Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas) – išskirtinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, pristatantis Lietuvos priešistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės formavimosi laiką.
Paskutinio ledynmečio suformuotas reljefas, penkių piliakalnių gynybinė sistema ir dešimties tūkstančių metų žmonių gyvenimo ir ryšių su aplinka pėdsakai – tai kultūrinio kraštovaizdžio, mažai pakitusio iki šių dienų, pavyzdys.
Kernavės archeologinė vietovė (angl. Kernavė Archaeological Site (Cultural Reserve of Kernavė) 2004 m. liepos mėn., remiantis (iii) ir (iv) bruožais, buvo įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą:
(iii) bruožas: „Kernavės archeologinė vietovė yra išskirtinis liudijimas apie 10 000 metų trukusią Baltijos jūros regiono Europoje gyvenviečių raidą. Šioje vietovėje yra ypač svarbių pagoniškųjų ir krikščioniškųjų laidojimo papročių sąlyčio įrodymų.“
(iv) bruožas: „Gyvenviečių planas ir įspūdingi piliakalniai yra išskirtiniai tokių rūšių struktūrų raidos ir jų naudojimo istorijos ikikrikščioniškuoju laikotarpiu pavyzdžiai.“
Vientisumas ir autentiškumas
Kernavės archeologinė vietovė byloja apie baltiškojo regiono gyvenviečių civilizaciją ir kultūrą, gyvavusią daugiau nei 10 tūkst. metų bei 13 a. pabaigoje – 14 a. pradžioje susiformavusį pagoniškos ir krikščioniškos kultūros sąveikoje savitą viduramžių miestą, kuris tuo metu buvo svarbiu politiniu ir ekonominiu centru – pirmąja Lietuvos valdovo rezidencija.
Tai viena didžiausių archeologinių parodų po atviru dangumi (194,4 ha), kurią sudaro kompleksiniai archeologijos ir istorijos statiniai: 15 archeologijos ir 3 istorijos paminklai, tarp jų – Kernavės senovės gyvenvietės, Kernavės kapinynas, 5 piliakalnių kompleksas ir Kernavės senojo miesto vietos.
Nuo tada, kai šios kultūrinės vietovės buvo apleistos XIV a. pabaigoje, žmogus neturėjo joms jokio poveikio arba šis poveikis buvo tik paviršutiniškas, o vietoves supančio istorinio kultūrinio miškų ir mažų sodybų kraštovaizdžio beveik nepalietė dabartinė plėtra.
Vietovėje svarbus ir nematerialiojo paveldo bruožas. Rezervate puoselėjami papročiai vyksta jų sklaida ir visuomenės supažindinimas, rengiant kasmetinę šventę „Gyvosios archeologijos dienos“.
Kernavės archeologinė vietovė, atsižvelgiant į jos padėtį, atskirus objektus, taip pat vertybėje aptiktus turtingus archeologinius liudijimus, pasižymi dideliu autentiškumu ir yra išlaikiusi vientisą vertybės pavidalą.
Apsaugos ir valdymo reikalavimai
Kernavės archeologinė vietovė Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu buvo įkurta kaip saugoma teritorija, turinti griežčiausią apsaugos statusą.
Visa kultūrinio rezervato teritoriją valdo ir naudoja bei yra atsakinga už kultūrinio rezervato apsaugą ir išskirtinės visuotinės vertės pasaulio paveldo vertybės priežiūrą – Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.
Direkcija vykdo mokslinius tyrimus, rūpinasi vietovės pritaikymu lankytojams bei siekia apsaugoti kultūriniame rezervate ir jo buferinės apsaugos zonoje (2455,2 ha) esančias kultūros vertybes nuo fizinio, vizualaus ar socialinio poveikio bei užtikrinti bendrą ekologinę pusiausvyrą.
Svarbu ir tai, kad 15 archeologijos ir 3 istorijos paveldo objektai, esantys kultūrinio rezervato teritorijoje, yra įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Teisės aktai, kuriais užtikrinama apsauga ir kuriais reglamentuojama veikla kultūrinio rezervato teritorijoje, yra šie: Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Žemės, Statybų, Teritorijų planavimo įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti Kultūrinio rezervato nuostatai.
