G. Šapoka. Lenkų ir žydų sugyvenimo istorija Vilniuje XX amžiuje Lenkijos okupacijos metu

Gintautas Šapoka

Beveik visada rašydami apie tautinių mažumų padėtį tarpukario Lenkijoje daugiausia kalbame apie ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių persekiojimą, jų lenkinimą, mokyklų uždarymą ir kultūrinio, religinio bei ekonominio gyvenimo varžymą. Ir tikrai tarpukario Lenkija savo tautinėms mažumoms buvo pikta pamotė. Pagal 1931 metų Lenkijos gyventojų surašymą lenkų buvo 68,9%, bet faktiškai jų  buvo mažiau.

Jeigu oficialiais surašymo duomenimis ukrainiečių buvo 4 442 tūkst. gyventojų, tai apskaičiuotais 5 114 tūkst. (Duomenys iš Ježio Tomaševskio (Jerzy Tomaszewski) knygos „Rzeczpospolita wielu narodow“ Warszawa, 1985), baltarusių buvo 990 tūkst. gyventojų, tai apskaičiuotais 1954 tūkst.

Įdomus lietuvių skaičius: statistika rodo 83 tūkst. gyventojų lietuvių – faktiškai pagal visus apskaičiavimus dr. B. Makauskas savo knygoje „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais“ (p. 33) pateikia skaičius, kad lietuvių buvo apie 300 tūkst. gyventojų.

Kalbant apie religinio gyvenimo varžymus ir ukrainiečių bei baltarusių persekiojimą drįstu teigti, kad Lenkija nebuvo valstybė, kuri puoselėjo katalikiškas ar krikščioniškas vertybes, kaip leidžia sau skelbtis.

Čia noriu įdėti citatą iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nario Ričardo Maceikianeco laiško Lenkijos prezidentui A. Dūdai. Laiške rašoma:

Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų. 

(www. alkas.lt 2018-03-03).

Leiskite paklausti, ar čia katalikiškos valstybės pavyzdys? Šiose stačiatikių šventyklų griovimuose dalyvavo ir Liublino katalikiškojo universiteto profesoriai (sic!).

Bet labai mažai žinome apie žydų gyvenimą tarpukario Lenkijoje, o svarbiausia Vilniuje.

2022 metais Vilniuje išleista žydo Izraelio Kofeno (Israel Cofen) knyga „VILNA: Žydiškojo Vilniaus istorija“. Šios knygos pirmasis leidimas išleistas Filadelfijoje 1943 metais.

Šioje knygoje aprašoma žydiškasis Vilnius iki 1941 metų, vokiečių okupacija 1941 metais užsiminta tik keliomis eilutėmis. Kadangi nemažai yra rašoma apie Vilniaus gyvenimą Lenkijos okupacijos metais, tad noriu kai ką pacituoti iš šios knygos.

Pagal 1897 m. Rusijos surašymo duomenis Vilniuje gyveno 63841 žydas, tai sudarė 41,3 proc. visų gyventojų. Iš visos Rusijos miestų tik trijuose miestuose buvo didesnė žydų populiacija: Varšuvoje, Odesoje ir Lodzėje. (p. 240)

1919 metais Lenkijos kariai stumdami bolševikus užėmė Vilnių. I. Kofenas rašo:

„Naujų „išvaduotojų“ atvykimas atvertė naują žydų kančių puslapį. Prieš atsitraukdami bolševikai bandė kautis įsitvirtinę senosiose žydų kapinėse Šnipiškėse. Dėl šios priežasties, taip pat todėl, kad prie bolševikų prisijungė šiek tiek žydų (nors lygiai taip pat nemažai lenkų), lenkų legionieriai kiekvieną žydą vaizdavosi esant bolševiką.

Kai bolševikai, keletą dienų pakovoję, leidosi bėgti, legionieriai siaubingai išniekino žydų kapines, sudaužė antkapius ir atkasė kapus (tarp jų – ir dalies pirmųjų Vilniaus rabinų), tikėdamiesi rasti ginklų ir pinigų. Nieko neradę pas mirusiuosius, lenkai atsigręžė į gyvuosius – pradėjo siaubingai siautėti žydų kvartale.

Ištisas tris dienas puldinėjo žydus gatvėse, išvilkdavo iš namų, nežmoniškai sumušdavo ir imdavosi plėšti namus bei parduotuves. Apie aštuoniasdešimt žydų nušovė, daugiausia Lipuvkos priemiestyje (dab. Liepkalnio g.), ten kai kuriems įsakė patiems išsikasti kapus.

