Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.
67. Įžymybių nusikaltimai. Kaip ir pridera, daugiausia dėmesio skirta viešam ir gana reikšmingam pareigūnui: „Kai <…>viešai pasklido informacija, jog už mažametės tvirkinimą ar net žaginimą Plungėje sulaikytas puikus savo srities specialistas,dabar jau buvęs Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos vadovas Vaidas Velička (41 m.), jo kolegas ištiko šokas. 18 metų be priekaištų dirbęs Kauno ugniagesys, vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas V. Velička sėkmingai kilo karjeros laiptais, buvo aktyvus visuomenininkas, ne kartą skatintas už nepriekaištingą tarnybą, įtrauktas į tarptautinį ugniagesių gelbėtojų būrį. <…>Kai V. Velička dirbo Garliavos komandos vadovu, buvo sukurta Garliavos narų gelbėtojų tarnyba. Už pasiaukojamą darbą jam buvo įteiktas Lietuvos policijos generalinio komisaro vardinis apdovanojimas“.
Greta šitokių patirčių apžvalgų ir kitų žinių apie Vakarų šalių pastangas griežtinti sankcijas prieš pornografiją ir pedofliją, Lietuvą vis daugiau pasiekdavo informacijos apie žinomų politikų, režisierių, sporto žvaigždžių, dvasininkų seksualinius nusižengimus. Bene užpernai cheminės kastracijos įstatymo įvedimą svarstė Australija ir Jungtinė Karalystė. Bene geriausiai “Apie padėties rimtumą galima spręsti jau vien iš to, kad Floridos parlamentas net nubalsavo už mirties bausmės įvedimą: Senate 34 už ir 5 prieš, Atstovų rūmuose 95 už ir 14 prieš (CBS News,Laikmetis, 2023. O4. 24).
„Mes Floridoje stojame už vaikų gynimą. Mes galvojame, kad pačiais baisiausiais atvejais pats aukščiausias bausmės būdas – vienintelė tinkama priemonė”
Jis nemanė, kad tą įstatymą reikės kam nors pritaikyti. Greičiau tai buvo perspėjimas potencialiems nusikaltėliams. Pasirašydamas šį įstatymą, gubernatorius R. de Santis pareiškė: „Mes Floridoje stojame už vaikų gynimą. Mes galvojame, kad pačiais baisiausiais atvejais pats aukščiausias bausmės būdas – vienintelė tinkama priemonė”. Tai gubernatoriaus principas, kurį liberalioje valstybėje būtų sunku nuginčyti.
Žinoma, civilizuotose, o ypač demokratinėse šalyse tokia žiauri priemonė sukrečia. Bet nors ir nė karto ji nebūtų pritaikyta, jau pats tokio įstatymo priėmimas rodo, kokio laipsnio žiaurumu yra pripažintas pedofilinis nusižengimas. Padorūs žmonės, lygindami šio įstatymo priėmimą su tuo politikų abejingumu ir suktais išsisukinėjimais, kuriuos stebime mūsų šalyje net dabar, kai į kaltinamųjų tarpą galų gale pateko įstatymų leidėjas ir valdančiosios partijos narys Bartoševičius, turėtų justi ne tik susierzinimą, bet ir gėdą bei pasipiktinimą.
Sunku praeiti ir pro šį įvykį. Visai neseniai prancūzų portale „Mediapart“ pasirodo žinia, jog nuo 2020 m. Prancūzijos teisėsauga, atsiliepdama į jaunos prancūzų aktorės ir šokėjos skundą, vykdo tyrimą prieš vieną žymiausių prancūzų aktorių ir režisierių, auksinio gaublio laimėtoją, apdovanotą garbės legiono ordinu Ž. Depardjė (Gerard Depardieu). Kai jai buvę 22-eji metai, jis ją dukart išprievartavęs savo bute Paryžiuje.
Ten pat rašoma, kad 2004–2022 metais, filmuojant 11 filmų ir serialų, aktorės buvo jo nepadoriai liečiamos arba priekabiaujama žodžiais. Kai jos pasipiktindavusios, garsioji žvaigždė atsakydavusi: „Čia gi Žeraras“. Straipsnyje kalbama apie 13 incidentų liudininkių, bet nė viena iš jų nesikreipusi į teismą.( https://ve.lt/gyvenimas/laisvalaikis/net-13-moteru-gerarda-depardieu-kaltina-seksualiniu-priekabiavimu)
68. Apie realias bausmes. Savanaudiškiems pareigūnams ir biurokratams labiau rūpi savo partinės reputacijos gelbėjimas, negu teisingumas, jautrumas, gailestingumas ir apskritai galvojimas, ką išgyvena tokių nusikaltėlių aukos. Ir apskritai pakantumas tokiems nusikaltimams jau yra tapęs akivaizdžiu visuomenės sugedimo rodikliu. A.Žutautienė bene viena iš pirmųjų Lietuvoje rimtai ėmė svarstyti būtinumą, kad valstybė galų gale imtų priešintis kaip pedofilijos plitimui, taip ir sąmoningai mulkinamos visuomenės abejingumui.
