„Užuot lankytojams pateikus per daug žinių, veiksmingiau yra kurti patirtis, kurios sužadintų jų smalsumą.
Išėję iš muziejaus su klausimais, lankytojai yra labiau linkę ieškoti atsakymų“, – sako Nyderlandų Van Gogo muziejaus Edukacijos ir interpretacijos skyriaus vadovė Gundė van Dikė (Gundy van Dijk).
Lietuvoje žinovė dalijosi savo patirtimi su muziejinių gebėjimų ugdymo programos MARTA, administruojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus, dalyviais.
Šiame interviu ji plačiau papasakojo, kaip Nyderlanduose muziejai kuria ryšį su lankytojais.
Per metus Van Gogo muziejų aplanko apie 1,8 mln. žmonių. Tai antras lankomiausias muziejus Nyderlanduose. O kokio dydžio yra jūsų komanda, kuriai, kaip suprantu, muziejuje tenka nemaža atsakomybė?
Muziejuje vadovauju Edukacijos ir interpretacijos skyriui, komandoje – 20 žmonių, iš kurių 12 dirba prie muziejaus turinio kūrimo.
Du žmonės atsakingi už veiklas jaunimui ir šeimai, keturių žmonių darbo sritis – parodų turinio pateikimas suaugusiesiems.
Taip pat turime asmenį, besirūpinantį muziejaus prieinamumu pensininkams ir neįgaliesiems. Skyriaus žinioje yra gidai ir audioekskursijų kūrėjai. Save matome kaip grandį, jungiančią meną ir auditoriją.
Dirbdami visada galvojame apie lankytoją ir kaip pasiekti, kad jo patirtis muziejuje būtų kuo malonesnė, todėl kreipiame dėmesį į visas muziejų lankančias grupes: vaikus ir jaunimą, šeimas, suaugusius, pensininkus, žmones su negalia.
Viso mūsų skyriaus darbo tikslas – atliepti šių muziejų lankančių tikslinių grupių poreikius. Jaučiame, kas vyksta visuomenėje, ir į naujų programų kūrimą visada įtraukiame minėtų tikslinių grupių atstovus.
– Beveik du milijonai lankytojų – įvairialypė auditorija, kokiu būdu atliepiate jos poreikius?
– Van Gogo muziejus yra meno muziejus, bet tikrai ne kiekvienas mūsų lankytojas žino apie meną ar yra susipažinęs su meno istorija.
Todėl muziejuje siekiame kurti patirtis, atitinkančias kuo įvairesnes lankytojų rūšis.
Dalį Van Gogo muziejaus lankytojų vadiname tyrėjais ar meno entuziastais, jie siekia kuo daugiau sužinoti apie rodomų kūrinių turinį, todėl jiems siūlome audiogidus ar specialius užsiėmimus, ekskursijas.
Kiti, mėgaudamiesi meno kūriniais su minimaliomis papildomomis žiniomis, tiesiog ieško būdo pailsėti.
Kad atlieptume jų poreikius, turime, pavyzdžiui, užtikrinti, kad būtų pakankamai vietų atsisėsti, kad menu jie galėtų pasigėrėti ramiai.
Kaip vieną iš pavyzdžių, kaip bandome sudominti auditoriją, paminėsiu parodą „Bulvių valgytojai“: klaida ar šedevras?“.
Šioje parodoje stengėmės atskleisti žymiojo Van Gogo paveikslo sukūrimo aplinkybes.
Parodos dalimi tapo ne tik eskizai, dailininko laiškai, atliepiantys istorinį kontekstą, susijusį su šiuo tapybos darbu, bet ir tam, kad sustiprintume įspūdį, muziejaus erdvėje atkūrėme paveikslo sceną.
Lankytojai galėjo pasijusti tarsi įžengę į kūrinį: atsisėsti prie valgomojo stalo ir įsivaizduoti save esant valstiečių De Groot-van Rooij šeimos nariais.
Atkurta scena, kurios dalimi galėjo tapti patys muziejaus lankytojai, supažindino su XIX a. valstiečių gyvenimu Brabanto kaime.
