Uždarant parodą „Europos Gulagas“ aptartos sovietinės represijos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tyrinėjo ne tik lietuvių trėmimus, bet ir jų išsiuntimą į Gulagą – vyriausiąją lagerių valdybą – dar vieną sovietinio režimo įkurtą represinį mechanizmą, kuriuo siekta palaužti šiam režimui pavojų kėlusių žmonių orumą bei kone iki mirties išnaudoti jų fizines jėgas darbui, Sovietų Sąjungos industrializacijai.

Jei tremtinių iš okupuotos Lietuvos buvo išvežta apie 130 tūkst., tai sovietų Gulage atsidūrusių politinių kalinių skaičius buvo panašus, kai kurių istorikų duomenimis, netgi 20 tūkst. didesnis.

„Šie nukentėjusiųjų duomenys tik apie Lietuvos gyventojus Sibire, tačiau, kaip jau nustatyta, darbo stovyklos buvo formuojamos ir okupuotų šalių teritorijoje.

Rytų ir Vidurio Europoje įsteigta 800 lagerių ir mirė šiuose kalėjimuose apie 1,5 mln. režimui neįtikusių asmenų.

Šie duomenys nėra galutiniai, nes Europos šalių istorikai tik pradėjo tyrinėjimus, kurių pirmasis rezultatas yra tarptautinė paroda „Europos Gulagas“, atskleidžianti šios rūšies represijų geografiją.

Ilgainiui sovietinio Gulago represijų mastas dar bus patikslintas“, – pastebi istorikų ir teisininkų diskusiją, siekiančią įvertinti sovietines represijas, 2023 m. lapkričio 30 d. parodos „Europos Gulagas“ uždarymo renginyje Tuskulėnų memoriale vedusi dr. Monika Rogers, Europos atminties ir sąžinės platformos stebėtojų narė.

Primintina, kad pirmą kartą į Lietuvą atkeliavusią tarptautinę parodą parengė šios istorinės atminties puoselėjimui sukurtos organizacijos suburti žinovai iš Albanijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Rumunijos.

Be šių šalių, paroda pasakoja apie Bulgarijos, Čekijos, Slovakijos, Balkanų šalių (buv. Jugoslavijos), Vengrijos ir Vokietijos teritorijose buvusius sovietinius lagerius.

Tokia tyrėjų gausa leido iš užmarštin grimztančios praeities surinkti sovietinius nusikaltimus fiksuojančius dokumentus, atrasti nykstančias istorines vietoves, pagerbti Gulago aukų atminimą ir paviešinti budelius.

Kaip parodos atidaryme pastebėjo Europos atminties ir sąžinės platformos prezidentas dr. Marekas Mutoras (Marek Mutor), žinovų surinktos žinios šiandieninio Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje būtinos ne tik bendrų europietiškų vertybių bei tapatybės įtvirtinimui, bet ir teisingų politinių sprendimų priėmimui.

„Nusikaltimai žmoniškumui negali likti nepasmerkti, neįvertinti, nes tai egzistencinė grėsmė ir Lietuvai, kitoms Baltijos šalims, ir Lenkijai, ir visai Europai.“

„Atkreipsiu dėmesį, kad sovietų Gulagas buvo ankstesnis už nacių priverstinio darbo stovyklas ir jame buvo daugiau kalinių negu nacių koncentracijos stovyklose.

Iš viso sovietų Galage kalėjo apie 18 milijonų represuotųjų, iš kurių pusantro milijono neišgyveno arba jiems buvo įvykdyta mirties bausmė“, – sakė diskusijoje dalyvavęs istorikas dr. Arūnas Bubnys.

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus, didžiausi sovietinio gulago kompleksai buvo Sibire, tolimuosiuose rytuose ir Kazachstane, o pirmasis nacių konclageris, pasak dr. Arūno Bubnio, buvo įkurtas tik 1933 m.

„Ir Lietuvoje buvo nedidelės lagerių salelės, pirmiausia, norėčiau, kad tiek lietuviai, tiek užsienio svečiai žinotų Macikų (Šilutės raj.) lagerį – mirties stovyklą Lietuvos teritorijoje.

Jos išskirtinumas tas, kad čia ir sovietų kariai kalėjo, o vėliau ir amerikiečiai, ir britai, ir kanadiečiai, taip pat buvo ir prancūzų, ir belgų karių šiame lageryje nuo 1941 m. iki 1944 m. vasaros“.

