Leidykla UAB „Alio“ išleido kultūros istoriko, literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Bučio dviejų dalių studiją „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis“. T. 1-2 (Vilnius, 2024)
- Ši studija teikia dokumentuotą atsakymą į pagrįstai dar XX amžiuje Lietuvos plačiajai visuomenei iškiltą klausimą: kokie buvo senovės Lietuvos valdovų titulai – didieji kunigaikščiai ar karaliai?
Iki šiolei Lietuvos istoriografijoje ir vadovėliuose viešpatauja dar XVII a. Vilniaus Jėzaus draugijos teologų suformuluotas teiginys – „Mendogus Primus et ultimus Litvanorum Rex; – Historiae Litvanae (1650; Mindaugas – pirmas ir paskutinis lietuvių karalius“ ).
Šimtmečiais lietuviams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris XIII a. sukūrė ir valdė vos vieną dešimtmetį ( 1253-1263) išgyvenusią Lietuvos karalystę.
O kas buvo visi kiti senovės Lietuvos valdovai iki to ir po to?
Šiandien kiekvienas mokinukas ar mokinukė atsakys, kad senovės Lietuvos valdovai buvo didieji kunigaikščiai…
Atsakymas natūralus, kadangi šitaip mūsų mokyklose aiškina mokytojai.
O mokytojams lygiai taip pat aiškino ir tebeaiškina Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.
Tačiau, nusenęs aiškinimas apie „Vienintelį Lietuvos karalių“ akivaizdžiai prieštarauja pirminių istorinių šaltinių faktografiniams duomenims. Šitam paradoksui atskleisti buvo skirta anksčiau pasirodžiusi dr. A. Bučio knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“( Vilnius, 2018, 2019, 2020), specialiai skirta senosios XIII-XIV a. Lietuvos valdovų titulams ištirti.
Galutinė lingvistinio tyrimo išvada buvo akivaizdi. Slaviškuose (rusų ir lenkų ) šaltiniuose lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi slaviški kunigaikščių titulai (князь, великий князь, dux, princeps, ksiąžę etc), kitaip sakant, įvairūs titulai, bet visados žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus.
Tuo tarpu Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniuose iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai (lotyniškai rex, senosios vokiečių kalbos tarminiais variantais konic, kunic (karalius) etc.
Dalykiniu atžvilgiu naujoje studijoje, laikantis Vakarų Europos tarptautinės tradicinės monarchų titulų hierarchijos, istoriškai aptariamas dviejų garsiausių Lietuvos karališkųjų dinastijų – MINDAUGAIČIŲ (1236–1268) ir GEDIMINAIČIŲ (1316–1668) – iškilimas bei likimas tarptautiniame karališkųjų Europos dinastijų kontekste.
Pirmasis tomas skirtas karališkajai XIII amžiaus Mindaugaičių dinastijai ir pagoniškosios Lietuvos Gediminaičių dinastijos istorijai pačioje Lietuvoje XIV šimtmetyje
Istorinis žinynas „Lietuvos karaliai ir karalienės“ remiasi modernia karalystės koncepcija, kuri neapsiriboja tradiciniu lokalinės istoriografijos prietaru, esą karaliumi gali būti tik Romos popiežiaus palaimintas ir katalikų vyskupo pašventintas valdovas.
Kol pirmą kartą Europoje Romos popiežius VIII a. pašventino frankų karalių, visas kontinentas, visa Britanija, Skandinavija ir Pabaltijo kraštai buvo nuo seno valdomi pagoniškų karalių, valdžiusių mažesnes ar didesnes karalystes.
Lietuvos valstybės istorija tuo ir unikali, kad iki pat XIV a. pabaigos Lietuva išliko nepriklausoma monarchija, kurią valdė pagal paveldėjimo teisę (lot. secundum legem hæreditatem) pagonių karaliai ir tik vienas iš jų – Mindaugas – buvo Romos popiežiaus paliepimu pakrikštytas bei karūnuotas pagal katalikišką ceremonialą. Ikikrikščioniškieji Europos tautų karaliai niekados nebuvo karūnuojami Romos popiežių sutikimu ar nurodymu.
Tyčia ar netyčia ignoruojant šaltinių duomenis ir jų modernių tyrimų išvadas, iki šiolei viešoje erdvėje automatiškai kartojami nusenę, moksliškai nepagrįsti teiginiai apie Lietuvos karalių „neegzistavimą“, išskyrus vienintelį Mindaugą ir jo valdytą katalikišką Lietuvos karalystę, egzistavusią vos vieną dešimtmetį.
