R. Aušrotas. Vyriausybės ribojimai nepasiskiepijusiems – antikonstituciniai

Teisės aktų registre buvo registruotas Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo pakeitimo“ projektas. 

Tačiau ažiotažo internete sulaukė ir plinta šio nutarimo projekto lydraštis, kuriame įvardintos numatomos Covid-19 valdymo priemonės: sveikatos patikrinimai darbdavio ir darbuotojo lėšomis, privaloma vakcinacija ir nušalinimas, jei atsisakoma skiepytis, ligos išmokos nemokėjimas asmenims, kurie nesiskiepijo ir susirgo.

Atkreipiu dėmesį, kad nerimauti reikia ne dėl šio lydraščio, bet dėl pačio vyriausybės nutarimo projekto. Bet apie viską iš eilės.

Pirmiausia, lydraštis nėra teisės aktas, jis tik pagrindžia teikiamą teisės akto projektą, jį pakomentuoja. O minėtu atveju, ir įvardija ketinamą formuoti politiką. Bet formalia teisine prasme, dar ne ją kuria. Tam reikia privalomo teisės akto.

Todėl jame ir rašoma, kad priemonės „bus įgyvendinamos paraleliai“. Išverčiant iš ezopo kalbos, tai reiškia: reikės parengti teisės aktų projektus. Ir ne vieną, o krūvą.

Lyginamasis variantas Pavyzdžiui, kalbant apie nušalinimą nuo pareigų nesiskiepijimo atveju, reikės parengti ir priimti Darbo kodekso pakeitimus (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį atveju), Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus (valstybės tarnyboje dirbančio asmens atveju), Vidaus tarnybos statuto pakeitimus (statutinio pareigūno atveju). Norint nemokėti ligos išmokų, reikės keisti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas. Ir taip toliau.

O tai gali padaryti tik Seimas. Jis šiuo metu atostogauja. Taigi, arba turi būti laukiama rudens, kada Seimas grįš į darbą, arba šaukiama neeilinė Seimo sesija.

Beje, kalbos apie neeilinę Seimo sesiją jau sklinda. Bet ne dėl šitos, o kitos – migrantų krizės. Neapsigaukime. Jei ji bus šaukiama, tai ne dėl migrantų krizės (kurią realiai galima sutvarkyti remiantis dabar galiojančiais teisės aktais – tik reikia juos įgyvendinti), bet dėl įstatymų pakeitimų, kuriais bus siekiama de jure riboti žmonių teises ir laisves. Nors oficialiai bus aiškinama kitaip.

Dabar, jei Vyriausybė ryšis reglamentuoti privalomą skiepijimą, darbuotojo nušalinimą ar ligos išmokos nemokėjimą nekeisdama įstatymo, bet keisdama tvarką, t.y. poįstatyminio akto forma (savo nutarimu ar ministro įsakymu), toks teisinis reguliavimas bus neteisėtas ir skųstinas administraciniam teismui.

Jeigu taip nutiks, aš tikiuosi, kad opozicija (o ją ir turime tam, kad oponuotų) pasinaudojusi savo teise, apskųs tokias iniciatyvas Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui. Nes tvarka privalo įgyvendinti įstatymą, o ne prieštarauti jam. Tai elementarus ir bazinis teisinis principas. Na, negali privalomai vakcinuoti pagal ministro nustatytą imunoprofilaktikos atlikimo tvarką, jei Žmogaus užkrečiamų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymas sako kitaip.

Beje, tai bus gera proga valstiečiams atsikeršyti už veiksmus prieš Aurelijų Verygą. Jei pamenate, praeitoje kadencijoje konservatoriai administraciniame teisme įrodė, kad jo vadovaujama Sveikatos apsaugos ministerija viršijo įgaliojimus ir kompetenciją, nustatydama kompensuojamųjų vaistinių preparatų įsigijimo taisykles, pagal kurias turėjo būti išduotas (parduotas) pigiausias kompensuojamasis vaistinis preparatas, o jei apdraustasis ar jo atstovas atsisako įsigyti pigiausią kompensuojamąjį vaistinį preparatą, kito kompensuojamojo vaistinio preparato įsigijimo išlaidos jam visiškai nekompensuojamos.

Kaip sprendime nurodė teismas – apribojimai, apsunkinantys privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų teisės gauti vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų įgyvendinimą, turi būti įtvirtinti įstatyme [1].

Jeigu Vyriausybė dabar priims ribojimus, kurie nedera su įstatymais, teismo sprendimas turi būti toks pats. 

Prašosi dar pora pastabų apie tai, ar galima ir kaip galima apriboti žmogaus teises. Buvęs Konstitucino Teismo pirmininkas, valdžios sprendimų apologetas D. Žalimas neseniai komentavo, kad žmogaus teisės nėra absoliučios, ir jas galima apriboti. Taip pat ir imunoprofilaktikos srityje.  Bet nepasakė, kaip ir kada toks ribojimas yra teisėtas. O reikia pasakyti.