Kernavės archeologinės vietovės valdytojas (angl. site manager): Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktorius dr. Ramojus Kraujelis (el. p.: Ramojus.Kraujelis@kernave.org).
2011 m. gruodžio mėn. 1954 m. Hagos konvencijos Antrojo protokolo Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu komiteto 6-ojoje sesijoje Kernavės archeologinei vietovei suteikta sustiprinta apsauga ginkluoto konflikto metu.
Kernavės archeologinė vietovė yra penktoji Pasaulio paveldo vietovė, kuriai suteiktas toks statusas.
Matyt, Kernavė Lietuvos istorijos mokslui yra neįkandama kaip ir pasauliui Egipto piramidės, taigi turistiškai pasakoma kaip ledynmečio suformuotas reljefas, penkių piliakalnių suformuota gynybinė sistema ir tiek. O kur kultūrinis paveldas (legendos, dainos, istoriniai faktai, vietovardžai, vaizdas, kaip gyvenimas atrodė Vilniuje, kas gi sąlygojo gyvenimą būtent Kernavėje ir t.t.)? Rezervato statuso suteikimo 20-imties metų sukakčiai pažymėti gal derėjo pakalbėti konkrečiau sutelkus atitinkamų sričių mokslininkus.
Mikabalis
Your comment is awaiting moderation
3 sekundės ago
Matyt, Kernavė Lietuvos istorijos mokslui yra neįkandama kaip ir pasauliui Egipto piramidės, taigi turistiškai pasakoma kaip ledynmečio suformuotas reljefas, penkių piliakalnių suformuota gynybinė sistema ir tiek. O kur kultūrinis paveldas (legendos, dainos, istoriniai faktai, vietovardžai, vaizdas, kaip gyvenimas atrodė Vilniuje, kas gi sąlygojo gyvenimą būtent Kernavėje ir t.t.)? Rezervato statuso suteikimo 20-imties metų sukakčiai pažymėti gal derėjo pakalbėti konkrečiau sutelkus atitinkamų sričių mokslininkus.
>Mikabalis
Istorijos mokslui kaip ir pasauliui istorikams niekaip negali Egipto piramidės niekaip negali būti įkandamos, nes tam reikalingas inžinerinis išsilavinimas. Vilniuje, gi, kultūriniam paveldui panaudojus Rivijaus (nuo 1697), Teodoro Narbuto (1784 – 1846) ir Simono Daukanto (1793 – 1864) duomenis tai, kas stovėjo anksčiau ant Katedros pamatų inžineriniai yra išspręsta: ten stovėjo 12 – os laiptų piramidė su h = 10 m ir b x b = 22,5 x 22,5 m. (metrinis perėjimas: LDK 1 uolektis = 0,71 m.). Plokščioje viršūnėje buvo padaryta kiek įleista į vidun gaidą LIA stiprinanti, pučiant vėjui, tuščia kamera – štai jums ir Geležinio Vilko, pučiant vėjui, staugimo taikymas praktikoje. Visa tai yra aprašyta kultūros istoriko inžinieriaus Silvestro Sinkaus knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto Leidykla/2023, gruodis) 21 – 28 puslapiuose. Taigi, Kernavės rezervato statuso suteikimo 20-imties metų sukakties pažymėjimui, su tuo kaip atrodė gyvenimas Vilniuje, reikia manyti, knygą “Istorija pareinant į Lietuvą I Patogupirkti.lt” jau buvo spėję perskaityti.