Tokie ir panašūs bruožai parodose lankytojams leidžia meną patirti: susiedamas save su kūriniu asmeniškai, lankytojas užmezga glaudesnį ryšį su menu, artimesnis tampa ir pats dailininkas bei laikmetis, kuriame jis gyveno.
Čia dar pridursiu, kad, rengdami parodas, atsižvelgiame ir į metų laiką, kada jos bus pristatomos: pavyzdžiui, parodų vasarą auditorija yra turistai, o rudenį ar žiemą – vietiniai, olandai.
Apsvarstome ir kas labiausiai domintų lankytojus bei ką naujo galime pasiūlyti, kalbėdami apie visiems gerai žinomas temas.
– Visgi lankytojų žinių lygis nevienodas, kaip ieškote pusiausvyros pateikdami žinias?
– Už galutinius parodų tekstus mūsų muziejuje atsakingi švietėjai (Lietuvoje parodų tekstus rengia parodų kuratoriai – red.).
Kurdami tekstus ar švietimo programas siekiame į jas pažvelgti iš tam tikros lankytojų rūšies galimybes, todėl atsižvelgiame į jų žinių lygį.
Pavyzdžiui, pasakojime, skirtame vaikams, susitelkiame į paprastas temas, kalbame apie spalvų derinius. Spalvos – vaikų kalba, tad čia turime apsieiti be sudėtingų žodžių.
Suaugusiesiems pateikiamos žinios apie meno kūrinio atlikimo techniką ar istorinį jo kontekstą. Bet viso ko atspirtis – meno kūrinys, pasitelkę jį kuriame parodos pasakojimus konkrečiai lankytojų rūšiai.
Meno kūriniai pasufleruoja ir temas, kurias pasirenkame gvildenti ir plačiau pristatyti lankytojams.
Apsilankymas muziejuje turi būti malonus, dalį teigiamos patirties nulemia būtent žinių pateikimas.
Ji turi būti aiški, tekstai – trumpi, o išsamiau viskas pateikiama papildomomis priemonėmis, pavyzdžiui, kaip jau minėjau, audiogiduose.
Juose turinys papildytas meno žinovų įžvalgomis, cituojami Van Gogo laiškai, suteikiantys platesnį kontekstą apie menininką ir jo laikmetį.
Tai parodoje niekaip netilptų. Turint omenyje, kad po apsilankymo muziejuje lankytojas įsimena tik 25 proc. žinių, svarbu yra neperkrauti lankytojo jos gausa.
S. Samsonas LNM nuotr.
Muziejininkystės srityje dirbu 25-erius metus ir patirtis rodo, kad negali su auditorija pasidalinti viskuo – dažnu atveju mažiau yra daugiau.
Užuot lankytojams pateikus per daug informacijos, veiksmingiau yra kurti patirtis, kurios sužadintų jų smalsumą. Išėję iš muziejaus su klausimais, lankytojai yra labiau linkę ieškoti atsakymų.
– Tačiau tam, kad kiltų klausimas, lankytojas turi būti suintriguotas turinio?
– Žinoma. Van Gogo muziejuje atkreipiame dėmesį ir į mokslinius meno bruožus, bet šie gali būti sudėtingi.
Stengdamiesi juos lengvai paaiškinti, sukūrėme interaktyvią parodą, kur per mikroskopą lankytojas iš arčiau gali išvysti, ko esama dailininko Van Gogho paveikslų dažuose.
O ten yra ir sėklų, ir smėlio. Šie atradimai lankytojui atskleidžia, kad dailininkas tapė ir lauke. Visa tai kreipia į naujus atradimus: pastebėti paveikslo tekstūrą, dažų sluoksnio storį, pasidomėti fizinėmis kūrinio savybėmis.
– Lietuvoje dalyvavote švietėjų stovykloje, kur susitikote su muziejinių kompetencijų ugdymo programos MARTA, administruojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus, dalyviais. Čia pasakojote ir apie Van Gogo muziejuje vykdomą programą „Reframers“. Kokia tai programa?
– Amsterdamas, kur įsikūręs Van Gogo muziejus, yra neįtikėtinai įvairus miestas, čia sugyvena daugiau nei 180 tautybių žmonių.
2017 metais Van Gogo muziejus pradėjo tyrimą „Van Gogh connects“, kurio tikslas – sukurti įtraukų muziejų. Projektą sustabdė COVID pandemija, bet dabar jį vėl tęsiame.
