Šių metų gegužės 12-osios dienos Lietuvos prezidento rinkimai – gerokai paslaptingesni nei daugelio apžvalgininkų vertinimai jiems įvykus.
Nemažai tokių, kurie lygina Gitaną Nausėdą su Dalia Grybauskaite, Ingridą Šimonytę – su Zigmantu Balčyčiu, Igną Vėgėlę ir Remigijų Žemaitaitį – pakaitomis – su Artūru Paulausku ir Nagliu Puteikiu 2014 m. rinkimuose. Kai kurie vertinimai panašūs į tiesą, kiti – visai pro šalį.
Dalis D. Grybauskaitės ir G. Nausėdos rinkėjų galimai persidengia. Yra žmonių, kurie balsuoja už esamą valstybės vadovą, kas juo bebūtų. Taip pat yra žmonių, kurie labiau kliaujasi personaline politika, atokia nuo partijų.
Šiuo atveju į tą pačią kohortą patenka ir Valdas Adamkus. Tuo panašumai ir baigiasi. Prigimtiniu nuosaikumu G. Nausėda net panašesnis į V. Adamkų nei į aštriabriaunę D. Grybauskaitę.
Triuškinamą G. Nausėdos pergalę pirmajame ture drąsiai galima vadinti antisistemos triumfu. Nors šį kandidatą rėmė sisteminė Socialdemokratų partija, akivaizdu, kad nei visi šios partijos rinkėjai – už G. Nausėdą, nei visi G. Nausėdos rinkėjai Europarlamento ir Seimo rinkimuose balsuos už socialdemokratus.
Regint linksintį ir plojantį į kiekvieną I. Šimonytės ir Dainiaus Žalimo žodį Vytenį Andriukaitį rinkimų debatuose akivaizdu, jog radikaliausi socialdemokratų rinkėjai (galimai – būsimas Kairiojo aljanso elektoratas) šiuose rinkimuose arba balsavo už kurį nors iš šių liberalių kandidatų, arba išvis nebalsavo.
O žinant mažėjančios, bet dar esamos dalies kairiųjų požiūrį į Maskvą, kažkiek galėjo nubyrėti ir Eduardui Vaitkui. Nėra garantijos, kad tam tikri segmentai neparėmė ir kokio kito socialiai orientuoto kandidato.
G. Nausėdos trintis su dabartine valdančiąja liberalia koalicija aiškiai skiria jį nuo D. Grybauskaitės, o jo konservatyvi, net žymia dalimi – tautininkiška istorinės atminties politika, nuosaikiai krikdemiška lyties ir gyvybės politika pakišo koją tiek I. Vėgėlei, tiek R. Žemaitaičiui, ir sutelkė aplink jį bent dalį ansisistemos.
Įdomiausia lyginti G. Nausėdą būtent su I. Vėgėle. G. Nausėda gerokai stipriau suvokia istorinę atmintį – jis vienintelis pasisakė už smetoniškos Lietuvos įamžinimą, I. Vėgėlė stipresnis nūdienos aktualijose, išskyrus geopolitiką.
Stipriausia I. Vėgėlės pusė – tiesioginės demokratijos grąžinimas, ką kiti kandidatai suvokia itin blankiai. O štai I. Vėgėlės ištarmės, kad Lietuva (ergo – ir Ukraina) gali provokuoti arba neprovokuoti iš prigimties agresyvios Rusijos, galimai ir tapo veiksniu, atėmusiu iš jo antrąją vietą.
Taigi, dalis socialdemokratų rinkėjų galimai balsavo už G. Nausėdą. Už ką balsuos kiti, rinkdami Europarlamentą ir Seimą? Neatmestina, kad esamą prezidentą slaptame balsavime parėmė dalis vadinamųjų konservatorių elektorato.
Jis tikrai labiau atitinka tradicinį konservatizmą nei I. Šimonytė. Kiti prezidento rinkėjai išsibarstys ir čia – didžiulė terpė antisistemininkams, pradedant Nacionaliniu susivienijimu, baigiant Krikščionių sąjunga, Tautos ir teisingumo sąjunga, „Jaunąja Lietuva“ ar „Lietuvos sąrašu“.
I. Šimonytę antrame ture rems tik D. Žalimo elektoratas. Džiugina, kad pastarasis apsiribojo nepilnais 4 nuošimčiais, tai mažina jo atstovaujamos Laisvės partijos šansus tiek Europarlamente, tiek ir Seime. I. Šimonytė baigia suvalgyti Laisvės partiją, čia pat prarasdama vis didesnę dalį konservatyvaus elektorato.
