Vilniuje paminėtos Mažosios Lietuvos gyventojų genocido 80-osios metinės

2024 m. spalio 16 d. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rengtas Mažosios Lietuvos gyventojų genocido 80-ųjų metinių minėjimas.

Renginio pradžioje ir pabaigoje skambėjo Vilniaus kolegijos studentės Liepos Valeikienės atliekama dainuojamoji poezija.

Minėjimo dalyviams, prelegentams ir klausytojams sveikinimo žodį taręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius pabrėžė, kad:

„šis renginys svarbus, kad ir mažas, bet tvirtas žingsnis, įtvirtinant mūsų tautos atminty žinias apie tą genocidą ir karo nusikaltimus, kurie ištiko mūsų brolius ir seseris iš Mažosios Lietuvos. Taip pat kitus tuo laiku nukentėjusius to krašto gyventojus“.

„Šiandien džiaugiamės ilgamečiu geranorišku bendradarbiavimu su visuomeninėmis organizacijomis ir ypač su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru.

Prieš porą savaičių čia, šioje salėje, vyko tarptautinė konferencija „Didysis pasitraukimas iš Baltijos šalių: emigraciniai procesai Europoje 1944–1949 m.“.

Ją galime laikyti ir savotiška Mažosios Lietuvos gyventojų genocido atminimo dienos minėjimo įžanga, suteikiančia jam platesnį istorinį ir geopolitinį kontekstą.

Atmindami krašto tragediją, iš akių ir minčių turėtume neišleisti platesnio vaizdo ir iki šiol atsklindančių tų laikų neteisingumo atgarsių“, – pabrėžė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas K. Pulokas savo sveikinimo kalboje priminė sovietų padarytus nusikaltimus žmogiškumui:

1907 m. Hagos konvencijos nepaisymą, iškeldinant vokiečius iš Kaliningrado srities 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu.

Paragino nepamiršti mūsų tautiečių ir kaimynų žudynių ir išvarymo, dėl kurių vietos žmonės neteko gyvybės, garbės, nuosavybės, Tėvynės.

Ir palinkėjo Lietuvos Respublikos atminties institucijoms toliau vykdyti tyrimus, rengti minėjimus ir konferencijas, skelbti straipsnius, šviesti visuomenę, puoselėti istorinę atmintį.

Pranešimus minėjimo metu skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos atstovai.

LGGRTC direktoriaus dr. Arūno Bubnio pranešime „Sovietų nusikaltimai Rytprūsiuose ir Mažojoje Lietuvoje 1944–1948 metais“ daug dėmesio buvo skirta nusikaltimams žmogiškumui.

Taip pat smurtui prieš civilius gyventojus, – moteris ir vaikus, taip pat Rytų Prūsijos teritorijos etninio valymo ypatumams atskleisti.

Rytų Prūsijos etnocidas

Apibendrinant buvo teigta, kad „Pasaulio visuomenei tylint, SSRS įvykdė Rytų Prūsijos etnocidą:

iškeldino senuosius krašto gyventojus, pasisavino jų žemę ir nuosavybę, pakeitė geografinius vietovardžius, kolonizavo kraštą rusakalbiais atvežtiniais gyventojais.“

LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, su kolegomis, 2016 m. parengusi parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“, apkeliavusią Erfurtą, Berlyną, Potsdamą, Miunchną, rodytą 2024 m. birželio 3–29 dienomis Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, skaitė pranešimą „Vaikas karo akivaizdoje: Rytų Prūsijos vaikų patirtys“.

Prelegentė priminė apie šiais metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtą nutarimą rugsėjo 14-ąją paskelbti Vilko vaikų atmintina diena ir pabrėžė, kad karą laimėjusioms šalims visiškai nerūpėjo Rytų Prūsijos tūkstančių našlaičių vaikų likimai.

„Vilko vaikais“ buvo vadinami Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1949 m. pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Šių vaikų patirtis išskirtinė.

Jie matė, kaip į namus įsiveržę sovietų kariai prievartauja, kankina ir žudo jų seneles, motinas ir seseris, niokoja namus. Regėjo sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius lavonus.

Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles ir žiurkes. Dėl maisto gabalėlio jie galėjo nueiti dešimtis kilometrų ir be gailesčio kovoti tarpusavyje.

Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai“, – renginio metu pabrėžė R. Driaučiūnaitė.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas Vytautas Šilas, pranešime „Atminties keliu“, kalbėjo apie Mažosios Lietuvos reikšmę Lietuvos istorijoje.

Ji priminė sovietų propagandisto rašytojo Iljos Erenburgo žodžius, raginančius „sumindžioti fašistinį žvėrį jo urve“, sovietų 1944–1948 m. padarytus nusikaltimus prieš civilius Rytų Prūsijos gyventojus, jų iškeldinimą.

Atkreipė dėmesį į daugkartinius Mažosios Lietuvos reikalų tarybos prašymus Mažosios Lietuvos genocido dieną paskelbti atmintina diena, kas buvo padaryta 2006 metais.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos istorijos mokytojas dr. Martynas Maniušis, kalbėjęs apie „Mažosios Lietuvos genocido temą mokyklinėje istorijos edukacijoje“, teigė, kad:

pastaroji tema mokykliniame istorijos naratyve yra pristatoma fragmentiškai, o daugeliu atveju, apskritai palikta mokslo paraštėse.

Apibendrindamas teigė, kad skirdami dėmesį šiai temai mokyloje „pagerbtume žuvusiųjų atminimą, augintume labiau pilietišką, kritiškai mąstančią jaunąją kartą.“

Renginiui baigiantis, jo vedėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji istorikė dr. Sandra Grigaravičiūtė dėkojo dainuojamosios poezijos atlikėjai:

Vilniaus kolegijos studentei Liepai Valeikienei, renginio rengėjams – Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjui dr. Artūrui Grickevičiui ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėjai Dovilei Lauraitienei.

Renginio metu buvo rodoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.