Kitus palaidojo gyvus, dar kitus surištomis rankomis nuskandino Neryje. Balandžio 21 d. kareivių dalinys ėmė šaudyti į namą, pro kurio langą sakė matę šaudant žydus. Laukan pasipylė gyventojai, tarp kurių buvo rašytojai Aronas Vaiteris, Leibas Jafė ir Samuelis Nigeris.

Vaiterį nušovė vietoje, kitus du suėmė ir kelioms dienoms įkalino. Tomis dienomis, švęsdami pergalę, lenkai griebėsi šlykščiausių nusikaltimų. Vieną žydą pririšo prie arklio, tas žmogų beveik penkis kilometrus vilko miesto gatvėmis.

Nukerpant pamaldiems žydams barzdas ir peisus, lenkus apimdavo sadistinis džiaugsmas. Netgi rabiną Izaoką Rubinšteiną bei gydytoją Cemachą Šabadą jie suėmė, mušė ir tyčiojosi.

Tūkstančius Vilniaus, Lydos ir Balstogės žydų išvežė į įvairiausias koncentracijos stovyklas, ten marino badu, mušė, vertė kęsti alkį ir šiltinę. Negano to, per šį pogromą grobiant ir naikinant žydų turtą padaryti nuostoliai vien Vilniuje siekė maždaug 20 mln. rublių…“(p. 268)

…Garsas apie lenkų vykdomą žydų engimą nuskambėjo per visą pasaulį ir tai paskatino Lenkijos Valstybės Viršininką maršalą Pilsudskį paskelbti, jog legionieriai išvarė rusus, kad vietiniai patys galėtų spręsti, kokia bus valdžia…“ (p. 269)

„…Vis dėlto kareiviai nesiliovė barbariškai elgtis. Savaime suprantama, išpuoliai neapsiribojo Vilniumi – įvairiose Lenkijos vietovėse jie vyko ištisus mėnesius. Norint paslėpti taip ironiškai su šalies išlaisvinimu nuo Rusijos jungo nederantį skandalą, prireikė karą laimėjusių demokratinių jėgų įsikišimo.

1919 m. birželio 13 d. Amerikos ambasadorius Varšuvoje Hju Gibsonas (Hugh Gibson) apsilankė Vilniuje ir parengė ataskaitą, nuo kurios žydai atsiribojo kaip nuo tikrovės neatitinkančios parodijos. Lenkų legionieriai tuo metu plėšikavo toliau: ieškodami pinigų, atkasdavo kapus, priemiestyje užpuolė žydų žemdirbių koloniją, žydų namuose bei parduotuvėse palikdavo šovinių, idant turėtų dingstį paskui apkaltinti.

Liepos 19 d, JAV prezidentas Vudrovas Vilsonas (Woodrow Wilson) į miestą atsiuntė Tiriamąją komisiją, vadovaujamą Henrio Morgentau (Henri Morgenthau), buv. Amerikos ambasadoriaus Turkijoje.

Šios delegacijos tikslas buvo nustatyti lenkų kariuomenės vykdomų niekšybių faktus ir rasti būdų sutaikyti juos su žydais. To padaryti nepavyko: kad ir išklausiusi kelių šimtų liudininkų ir surašiusi 1500 „protokolų“ apie plėšimus, užpuolimus bei žudynes (komisijos ataskaita pasirodė 1920 m. sausį), ji nesugebėjo perteikti visų žiaurumų masto bei pobūdžio ar kategoriškai pasmerkti už juos atsakingųjų.

1919 m. lapkričio 13 d. į miestą atvyko sero Stiuarto Samuelio (Stuart Samuel) vadovaujama Britų vyriausybės sušaukta komisija. Nors jos ataskaita buvo ne tokia kontroversiška kaip H. Morgentau, ji lygiai taip pat neturėjo jokio poveikio. Lenkų vyriausybė neatliko jokio tyrimo, nenubaudė piktadarių.

Priešingai, kareiviai ir toliau persekiojo žydus. Žydus grobdavo ir išveždavo dirbti priverstinių darbų arba už juos reikalaudavo išpirkos. Kareiviai įsiveržė į Didžiąją sinagogą ieškodami ginklų, vykdė žydų įstaigų ir susibūrimų reidus, iš Lydos rabino išreikalavo 400 markių už tai, kad leistų jam pasilikti barzdą.

