Dažnai teigiama, kad J. Paleckis ir A. Sniečkus rūpinosi ir lietuvišku švietimu.  Noriu pateikti pavyzdžius kaip iš tiesų buvo nutautintame Šalčininkų rajone. Tiesa, po karo, šiame rajone veikė nemažai lietuviškų mokyklų, bet po 1950 metų LKP(b) CK nutarimo „Dėl priemonių darbui tarp Lietuvos TSR gyventojų lenkų pagerinti“ beveik visos buvo uždarytos ir įsteigtos lenkiškos. Šio nutarimo pasekmės jaučiamos ir dabar.

Po Stalino mirties lietuviškų mokyklų stygiaus klausimas buvo pradėtas kelti ir buvo sulaukta nežymių pokyčių. Kur ne kur po atkaklaus gyventojų pasipriešinimo buvo leista veikti ir kelioms lietuviškoms mokykloms, bet jų buvo žymiai mažiau negu Lenkijos okupacijos metais.

Lietuvos ypatingajame archyve yra saugomi Kalesninkų gyventojų ir Dieveniškių mokytojų skundai, parašyti J. Paleckiui ir A. Sniečkui.

Pateikiu juos susipažinimui.

Kalesninkų gyventojų skundas J. Paleckiui

Lietuvos ypatingasis archyvas Fondo Nr. 16895, apyrašo Nr. 2, bylos Nr. 344, lapai 117-118

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui drg. Paleckiui

Pareiškimas

Mums, Vilniaus krašto lietuviams, skaudu jausti tas skriaudas, kurios vyksta dar ir dabar, kai Vilnius prijungtas prie Tarybų Lietuvos. Net pačiais žiauriausiais Lenkijos Pilsudskio viešpatavimo metais lietuviškų mokyklų buvo daugiau, negu dabar.

Mūsų vaikai priversti lankyti lenkiškas mokyklas, kuriose puoselėjimas lenkiškas šovinizmas ir lietuviškos mokyklos neatidaromos. Kai lietuvių delegacija, prašydama atidaryti lietuviškos mokyklos Eišiškių ir Šalčininkų rajonuose, nuvyko į Švietimo ministeriją, tai ministerijos darbuotojai ją iškoliojo ir išvijo (Černiauskas, Cukerzisas, Černiauskaitė ir kt.).

Visi tikrieji lenkai jau išvyko į Lenkiją arba artimiausiu metu išvyks. Lenkiškų mokyklų problema jau išspręsta. Visos šitos mokyklos privalo būti pakeistos lietuviškomis. Pasilikę lenkai turėtų prisitaikyti prie esamų sąlygų, grįžti prie lietuvių kalbos, kurios atsisakė vos prieš keliolika metų.

Jei Baltarusijos TSR nėra nei vienos lenkiškos mokyklos, nors ten ir gyvena milijonai lenkų, tai Tarybų Lietuvoje lenkiškos mokyklos lietuvių vaikams tiesiog primetamos. Be to, iš Baltarusijos polonizacijos tikslais visi mokytojai siunčiami į Lietuvą. Šie mokytojai, apaštalaudami lietuvių žemėje, jau sužlugdė ne vieną lietuvį.

Pavyzdžiui, Eišiškių rajone lenkiškose mokyklose dirba 75% mokytojų atsiųstų iš Baltarusijos. Kalesninkų kaime dirba 21 mokytojas ir visi iš Baltarusijos! Lietuvių nei vieno, nors pusė gyventojų yra lietuviai, neturintys savo mokyklos.

Jeigu lenkai turi teisę lenkinti lietuvius, tai kodėl mes, lietuviai, neturime teisės gintis nuo jų išpuolių? Kodėl vyrauja tokia neteisybė? Įdomu, kodėl Švietimo ministerija turi teisę per mokyklas lenkinti mus, o mes savoje Lietuvos respublikoje nepajėgūs sau grąžinti savų mokyklų?  Mes nebežinome, kur mums kreiptis, nes niekas mūsų neužstoja.