Dalykiniu atžvilgiu Žinyne aptariamas dviejų garsiausių Lietuvos karališkųjų dinastijų – Mindaugaičių ir Gediminaičių – iškilimas bei likimas tarptautiniame karališkųjų Europos dinastijų kontekste.
Antrasis tomas skirtas karališkosios Gediminaičių dinastijos istorijai po Lietuvos krikšto (1387) jau ne Lietuvos teritorijoje
XXI amžiuje nelengva suvokti dinastinės karališkos valdžios reikšmę ir galią. Tuo tarpu Viduramžiais bei Renesanso laikais visų valdančiųjų Europos dinastijų istorijose ypatingai svarbus ir neretai lemtingas būdavo karališkosios dinastijos kraujo ryšys (lot. consanguinitas – kraujo giminystė) su valdančiosios dinastijos pradininku (protoplastu).
Kraujo ryšys su karališkąja gimine dažniausiai nulemdavo karinių sąjungų politiką ir dinastinių vedybų diplomatiją kaip tik todėl, kad dinastiniai titulai buvo ne šiaip sau elitinė giminės puošmena, bet pirmiausia – dinastijos valdytų, paveldėtų ir tebevaldomų kraštų bei žemių nuosavybės teisinis garantas.
Lietuvos karaliaus Algirdo Gediminaičio sūnui Jogailai, tapusiam 1386 m. Lenkijos karaliumi, teko ne kartą aptramdyti lenkų didikų pretenzijas, primenant, jog jis, Jogaila Algirdaitis, visados gali sugrįžti į Lietuvą, kuri pagal kraujo ryšį yra jo paveldėta iš tėvų ir protėvių Gediminaičių nuosavybės valda.
Karališkosios Gediminaičių dinastijos atstovai, užimdami Lenkijos karalystės sostą nuo 1386 m. anaiptol neprarado savo genetinio ryšio su dinastijos pradininku Gediminu.
Pats Gedimina visuose savo dokumentuose tituluoja save karaliumi (rex) ir niekados nėra pasivadinęs Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Gediminaičių dinastijos pradininkas puikiai skyrė karaliaus ir kunigaikščio (dux) titulų hierarchinę nelygybę, kurią tiksliai nurodė savo pilnuoju monarcho titulu – Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie (Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis).
Antrajame tome apžvelgiama Gediminaičių karališkos dinastijos istorija iki paskutiniųjų Gediminaičių kraujo vyriškos linijos (angl. patrline) išsekimo 1572 metais ir moteriškos linijos (angl. matriline) nutrūkimo 1668 metais.
Tie laikai dažnai vadinami Jogailaičių dinastijos epocha, savotišku „aukso amžiumi“ Lenkijos istorijoje. Tuo tarpu Lietuvos karališkajai Gediminaičių dinastijai tai buvo tik lenkiškoji istorijos atkarpa. Šiuo klausimu yra senokai išsakyta principinė lietuvių istoriko Zenono Ivinskio nuoroda, kad „Lietuvos istorijoje Jogailaičių dinastija teisingai yra pradėta vadinti Gediminaičiais, nes Jogailos dinastijai iš tiesų pradžią davė jo senelis Gediminas. Tad pavadinimas Jogailaičiai tetinka tik L e n k i j o s istorijai“ (išretinta Z. Ivinskio; 1956).
Dinastijų istorijose, o ypač – karališkųjų dinastijų istorijose, „giminės kraujo ryšys tampa svarbiausiu valdžios paveldimumo argumentu. Palyginus su juo, istorinės interpretacijos, kultūrinės atminties ženklai ir amžininkų atsiliepimai arba recepcijos tėra laikini, kintantys dėmenys“ (G. Mickūnaitė; 2018).
Dr. A.Bučio studija „Lietuvos karaliai ir karalienės“ yra parašyta kaip dviejų žymiausių karališkųjų Lietuvos dinastijų genealogijos punktyrinė istorija, tad joje apie karališkuosius Gediminaičius kalbama kaip apie vieno dinastijos protoplasto genealoginę liniją su dviem vėlesnėmis – Jogailaičių ir Vazų – šakomis.
Pagal vyriškąją kraujo ryšio liniją (Jogailaičiai) ir pagal moteriškąją liniją (Vazos), kaip karališkosios Gediminaičių dinastijos palikuonys, viešpatavo Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Abiejų Tautų Respublikos sostuose daugiau nei 280 metų (1386–1668).
