Paprastai sakome, kad istorija mus moko nekartoti to, kas tarp valstybių ar tautų buvo neigiamo, priešiško, nesutariančio. Tačiau, kita vertus, kažkada tvyrojusi nesantaika negali būti pagrindu ilgalaikiams blogiems santykiams.

Yra viena sąlyga: jei savo klaidas suvokiame, už jas atsiprašome ir taip konstruojame valstybių ateitį.

Nuoskaudų šaltinis

Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo šviesių ir tamsių laikotarpių. Nėra ko slėpti – visais laikais Lenkija Lietuvai buvo tarsi langas į Europą, vienas stiprus ATR kumštis karuose su maskoliais ar mongolais, dabar gi esame strateginiai partneriai tarpvalstybiniuose santykiuose.

Šiuo metu mus labiausiai vienija geopolitinės negandos: agresyvi Rusijos politika, jos pradėtas karas Ukrainoje, kylančios grėsmės NATO ir ES pasienyje, ES ir NATO bendrystė.

Natūralu, kad Lietuva ir Lenkija nuolat primena viena kitai jų santykių istoriją, ypač tuos jos laikotarpius, kai viena kitai rodė nepalankumą. Švelniai pasakyta: nepalankumą.

Kartais – net agresiją, nepateisinamą norą pažeminti, uzurpuoti, okupuoti. Tokius reiškinius iš Varšuvos pusės įžvelgiame ir 1569 m. sudarytoje Liublino unijoje, ir priimant 1791 m. gegužės 3-osios ATR konstituciją, kuri mūsų neapgynė nuo carinės Rusijos okupacijos, nes turėjo vasališko dokumento bruožų, o svarbiausia – XX a. pradžioje, kai kovose su Pirmajame pasauliniame kare laiminčiais bolševikais lenkai, kurių daugybę mes internavome, ėmė pretenduoti ir į visos Lietuvos žemes, net į pajūrį, kurį susigrąžinome 1923 m.

Štai ir priėjome prie mūsų iki šiol aistras keliančio tarpusavio santykių kertinio akmens – 1920 m. spalio, kai, nustūmę atgal į Rytus Raudonąją armiją, lenkų šovinistai sumanė užimti Rytų Lietuvą, o vėliau aneksuoti ir visą tik prieš pustrečių metų nepriklausomybę paskelbusią valstybę.

Tie įvykiai visiems žinomi: Lenkijos valstybės viršininkas Juzefas Pilsudskis, sumanęs atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“, pažeidęs tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį, pasiuntė į Vilnių Lucjaną Želigovskį, kad šis, remdamasis neva kilusiu sostinės lenkų maištu, užimtų Vilnijos kraštą ir prijungtų prie motininės Lenkijos. Okupacija tęsėsi 19 metų.

Šį kartą mes nekartosime to susipriešinimo smulkmenų, o pabrėšime štai ką: lenkų okupacija tik pratęsė okupuotos Pietryčių Lietuvos ekonominį, socialinį ir kultūrinį nuosmukį, kuris pasireiškia ir šiandien.

Regiono plėtros fondas užstrigo

„Pietryčių Lietuva – Vilniaus, Šalčininkų rajonai – yra atsilikę statistiškai labiau negu kiti Lietuvos regionai, nors esant šalia sostinės to neturėtų būti. Nedarbas – didesnis, nusikalstamumas – didesnis, atlyginimai – mažesni, užsienio investicijos – mažesnės.

Vadinasi, kažkas yra netvarkoj“, – 2017-ųjų sausio pradžioje sakė opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narys Paulius Saudargas.

Prieš tai gruodį 20-ties Seimo narių iniciatyva buvo registruotas Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondo (PLRPF) įstatymo projektas. Tuomet parlamentas balsų dauguma projektą atmetė.

Pagal jį Pietryčių Lietuvos regioną sudarė teritorija, apimanti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes, nors 1920 m. atplėštos Lietuvos dalis, vadinamas Vilnijos kraštas, buvo kur kas didesnė.

