I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia;
IV dalis čia;
V dalis čia.
Pasikliaudami Vaitakiemio kaime gimusio Lietuvos partizano Juliaus Mielkaus prisiminimais, tęsiame pasakojimą apie jo būrio partizanavimo dienas.
Vieną 1946-ųjų metų vasaros dieną ryšininkė pranešė, kad kitą sekmadienį Alksninės kaime bus šokiai, į kuriuos žada atvykti Bartninkų stribai. Ožys, pasitaręs su vyrais, nusprendė nueiti tenai ir palaukti atvažiuojančių stribų.
Tuo metu partizanai buvo apsistoję prie Šešupės, netoli Brazavo kaimo. Į žygį išėjo vos pradėjus temti. Alksninės kaime pradėjo rinktis jaunimas. Atėjo muzikantai. Prasidėjo šokiai.
Jaunimas linksminosi, o partizanai laukė atvykstančių stribų. Laikas bėgo, o stribų kaip nėra, taip nėra. Jie neatvyko, nes į Bartninkus atvežė kiną, ir stribai juo labiau susidomėjo negu šokiais. Partizanai išeidami vaikinus „pavaišino“ rykštėmis už linksmybes netinkamu metu.
Julius Mielkus pasakoja: „1946 m. spalio 17-os dienos vakarą aš ir dar keturi vyrai – Zigmas Šimčikas-Kurmis, Vytautas Didvalis-Vidginas (mano pusbrolis), A. Jančiauskas-Vyturys ir dar vienas – išėjome į Palnyčios kaimą.
Jau gerokai sutemus, vyrai sako, kad reikia užeiti kur nors pavalgyti. Nutarėme užeiti pas Skersabalių kaimo gyventoją Bacevičių. Netoli jo namų pamatėme šviesą languose.
Pagalvojom, kad Bacevičius, kaip seniūnas, turi valdiško darbo ir ką nors dirba. Priėję prie pat sodybos, sustojome pasiklausyti. Atrodė ramu, nieko įtartino negirdėti.
Bet aš draugams sakau: „Visi kartu neikim, pirma išžvalgykim aplinką“. Į žvalgybą pasisiūliau aš ir Zigmas Šimčikas-Kurmis. Pasiruošėm ginklus ir nuėjom prie trobos: aš atsargiai slinkau link lango, kuriame degė šviesa, o Zigmas nuėjo prie durų.
Mums jau visai prisiartinus, rusų kareivis, stovėjęs sargyboj, sušuko: „Kto idiot?“ (Kas eina?). Zigmas atsakė: „Svoj“ ir paleido seriją į jį. Prieangyje pasigirdo bildesys ir rusai ėmė veržtis iš namo laukan.
Nieko nelaukdamas ir aš pradėjau šaudyti iš automato į prieangį. Iššaudęs apkabą, atšokau toliau nuo namo, kad galėčiau pasikeisti apkabą. Pabėgėjęs keliolika žingsnių, pajutau, kad mano koja peršauta.
Bėgti jau negaliu, atsigręžiu atgal, matau (naktis buvo šviesi, mėnesiena), iš kur į mane šaudo. Tada stovėdamas iššaudžiau antrą apkabą. Nežinau, ar kliuvo tam ruseliui, ar ne, bet jis daugiau į mane nebešaudė.
Savo draugams šūktelėjau, kad palauktų, nepaliktų manęs, nes esu sužeistas. Bet jie jau buvo toli nubėgę ir manęs negirdėjo. Kadangi bėgti negalėjau, tai ėjau pamažu. Eiti vieškeliu buvo pavojinga, todėl leidausi per laukus.
Rusai manęs nebepersekiojo. Pasiekiau pievas, o ten, žiūriu, – upelis. Vargais negalais aš jį perbridau ir visas šlapias pamažu nužingsniavau Palnyčios kaimo link.
Priėjau Brilių sodybą, pasibeldžiau į namo langą ir mane įsileido vidun. Brilių dukra aprišo mano sužeistą koją, o jos broliai tuo tarpu stovėjo kieme sargyboje. Netrukus vienas iš jų, skubiai įėjęs į kambarį, sako, kad kažkas važiuoja vieškeliu.
Pasilikti pas Brilius man pavojinga, o paeiti jau nebegaliu. Tada Brilių vyrai atvedė arklį, užkėlė mane ant jo ir nuvedė į kaimyno Malijonio pievas, kur buvo sukrautos šieno kupetos. Vienoje kupetoje išpešė landą ir paslėpė mane joje.