***
Vargsas Bucys , istorikas daktaras Baranauskas seniai atskleide jo briedus.
Lietuvos karalius Vytautas vienoje kronikoje buvo vadinamas “coning Witaut ever Alexander van Lettowen”. viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos saksų tarme ( Dudesche sprake, Sassesche sprake) tai reiškia ” Lietuvos karalius Vytautas arba Aleksandras (“Die Chroniken der niedersächsischen Städte: Lubeck…”). Karalius Gediminas sutartyse su Livonijos ordinu vadinamas Gedeminne koningh van Lettowen.
Istorijos diletantai, vargseliai, vadinti ir kiaule karaliska gali, bet ji ne vainikuota aukso karuna ir sventais aliejais netepta.
Jei to meto liudininkus metraštininkus vadinat diletantais, tai kas tamsta būsit? Gal aiškiaregis, vizijose matote aukso karūną?
Esmė ta, kad nei Gedimino, nei Vytauto jų amžininkai nei kunigaikščiu, nei hercogu nevadino. O vadino karaliais. Nors buvo jų ideologiniai ir kariniai priešai. Kunigaikščiais atgaline data juos ėmė vadinti slavų propagandistai.
Daktaro disertaciją Tomas Baranauskas apgynė vos 2018 m. Tuo tarpu kultūros istorikas Algimantas Bučys apgynė ją dar 1968 m. Jis knygoje “Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje” pateikė duomenis, kad, nors ir be krikšto, daug lietuvių Europoje de facto ir de jure buvo pripažinti karaliai. Apie tai galima pasiskaityti knygos “Istorija pareinant į Lietuvą’ (Klaipėdos universiteto leidykla/2023, gruodis) 75 – tame puslapyje. Taip kad, gerb. Tadai, istorijos dr Baranauskas, matyt, briedija, o ne hum. m. dr. A. Bučys taip daro. Dėkoju.
Bucys apgyne TSRS laikais vadinasi gavo ir KGB pritarima, Alko archyve rasite gerbiamo daktaro Baranausko atsakymus i Bucio briedus, o tiems kas trolinimu uzsiimate, geda!
Tai gal visgi livonišką ‘Gedeminne koningh van Lettowen’ titulą tiksliausiai būtų dabartiška lietuvių kalba versti – “Gedeminos(ės) lietuvių kunigaikštis”, nes žodis Gedeminne akivaizdžiai yra ne vokiškai iš lietuvių k. sugramatintas, o veikiau gali būti Livonijos dokumente tiesiog paimtas iš lotynizuotai Gedimino laiškuose užrašyto titulo. Akivaizdu, kad Gedeminne yra lietuviškas pavadinimo žodis užrašytas jį lotyniškai sugramatinus, pridedant kilmininko linksnio galūnę. Tokiu atveju laikytina, kad lotyniškas Gedeminne užrašymas radosi “Laiškų” titule ir po to imtas naudoti Lvonijos dokumentuose manant, kad tai vardininko linksnio forma. Tad yra visai galimas daiktas, kad lietuviškas pavadinimas skmbėjo – kaip ‘Gedemina ar Gedeminia’. Juolab, kad savo daryba jis panašus į to paties senumo pavadinimus – Rudamina, Nemenčina(ė), Kernava(ė), Kena, Utena, Ignalina ir t.t.
Kokius briedus atdkleidė Baranauskas? Nesupratau.