Antra ir dar didesnė intriga po G. Nausėdos – I. Vėgėlė. Vieša paslaptis, kad jis kalbasi su žaliaisiais valstiečiais ir jų amžinuoju lyderiu Ramūnu Karbauskiu. Bet, jei I. Vėgėlė išties toks protingas ir tvirtas, kaip atrodo, jis vargu, ar norės būti R. Karbauskio pastumdėliu.
Jeigu I. Vėgėlė sugalvotų vesti žaliuosius valstiečius į Seimą, jam tai būtų gulbės giesmė. Kur kas rimčiau būtų eiti į Seimą su sava partija, galbūt – koalicijoje su R. Karbauskiu, o galbūt – su garantija su pastaruoju sudaryti koaliciją po rinkimų.
I. Vėgėlę lyginti tiek su A. Paulausku, tiek su N. Puteikiu, švelniai tariant, naivu. A. Paulauskas – tik liberalesnis Algirdo Brazausko variantas. N. Puteikį sunku lyginti tiek su I. Vėgėle, tiek su R. Žemaitaičiu. I. Vėgėlę rėmė konservatyvūs rinkėjai, R. Žemaitaitį – radikalai, kuriems skaičiuotė apie žydą yra veikiau pliusas nei minusas.
N. Puteikis tik po sąjungos su Gintaru Songaila, o vėliau – su Petru Gražuliu stipriai pasislinko į dešinę. Iki tol jis buvo gana liberalus su tam tikra socialine pakraipa. Tokie buvo ir jo rinkėjai.
R. Žemaitaitis beveik užsitikrino frakciją Seime. Rašytina – beveik, nes N. Puteikio precedentas rodo, kad ne visi, gerai pasirodę prezidento rinkimuose, gauna parlamentines frakcijas. Tai gali ir likti vieninteliu šių politikų panašumu.
Beje, R. Žemaitaitis bene vienintelis, radikaliai keisdamas savo paties ankstesnes pozicijas, pasisakė už gyvybės saugojimą nuo pat užsimezgimo, tad gali tapti rimtu varžovu I. Vėgėlei.
E. Vaitkus surinko šiek tiek daugiau nei 7 nuošimčius, pasiimdamas Valdemaro Tomaševskio elektoratą. Pastarajam atpuolus šis – vienintelis atvirai promaskvietiškas – kandidatas vargu, ar gaus parlamentinę frakciją.
Akivaizdu, kad V. Tomaševskis eis į rinkimus atskirai. O jeigu jo sąraše rasis vieta E. Vaitkui, tai šis individas galimai gaus vieną vietą Seime, bet ne daugiau. Vaitkininkų frakcijos, greičiausiai, nebus.
Andrius Mazuronis labiausiai imponavo dviem savybėmis. Pirmiausiai – nuolatine šypsena, kurios ypač trūko visiems kitiems kandidatams, antra – jis vienintelis iš kandidatų, kurie į klausimą, į ką pirmiausiai kreiptųsi karo atveju, atsakė: į tautą.
Visi kiti kalbėjo apie skambučius į NATO šalių atstovybes (kas yra svarbu, bet ne svarbiausia) arba apie skambučius Vladimirui Putinui (E. Vaitkus).
Paskutinis šiuose rinkimuose liko Giedrimas Jeglinskas, iškeltas Sauliaus Skvernelio partijos. Neabejotinai vertybinis, bet visiškai konjunktūrinis politikas. Galimai turintis gerų intencijų, bet susidėjęs su partija apie nieką.
Šiame kontekste Europarlamento ir Seimo rinkimai – sunkiausiai prognozuojami. Jei S. Skvernelio partiją rems tiek, kiek rėmė G. Jeglinską, šios partijos dainelė sudainuota. Visgi yra ne tokia ir maža tikimybė, kad skvernelininkai vienaip balsavo prezidento rinkimuose, kituose balsuos kitaip.
Artėjančiuose Europarlamento ir Seimo rinkimuose didžiausios intrigos yra trys. Kiek antisistema – tiek, kiek ją tapatinsime su tautine ir konservatyvia antisistema – sugebės mobilizuoti G. Nausėdos rinkėjus, paremdama G. Nausėdą antrajame ture, ir kaip sugebės šią paramą ištransliuoti.
