Rugpjūčio 14–15 dienomis prof. Tado Ivanausko Obelynės sodyba kviečia visus susiburti į dainavimo ir muzikavimo papročius puoselėjančią folkloro šventę „Obelynės žolinė 2024“.
Šventė ir jos tema – medžiai, skirta Lietuvos dainų šventės šimtmečiui paminėti. Šiai šventei sukurtos, papročiais paremtas dainų, šokių, instrumentinės muzikos, apeigų programas pristatys 150 tradicinio folkloro puoselėtojų iš visos Lietuvos.
Ši šventė, tai laisvas bendravimas, galimybė dalyvauti veiklose, tiesioginis ir įtraukiantis bendravimas su atlikėjais, paproč išskirtinumo pajautimas.
Šventės programoje – ne tik muzikiniai, instrumentiniai bei choreografiniai pasirodymai, tačiau ir tradicinių lovatiesių bei jurginų žiedų parodos, išskirtinės nuometavimo apeigos rodymas.
Ypatinga viešnia
„Folkloro šventė „Obelynės žolinė 2024“ T. Ivanausko Obelynės sodyboje vyksta dar tik antrą kartą, tačiau matydamas, su kokiu užsidegimu prie šios šventės jungiasi folkloro ansambliai, įžvelgiu gražią jo ateitį“ – sako Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.
„Išskirtinį Varžupio ir Obelynės upelių apglėbtą Sūduvos žemės kampelį prof. Tadas Ivanauskas aiškiaregiškai pavadino Obelyne, tarsi įpareigodamas einančius po jo, sieti su gamta, tautos papročiais.
Šios folkloro šventės pavadinime užkoduotas gamtos ir laiko kitimas rengėjams suteikia veiksmų laisvę, o dalyviams žadina žingeidumą ir norą vykti į Obelynę“ – pasakoja jis.
„Noriu išskirtinai paminėti, jog didžioji šios šventės viešnia, Lietuvos folkloristų motina, liaudies dainų atlikėja – Veronika Povilionienė.
Nežiūrint į tai, kad Veronika yra visiems Lietuvoje labai artima, pažystama, atpažystama ir žinoma, tačiau jos dalyvavimą rugpjūčio 14 d. šventės atidarymo koncerte Obelynėje, prilyginčiau britų dainininko Edo Sheerano atvykimui į Kauną“ – sako Z. Kalesinskas.
Šventė įgauna vis naujas formas
Folkloro šventė „Obelynės žolinė“ gimė programos „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ sumanymas. Kaskart ši šventė pasipildo vis naujomis veiklomis ir formomis.
Šiais metais šalia pagrindinės programos, kurios metu laukia muzikiniai, instrumentiniai bei choreografiniai pasirodymai, įtraukūs pasidainavimai drauge su šventės lankytojais, senojo paveldo Obelynės sode po atviru dangumi bus pristatyta Sūduvos krašto audėjų lovatiesių paroda „Kalbančios raštais“, prie kurios parengiamųjų darbų geranoriškai prisijungė Sūduvos muziejai: Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus, Zanavykų, Prienų krašto muziejai.
Lovatieses į parodą muziejininkai atvežė ne iš muziejų rinkinių, o surinko iš Sūduvos krašto gyventojų, saugančių namuose savo mamų, močiučių ar promočiučių šį kaimo moterų sukurtą unikalų tautodailės palikimą.
Tai puiki proga pamatyti, kas yra išsaugota ir dar išlikę XXI amžiuje eilinių Sūduvos krašto gyventojų namuose. Parodos „Kalbančios raštais“ kuratorės – Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautinio kostiumo specialistė Danutė Keturakienė ir tradicinės tekstilės meistrė, tautinio kostiumo tyrinėtoja, VšĮ „Tautinio drabužio studija“ vadovė Asta Vandytė.
Tuo tarpu šventės partneris „Laimos jurginų ūkis“ pasisiūlė lankytojus nudžiuginti jurginų žiedų paroda.
Ne ką mažiau lankytojus stebins šventės antrąją dieną vyksianti, senuosius nuometo rišimo papročius priminsianti nuometavimo apeiga.
Nuometavimo rato sumanytoja, šventės kuratorė etnologė Jolanta Balnytė pasakoja, kad „Iškilmingiausias aukštaitės galvos apdangalas yra nuometas.
Išeiginis nuometas – tai plonas, kartais beveik permatomas apie 3,5 m ilgio ir 50–70 cm pločio balinto lino audinys, sudėtingu būdu užrišamas ant ištekėjusios moters galvos.
Labiausiai paplitęs Rytų ir Vakarų Aukštaitijoje nuometo užrišimas apsupant veidą, uždengiant kaklą ir pečius. Nuometas vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos apdangalų.
Nuometo užrišimas per vestuves, nuėmus vainiką reiškė perversmą merginos gyvenime, jos perėjimą į moteris.
Austi jie iš pačių gražiausių ir ploniausių lininių siūlų, galuose įaudžiant raudonų, o kartais ir mėlynų siūlų (audėjų vadinamų žičkomis) ruoželius, galai kartais užbaigiami pinikais ar kuteliais. Dabar nuometais ryši etnografinių ansamblių ir kitų meno kolektyvų dalyvės.
Nuometo rišimo (nuometavimo) apeigoje dalyvaus festivalio dalyvės – aukštaitės“ – sako J. Balnytė. Planuojama, kad skambant sutartinėms, mergvakario dainoms, šventės svečiai galės pajusti išskirtinio sakralumo, trapumo aurą slypinčią šiame vyksme.
Padėkos gamtai šventė
Pasak Z. Kalesinsko, Žolinės šventimas Obelynėje, tai ne tik folkloro ansamblių sambūris, susidainavimas, bet ir padėkos gamtai šventė. „Į bet kurio istorinio laikotarpio tikėjimą bežvelgtume, visur rasime Žolinės šventės, kaip padėkos už derlių, už gamtos žmogui teikiamas gėrybes pėdsakų.
Jei Joninės arba Rasos šventė siejama su vasaros pradžia, augmenijos vegetacijos klestėjimu, žydėjimu, tai Žolinė – su vasaros pabaiga, derliumi, įvairiausiomis dėkingumo Žemei išraiškomis ir, žinoma, vestuvių gausa.
Tad simboliška, kad „Laimos jurginų ūkis“ Obelynės sodybos kieme surengs jurginų žiedų parodą, juk jurginas – viena pirmųjų rudens gėlių, skelbianti apie vasaros pabaigą, vakarais pasirodančius rūkus, o rytais – gausiai rasotas pievas.
Ypatingai išskirčiau ir tai, kad šis festivalis primena bendruomenės susibūrimą po vasaros darbų didelėje ūkininko sodyboje su senu sodu, kvepiančiu obuoliais.
Tai visai kitokių pojūčių, kvapų ir reginių, nei folkloro festivaliuose, vykstančiuose miestų aikštėse, šventė“ – teigia Kauno rajono muziejaus direktorius.