Kitą dieną, atnešę valgyti, Briliai man pasakojo, kad Kalvarijoje ant grindinio suguldyti trys mūsų būrio vyrai: Kubelckas, Cipras Miliauskas iš Palnyčios kaimo ir Vytautas Valenta-Dobilas iš Zovodos.
O buvo taip. Kai aš su peršauta koja ėjau iš Skersabalių į Palnyčią, girdėjau tolimą, gal už kokių penkių kilometrų, šaudymą, granatų sproginėjimą. Vėliau sužinojau, kad tai buvo mūsų vyrų susidūrimas su rusais, tada jie ir žuvo. Viskas vyko taip:
Pas Santakos kaimo ūkininką Citavičių užėjo keturi mūsų būrio vyrai (Sigitas Kajokas-Kovas, Vytautas Valenta-Dobilas, Cipras Miliauskas ir Kubelckas, abu iš Palnyčios kaimo) ir du Sūsninkų būrio vyrai (Juozas Šupšinskas ir dar vienas, kurio pavardės neprisimenu). Tenai būdami pastebėjo, kad rusai supa sodybą.
Vyrai šoko pro langus laukan. Tuo tarpu rusai pradėjo į juos šaudyti iš automatų ir mėtyti granatas. Į vieną, šokantį pro langą, pataikė prieštankinė granata ir jį sudraskė negyvai, o Kovui (S. Kajokui), buvusiam šalia, kliuvo tik nežymiai į galvą, ir jis laimingai pasitraukė.
Žuvo dar du vyrai. O J. Šupšinskas ir jo draugas šoko pro kitą langą, ir rusai jų nepastebėjo. Jie laimingai pasitraukė.“
Kitą dieną Sūsninkų vyrai atėjo aplankyti Juliaus. Jie pasisiūlė nugabenti jį į saugesnę vietą. Užkėlė jį ant arklio ir nuvedė pas Rimavičių į bunkerį. O tos pačios dienos vakarą atėjo ir mūsų būrio vyrai.
Žaizdą apžiūrėjusi seselė, pasakė, kad ji gyja ir jokios kitos pagalbos nereikia. Maždaug po savaitės Julius galėjo priminti koja. Spalio pabaigoje sugrįžo į Liubavo apylinkes pas savuosius.
Vieną rytą Julius Mielkus su dviem partizanais išėjo kasti bunkerį.
„Visi trys nuėjome į malkinę, kurioje buvom numatę kasti bunkerį, – pasakoja J. Mielkus. – Apžiūrėjome vietą. Basanavičius su Strazdu liko malkinėje, o aš nuėjau už kluono kampo į būdelę. Išėjęs iš jos, žiūriu – visai netoli, gal už dvidešimties metrų, eina trys rusų kareiviai su automatais rankose. Jie manęs tikriausiai nepastebėjo.
Aš staiga šokau atgal už kluono kampo. Jei būčiau bėgęs į malkinę, rusai būtų nušovę. Skubiai užlipau ant tvarto pas Pempę ir Kurmį ir jiems pasakiau, kad rusai mane pastebėjo. Mes skubiai nušokome nuo tvarto, ir tuo metu jau pasigirdo automatų šūviai.
Malkinėje buvę J. Lasavickas ir P. Misiukevičius, išgirdę rusų riksmą kieme, nusprendė trauktis į Aukštakalnio pievas, apaugusias krūmais.
Mačiau, kaip P. Misiukevičius jau buvo nutolęs per keliasdešimt metrų nuo malkinės ir jau bėgo per kalniuką, bet pasigirdo priešo automato serija, ir jis sukniubo…
O J. Lasavickas, smarkiai apšaudomas rusų, vis bėgo Aukštakalnio pievų link. Jau buvo nubėgęs nemažą atstumą. Pievose pamatė besiganančius arklius. Jis sugalvojo vieną pasigauti ir ant jo pabėgti, bet nespėjo – enkavėdisto iššauta kulka jį nuskynė.“
Vėliau išaiškėjo, kad miško vyrams visai nereikėjo be kautynių trauktis. Jie manė, kad rusų daug, o sodyba apsupta. Iš tikrųjų rusai tebuvo trys ir į sodybą užėjo atsitiktinai. Rusams pakėlus triukšmą, vyrai galėjo kautis arba trauktis tik gerai įvertinę padėtį, o ne šitaip beprasmiškai žūdami.
(Bus daugiau)