Ją glumino tai, kad: „Gašlūnų, ištroškusių sekso su nepilnametėmis ar net mažametėmis, negąsdina nei kalėjimo grėsmė, nei visuomenės nuomonė, nei rizika susigadinti karjerą.“ Todėl, aptardama Klaipėdos apygardos teismo pedofilų bylos rezultatus, ji ryžosi atvirai nušviesti paprastai visų įslaptinamas bausmes.
Jos duomenimis, teismas „Veličkai paskyrė vienerių metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią turės atlikti pataisos namuose. Buvusiam ugniagesiui gelbėtojui dar teks pakloti 25 000 litų ir taip atlyginti moralinę žalą nukentėjusiajai. Kitiems dviems – D. Astrauskui skirta dvejų, o G. Rauduvei – vienerių metų ir 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmės. Jie taip pat privalės atlyginti nukentėjusiajai materialinę žalą: D. Astrauskas turės sumokėti 10 000, o G. Rauduvė – 5000 litų. Be to, abu vyrai įpareigoti reguliariai registruotis policijoje, nuo 22 valandos iki 7 ryto būti namuose. Trijulė privalės atlyginti ir nepilnametės motinai už šiosios keliones į gydymo įstaigą, kai dukra gulėjo ligoninėje, ir vežiojimo pas psichiatrą išlaidas – kiekvienas po 250 litų.“
69. Recidyvistai. Smalsi žiniasklaida informuoja, kad Lietuvoje yra pedofilų, kurie po kalėjimo yra nusikaltę po 3 ir 4 kartus. Pasitaiko net ir po keliolika kartų teistųjų. Tai recidyvistai. Ką su tokiais padarais daryti? Pirmiausia juos būtina gydyti. Ir gydyti be jų sutikimo. Kito kelio apsaugoti nuo jų vaikus tiesiog nėra. Priešingai M. Liesio nuomonei, tokiems asmenims turėtų būti taikoma ir griežta registracija arba saviregistracija. A. Žutautienės liudijimu, mūsų teismai jau dabar priimą sprendimus „reguliariai registruotis policijoje“.
Įsidėmėtina, kad pagrindinius savo siūlymus ji stengėsi atskleisti, dėstydama kitų šalių patirtis: „Įstatymas pedofilus teisti laisvės atėmimu ir priverstiniu ambulatoriniu gydymu – vadinamuoju cheminiu kastravimu, jau veikia 9 Jungtinės Amerikos Valstijos regionuose, Makedonijoje, <…> Lenkijoje ir Pietų Korėjoje. Švedija su Danija taip pat skiria specialius vaistus seksualiniams nusikaltėliams, padedančius nuslopinti jų lytinį potraukį.“ Ne be reikalo tose šalyse nusikaltėliai paprastai yra išsyk skirstomi į skirtingas kategorijas. Pagal jas nustatomos ir sankcijos.
Tačiau iki šiol iš mūsų Seimo neateina jokių žinių apie šios srities įstatymų griežtinimą ir subalansavimą, kurio įsakmiai reikalauja ne tik Europos Žmogaus Teisių Teismas, sąžiningiausi žurnalistai, juristai, bet ir didžioji pilietinės visuomenės dalis. Jeigu valdžios institucijos išsisukinėja, o pilietinė visuomenė toleruoja, pakenčia, yra abejinga pedofilijos ir pornografijos siautėjimui šalyje, su visa valstybe yra kažkas negerai. Kitaip sakant, ji serga.
Privalu nedelsiant šią įsisenėjusią ligą gydyti ir kartu pacientus ugdyti, kad jie vėl neatkristų, o svarbiausia būtų maksimaliai užtikrintas vaikų saugumas. Civilizuotas pasaulis dabar aiškiai pasuko šiuo keliu. Dažniausiai atrodo, kad mes perdėtai jautrūs nusikaltėliams ir gana abejingi jų nuskriaustoms aukoms.
Bus daugiau