„Lietuva yra vienintelė šalis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, kuriai pavyko įrodyti, jog sovietų vykdytas partizanų naikinimas buvo genocidas“, – mūsų šalį studijoms pasirinkusio jaunimo iš užsienio auditorijai pabrėžė teisės istorikė, socialinių mokslų daktarė Dovilė Sagatienė.

Tai ir istorikų, ir politikų, ir, žinoma, teisininkų atkaklumo rezultatas. Tokį patį atkaklumą parodė ir žuvę, bet amžinai nemirtingi dėl savo kovos, mūsų laisvės gynėjai.

Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad dėl trėmimų ir kalinimų Gulage, nors pastaraisiais metais, Lietuvos teismuose dar buvo apie 30 baudžiamųjų bylų, tačiau dėl kaltinamųjų amžiaus ir sveikatos būklės, buvo sustabdytos ir uždarytos.

Pasak D. Sagatienės, sovietų represijas patyrusios valstybės, tarp jų Estija ir Latvija, kankinimus kvalifikavo kaip karo nusikaltimus ir pastangų įrodyti buvus genocidą – naikinimą dėl autentiško buvimo tam tikros tautos, rasės, žmonių grupės atstovu, nedėjo.

Faktas, kad 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme Lietuva laimėjo bylą prieš buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą, dalyvavusį paskutinio Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje, yra ir istorinė pergalė, ir istorinis teisingumas.

Primintina, kad byloje Strasbūro teismas sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas Lietuvos partizanų persekiojimas ir žudymas buvo sistemingas, todėl gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.

Be to, buvo konstatuota, kad sovietų represijos turėjo tikslą pakeisti lietuvių tautos demografiją, o partizanai ir jų ryšininkai dėjo pastangas tam sukliudyti, t. y. „atliko esminį vaidmenį saugant tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę“.

Diskusijoje „Ką slepia sovietinio Gulago vielos?“ dalyvavusi Birutė Burauskaitė atkreipė dėmesį, kad sovietinio Gulago pradžia buvo gerokai prieš stalinizmą: iš karto po revoliucijos Juodosios jūros Salovkų saloje, senus pravoslavų papročius turėjusiame vienuolyne buvo įkurtas kalėjimas: „Buvo išnaudotos vienuolyno patalpos.

Tai buvo nepaprastai žiaurios sąlygos, nebuvo dar to ekonominio išnaudojimo, bet buvo tiesiog fizinis žmonių naikinimas badu, smurtu ir tiesiog dvasiniu laužymu.

Tie pirmieji, patyrę represijas asmenys, buvo Rusijos visa aukštuomenė, aristokratija, kurie tuo metu buvo tos kultūros pagrindas“, – diskusijos klausantiems studentams Gulago atsiradimo istoriją pasakojo sovietinių represijų tyrinėtoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

Pasak žinovės, pačioje pradžioje net neįtarta, kuo pavirs susidorojimo su politiniais oponentais lageriuose praktika.

Pavyzdžiui, Salovkų lageryje nužudytųjų palaikus identifikavęs tyrėjas šiuo metu pats yra Rusijos kalinys.

Tokios istorijos eigos, ypač po sovietų Sąjungos žlugimo, niekas nenumatė. B. Burauskaitė pastebėjo, kad lietuviai patyrė dviejų formų represijas – ir kalinimą, ir tremtį; dažnai po kalinimo buvo suvaržyta teisė grįžti į Lietuvą, teko gyventi tremty.

Dažniausiai lagerio bausme būdavo baudžiami už vadinamąjį „trukdymą pasauliniam revoliuciniam judėjimui“ ir bausmės buvo nuo 10 metų iki mirties bausmės.

Europos atminties ir sąžinės platformos parengta tarptautinė paroda „Europos Gulagas“ Tuskulėnų memoriale darbo laiku rodoma iki 2023 m. gruodžio 3 d., iš kur keliaus į Rumuniją.

Paroda jau rodyta Budapešte (Vengrijoje), Ščecine (Lenkijoje), Tiranoje ir Shkoderyje (Albanijoje) ir Pitesti mieste (Rumunijoje).

Parodai medžiagą teikė Nacionalinės atminties komitetas Vengrijoje, Estijos istorinės atminties institutas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Komunistinių nusikaltimų ir pasekmių Albanijoje tyrimo institutas, Nacionalinės atminties institutas Lenkijoje, Latvijos okupacijos muziejus, Tautos atminties institutas Slovakijoje ir Pitesti kalėjimo memorialas Rumunijoje.