Gerai, – bet kodėl šie inžinieriški duomenys Vilniaus 700 metų sukakties proga nebuvo nušviečiami, kodėl Prezidento rinkimų laidas vedę LRT asmenys nepaklausė apie juos valdžioje esančių ir vėl į ją pretenduojančių Nausėdos ir Šimonytės, kodėl visuotinai tai nutylima. Ir apskritai patys Valdovų rūmai kalba, kad jų vietoje yra buvęs Gedimino bokštas (jo laiku statytas) , o apie senesnį inžinierišką “radinį” – 12-os laiptų, 10 m. aukščio piramidę, buvusią Katedros vietoje, nė neužsimena. Kodėl nuo tautos slepiama ką vertingo istoriško ji turi, kodėl nė vienas tautiškasis politikas – Gražulis, Radžvilas, Sinica ir kt. viešu bylojimu nenutraukia šio slėpimo, šios tylos, tarkim, dėl piramidės “radinio”. 30- imt metų kaip laisvi, tai kieno čia politiką arba kieno interesą, nuo kurio taip ir netapome laisvi, čia turime?!… Tai kasgi Lietuvai diktuoja Vilniaus ir Lietuvos istoriją kelkime į viešumą, kelkime į politiką, o ne smetoniškai (žečpospolitiškai) užsičiaupę tūnokime laukdami tam galo iš šalies. Pagaliau dėl tos knygos “Istorija pareinant į Lietuvą”, išleistos prieš pusmetį, jokio viešo atgarsio taip pat nesigirdi. Netgi ir tie minėti tautiški politikai tyli… O gal piramidžių statybas nuo ledynų veikimo esame nusižiūrėję ir tą mūsų piramidės patirtį Vilniuje Egiptas perėmė.
Gerb. Mikai, politikai niekuomet nesidomėjo, nesidomi ir nesidomės tautos praeitimi, nes jiems rūpi tik dabartis ir kad per sekančius rinkimus nebūtų išversti iš koto.domisi tik dabartimi. Valstybė yra vairuojama politkorektiškumo su kaimynais principu bijantis, kad, pavyzdžiui, jeigu koks ministras viešai papriekaištautų dėl buvusios Želigovskio – Pilsudskio Vilniaus su kraštu okupacijos (gabalas Suvalkijos ir dabar yra po imperinės Lenkijos padu), Lenkija tuojau pat mums už tai pagrasintų diplomatinių santykių nutraukimu. Pavyzdį tam rodo net pats J. E. Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris net lenkiškų diakritinių ženklų + vokiškos w mūsų raidyne įvedimą patvirtino – nori rašyk taip, nori rašyk kitaip, o jūs ten visokios pasų išdavimo tarnybos, medicininės įstaigos, lietuvių kalbos mokytojai, diktuodami diktantus, turite sutikti su mišraine, kokią jums gimnazistai pateiks savo rašiniuose.
Atsakiau, Mikai, ir laukiu Awaiting’e.
Atsakiau, Mikai, bet Jono cenzūra nepraleidžia. Gal futbolą žiūri.
Gaila, kad Marvelės baltų genčių kapinynas neturi tokio statuso.
Parašiau ir laukiu Awaiting’e.
Ne apie Gražulį dabar reikia kalbėti:
“…Vilniaus rajono mero socialdemokrato Roberto Duchnevičiaus vertinimu, įstatymo projektas yra pustuštis, nes nesprendžia kai kurių aktualių problemų, užprogramuoja ateičiai naujas diskusijas ir konfliktus. „Analizuojant įstatymo projektą matome, kad jis yra toks pustuštis ta prasme, kad jame nenumatyta spręsti kai kurių klausimų, pvz. vietovardžių, nukreipiant į kitus įstatymus ir teisės aktus. Mano nuomone, tai truputį ir žalinga, nes problemos tai nesprendžia. Turėsime vėl ginčytis dėl kai kurių dalykų, diskutuoti dėl kitų teisės aktų galimų pakeitimų“, – spaudos konferencijoje Seime yra sakęs R. Duchnevičius.
Siūlo leisti vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti tautinės mažumos kalba Seimo narė Rita Tamašunienė antradienį ketina pateikti Seimui beveik prieš 10 metų – dar 2014 metais – parengtą Tautinių mažumų įstatymo projektą….
