Taip susiklostė, kad tik dabar paėmiau į rankas man prieš porą metų padovanotą žinomos anglų kalbos vertėjos Irenos Balčiūnienės parengtą ir papildytą savo tėvo Ksavero Andrašiūno (1901-1981) knygą „Gyvybės gambitas“. Įveikiau per vakarą, nelyg detektyvą. Tai gražia lietuvių kalba parašytas pasakojimas apie istorinę nuotykingą Lietuvos šachmatų rinktinės – Vlado Mikėno, Povilo Vaitonio, Povilo Tautvaišo, Marko Luckio, Elenos Raclauskienės ir komandos kapitono (delegacijos vadovo) K. Andrašiūno 1939 m. kelionę į pasaulio šachmatų olimpiadą Buenos Airėse, kur juos užklupo II Pasaulinis karas. Apie drauge laive plaukusias vienuoles autorius taria: „Keista susidurti ne su imančiais iš gyvenimo, o viską jam atiduodančiais“.
Tačiau ar ne tokia – atiduodanti (net gyvybę), o ne imanti – buvo K.Andrašiūno, Lietuvos savanorio, karta? Todėl ne tik per Atlanto, bet ir per karo audras K. Andrašiūnas veržėsi atgal į Lietuvą, kur jo laukė NKVD ir Sibiras. Gulage autoriui gyvybę išgelbėjo šachmatai, olimpiados Argentinoje papasakoti prisiminimai.
Lietuvos šachmatų rinktinės kapitono prisiminimai suminkštino net NKVD tardytojo ir prokuroro sugrubusias širdis, tačiau ar jie bent sudomintų nūdienos Lietuvos viešpačius? Komandos Buenos Airėse kapitono dukra I. Balčiūnienė rašo: „2015 m. išvakarėse sostinės meras Artūras Zuokas su savo komanda priėmė sprendimą skubiai panaikinti 1970 m. Vlado Mikėno iniciatyva įkurtą Vilniaus miesto šachmatų ir šaškių sporto mokyklą (…). Mokykla įsikūrusi pačiame Vilniaus centre, Vasario 16-osios gatvėje, prie pat Lukiškių aikštės ir buvusių KGB rūmų, pro kuriuos praeidami tam tikri žmonės nepajunta nei didesnio sielvarto, nei siaubo, lygiai kaip žengdami per legendinio šachmatininko Vlado Mikėno kūrybinio paveldo griuvėsius“.
Merai keičiasi, bet metodai išlieka tokie patys: iš pradžių pašalinamas stuburą turintis senas direktorius, po to panaikinamas įstaigos savarankiškas statusas, „optimizuojant“- prijungiant ją prie stambesnio darinio, o tada išmuša esminio klausimo – patalpų valanda. V. Mikėno mokyklos gyvavimą laikinai buvo pratęsę visuomenės protestai, tačiau V. Benkunskas užsimojęs baigti mokyklos „reorganizaciją“ (t.y. sunaikinimą).
Mat tokių įstaigų nelaimė – pernelyg gera ir brangi jų vieta – riebus kąsnis turto vystytojams ir Vilniaus korumpuotiems valdininkams. Todėl be menkiausių sentimentų Vilnių valdantys konservatoriai iš šviesaus atminimo Albino Kentros restauruotų patalpų sostinės centre išmetė jo „Miško brolių“ draugiją, o ką tik „optimizavo“ garsiuosius Vilniaus Mokytojų namus su Šv.Kotrynos bažnyčia.
Todėl nesvarbu ką išrenkame – dešiniuosius ar kairiuosius – tai ta pati plėšri padermė, ta pati godi įžūli, abejinga, o gal ir priešiška kultūrai karta, kuri moka viską tik imti iš gyvenimo ir ničnieko jam neatiduoti.