Pirmiausiai pagal turinį yra skirtinos Lietuvių ir Lietuvos karaliaus sąvokos. To meto tiek krikščionišku, tiek pagonišku supratimu Lietuviai reiškė tam tikroje geografinėje vietoje gyvenančią gentį (tautą), o sąvoka Lietuva jau apima ir žemės, kurioje gyvena gentis (tauta), priklausomybę. Dėl šio esminio teisinio skirtumo, siekiant užkariauti lietuvių gyventas žemes, šaltiniuose minimi lietuviai, o ne Lietuva. Tai matyt ir iš lotyniškai užrašyto Gedemino titulo. Jis rodytų, kad lietuvių rutenių karaliumi jis tapo Dievo malone (kas reikštų, kad juo galėjo būti lietuvių rutenių genčių išrinktas arba jas užvaldęs – karine jėga). Istorijos faktai bylotų, kad iš karaliavimo teisės paveldėjimo (privati, savininko) teisė neatsiranda. Senuoju supratimu kraliavimas (valdymas) atsirasdavo Dievo malone – pagonims iš pagoniškojo, krikščionims – iš krikščionių Dievo. Iš Gedemino titulavimosi Žiemgalos princu ir kunigaikščiu išeitų, kad šie titulai buvo gauti ne iš Dievo malonės, o paveldėti pagal kraujo ryšį. Tai būtų faktinio pagrindo Gedeminą pagal kilmę laikyti žiemgaliu. Gali būti, kad tai žiemgalių kunigaikščio Nameišio, jau Traidenio valdymo pabaigoje galutinai perėjusio į Lietuvos pusę palikuonys. Nors Gedeminne (lot. užrašymas kilmininko linksnyje) gali reikšti ir valdymo institucijos pavadinimą (Rotušės, Tarybos prasme). Tokiu atveju minėta titulo dalis rodytų, kad Rotušės (Gedeminos – šaknis giminiuotina su liet. žiedas – ratas) institucija karaliaus teise valdė lietuvius rutenius, o paveldėjimo teise valdė ir Žiemgalą. Matyt, dėl to Gedeminui prireikė kviestis į Vilnių iš Vakarų miestų vienuolius mokankančius žiemgalių kalbą. Tad Žiemgala buvo valdoma panašiai kaip kad Jogaila, būdamas Lenkijos karaliumi, kartu valdė paveldėjimo, nuosavybės teise ir Lietuvą kaip prie Lenkijos karalystės prišlietą LDK. Taigi „rex, regis“ ne prigimtinis, giminystės, o imperinis titulas.
Be abejo, niekas neginčija tamstos teisės į mėgėjiškus kalbotyros interpretavimus, bet yra mokslininkų darbai- pavyzdžiui, akad. Z.Zinkevičiaus ” Senosios Lietuvos vardynas”( 2007) ,kuriame rašoma, kad ankstyvosiose vokiškose kronikose Lietuva vadinama Lettowen. Tad Gedeminne koning van Lettowen reiškia Gediminas Lietuvos karalius. Lietuvių karalius būtų Lettoweschen koning.
Gal ne tiek ir šviečiate, kiek – tamsinate… Kur čia tas mėgėjiškas kalbotyros interpretavimas. Z. Zinkevičius pasakymu, kad ankstyvosios vokiečių kronikose Lietuva vadinama Lettowen, neteigia, kad vokiškas parašymas Lettowen jų kalba nereiškia ‘lietuviai’. Paprasčiausiai tuo tik patvirtinamas istorinis faktas, kad ne krikštytos šalys tuo metu buvo įvardijamos tose žemėse gyvenančių genčių (tautų) vardais. Tuo pasakant, kad žemės, kuriose gyvena nėra jų teisėta nuosavybė. Štai Mindaugas po to, kai apsikrikštijo tapo vadinamas jau ne ‘Lietuvių’, o Lettovos karaliumi. Taigi iki krikšto Lietuvių genties gyvenamos vietos ‘vakariečių’ supratimu buvo vadinamos Lietuviais, žemaičių – Žemaičiais, aukštaičių – Aukštaičiais ir t.t. Matyt, kad Gediminas laikydamasis šios priimtos tvarkos savo “Laiškuose” Europos miestams titulavosi ne Lietuvos, o tik iš pagonių Dievo malonės tapęs “Lietuvių Rutenių” karaliumi. Tai trumpai tiek dėl to vokiško Lietuvos vadinimo “Lettowen” – Lietuviais.
Tai gal pirmiausia imkit ir perskaitykit akademiko Z.Zinkevičiaus knygą, kronikas viduriniaja vokiečių žemaičių kalba, o jau po to įrodinėkit savo tiesas.
Manau, kad reikalinga ne tik kalbos, bet ir istorinės, politikos žinios, norint perskaityti – suprasti kas kronikose pasakyta. O dėl “savo tiesų”, tai, regis, jas pakankamai tiek kalbiškai, tiek istoriškai pagrindžiu.
,,Obiit Recharius Patherbrunensis episcopus, cui successit Metinwerck. Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos. Obiit Wigbertus Merseburgensis episcopus, cui successit Thiatmarus. ” (Kvedlinburgo metraštis, 1009 m.)
Tai ,,Lituae” yra Lietuva ar lietuviai ?
,,atsirasdavo Dievo malone – pagonims iš pagoniškojo, krikščionims – iš krikščionių Dievo.” Tiek krikščionims, tiek pagonims Dievas yra vienas. Pagonys be Jo dar turi dievaičius, o krikščionys šventuosius.
Parašiau ir laukiu awaiting’e. Baranauskas, matyt, nepraleidžia.
