Vytauto Didžiojo karo muziejaus lankytojams pristatomas garsiąją Lietuvos žvalgę Marcelę Kubiliūtę įamžinantis menininkės Jolitos Vaitkutės kūrinys „Širdžių raktininkė“.
Anksčiau jį buvo galima pamatyti Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje, o šią savaitę kūrinys atkeliavo į Kauną ir jau yra rodoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Marcelė Kubiliūtė – legendinė Lietuvos žvalgė, visuomenės veikėja, šaulė, redaktorė, 1941 metų birželio sukilimo dalyvė, žydų gelbėtoja, tremtinė, vienintelė tarpukario Lietuvos moteris, apdovanota visais aukščiausiais valstybės įvertinimo ženklais.
Kiek iš tiesų pažįstame šią išskirtinę istorinę asmenybę? Ar tinkamai esame įvertinę Lietuvos moterų indėlį į šalies istoriją? Kokios yra moterys ir merginos lyderės auginančios dabarties Lietuvą? Kokios yra dabarties Lietuvos žvalgės?
Marcelė Kubiliūtė į vyrišką pasaulį įsiveržė pradėjusi dirbti žvalge besikuriančioje tarpukario Lietuvos žvalgyboje, čia pasiekė puikių rezultatų – prisidėjo prie 1919 m. valstybės perversmo sužlugdymo ir tapo vienintele tarpukario Lietuvos moterimi, įvertinta aukščiausiais šalies apdovanojimais.
Ji graži, elegantiška, kai kas sako, kad fatališka ir paslaptinga – lietuviška Mata Hari.
***
Marcelė Kubiliūtė gebėjo atrakinti ne tik seifus su slaptais dokumentais – jai pavyko atrakinti duris į žmonių širdis. Nuoširdus žvalgės rūpestis žmonėms ir meilė savai žemei ją vedė visą gyvenimą.
Vienas iš svarbiausių Marcelės Kubiliūtės darbų – sutrukdytas Lietuvos vyriausybės perversmas 1919 m. Tokiai operacijai įgyvendinti žvalgei reikėjo nusikalti fizinį raktą seifui, kuris talpino slaptus dokumentus.
Tačiau šis raktas buvo tik maža visos operacijos detalė. Iki jo, Marcelė atrakino daug durų savo nuosekliu darbu ar užmegzdama santykius su priešiška Lietuvai aplinka.
Marcelė Kubiliūtė mokėjo rasti kelią į žmogaus širdį. Raktai – nematomi Marcelės ginklai.
Parengta Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimą
Šitokia pasišventusi Lietuvai, lietuvybei – Vilniaus asmenybė ir jau 30 metų laikoma tyloje. Kieno tai valia galėtų vykti net sunku įsivaizduoti. Valdžia lyg sava – lietuviška, tačiau elgiasi lyg Lenkijos interesų valdoma būtų. Juk faktiškai, jeigu 1919 m. Lenkijos organizuotas perversmas, kurį išmintingų veiksmų patangomis susekė Lietuvos žvalgė M. Kubiliūtė ir saugumo tarnybos spėjo laiku likviduoti, būtų įvykdytas, tai J. Basanavičaus siekiai – Vasario 16-oji būtų nušluota – atkurtos suverenios Lietuvos valstybės gyvavimas nutrauktas – savo valstybės neturėtume.
Manau, kad M. Kubiliūtės ir J. Basanavičiaus gal šiek tiek simbolizuotiems paminklams turėtų atsirasti vietos Kudirkos aikštėje. Tai būtų tarsi jų trijų vedusiųjų viena – lietuvybės kryptimi nusipelniusių asmenybių skulptūros – lietuvybės atminties sala Vilniuje. Kas per Zuokai, Šimašiai, Benkunskai – Vilniuje, kad iki šiol nesiimta deramo šios atminties įamžinimo sostinėje.
Užtat, berods, Naujojoje Vilnioje stovi paminklas okupacinei Lenkijos kariuomenės įgulai? Kurio pastatymas, berods, nederintas su Vilniaus savivaldybe, bet savivaldybė ,berods, nesiunčia Grindos darbuotojų jo nuimti?
Pirmiausiai priekaištai yra Benkunskui, kad šis iki šiol, regis, dar nesikreipė į policiją, jog atliktų tyrimą dėl neteisėtai pastatyto paminklo, surašytų atitinkamą aktą, skirtų administracinę baudą ir pareikalautų statytojo per nurodytą terminą jį nugriauti. Tai neįvykdžius, savivaldybė privalėjo imtis pati neteisėtą paminklą pašalinti. Apie šios pareigos vykdymą viešos informacijos iš Mero kaip ir nesigirdėjo.
Kodėl vilniečius vadina ”portugalais”? Netyčia išgirdau. Jokio ryšio su Portugalija nematau.
Čia veikiausiai Kauno “Žalgirio” fanai “portugalais” vadina Vilniaus “Ryto” fanus arba patį “Rytą”.
Pamiršta garsi moteris. Pamirštaa.