1920 m. gegužės 14 d. atvyko II internacionalo tiriamoji komisija, sudaryta iš Pjero Renodelio (Pierre Renaudel) ir dr. Oskaro Kono (Oskar Kohn), tačiau ir ji nepasiekė ko nors daugiau negu ankstesnės komisijos. Žydai buvo nuolatos puldinėjami, daugelį jų suėmė ėl to, kad jie neva esantys bolševikai, ir

Liepą padėtis pasiekė kulminaciją – iš dalies dėl to, kad Lenkija avantiūristiškai užpuolė Ukrainą. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje rusai pasirašė sutartį su lietuviais, kad Vilnius ir Gardinas turėtų atitekti pastariesiems.

Tada abiejų šalių kariuomenės vėl žengė į Vilnių. Iš pradžių lenkai bandė priversti žydus ginti miestą, tačiau, vos suvokę nepavydėtiną savo padėti, nusprendė paskutinįkart pulti: veržėsi į žydų parduotuves, grobė prekes, ko negalėjo išsinešti ar išsivežti – naikino, po savęs paliko suniokotas gatves. Tuomet tūkstančiai žydų ištisą savaitę slapstėsi, bijodami tiek atsitraukiančių lenkų, tiek grįžtančių rusų. (p. 269-270)               

„Paskutiniai keleri lenkų valdymo metai Vilniuje darėsi vis reakcingesni: tuo metu prie ekonominės priespaudos ir politinės diskriminacijos prisidėjo prieš žydus nukreipto teroro kompanija.  [1931 m. Vilniaus mieste buvo 195 100 gyventojų iš jų žydų –  55 007 arba 28,5%] 1935 m. pavasarį pratrūkusi išpuolių banga nuvilnijo per  visą šalį. Beveik be paliovos vykstantys išpuoliai buvo nukreipti ne tik prieš žydus ir jų nuosavybę – nepasigailėta nė sinagogų, netgi kapinių. Užpuolikai atakavo peiliais ir pistoletais, akmenimis ir kuokomis, geležies strypais ir bombomis. Pagrindiniai šio protrūkio iniciatoriai buvo dviejų politinių partijų nariai: endekai (nacionaldemokratai) ir ONR (Tautinių nacionalistų lyga) [Oboz Narodowy-Radykalny]. Pastarieji be paliovos gyrėsi esantys pasiryžę išguiti žydus iš Lenkijos ir visai neslėpė, kad juos įkvepia naciai.

Laikraščio Gazeta Warszawska 1935 m. balandžio 19 d. numeryje buvo rašoma:

Čia Lenkijoje, galima pasimokyti iš Vokietijos sėkmės ir vykdyti tą pačią politiką: žydai turi patys susiorganizuoti sau masinę emigraciją. Tai pasieksime tik kartą ir visiems laikams įtikinę žydus, kad nesustosime, kol Lenkijoje liks bent vienas jų.

Siekdami šių barbariškų tikslų, jie ėmėsi to paties, ką metų metus darė Hitleris ir jo pakalikai, siekdami iškilti valdžion. Endekai ir ONR lygiai taip pat nusitaikė į žydus, norėdami diskredituoti vyriausybę ir galiausiai performuoti ją pagal save. Savo fanatišką kampaniją jie vykdė ne vien leistais antisemitiniais laikraščiais, bet ir daugybe naujų, finansuojamų Vokietijos.

Dėl endekų ir ONR veiksmų daugybė žydų ne tik neteko gyvybių ar nuosavybės – sunaikinta buvo ir politinė Lenkijos struktūra, taigi šalis tapo lengvu grobiu naciams.

Teroro banga toli gražu neaplenkė ir Vilniaus žydų. 1935 m. vasarį sprogo po sinagoga padėta bomba. Kitus kelerius metus žydus nuolatos puldinėjo, daugelis buvo smarkiai sužeisti, vienas mirė. Žydų prekės buvo kuo griežčiausiai boikotuojamos. Tačiau niekur priešiškumas žydams nebuvo toks atkaklus ir nenumaldomas kaip universitetuose.

Kampanija prieš žydų studentus Lenkijos (ir kitų Vidurio bei Rytų Europos miestų) universitetuose su pertraukomis vyko jau daugelį metų, tačiau po nacių revoliucijos Vokietijoje smarkiai suintensyvėjo.

Tiek ilgamečių Vilniaus ir Krokuvos mokslo šventovių, tiek naujesnių Varšuvos ir Lvovo universiteto koridoriuose bei auditorijose aidėjo žydų studentų bei studenčių šauksmai ir dejonės: endekai juos puldavo tiesiog gaujomis ir taip sumušdavo, kad šiems tekdavo keliauti namo ar net ligoninėn.

