Na, kadangi pagrindinė tema yra ūkininkų protesto akcija Vilniuje su technika, pakalbėkime apie tai.
Pirma – teisė į taikius susirinkimus yra viena pamatinių tiek Konstitucijos, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos numatytų žmogaus teisių, kuri negali būti apribota niekaip kitaip, kaip tik išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Man irgi ne visi vieši susirinkimai patinka. Bet aš suprantu, kad žmogaus teisė bus žmogaus teise tik tuomet, kai ją turės ir tie, kurie man nepatinka, o ne tik tie, kurie man patinka.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo praktikoje ne kartą pakartojo, kad teisė į taikius susirinkimus negali būti varžoma, išskyrus atvejus, kai patys tą teisę įgyvendinantieji „padaro smerktiną veiksmą“.
Man asmeniškai būtų įdomu, jei kas nors EŽTT sugebėtų patikrinti, kaip su teisės į taikius susirinkimus užtikrinimu dera tokie atvejai, kai valdančiosios partijos per savo samdomus įtakotukus paleidžia purvo laviną ant teisę į taikius susirinkimus įgyvendinančiųjų. Ar tai nebūtų pripažinta EŽTK 11 str. 1 ir 2 dalių pažeidimu?
Tęsiant toliau, ūkininkai gali patikti, gali nepatikti, bet jų reikalavimai yra logiški. Tą dabar jau pripažįsta ir pats ministras Kęstutis. Navickas, kalbėdamas apie „klaidų taisymą“.
Na o kas mane labiausiai šokiravo, tai pasipūtusių Vilniaus sėdmaišininkų įžeidimai ir niekinimas ūkininkų atžvilgiu. Kurių gyvenimas, atrodo, nieko neišmokė ir kurie toliau savo nosies galo nemato.
Ar prisimenate pandemijos pradžią ir vyriausybės pirmojo karantino paskelbimą? Ką tuo metu visi darėte? Teisingai, šturmavote prekybos centrus ir šlavėte visus ilgo galiojimo maisto gaminius nuo krašto.
Nes kaip tai intuityviai tuo metu supratote, kad, jei sutriks maisto tiekimas, bus nelabai gerai. Tai va, būtent ūkininkai ir išaugina tą maistą, ir būtent todėl maistas yra strateginės svarbos prekė.
Tuo metu viskas baigėsi gerai, maisto tiekimas nesutriko per visus karantinus, o tas supirktas kruopas ilgainiui maistinės kandys „sužiaumojo“. O kas, jei taip bus ne visada?
Sakantiems, jog jei Lietuvos ūkininkams kas nors nepatinka, gali nieko neauginti, lenkų ūkininkai viską su džiaugsmu mums atveš – o kas, jei neatveš? Siūlyčiau atsidaryti žemėlapį ir jame susirasti vietą, kurioje Lietuva jungiasi su Lenkija.
Ta vieta yra vadinama Suvalkų koridoriumi ir tai yra vienintelė sausumos jungtis, kuri jungia ne tik Lietuvą, bet ir visas Baltijos valstybes su Vakarų Europa. Siauroka, ar ne?
Tai va, jei, neduok Dieve, ateitų diena X, kurią vietą Rusija pultų pirmiausiai ir prioritetiškiausiai? Nesunku numatyti. Suvalkų koridoriaus plotis nesiekia nei 100 km. Ir dabar pati liūdniausia žinia – Rusijai visai nebūtina šio koridoriaus užimti, kad joks lenkų ūkininkas ne tik pieno jūsų latytei neatvežtų, bet ir kruopų, gelbėjant Vilniaus sėdmaišininkus nuo bado.
Rusijai užtenka iš abejų pusių (Baltarusijos ir Kaliningrado) susitempti savo vamzdinę artileriją, ir viskas – Suvalkų koridorius būtų blokuotas artilerijos priemonėmis. Jei tuo koridoriumi kas nors ir judėtų, tai būtų karinės prekės. Joks ne pienas sėdmaišininkų latytei.
Dar daugiau, tokia Suvalkų koridoriaus blokada gali tęstis labai ilgai – ir metus, ir du, ir tris. Ir va per tą laiką, per kurį vyktų Suvalkų koridoriaus blokada, arba Lietuvos ūkininkai sugebėtų išauginti pakankamai maisto, kad išmaitintų visus Lietuvos gyventojus, arba nesugebėtų.
Ar dabar suprantate, kodėl ES remia ūkininkus ir jų gaminius?
***
Matant viešumoje sklandant įvairius teiginius apie tai, kaip tie prakeikti ūkininkai baigia Lietuvos natūralią gamtą sunaikinti, kad va senovėje kokia gamta buvo, o dabar nebeliko jokios gamtos, kiekvieną kampą tuoj rapsais užsodins, padarykime istorijos / gamtos kampelį pas Dominyką Vanharą ir pakalbėkime apie Lietuvos gamtos būklę bei istorinį vystymąsi.
Tl;dr – dabar Lietuvos gamtos būklė yra geriausia per paskutinius 300 metų.
Stumbras. Paskutinis laisvėje gyvenantis stumbras Lietuvoje buvo nušautas dar ATR laikais, XVIII a. Po I Pasaulinio karo laisvėje visoje Europoje gyveno tik 9 stumbrai Belovežo girioje, kurie irgi tuoj buvo nušauti ir laisvėje stumbrų nebeliko. Jokių.