Savivaldybėse, kuriose tautinė mažuma, remiantis paskutinio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 10 proc. nuo bendrojo jos gyventojų skaičiaus, siūloma leisti bendraujant su viešojo administravimo subjektais vartoti tautinės mažumos kalbą. R. Tamašunienės įstatymo projekte taip pat siūloma įteisinti, kad tokios gyvenamosios vietovės pavadinimas, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai, topografiniai ženklai greta valstybinės kalbos gali būti rašomi ir tos tautinės mažumos kalba. Pavadinimų tautinės mažumos kalba suteikimo būdus ir tvarką nustatytų Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
-kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/seima-pasieks-du-tautinems-mazumoms-skirti-istatymu-projektai-1179294
Girdėjau Vilniaus rajono mero Roberto Duchnevičiaus pašnekesį su žurnalistu, kuriame jis tikino, kad pirmiausia susipažins su teisinėmis savo darbo normomis ir atsakys į rajono gyventojų skambučius ne per sekretorę, o tiesiogiai. Visgi, jam gal reikėtų pradėti ne nuo bendravimo telefonu, o nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos normatyvo, kuriame sakoma, kad Lietuvoje valstybinė yra lietuvių kalba. Reikėtų susipažinti jam ir su tarptautine teise, kurioje apibrėžiama, kas yra tautinė mažuma. Tada jam pasidarytų aišku, kad Lietuvos teritorijos nei viename KVADRATINIAME CENTIMETRE anksčiau pastoviai niekuomet nėra gyvenę jokio kitos tautos žmones (visą laiką gyveno tik lietuviai). Todėl atsikėlėliai iš kitur, pavyzdžiui, rusai, baltarusiai, lenkai arba vokiečiai čia galėjo ir gali sudaryti tik savo tautines bendrijas, kurios niekaip negali būti vadinamos tautinėmis mažumomis. Taigi, gerb. Robertai Duchnevičiau, Vilniaus rajone, kai susipažinsite su minėtais Lietuvos Respublikos konstituciniais, taip pat ir tarptautiniais normatyvais, jūsų lauks sunkus darbas tiek su savo savivaldybės tarnautojais, tiek ir su lenkų tautinėmis bendruomenėmis tol, kol jie įsisavins LIetuvos konstitucinę ir bei tarptautinę teisę tam, kad jie netaptų antrarūšiais Lietuvos valstybės piliečiais ir dėl to ateityje negalėtų atstovauti LIetuvą Europos Sąjungos valdymo organų centre. Gal seminarus lenkakalbėse ugdymo mokyklose ir rajono savivaldybės patalpose šiuo klausimu, pasikvietę specialistus iš Vilniaus, organizuotumėte, ar ką?
Ar tokie projektai galimai neprimena 1991 m. bandymų kurti autonomiją pietryčių Lietuvoje?
Keisti dalykai dedasi. Žmonės tampa Seimo nariais, merais nesuvokdami, kad Lietuvos valstybėje tautinių mažumų šios sąvokos tarptautinės teisės prasme nėra. Tad spręsti klausimus, priimti įstatymus, reglamentuojančius tautinių mažumų teises teisinio pagrindo nėra. Ir tai Lietuvos atveju, regis, yra patvirtinta ir EŽTT sprendimo, priimto prieš pora metų nagrinėjant bylą pavardžių rašymo klausimu. Supratimą, kad Lietuvos valstybėje tautinių mažumų (gyventojų) šios sąvokos tarptautinės teisės prasme nėra, nustato Konstitucija, kurios 10 str. pasakyta, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Gi pagal tarptautinės teisės tautinės mažumos sąvokos turinį, sampratą šios teritorija gali būti atskiru valstybiniu dariniu, įeinančiu į kitą valstybę.
Esant tokiai padėčiai, kitokia – ne lietuvio tautybė Lietuvai kaip tokia yra svetima. Todėl kitų tautybių gyventojai, nenorintys save kartu laikyti ir lietuviais, vadintini kitataučiais. Kitataučiai negali turėti tautinės mažumos teisinės sąvokos statuso teisių, tokiu atveju ginama tik kaip žmogaus teisės. Taigi Tautinės mažumos pavadinimo įstatymų rengimas Lietuvoje faktiškai yra antivalstybinis, todėl jų kaip tokių Seimo valdyba svarstymui neturėtų priimti.
Nei mero R. Duchnevičiaus, nei Tamašūnienės keliamiems klausimams valstybiškai vientisoje Lietuvos valstybės teritorijoje nėra teisinio pagrindo – nepakeitus Konstitucijos jie negali būti sprendžiami, jais naudojamasi politikoje. Beje, dabar jų naudojime rinkimų į Seimą agitacijoje galima įžvelgti net nusikalstamo pobūdžio veiką.
Manau, jie galimai viską puikiai suvokia.Kas gali paneigti, kad jie galimai vykdo vienos “strateginės partnerės ” parengtą planą?