Paprastai, ribojant žmogaus teises, taikomas trijų pakopų testas, siekiant įsitikinti, kad toks ribojimas yra teisėtas:

a) bet koks ribojimas turi būti numatytas įstatymu; 

b) ribojimu turi būti siekiama teisėtų tikslų, numatytų įstatyme; 

c) ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas, t. y. siekiamų tikslų negalima įgyvendinti kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Pasižiūrėkime. Privaloma vakcinacija – tai žmogaus teisės į kūno vientisumą ir neliečiamumą ribojimas. 

Šios teisės konstitucinis pagrindas – Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad „Žmogaus asmuo neliečiamas“, bei jį 4 dalyje detalizuojanti nuostata, jog „su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.“

Negana to, teisę į kūno vientisumą ir neliečiamumą numato Civilinis Kodeksas (2.25 straipsnis. Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą) [2], ją išreiškia Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytas draudimas teikti sveikatos priežiūros paslaugas be paciento sutikimo (14 straipsnis)[3], bei LR Žmogaus užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nuostata, kad imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jų sutikimu [4].

Galiausiai, manantiems, kad tai tik Lietuvos teisės kaprizas, kurį galima pakeisti, tenka priminti Lietuvos Respublikos pasirašytą tarptautinę konvenciją dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija). Jos 5 straipsnis nustato bendrąją taisyklę, jog kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą [5].

Ši konvencija patenka į bendrąjį Europos žmogaus teisių apsaugos režimą, jos priežiūrą Europoje vykdo Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Konstituciją galima „išvartyti“, įstatymus galima pakeisti. Bet labai įdomu, kaip valdžia pakeis tarptautinę konvenciją, numatančią aiškų ir nediskutuotiną įsipareigojimą saugoti žmogaus autonomijos laisvę. 

Beje, kad šios konvencijos genezė – Niurnbergo kodeksas, nustatęs dešimt etinių principų biomedicinos srityje. Jis buvo priimtas 1947 m., paaiškėjus apie nacių daromus medicininius eksperimentus su žmonėmis. Tapo aišku, kad nepakanka hipokratiško „primum non nocere“ principo, bet būtina numatyti papildomas etines ir teisines garantijas, kad valdžia nepiktnaudžiautų savo galia žmonių atžvilgiu. Taip atsirado informuoto sutikimo principas, kuris neleidžia paciento nei tempti per prievartą į operacinę, nei jo vakcinuoti.

Bet iš tiesų svarbiau pakalbėti ne apie tai, kas bus (jei bus) ateityje, o ko siekiama DABAR, Vyriausybės nutarimo projektu, nuo kurio lydraštis sėkmingai nukreipia mūsų žvilgsnius. 

Nutarimo projekto tikslas – nustatyti, kad kontaktinės paslaugos ir ūkinės veiklos vykdomos tik asmenims, kurie atitinka galimybių paso kriterijus. 

Vyriausybės nutarimas jau dabar nustato penkis kriterijus, kuriais patvirtinama, kad asmuo neserga ir gali turėti saugų kontaktą (skiepas, skiepas po persirgimo, persirgimas ir neigiamas testas, neigiamas testas, vaikui iki 16 metų nebūtina). Jais remiantis bus privalu įrodyti teisę gauti tam tikras paslaugas kontaktiniu būdu (3 p.)

Nutarimo projekte išvardijamos kategorijos veiklų, kada toks reikalavimas netaikomas (3-1 punktas). Jų analizė – verta atskiro aptarimo. Numatoma nutarimo įsigaliojimo data – kitas trečiadienis (patvirtinti ketinama tos dienos Vyriausybės posėdyje) Veiklų ratą nuo rugsėjo 13 d. ketinama dar labiau siaurinti, numatant sergamumo didėjimą [6].

Nutarimas taip pat klasifikuoja reikalavimus įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms priklausomai nuo to, ar jos turi reikalą su minėtus kriterijus atitinkančiais, ar neatitinkančiais asmenimis. Pirmu atveju apsaugos reikalavimai tik rekomendaciniai, antruoju atveju – privalomi. Kitaip tariant, pirmu atveju potencialiai galima nesilaikyti atstumų ir nedėvėti kaukės. Štai taip atrodo tas žadėtas nesiskiepijančių karantinas.

Nereikia turėti iliuzijų. Valdžios prigimtis ir esmė yra primesti savo valią.

Piliečio teisė ir pareiga tam priešintis, matant neteisingumą. Šioje įtampoje ir gimsta pusiausvyra. Bet tą reikia daryti protingai, ne donkichotiškai.