Todėl kreipiamės į Jus, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininką, prašydami atkreipti dėmesį į šį svarbų, kiekvienam lietuviui brangų reikalą, ir imtis būtinų priemonių lenkiškam šovinizmui sustabdyti ir visur atidarant lietuviškas mokyklas, privalomas visiems. Taip pat prašome imtis priemonių, kad Lietuvos TSR Švietimo ministerijoje neliktų lenkų šovinistų ir į liaudies reikalavimus būtų kreipiamas rimtesnis dėmesys.

Eišiškės, Kalesninkų kaimas         (Penkiolika parašų)

1957.III.20

Kalesninkų kaime iki 1932 metų veikė lietuviška mokykla, po to ji buvo uždaryta. Sugrįžus Vilniui į Lietuvos sudėtį, Kalesninkuose buvo atidaryta lietuviška mokykla 1939 metais gruodžio 11 d., joje mokėsi 150 mokinių, lietuviška mokykla veikė iki 1949 metų, po to panaikinta ir įkurta lenkiška.

Kalesninkų gyventojų skundas J. Paleckiui tik parodo kokioje situacijoje atsidūrė lietuviai savo krašte.

Koks buvo J. Paleckio atsakymas į skundą nepavyko rasti, bet kaip rašo Šalčininkų krašto tyrinėtojas Stanislovas Buchaveckas knygoje „Šalčios žemė“, V., 1992 . psl. 210 „ 1959 m. prasidėjo lemiamas nutautinimo etapas – buvo uždarytos lietuviškos klasės vidurinėje mokykloje“.

Tik po Kovo 11-osios atsirado galimybė iš naujo steigti lietuvišką mokyklą. Dabartinė lietuviška mokykla įkurta tik 1992 m. vaikų darželio patalpose. 1997 m. atidaryta penkta klasė ir mokykla tapo pagrindine. Į naujas suremontuotas patalpas mokykla persikėlė 2000 metais, joje mokosi apie 100 mokinių.

Pateikiu Dieveniškių vidurinės mokyklos lietuviškų klasių mokytojų skundą A. Sniečkui

Lietuvos Ypatingais archyvas: Fondas 16895, apyrašas Nr.2, byla Nr.344, lapo Nr. 148-149  (vertimas iš rusų kalbos)

Lietuvos KP Centro Komiteto sekretoriui drg. Sniečkui

Gauta LKP CK Ypatingas sektorius  1957 XII 14 Nr.6693

Nuo Šalčininkų rajono Dieveniškių vid.mokyklos lietuviškų klasių mokytojų                                                                                        

Nežiūrint to, kad jau praeitais metais, pas mus buvo išspręstas klausimas dėl dalykų dėstymo nacionalinėje mokykloje, šįmet mūsų mokyklos direktorius Pozdniakovas vėl ėmėsi reakcinės politikos ir lietuviškose klasėse mašininkystė, elektrotechnika ir fizinė kultūra dėstoma rusų kalba.

Tai žeidžia mokytojų ir mokinių nacionalinius jausmus ir tokį elgesį mes vertiname, kaip carinės Rusijos politikos tęsinį.

Šiame krašte mes ir taip susiduriame su sunkumais, nes mokiniai ir jų tėvai praktiškai neturi galimybės vartoti lietuvių kalbos, nors patys ir yra lietuviai, nes visose įstaigose raštvedyba vedama rusų kalba ir jose dirba žmonės, nemokantys lietuvių kalbos.

Tai akivaizdu tokioje įstaigoje kaip rajono civilinių aktų registracijos skyriuje, kur visų gyventojų pavardės rusifikuojamos, kaip, pavyzdžiui, vietoje Staniulytės Stasės, Lauryno, Butrimavičiūtės Stasės jų gimimo liudijimuose užrašoma Staniul Stanislava Lavrentjevna, Butrimovič Stanislava; arba Kuklis Ivan, Siluk ir t.t. 