> Mikas 10 val ago
Tai, kad dalis mūsų dėl ledynų veikimo buvo atsidūrusi Egipte, liudija Egipto valdovo faraono Y DNR tyrimai atlikti Didžiojoje Britanijoje. Jų metu buvo nustatyta, kad mumijos nukleorūgštis turi lietuvišką haplogrupę R1a, – apie tai parašyta knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” keturiasdešimt penktame puslapyje. Klausimas tik: ar mes nuo Egipto piramidžių statybų patirtį pas save į Lietuvą parsinešėme, ar ją nuo mūsų nusižiūrėjo Egiptas? Tai minima knygos “Istorija pareinant Lietuvą” keturiasdešimt penktame puslapyje. Dėkoju.
Manau, kad vien to, jog Egipto valdovas turi lietuvišką haplogrupę R1a, Lietuvos lietuvių buvimui Egipte Ledynmečiu nepakanka. Reikalinga daugiau šiuos duomenis patvirtinančių tyrimo faktų. Be to, R1a gali būti, tarkim, ir kitų indoeuropiečių (hetitų) palikimas.
Nors kultūrinių, gal ir vaizduojamojo meno (rūpintojėlių stilius), kalbinių (koptai, regis, gintaras – sucinum, gali būti giminiuojamas su žodžiu ‘sakai’) lietuvių ryšių su senovės Egiptu, esant, galima įžvelgti. Šiuo atžvilgiu įdomus faktas galėtų būti Sekminių evangelija (Šv. Dvasios atsiuntimas). Tai įvyko Jaruzalėje ant kalno, prie kurio buvo susirinkę įvairių tautų žmonių, tarp jų įvardinti ir ‘prozalitai’. Šį pavadinimą galima perskaityti kaip ‘prūsalitai’ – ‘prūslietuviai’. Juolab, kaip žinoma iš kalbotyros, prūsų ir lietuvių kalbos pradėjo skirtis apie IV šimtmetį prieš Kristų. Tokiu atveju visai galimas daiktas, kad šiuo pavadinimu yra paminėti prūsai ir lietuviai. Beje, šis evangelijoje fiksuotas istorinis faktas nėra nei istoriškai , nei kalbiškai tyrinėtas. Nors, žinant prūsų ir lietuvių kalbų senumą, būtų pagrindo tai laikyti pirmu mūsų tautų paminėjimu istorijoje. Juolab, kad Šv. Dvasios atsiuntimo pasireiškimo esmė – ta, kad po šio įvykio prie kalno buvę Kristaus mokintiniai prabilo ten susirinkusių tautų kalbomis, taigi ir prozelitų (prūslietuvių) kalba. Iš to galima spręsti, kad prūsų ir lietuvių kalba paties Dievo palaiminimu tapo šventa – Dvasios kalba Beje, tokia ji ir jaučiama esant.
Kadangi Tacitas tuo pačiu laikotarpiu, t.y. I a. lietuvius (aisčius) nurodo gyvenus ir prie Baltijos jūros, tokiu atveju labiau panašu, kad Egipto valdovo lietuviška haplogrupė R1a veikiau gali būti ten gyvenusių ‘prozalitų’ palikimas.
> Mikas
VIena vertus, Šventos dvasios atsiuntimas vyko, kiek suprantu, Kristaus laikais, t. y. apie porą tūkstančių metų atgal. KIta vertus, lietuvių dalyvavimas laike Egipto kultūroje patvirtinamas gyvenviečių šiaurinėje Afrikoje, tokių kaip Auksuma, Lasytė, Ėja, Kurtuva, Salakas, Merga (oazė) ir t. t., kurių apie 50 vnt. knygoje pateiktame žemėlapyje rodo autorius (soc. tinkluose pasirašantis pseudonimu Tvankstas jų surado apie 250 vnt.), buvimas.. Lietuviškumą patvirtina taip pat runologo Juozo Šeimio lietuviškai perskaityti užrašai ant sfinksų ir valdovų figūrų. Knygą išleido Klaipėdos universiteto Leidykla – be moksliškai pagrįstų šių ir kitų duomenų knygos Leidykla nebūtų sutikus jos išleisti. Pastaba: vieni mūsų liko prie ledo krašto, o kita dalis bent trimis kryptimis iškeliavo gyventi kur šilčiau. O, klimatui šylant, tais pačiais keliais iš pietų visi į Lietuvos žemę pas paliktus savo tėvus sogrįžo atgal. Tai – dešimčių tūkstančių metų laiko periodai. Dėkoju.