Šių chuliganizmo protrūkių tikslas buvo užtikrinti, kad žydai sėdėtų atskirai ant jiems paskirtų suolų auditorijos kairėje. Šie atsisakydavo sėdėti ant vadinamųjų geto suolų ir, kadangi sėstis auditorijos dešinėje jiems buvo draudžiama, ištisas paskaitas išstovėdavo arba ištupėdavo ant grindų“. (p. 292-295)

Manau tokia padėtis universitete mūsų, lietuvių, negali stebinti. Prisiminkim, kaip 1921 m. spalio 1 d. lietuvių gimnazijos mokiniai buvo iškeldinti į gatvę. Atliekant šį brutalų veiksmą policininkams talkino Stepono Batoro universiteto studentai. Kai išstumti iš gimnazijos mokiniai  į gatvę užtraukė Lietuvos himną juos puolė įsidėjusi šautuvams durtuvus policija, studentai, kariai, skautai ir kiti, kumštimis, lazdomis, šautuvų buožėmis mušdami juos dargi parkritusius ant žemės. (Biržiška Mykolas Vilniaus Golgota. Vilnius, 1992, p. 132 ).

Mes prisimenam ir 1938 metų Lenkijos ultimatumą Lietuvai, kai universiteto kiemai buvo nuklijuoti šūkiais „Kto litwina bije, ten sto lat žije“ („Kas lietuvį muša, tas šimtą metų gyvena“) o mokiniai buvo suvaryti į gatves ir fanatiškai šaukė: „Na Kowno! Na Litwą!“ („Į Kauną! Į Lietuvą“).

„Vilniaus Stepono Batoro universitete, kur žydų studentų buvo maždaug 1000, endekai mėgino įvesti „Dieną be žydų“. Prie durų jie pastatė žydų nepraleidžiančius „sargybinius“ – jei kuriam žydui ir pavykdavo prasibrauti, jį žiauriai sumušdavo viduje. Tvarkos nepajėgęs palaikyti rektorius surengė studentų balsavimą, ar universitete reikėtų taikyti „geto“ sistemą. Išsiaiškinęs, kad dauguma nepritaria, rektorius atsistatydino.

Vieną dieną per profesoriaus Juliušo Rudnickio (Juliusz Rudnicki) paskaitą endekai keliskart kibo studentams į atlapus. Rudnickis paklausė, kodėl jie nepalieka žydų ramybėje. Endekai atsakė: „Todėl, kad esam krikščionys“, o profesorius atkirto: „Jei Kristus dabar būtų gyvas, jis sėstųsi kartu su žydais kairėje“.

Kitą sykį (1937 m. vasario 9 d.) endekų bendražygis sužalojo žydą studentą peiliu – pastarasis sunkios būklės išgabentas į ligoninę. Paskui endekai įteikė rektoriui ultimatumą ir užsibarikadavo universiteto patalpose, kol juos iš ten iškrapštė policija. Dėl to universitetą teko trumpam uždaryti.

Protestuodami prieš persekiojimą, bejėgiai žydų studentai surengė dvidešimt keturių valandų bado streiką, tačiau šis nedavė jokios naudos. 1937 m. Švietimo ministerija visų universitetų rektoriams suteikė įgaliojimą leisti potvarkius „tvarkai palaikyti“ ir sureguliuoti, kur kurie studentai sėdės.

Žydams paskirti suolai auditorijos kairėje, tačiau jiems buvo garbės reikalas tenai nesėsti – verčiau ištisas valandas išstovėdavo ar ramstydavo sienas.

Vyriausybė buvo karčiai nusivylusi antižydiška kampanija ir į ją sureagavo gana neadekvačiai. Endekų partija įvairiuose rajonuose buvo panaikinta, jos būstinėse įvyko policijos reidai, o šimtai kaltininkų – ir tai tik maža dalelė – suimti ir įkalinti. Tačiau jiems skirtos gan švelnios bausmės, o žydų puldinėjimo tai nesustabdė.

Atoveiksmio  bangą paskatino 1937 m. įsteigta Tautinės vienybės stovykla [OZON, Oboz Zjednoczenia Narodowego], kurios tikslas buvo „suvienyti nacionalines Lenkijos jėgas“. Tiek struktūra , tiek mąstysena ši organizacija akivaizdžiai imitavo nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos partines sistemas.

Tautinės vienybės stovykla skelbė, kad Lenkijos politiniame kūne žydai yra svetimi įsibrovėliai, reikalavo priimti antisemitinius įstatymus ir teigė, jog vienintelis įmanomas žydų klausimo sprendimas – planinė emigracija. Šią antisemitinę organizaciją rėmė ne tik prezidentas, bet ir visi ministrų kabineto nariai.

