai sutinka visiškai realų arkliavagį Joselį-Čigoną, taborą, kuriame laidojama ir tuokiamasi su tokiu pačiu azartu, ir valdininką lenką su dviem damomis (juos „lydi“ garsusis Oginskio polonezas, papildantis Fausto Latėno muziką-melancholiją, be kurios Tumino spektakliai neįsivaizduojami). Veikėjai sutinka pavėžėti mįslingą Palestinietį (Grigorijus Antipenko), kurio tikslas – Jeruzalė. Prasilenkia su kareiviais (rusas, raitas ant kareivio lietuvio – ar tai juokinga, ar baisu?), su valkata, miško tankme (žydui miškas – baisiau už viską), vilkais… Galiausiai vežimą sutinka dezinfekuotojai-kukluksklanininkai, ginantys „nušašėlius“. Tačiau spektaklio pabaigoje žydų tema jau seniai virtusi bendražmogiška: suprantama, kad „nušašti“ gali kiekvienas.
 
Anna Balujeva, 2014-03-20
 
***
Kodėl tarp paukščių nėra vargšų? Kodėl gyvuliai neelgetauja? Klevu būti geriau nei žmogumi. O pats trumpiausias kelias – į karčemą ir į kapines. Klausimai pilasi į žiūrovų salę ir kelia kitus klausimus – apie šiandien, apie mus šiandienoje, o atsakymų nieks neturi. Ypač dabar. Ypač atsakymų. (…) Pagrindiniai veikėjai – žydai. Juos vaidina vien rusai (…).
 
„Sveiki, žydai!“ – šis pasveikinimas daugiau nei tris valandas trunkančiame spektaklyje nuskamba daug kartų ir salėje sukelia juoką. Panašus kreipinys į rusus ar totorius kažin ar sulauktų tokios reakcijos. O žydų klausimas pasauliui ir ypač Rusijai – visiškai kitas dalykas. Čia mielų detalių ir specifinių kalbinių, pavyzdžiui, odesietiškų, posakių galingu kontekstu tampa liūdesys, istorija, karai, pogromai, genocidas… Bet ne apie spalvingą pietų Odesą rašo savo penkiaknygėje Grigorijus Kanovičius: jo veikėjai – žydai iš mažo Lietuvos miestelio Miškinių, vežimu keliaujantys į pasaulio centrą – Vilnių!
 
Kelias – begalinis, ilgas, per neperžengiamus miškus („Ir kam žydams miškai?“ – klausia Šmulė). Ir vietoje stovintis, nelyg įklimpęs šis vežimas – jokio ratų girgždėjimo, arklių žvengimo, jokios greičio užuominos, nors šiuolaikinės teatro technologijos leidžia vaizdingai perteikti kelionę iš taško „A“ į tašką „B“. Ne, Rimas Tuminas atsisakė bet kokio judėjimo: ketinimą jis pavertė metafora – galinga, aktualia, rusiška. „Supranti, jie trypčioja vietoje, nors jiems atrodo, kad jie važiuoja, – šiek tiek nusiminęs pasakys jis man po spektaklio. – O reikia važiuoti, nepaisant visko! Reikia ką nors daryti, daryti, ne tik kalbėti. Kalbu ne tik apie aktorius – apie šalį, apie visus“.
 
(…) Scenoje – apsitrynusios spintelės. Tai kapinės su antkapinėmis plokštėmis ir ant jų vietoj gėlių pagal žydų paprotį padėtais akmeninis. (…)
 
Savo kelią Tuminas nutiesė griežta vertikale. Kad ir kas nutiktų ilgame žydų kelyje, lieka kilimo į viršų įspūdis. Pirmiausia – dėl Adomo Jacovskio dekoracijų. Jų konstrukcija įspūdinga: tai netgi ne vežimas, o keista sankaupa – atrodytų, visko, kas tik išvis yra. (…)
 
Naujasis Tumino darbas sukurtas su užmoju – – tokie šiandien operos spektakliai. Panašumo su muzikiniu teatru suteikia didelės masinės scenos (miestelio gyventojai, vilkai) ir kito nuolatinio režisieriaus bendraautorio kompozitoriaus Fausto Latėno choralai. Jie kyla iš neviltingo klyksmo: kai gyvenimas tampa nebepakeliamas, garsas prisipildo energijos ir apima visą surūdijusią erdvę.
 
Kanovičiaus tekstas – filosofinis. (…) Iš aktorių jis reikalauja ypatingos būties, kitokių intonacijų. Trijų žydų vaidmenys sudėtingi dar ir todėl, kad jų vien meistriškumu nesuvaidinsi – neįsijausi į svetimą nelaimę, jei suplukęs atbėgsi į spektaklį po filmavimosi seriale, iš „Mersedeso“ persėdęs į vežėčias. Brangus automobilis ir materiali gerovė, atrodytų, niekuo dėti (juk nebadausi, norėdamas suvaidinti Leningrado blokadą), tačiau vidinio sotumo jausmas šioje istorijoje garantuoja tik apsimetinėjimą. O kam reikalinga dirbtinė parabolė? (…)
 
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ – programinis spektaklis ne tik dėl meninių savybių. Nori nenori jis ženklina tendenciją, kuri šiandien tampa pačia svarbiausia: kai svarbu ne tik kaip, bet ir ką sako teatras ir menininkas. Šiandien, kai aplink tiek daug nelaimių (tautų, atskirų žmonių), kai visa aplink griūva (ekonomika, politinė sistema, asmeniniai santykiai), teatras taip pat skatina griovimą, daugina agresiją. O pats griovimas tampa madingas. Imtis statybos, vienijimo – tai leistis į sunkų kelią. Šiandien tai ne kiekvienas sugeba. Šį kelią įveiks tik visuomeniškai atsakingas žmogus. Ir tada jam galbūt nusišypsos Viešpats.
 
Marina Raikina, 2014-03-11
 
Išvertė Helmutas Šabasevičius