Nauji mokslo metai prasidėjo, tačiau skaudulys dėl Lietuvos švietimo sistemos nesumažėjo.
Nuo šių mokslo metų neskelbiama reikšminga dalis mokyklų duomenų: mokinių, laikiusių brandos egzaminus ir gavusių tam tikrus vertinimus, skaičiai.
Dėl nepaskelbtų detalių konkrečių mokyklų brandos egzaminų rezultatų ir galimo jų nebeviešinimo ir ateityje, visuomenėje kilo nemenkas pasipiktinimas.
Žiūrint verslo akimis, Švietimo ministerija kovoje su nekokybiškais reitingais pasirinko žalingą kelią.
Švietimas yra vienas iš svarbiausių visuomenės pamatų, todėl jo procesai ir rezultatai turi būti skaidrūs bei prieinami visuomenei. Kokius ateities talentus ir kiek jų užsiauginsime, bus mūsų gerovės pagrindas.
Ar mes nusitaikome į tai, kad Lietuva būtų ypatingai aukštos pridėtinės vertės, intelekto sukurtų gaminių šalis, kuri kuria globaliai konkurencingus gaminius?
Sėkminga švietimo sistema užtikrins nacionalinį saugumą, saugią ir stabilią aplinką vystyti verslą, užtikrins gerus darbuotojus, sudarys prielaidas plėtrai.
Mokyklų duomenų atvirumas suteikia galimybę tėvams, mokiniams, mokytojams ir politikos formuotojams priimti geresnius sprendimus, padidina pasitikėjimą švietimo sistema ir skatina jos gerinimą.
Deja, šiuo metu viešos žinios nėra lengvai prieinamos ar patogiai pateiktos, o trūkstant išsamių ir lengvai suprantamų duomenų apie mokyklų veiklą, tėvams telieka kliautis mokyklų reitingais, kurie ne visada atspindi tikrąją padėtį.
Švietimo sistema turėtų ne mažinti duomenų prieinamumą, bet priešingai – įsiklausyti į tėvų poreikius, ir teikti aiškias, lengvai prieinamas bei suprantamas žinias.
Tik taip galima priimti pagrįstus sprendimus, paremtus tikrais duomenimis, atspindinčiais mokyklų kokybę, mokymo būdus, mokytojų kvalifikaciją, mokinių pažangą ir kitus svarbius veiksnius.
Nors dalis švietimo duomenų yra vieši, jų paieška reikalauja daug pastangų, o žinios dažnai pateikiamos nepatogiais formatais.
Todėl valstybės atsakomybė yra ne tik atverti duomenis, bet ir padaryti juos lengvai prieinamus ir suprantamus plačiajai visuomenei.
Švietimo ministerija galėtų sukurti prieigą prie visų mokyklų svarbių žinių, kad tėvai galėtų pasitikrinti, kuriose mokyklose, tarkim:
mokoma pageidaujama užsienio kalba, yra norimi būreliai, matyti mokytojų kvalifikaciją ir patirtį, psichinį saugumą mokyklose, kokia dalis abiturientų kuriuos egzaminus laiko ir kaip juose sekasi.
Taip pat matyti padėtį su skaitmenine infrastruktūra, klasių dydžius, kiek skiriama laiko mokinių konsultacijoms, lankomumą, žinias apie kitus žinovus:
kiek yra psichologų, mokytojų padėjėjų ir pan., švietimo finansus, mokyklos išskirtinumą ir kitus svarbius veiksnius renkantis mokyklą.
Reitingai neatskleidžia pažangos, o vertina tik galutinį rezultatą, neparodo mokinių savijautos, kaip jie jautėsi mokymosi procese ir pačioje mokykloje, neatsižvelgia į korepetitorių indėlį ir t.t.
Kita svarbi priežastis atverti švietimo duomenis – naujovių skatinimas švietimo srityje.
Tyrėjai, verslas ir švietimo žinovai gali remtis šiais duomenimis, kad sukurtų naujas technologijas, būdus ar sprendimus, kurie pagerintų mokymo procesą.
Tai gali apimti ir individualizuotų mokymosi programų kūrimą, kurios geriau atitiktų kiekvieno mokinio poreikius.
Šiuo metu net mokslininkai, kurie atlieka tyrimus apie švietimą, susiduria su didžiulėmis kliūtimis siekdami gauti reikalingus duomenis.
Atviri duomenys ne tik gerina švietimo politikos formavimą, bet ir skatina visuomenės įsitraukimą į rezultatų gerinimą – galima teikti vertingą grįžtamąjį ryšį ir dalyvauti diskusijose apie švietimo kokybės gerinimą.
Šis abipusis dialogas padėtų užtikrinti, kad švietimo sistema atitiktų visuomenės poreikius ir nuolat tobulėtų.
Visiškai nesuprantama ministerijos argumentacija, kodėl nebeskelbiami mokyklos lygiu valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatų duomenys.
Tie duomenys ir toliau skelbiami, tik ne tuo formatu, prie kurio buvo įpratę reitingų sudarytojai. Vis dėlto nepateikiant, kiek mokinių laikė egzaminus, iš tokios statistikos – menkai naudos.
Tarp svarbiausių duomenų yra ir duomenys apie finansavimą mokyklose. Kas ir kiek skiria lėšų mokyklai, kaip tos lėšos panaudojamos?
Kiek jų tenka mokytojų darbo užmokesčiui, kiek mokymo priemonėms, kiek administravimui, kiek infrastruktūros išlaikymui?
Rodos, kiekviena valdžia mato mokyklų tinklo problemą, o kiekviena opozicija jos nemato. Gal visuomenei matant tai, ką mato švietimo politikai būdami valdžioje, reikalingi sprendimai būtų lengviau priimami?
Jei nereikėtų atkapstyti 3 šaltinių, kad pamatytume jog yra mokyklų su 76 mokiniais ir 58 darbuotojais, iš kurių – 17 mokytojai?
Arba kita mokykla su 101 darbuotoju, iš kurių – 36 mokytojai, o mokykloje mokosi 323 mokiniai? Kodėl kai kuriose mokyklose lėšos vienam mokiniui per metus siekia vos 2 tūkst., o kitose – net 10 tūkst. eurų?
Mokyklų duomenų atvirumas – tai esminis žingsnis ne tik stiprinant skaidrumą ir atsakomybę, bet ir užtikrinant švietimo sistemos veiksmingumą bei ilgalaikę kokybę.
Skelbimas padrikų duomenų tik klaidina visuomenę.
Aukštos pridėtinės vertės verslo matymas:
turime siekti, kad Lietuvos švietimo sistema taptų lyderiaujančia pasaulyje, teiktų aukščiausios kokybės ugdymą, sudarytų galimybes kiekvienam mokiniui įgyvendinti savo galimybes, skatintų kūrybiškumą ir naujoves, bei ugdytų atsakingas ir žingeidžias asmenybes.
Autorius yra „Unicorns Lithuania“ valdybos narys, „Omnisend“ vadovas