Tokios “senosios vokiečių kalbos” nebuvo. Buvo dvi tarmių grupės- vadinamoji vidurinioji vokiečių aukštaičių kalba ( Mittelhochdeutsch,Dutsche sprache) ir vidurinioji vokiečių žemaičių kalba ( Mittelniederdeutsch) turėjusi dvi tarmių grupes- frankų žemaičių ( Duytsche tael, Dietsche spraec) ir saksų žemaičių ( Dudesche sprake arba Sassesche sprake). Karalius vid. vokiečių aukštaičių tarmėmis- kunic, kunec ( tariama kunik, kunek), o vid. vokiečių žemaičių frankų tarmėmis- coninc ( tariama konink, jos palikuone olandų kalba- koning), saksų žemaičių tarmėmis- coning, koning, koningh. Kita vertus, dabartiniai kalbininkai vid. vokiečių žemaičių kalbos frankų tarmes kartais vadina viduriniąją olandų kalba ( Middle Dutch, Middelnederlands), nors tai, mano nuomone, yra daugiau politinis, o ne kalbininis požiūris.
Na čia vertingų germaniškų duomenų pateikėte žodžių kunigas, kunigaikštis kilmės klausimu. Veikiausiai jis atsiradęs dar aisčių ir germanų artimos kalbinės bendrystės laikais, t. y. germanams atsiskiriant kalbiškai nusineštas iš protobaltų prokalbės laikų.
butu idomu ka galvojate apie Teutones = Tautones
genciu pavadinima…kuris dabar yra Deutsch …
dekui danke ….
Germanų prokalbės žodis theudo reiškia žmones, tautą, thiudiskaz tungo – žmonių, tautiečių, tautos kalbą. Teutones yra lotyniškas germanų genties pavadinimas, kilęs iš jos savivardžio theudo. Vakarų germanai savo tarmes vadino thiudisk tunga – žmonių arba tautiečių kalba. Iš šio pavadinimo išsirutuliojo vėlesni- Deutsch,Diets, Dutch,Tysk, tjod, thiois. Germanų prokalbės žodis theudo kilo iš Indoeuropiečių prokalbės žodžio tewteh, tad nenuostabu, kad jis panašus į inodoeuropietiškų lietuvių ir latvių kalbų žodį tauta.Beje,iš to paties šaltinio kilo lotyniškas žodis totus , tik jo reikšmė pakito- visi (žmonės). Indoeuropietiškomis keltiškomis airių gaeilge ir škotų gėlų gaidligh kalbomis tuath reiškia žmonės, liaudis. Keltų prokalbe šis žodis – touta.
>Tadas
Skaičiau, gerb. Tadai, poemą “Ponas Tadas” tą, kuri parašyta lenkų kalba. Taigi, ar ne trolinimu lenkų naudai jūs čia pats
užsiimate. Gėda!
Pilnatis praejo, o Rimgaudo vis dar nepaleidzia, uzuojauta.
dekui Algimantui Buciui !!!!!
pagarba !!! , linkiu daug kurybingu metu ir gyvybes ir sveikatos !!!
o tam konentatoriui kuris pasivadines : tadas/avinauskas/inga …mano nuosirdzios uzuojautos….kaip imanoma buti tokiu uzsispyrusiu kvailiu ?….ignoruoti istorinius saltinius…….,
kvailybe neturi ribu….avinas yra avinas ir visada liks baranu ….
> Tadas
Atsakau tuo pačiu. Prosit!
Viskas teisingai: jei, sakysime, Gediminas buvo didysis kunigaikštis, tai jis turėjo būti pavaldus kažkokiam aukštesniam siuzerenui (carui, karaliui, imperatoriui?). Iš tikrųjų jis nebuvo niekam pavaldus, jis buvo monarchas, taigi lietuviškai jį reikėtų vadinti karaliumi. O kad nebuvo gavęs popiežiaus pašventinimo, tai čia jau ne jo problema. Beje, kas buvo tie popiežiai? Dievo vietininkai žemėje? Atseit Dievas juos komandiruodavo į žemę? Kažkokia nesąmonė…
Įspūdingas darbas, tik pasigedau nuorodų į šaltinius. Pagalvojau kad tai jau dirbtinio intelekto pasidarbuota.
Bet sužinojęs autoriaus amžių, turiu atsiprašyti.
Už kultūrinį darbą, ginant Lietuvos Nepriklausomybę, į nepolitinės knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023, gruodis) 75 p. yra įdėta ir dr. Algimanto Bučio nuotrauka. Dėkoju.