1938 m. sausio 24 d., Seime sakydamas kalbą ministras pirmininkas Felicijanas Slavojus Skladovskis (Felicijan Slawoj Skladkowski) netgi pareiškė, kad valdžia turinti palaikyti priešiškumą tarp lenkų ir žydų – dėl „ekonominės būtinybės“. Kreiptis į Tautų Sąjungą, turinčią užtikrinti, kad Lenkija laikytųsi pažado gerbti tautinių mažumų teises, nebuvo jokios prasmės, nes 1934 m. Lenkijos vyriausybė teisiškai panaikino Sąjungos teisę kištis į jos reikalus.

Tačiau ši ir kitos vidinės šalies problemos netrukus išnyko karo sūkuryje. Sukėlusi žydams tiek sunkumų ir netgi suabejojusi jų teise gyventi šalyje, Lenkijos Respublika dabar turėjo kovoti dėl savo pačios išlikimo. Visiškai ją sunaikinti nusiteikęs Hitleris 1939 m. rugsėjo 1 d. pradėjo Lenkijos invaziją . Žydai, kad ir kaip persekiojami Lenkijos valdžios, įsiveržus Hitleriui išsyk parodė lojalumą ir buvo pasiryžę paaukoti gyvybes gindami šalį nuo okupantų.

Dabar Tautinės vienybės stovykla jau nebesibaidė priimti žydų, tačiau pati neatnešė daug naudos: praėjus vos mėnesiui Lenkija jau buvo palaužta, jos kariuomenė – nugalėta, o vyriausybė pasitraukė į užsienį. Subombarduotoje vakarinėje Lenkijos dalyje įsikūrė naciai, o rytinę beveik be pasipriešinimo užėmė rusai, prieš tai, rugpjūčio 23-iąją, su vokiečiais pasirašę nepuolimo sutartį.

Į Vilnių Rusijos kariuomenė įsiveržė rugsėjo 19 d. ir miesto likimas kelias savaites kybojo ore, iki spalio 10 d. sovietų ir Lietuvos vyriausybė pasirašė tarpusavio pagalbos sutartį. Tuomet Vilniaus kraštas perduotas Lietuvai ir po septyniolikos dienų Lietuva vėl pradėjo valdyti miestą. Miesto pavadinimas iš lenkiško Wilno pakeistas į Vilnių.(p. 292-295)“

Netrūko antisemitinių išpuolių Vilniui grįžus į Lietuvos respublikos sudėtį. Juos vėl organizavo endekai: „ …Maža to, ir vėl prasidėjo antisemitiniai išpuoliai. Nesuvokdami, kad nacizmas naikina jų pačių kraštą, endekai tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose ėmė organizuoti prieš žydus nukreiptas riaušes neva dėl išaugusių duonos kainų. Pirmąsias, įvykusias 1939 m. spalio 31 d., sustabdė tik iš Naujosios Vilnios su tankais atvykusi rusų kariuomenė, bet riaušininkai jau buvo spėję sužeisti apie penkiasdešimt žydų, išplėšti parduotuves ir nužudyti lietuvių policininką.

Vilniaus žydų delegacija nuskubėjo į Kauną – ten ministras pirmininkas Jonas Černius ir vidaus reikalų ministras Kazys Skučas juos užtikrino, kad bet kokius tolesnius neramumus griežtai tramdys policija. Nors vienas lenkų nacionalistas išties nuteistas mirties bausme, o kitam už dalyvavimą riaušėse paskirta penkiolika metų kalėjimo, po kelių savaičių žydams vėl teko kentėti išpuolius. Kurį laika tai nesiliovė: 1940 m. kovo 26 d. Vilniaus priemiestyje apgriauta sinagoga, vėliau suimti du išpuolio kaltininkai“….(p. 327)

Manau, šis mano straipsnis cituojant minėtą knygą, padės suvokti, kad žydų gyvenimas Vilniuje Lenkijos okupacijos metu nebuvo rožėmis klotas. Linkiu skaitytojams susipažinti su Vilniaus žydų gyvenimo puslapiais.            

Autorius yra garsiojo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos, „Lietuvos istorijos“ autoriaus ir redaktoriaus, giminaitis – pusbrolio sūnus, istorikas mėgėjas, išleido dvi knygutes: „Mūsų giminė“ (2005) ir „Istorikas Adolfas Šapoka ir jo darbų bibliografija“ (2006). Jis surado 405 A. Šapokos publikacijas, kurias perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.