Beje, tuometinio Seimo komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno teigimu, Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose apklausus 500 tautinių bendrijų atstovų paaiškėjo, kad didelė jų dalis pateisina Krymo aneksiją, palankiai vertina agresyvią Rusijos prezidento Putino politiką.

Tyrimo duomenimis, 46 proc. Lietuvos rusų sakė, kad greičiau sutinka arba visiškai sutinka, jog Krymo aneksija buvo teisėtas veiksmas, tą patį tvirtino ir 40,5 proc. Lietuvos lenkų.

Kitaip sakant, buvęs Lenkijos okupuotas kraštas – Pietryčių Lietuvos regionas yra nacionalinio saugumo problema. Prisiminkime, kad apklausa vykdyta 2016 metais, o šis uždelsto veikimo bombos detonatorius tiksi iki šiol: po 8 metų, t.y. šiemet gegužę, įvykę Prezidento rinkimai parodė, kad Putino rėmėjai čia vertinami ir šiandien…

Dar ir dabar neaišku, kodėl minėtas fondas nebuvo įsteigtas. Tam pasipriešino regiono savivaldybės, kurias valdo V. Tomaševskis (W. Tomaszewski) Lenkų rinkimų akcija.

Mat, pinigai į Vilniaus, Šalčininkų regionus patektų ne per savivaldybes, kur valdžia yra vienos partijos rankose, o tiesiai iš valstybės biudžeto.

Šiam regionui 2014–2020 m. programoje buvo numatyta 14 mln. eurų, dar papildomai skirti kitą finansavimą, bet LRA nemačiusi būdų pasipelnyti ir atsakė pritarti šiam sumanymui.

Žaizda, kuri žaloja visą kūną

Fondui steigti Etninių tyrimų instituto mokslininkui pateikė išsamią ekonominės ir socialinės padėties regione analizę. Tiesa, ji apima atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį po Kovo 11–osios, o ne lenkų okupacijos 19–metį.

Išvadose pabrėžiama, kad regiono vystymo infrastruktūrai būtina skirti didesnį dėmesį ir jo ekonominį, socialinį, kultūrinį lygį mėginti suniveliuoti su aukštesniu visos Lietuvos vidurkiu.

O mes bent vienu akies krašteliu pažvelkime į tuos laikus, apie kuriuos daug tyrimų atlikta ir liudininkų pasakojimų pateikta.

Šį laikotarpį galima apibrėžti trimis mėnesiais anksčiau – nuo 1920 m. liepos 12 d., kai buvo pasirašyta tais laikais gana teigiama Lietuvos ir bolševikinės Rusijos savitarpio pagalbos sutartis, iki 1939 m. spalio 10 d. sudarytos Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo sutarties, kai Lietuvai buvo gražinta 6909 kv. km teritorija su 490 tūkst. gyventojų.

Įdomų dalyką paryškino istorikas Ramūnas Alaunis 2018 metais, straipsnyje portale Alkas.lt klausdamas: „Suvalkų krašto ir rytų Lietuvos etninių žemių aneksijos: kur dingo 22,800 kv. km. Lietuvos etninių žemių?“.

„Lietuvių tautai išsikovojus atkurtos nepriklausomybės ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos.

Dabar Lietuva teturi tik apie 65, 300 kv. km. plotą. Tad dar kartą grįžkime į praeitį ir pažiūrėkime, kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių“, – retoriškai klausė jis.

Čia reikia pridurti, kad Stalino labdara Lietuvai atsigręžė įprasta „tautų vadui“ klasta: jau 1939 m. rudenį ties Lietuvos pasieniu buvo sutelkta 221 tūkst. karių ir karininkų.

Dalis jų įžengė į Lietuvą pagal sutarties sąlygas netrukus, kita dalis – 1940 m. birželio 15 d., nesutikdama lietuvių pasipriešinimo, iš viso apie 130–140 tūkst. karių. Pietryčių Lietuvai lenkų okupacija virto sovietine, o vėliau – nacių. Ar galėjo šis regionas vystytis normaliai, kaip visa Lietuva?