Bet liko dar 48 stumbrai zoologijos soduose, nuo kurių ir buvo pradėtas stumbrų atkūrimas. Beje, čia tiems, kurie sako, kad zoologijos sodus reikėtų uždraust, nes tai gyvulių kankinimas – jei ne zoologijos sodai, apie stumbrus šiandien žinotumėme tiek pat, kiek apie taurus. Nes taurai išnyko dar iki zoologijos sodų atsiradimo.
Stumbrams pasisekė labiau. O va šiandien Lietuvoje stumbrai gyvena ir veisiasi, ir tą daro taip sėkmingai, kad nervina tuos pačius ūkininkus. Nes stumbrams labai patinka į tų ūkininkų laukus ateiti paužkandžiauti.
Rudoji meška. Paskutinė rudoji meška Lietuvos teritorijoje buvo nušauta XIX a. pabaigoje ir nuo to laiko meškų Lietuvoje nebebuvo. Tai galėtų atrodyti keista, nes visose aplinkinėse valstybėse meškų yra ir buvo: jų yra ir buvo Baltarusijoje, jų yra ir buvo Latvijoje, jų yra ir buvo Lenkijoje . Bet į Lietuvą jos net nebeatklysdavo. Visiškai. Nes meškoms reikalingi dideli vientisi miškų plotai. Pas mus tokių nebuvo pusantro šimto metų.
Ir va per paskutinius keliolika metų gamtininkai vėl pradėjo fiksuoti rudųjų meškų iš pradžių epizodinius pasirodymus Lietuvos miškuose, o prieš kelis metus net nuskambėjo džiugi žinia – Lietuvos miškuose užfiksuota meškos patelė su atsivestais jaunikliais, kurie, tikėtina, atsivesti jau Lietuvoje.
Rudoji meška buvo įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą kaip nykstantis ir saugotinas gyvūnas, bet kuris Lietuvoje gyvena, o ne yra visiškai išnykęs.
Baltijos aštriašnipis eršketas – karališka ir didžiausia Lietuvos vandenų žuvis (ne šamas), kurio paskutinis egzempliorius buvo sugautas gal 1965 metais. Nuo, berods, 2010 metų vykdoma aštriašnipio eršketo reintrodukavimo programa į Lietuvos upes, jei viskas gerai, po keliolikos metų turėtumėme sulaukti grįžtančių neršti milžinų, kurių svoris tuomet jau bus gal apie 100 kg.
Lašišos. Buvo jau beveik iš Lietuvos vandenų išnykusios, o šiuo metu Vilnius, jei neklystu, yra vienintelė Europos sostinė, į kurią atplaukia neršti šios karališkos žuvys, o jų su metais vis daugėja.
Todėl taip, Lietuvos gamtos būklė šiuo metu yra geriausia per paskutinius 300 metų. Stengtis, aišku, reikia ir toliau, bet ir barstytis galvos pelenais nereikia.
Autorius yra teisininkas
Autorius prisiklausys rusiškų pasakėlių apę Suvalkų kalidarių.
Kilus karui mūsų kraštuos, NATO nelaikys užnugarį labiausiai militarizuotas Pasauly (po Taivanią) priešą salas.
Prasdėjus rimtam kanfliktui, iš Kaliningradą srities liks tik plytų krūva. Per Suvalkų miestelį kalidarius nebebus kur darą.
Na ir paistalėlis – žemiau turgaus bobelės lygio. Tegalima tik pasakyti – žmogus ne vien duona gyvas, jam reikalingi ir jos verti žurnalistai. Deja…
Kaip viskas tvarkingai suorganizuota. Kaip gražiai traktorius suvarė žvyruotoj aikštelėj prie seimo, kaip karves į aptvarą suginė. Dar dalis traktoristų paklusniai išsirikiavo Gedimino pr. kaip eilėje į skerdyklą. Policajai piemens funkcija atliko puikiai. Ir čia vadinasi streikas? Eilinis spektaklis…
Straipsnis kaip straipsnis, parašytas savotiškai, bet Lietuvos žemės ųkio problemos didžiulės. Problemos davarytos ir sveikatos apsaugos, švietimo, kitose srityse. Juk valstybės gyvenimas, vystymasis nevyko savaime ar stichiškai. Jis buvo vairuojamas prezidentų, ministrų, partijų, spekuliantų ir kitokių. Juk prisimenam griovėjų lozungus, kad tik laisva rinka ir konkurencija mus visus padarys laimingus. Tik ūkių stambinimas ir gamybos koncentravimas yra teisingiausias ir efektyviausiaas ž. ū. pradukcijos gamybos būdas. Juk buvo toks Laisvos rinkos institutas, griovėjų veisykla. Ši politika laimingais padarė saujelę. Bet net ir penkių tūkstančių hektarininkai žemvaldžiai nėra laimingi. Mat jiems siūloma nors kažkiek atkurti sunaikintas pievas. Jie prisiekinėja, kad negali tai padaryti, nes tuoj bankrutuos. Bet tie patys griovėjai vijo žmonesw nuo žemės, naikino pienininkystę, kai už pieną mokėjo skatikus. Juk buvo milijoninė parama pienininkystei, bet ją skirstė godūs pieno perdirbėjai. Todėl žmonės buvo priversti naikinti gyvulinikystę, žemę užleido pasėliams. Prisiminkim, kaip tvarkėsi smetoninė Lietuva. Dvarai buvo sumažinti iki 50 ha. Lietuvoje miesteliuose buvo pristatyta valstybinių pieninių. Pagrindinai anos Lietuvos pajamos buvo tik iš ž.ū., bet valstybė nebuvo praskolinta, kaip dabar. Tada bubo nuolatinė 25 tūkst. karių gan gerai ginkluota armija. Tai sukūrė darbšti tauta kartu su patriotine valstybės valdžia.