Vykdydami tyrimą supratome, kad gausiausia amžiaus grupė Amsterdame – jaunimas, tarp jų – dvikultūrinėje aplinkoje augantys žmonės.
Norėdami juos pritraukti ir atliepti jų poreikius, muziejuje suformavome dešimties asmenų nuo 18 iki 24 metų komandą.
Prisidėdami prie įvairių skyrių veiklos – rengdami ir kurdami parodas, prižiūrėdami socialinius tinklus ir atlikdami kitas užduotis – šie jaunuoliai muziejuje dirba metus.
Po metų juos pakeičia kiti, pasiliekame tris iš ankstesnės grupės, kurie su būsimais kolegomis dalinsis patirtimi.
Priklausomai nuo pareigų jaunuoliai muziejuje dirba nuo 5 iki 10 valandų per savaitę. Jiems mokame valandinį atlyginimą, jis yra kiek didesnis nei minimalus (Nyderlanduose minimalus valandinis atlyginimas 12–13 eurų – red.).
Ilgą laiką finansavimą šiam sumanymui sugebėjome užtikrinti teikdami paraiškas įvairiems projektams. Dabar, programai artėjant į pabaigą, kartu su muziejaus Finansų skyriumi ieškome naujų finansavimo šaltinių.
– Stiprią ekonomiką turinčiose šalyse jauni žmonės vis dažniau įtraukiami į kultūrinių renginių, parodų rengimą. Kodėl jaunų žmonių įsitraukimas svarbus jūsų muziejui?
– Šiuos jaunuolius matome kaip savo kolegas, jie – jaunieji profesionalai. Investuoti į jaunus žmones, ypač augančius dvikultūrėje aplinkoje, yra labai svarbu.
Daugelis tokioje aplinkoje augančių jaunuolių dėl įvairių socioekonominių priežasčių turi ribotą prieigą dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Šiuo projektu užpildome šią spragą. Stebime jaunuolių įtaką – į muziejų jie pritraukė bendraamžių, kurie anksčiau nesilankė muziejuje.
Vadinasi, jų indėlis reikšmingas, todėl matome prasmę tęsti pradėtą projektą.
Kaip minėjau, Amsterdame gyvena daugybės tautybių žmonės, tad norime, kad mūsų muziejus atspindėtų šią įvairovę. Tik taip sukursime įtraukų, visiems svetingą muziejų.
– Dabar, jau pasibaigus švietėjų stovyklai Lietuvoje, kur skaitėte savo pranešimą, kaip apibūdintumėte vizitą? Kokį įspūdį susidarėte apie Lietuvos muziejų su lankytojais mezgamą ryšį, ar einama panašia linkme?
– Esu dėkinga, kad MARTA komanda pakvietė mane pasidalinti žiniomis apie švietimą Nyderlandų ir Van Gogo muziejuose.
Nors viešėjau trumpai, susidariau įspūdį, kad kolegos Lietuvoje deda pastangas, siekdami pritraukti lankytojus.
Plačiau pakomentuoti būtų sunku, nes menkai išmanau Lietuvos muziejų lauką. Nepaisant to, tikiu, kad galima atrasti daugybę būdų, kaip užmegzti ryšį su auditorija.
Viskas prasideda nuo sprendimo, kokiems žiūrovams kuri parodą ar mokomąjį užsiėmimą.
Tuomet turi išsiaiškinti, kas lankytojus motyvuoja dalyvauti kultūrinėje veikloje arba kodėl juos traukia ateiti į muziejų, – tai žinant bus galima atliepti lankytojų poreikius ir suteikti nepamirštamą patirtį.
Gundė van Dikė (Gundy van Dijk) Lietuvoje lankėsi rugsėjo 5 ir 6 dienomis muziejinių gebėjimų ugdymo programos MARTA, kurią administruoja LNM, kvietimu.
MARTA rengtoje švietėjų stovykloje dalyvavo daugiau nei pusė šimto švietėjų iš Lietuvos, jie kelias dienas sėmėsi patirties iš vietos ir užsienio specialistų, klausydami pranešimų, dalyvaudami diskusijose ir mokymuose.