Kaip pavyks susitarti su pagrindiniu antisistemos kandidatu – I. Vėgėle. Ir kur čia bus R. Žemaitaičio vieta.
Taigi, laukia tikrai įdomūs rinkimai. Labiau nuspėjami birželį, daug mažiau – spalį.
Autorius yra politologas
Tikriausiai rinkimus į prezidento krėslą laimės gerbiamas Gitanas Nausėda, Visų pirma, turi neįkainojamos patirties iš pirmosios savo prezidentavimo kadencijos. Taigi jam neteks gaišti brangus laiko apšilimui. Antra. Jis jau turi gerą autoritetą ir reikiamus ryšius su užsienio partneriais. Daug nuveikęs Ukrainos labui. Tad palinkėkime Gitanui Nausėdui kuo geriausios kloties!
Taip. Šioje padėtyje pasirinkimo nėra. O merginai palinkėčiau nusiraminti ir baigti “išdykauti” su savu “stuburu.
Iš dviejų blogybių vėl tenka rinktis mažesnę .Puiku .
Galima įžvelgti tam tikra konfrontacija dėl Nausėdos ir Šimonytės tarp Kauno ir Vilniaus rinkėjų. Tokiu atveju žymiai daliai vilniečių, beja, galimai ir kitų miestų rinkėjams, susitelkiant balsuoti už Šimonytę dėl to, kad prezidentu nebūtų išrinktas jiems netinkantis Nausėda, gali būti ir netikėtas rezultatas.
Kam tos išsigalvotos “konfrontacijos”? Gal lietuviams reikia būti vieningesniems, o ne bandyti “skirstytis” į vilniečius, kauniečius, klaipėdiečius, šiauliečius ,šalčininkiečius ar emigrantus? Kam naudingas tas “skirstymasis”?
Manyčiau, kad vidaus gyvenime reikia būti savimi, vieningiems reikia būti tik veiksmuose ginantis nuo užpuolusio priešo.
> Kažin
Manau taip pat.
” Triuškinamą G. Nausėdos pergalę pirmajame ture drąsiai galima vadinti antisistemos triumfu. ” Mirk iš juoko. Tvartelis taip sužaidė partiją, kad Nausėda neįsėdo į sostą iš karto. Nugrybavo jo balsus. Gasmeisterio ėjimas. Įdomiausia laukia netrukus. Kaip Šachmatininkas prastums Šetonytę ?
Kalbant apie socialdemokratus tai nors daugelis šios partijos veikėju yra ultraliberalus,bet šios partijos rinkėjai yra konservatyvus,nedideliu miestu gyventojai kurie tikrai masiškai nebalsavo už Šimonytė. O dėl Nausėdos tai kaip kaip ir aišku,kad jo elektrotas pasidalins tarp socialdemokratu,vardan Lietuvos, valstiečiu ir kitu kairiuju partiju. O dėl Jeglinsko tai dauguma žmoniu mėgsta balsuoti už nepartini kandidatą, o ne už toki bevardį kandidatą,tad vargu ar šie rinkimai parodo partijos potencialą Seimo rinkimuose
Per daug nenusiraminkite: antras turas labiau pavojingas nei pirmas, konservatoriai turi labai didelę „kompiuterių lūžimų ir ryšių dingimų“ patirtį!
Bet, juk : Vakarai tada rinkimų nepripažins. Kas jau kas, bet Vakarai mūrų stovi už demokratiją ir teisėtumą. Kap bus tada ?
Be abejonės naivu manyti, kad šiuo atveju nėra DI elektroninio pabalsavimo už niekad ar dažnai nebalsuojančius arba išvykusius, bet tai nedeklaravusius rinkėjus, paslaugas teikiančių UAB’ų ir kad tuo nebūtų valstybiškai valdančiųjų naudojamasi. Objektyviai visos techninės galimybės tokioms paslaugoms atlikti yra, kadangi balsavimo dieną rinkimų apylinkės disponuoja elektroniniais rinkėjų sąrašais su duomenimis juose apie rinkėjo dalyvavimą ankstesniuose rinkimuose ir dalyvavimą tą dieną vykstančiame. Manyčiau, apsiginti nuo ženklesnių DI šimtatūkstantinių pabalsavimų skaičiaus galima tik 80 % dalyvavimu rinkimuose.