Mikas
Your comment is awaiting moderation
2 min ago
Apledėjimo periodu didelė dalis Žemės turimo vandens išteklių buvo virtę ledu, todėl Afrikai be abejonės stigo vandens, tad ji tuo laikotarpiu galėjusi būti tapusi negyvenama. Lietuvoje buvo ledyno pakraštys, taigi vandens poreikiai gyvenimui galėjo būti tenkinami tirpdant ledą, o vėl jam pačiam ėmus tirpti, – tad lietuviams traukti iš savo žemės dėl apledėjimo būtinybės nebuvo. Ledynui tirpstant, klimatas Pietų kryptimi drėgnėjo – tapo galimas gyventi, o kartu su tuo Pietų link plėtėsi ir lietuvių- prūsų gyvenimas ir tapo pasiektas Egiptas. Taip aiškinčiau lietuvių-prūsų kultūrinių, kalbinių, meninio vaizdavimo ryšių su Egiptu atsiradimą. Evangelijoje nurodytą ‘prozelitų’ dalyvavimą Šv. Dvasios atsiuntimo įvykyje, laikant, kad tai prūsų – lietuvių pavadinimas, turėtume šaltinio patvirtintą istorinį įvykį, kad jau prieš 2 tūkst. metų lietuvių- prūsų, per 5-6 tūkst. metų plėtojantis iš prie Ledyno esančios Lietuvos – Prūsijos žemės, gyventa Egipte ar jo kaiminystėje. Suprantama, kad jų atėjimas į Egiptą, vykęs tokiu būdu, galėjęs būti jau prieš pora tūkstančių metų iki Kristaus. Atsižvelgiant į tai, nėra problema, kad, ištyrus, tapo nustatyta Egipto valdovą turėjus lietuviams būdingą haplogrupė R1a bei kad Egipte yra galimai iš lietuvių kalbos kilusių vietovardžių ar vandenvardžių. Taigi lietuviai prūsai taip pat, kaip aukštaičiai žemaičiai, – gilios senovės surišti.
Apledėjimo periodu didelė dalis Žemės turimo vandens išteklių buvo virtę ledu, todėl Afrikai be abejonės stigo vandens, tad ji tuo laikotarpiu galėjusi būti tapusi negyvenama. Lietuvoje buvo ledyno pakraštys, taigi vandens poreikiai gyvenimui galėjo būti tenkinami tirpdant ledą, o vėl jam pačiam ėmus tirpti, – tad lietuviams traukti iš savo žemės dėl apledėjimo būtinybės nebuvo. Ledynui tirpstant, klimatas Pietų kryptimi drėgnėjo – tapo galimas gyventi, o kartu su tuo Pietų link plėtėsi ir lietuvių- prūsų gyvenimas ir tapo pasiektas Egiptas. Taip aiškinčiau lietuvių-prūsų kultūrinių, kalbinių, meninio vaizdavimo ryšių su Egiptu atsiradimą. Evangelijoje nurodytą ‘prozelitų’ dalyvavimą Šv. Dvasios atsiuntimo įvykyje, laikant, kad tai prūsų – lietuvių pavadinimas, turėtume šaltinio patvirtintą istorinį įvykį, kad jau prieš 2 tūkst. metų lietuvių- prūsų, per 5-6 tūkst. metų plėtojantis iš prie Ledyno esančios Lietuvos – Prūsijos žemės, gyventa Egipte ar jo kaiminystėje. Suprantama, kad jų atėjimas į Egiptą, vykęs tokiu būdu, galėjęs būti jau prieš pora tūkstančių metų iki Kristaus. Atsižvelgiant į tai, nėra problema, kad, ištyrus, tapo nustatyta Egipto valdovą turėjus lietuviams būdingą haplogrupė R1a bei kad Egipte yra galimai iš lietuvių kalbos kilusių vietovardžių ar vandenvardžių. Taigi lietuviai prūsai taip pat, kaip aukštaičiai žemaičiai, – gilios senovės surišti.