Gatvių ir kolūkių pavadinimai taip pat rusifikuoti, pavyzdžiui, Šalčininkuose „Piervomaiskoje“, „Geroj truda“, o Dieveniškėse – „Diviniški“.

Jeigu panašius klausimus mes keliame, tai sulaukiame atsakymo, esą mes nacionalistai. Vis dėlto, mums atrodo, kad mes čia  keliame teisingus nacionalinius reikalavimus, bet jų sprendimas tenka tiems, kurie jų nesupranta, o visa tai mums yra brangu ir miela.

Laukiame Jūsų pagalbos teisingai sprendžiant nacionalinę politiką, priešingu atveju mes čia būsime nereikalingi. Jeigu mokytojai bus pakeisti nemokančiais lietuviškai, tai tuo pačiu ištisos klasės mokinių turės prisitaikyti prie mokytojų, nemokančių gimtosios kalbos.

Be to, prašome Jus per Žemės ūkio ministeriją suteikti pagalbą pasiunčiant į mūsų Dieveniškių MTS daugiau kadrų mokančių lietuviškai, nes vietiniai vadovai neleidžia čia esantiems lietuviams dirbti lietuviškose klasėse. Tai labai matoma MTS direktoriaus Melcerio veikloje. Tuo tarpu politechniniai užsiėmimai vyksta rusų kalba, nežiūrint to, kad daugumos terminų moksleiviai nesupranta gimtąja kalba.

Vietos komiteto pirmininkas V. Jankūnas      (parašas)

1957 XII. 10               (Nuorašas tikras)    (parašas)             

Archyve yra ir atsakymas A. Sniečkui, kur dalis faktų pripažįstami ir Šalčininkų rajono švietimo skyrius įpareigojamas taisyti padėtį.

Skundo autorius V. Jankūnas buvo išvarytas iš rajono su nacionalisto etikete, apie tai jis rašo „Tarybiniame mokytojuje“ 1989 m. sausio 13 d. numeryje.

Visi šitie faktai rodo, kad tiek J. Paleckiui, tiek A. Sniečkui buvo svetimi lietuvių tautos, lietuvių kalbos ir lietuviškų mokyklų mokytojų likimai, jie nieko nepadarė, kad ištaisyti padėtį.

Aišku, kad jie nesprendė ir lietuvių vardų ir pavardžių rašybos klausimų, viską paliko vietinių vadukų žiniai. Juk J. Paleckis iki 1966 metų buvo taip vadinamos LTSR AT prezidiumo pirmininkas, o A. Sniečkus iki 1974 metų LKP pirmuoju sekretoriumi. Jiems buvo svarbiau išsaugoti partinį bilietą, o lietuvių švietimo klausimus Šalčininkų rajone visiškai ignoravo.

Jeigu nepadėjo lietuviams Lietuvoje, juo labiau nenorėjo ir nieko nedarė su lietuvių švietimu Karaliaučiaus srityje, ar kitur – Lietuvos etninėse žemėse Baltarusijoje. Per visą sovietinį laikotarpį nei Karaliaučiaus srityje, nei Baltarusijoje nebuvo įsteigta nei viena lietuviška mokykla. Tokie buvo šie sovietinės Lietuvos vadovai.

Autorius Gintautas Šapoka (g. 1948 m.) yra garsiojo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos, „Lietuvos istorijos“ autoriaus ir redaktoriaus, giminaitis – pusbrolio sūnus. Jis, baigęs žemės ūkio ekonomikos mokslus, daug metų dirbo ekonomistu. Pastaruosius metus ūkininkavo. Šiuo metu pensininkas. Istorikas mėgėjas, išleido dvi knygutes: „Mūsų giminė“ (2005) ir „Istorikas Adolfas Šapoka ir jo darbų bibliografija“ (2006). Jis surado 405 A. Šapokos publikacijas, kurias perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.