B. Makauskas. Keturiasdešimties metų pastangas dėl lietuvių pamaldų Seinų bazilikoje susigrąžinimo (1947–1983 ) prisimenant

Pranešimas skaitytas š.m. lapkričio 12 d. Seinuose minint Suvalkų krašto lietuvių kovas dėl teisų į pastoraciją lietuvių kalba.

Konfliktas dėl pamaldų lietuvių kalba Vilniaus ir Seinų vyskupijose kilęs XIX a. pradžioje ir besitęsiantis XX amžiuje atspindėjo besikeičiančius lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. Jie buvo formuojami per gijas pasirinkus krikščionėjimo ir politinį modelį pagrindinai einanti iš Lenkijos.

Politiniai, socialiniai ir kultūriniai saitai tame ir religiniai mūsų valstybiniam junginiui po, atrodė, stabilios epochos patekus į sumaišties bei grobikiškų kaimynų invazijos ir visiškos nuo jų priklausomybės šimtmetį, praradus teisę į savo spaudą lotyniškomis raidėmis, susidūrėme su be galo sunkiais išbandymais.

Ypač, kai iš savo partnerių lenkų, mums keičiant kursą į savistovumą teko ginti ne vien valstybingumą bet ir kovoti dėl savo kalbos viešame ir religiniame gyvenime.

Šiek tiek panašų, tačiau skirtingą civilizacinių procesų požiūriu, sugyvenimo ir atskirties kelią nuėjo mūsų šiaurės kaimynai suomiai ir švedai. Švedai ilgainiui dominavę suomių politinį ir kultūrinį gyvenimą, pasireiškus pastarųjų atgimimui, ne tik neprieštaravo, bet jam suteikė žalią šviesa ir paramą.

Švedas Karlas Gustavas Manerheimas tapo trumpalaikės Suomijos karalystės regentu, Suomių nepriklausomybinių kovų didvyriu, jos armijos maršalu, suomių tautos didvyriu.

Suomiai nepatyrė iš savo kaimynų pažeminimo dėl tautinio atgimimo, neteko jiems, kaip mums nuo savo kaimynų ir buvusių sąjungininkų, kęsti, litvomanų, bolševikų tarnų, tautos paklydėlės ir panašų epitetų.

Dargi ir dabar tenka aiškintis Juzefo Pilsudskio vaidmenį, kuris retkarčiais pasivadindamas lietuviu veikė po Lenkijos vėliava, mūsų judėjimo ir siekiu nesuprato ir galutinai mums ginklu pastojo kelią tvirtinant nepriklausomybę, atplėšdamas nuo Lietuvos lietuvybės židinį Seinus ir sostinę Vilnių.

Pagal 1897 m. gyventojų surašymą mus dominančioje Seinų apskrityje lietuviai sudarė 60%, lenkai 23%. Pagal plotą Seinų vyskupija apėmė Suvalkų ir apie pusė Lomžos gubernijų. XIX a. pabaigoje daugumoje Seinų vyskupijos bažnyčių buvo taikoma lenkų kalba.

Seinų kunigų seminarijos įsteigimas 1826 m. turėjo prisidėti prie centro ir šiaurinės vyskupijos dalies, t. y. lietuviškosios, klierikų mokslinimo lengvesnėmis negu Tikocine sąlygomis. Taip bent argumentavo Seinų vyskupas (1826–1834 m.) Mikolajus Janas Manugievičius (Manugiewicz).

Savo neigiamo nusiteikimo lietuvių atžvilgiu neslėpė vyskupas Pavelas Strašinskis (Straszynski) Papildomų pamaldų elementų kalbos vartojimas priklausė ir nuo klebonų, kurių dauguma buvo sulenkėję lietuviai.

Seinų vyskupu 1897 m. paskirtas ir į juos atvykęs Antanas Baranauskas rado sudėtingą padėtį. Seinų (Augustavo) vyskupijoje tuo metu pradėjo reikštis tautinis judėjimas, tarp lietuvių ir lenkų kildavę ginčų, kokia kalba turėtų vykti papildomos pamaldos (liturgijos kalba buvo lotynų).

Ginčai neretai įgaudavo aštrių formų. A. Baranauskui teko spręsti abiejų tautybių tikinčiųjų tarpusavio santykius, kurie iš tikrųjų bylojo lietuvių atsipalaidavimą nuo primestos lenkų hegemonijos.

Vyskupas savo ingreso metu pralaužė lenkų kalbos monopolį Seinų katedroje. Jis stiprino lietuviškumą sumaniai plečiant kalbos teises religiniame lietuvių dvasiškių ir pasauliečių gyvenime, panaudojant katechizacijos ir švietimo elementus.

Vyskupui lingvistui, lietuvių kalbos padėtis, jos norminimas buvo viena iš svarių užduočių ir pastoracijos procese. Turėdamas prieš akis pagrindinį tikslą – kovą su lietuvių tautos rusinimu ir Katalikų Bažnyčios gynimą nuo administracine tvarka primestos stačiatikybės – jis nemanė, kad tinkama yra tarp lenkų ir lietuvių toleruoti bręstanti antagonizmą.

Kartu savo sprendimais įrodinėjo, kad lietuvių kalba religiniame ir tautiniame gyvenime negali būti lenkų politinės agresijos objektu (vadinama „litvomania“). Baranauskas labai ryškiai skyrė kur lenkų kalba pastoracijoje vartojama pagrįstai, o kur ją stūmė „Lietuvos ponai, bajorai ir kunigaikščiai, pastūmę ir pažeminę lietuvių kalbą“.

Kovojo su caro administracijos savivaliavimu, katalikų teisių varžymu. Tokia vyskupo pozicija buvo smerkiama, jam paklusnieji klebonai susilaukdavo baudų. Ne viso ir katalikiško vyskupijos sluoksnio A. Baranausko pastoracinis ryžtingumas susilaukdavo nuolankumo. P

o vyskupo mirties seminarijos rektoriui Romualdui Jalbžykovskiui (Romuald Jałbrzykowski) įsakius du klierikai krosnyje sudegino A. Baranausko seminarijoje laikomą rankraštinį palikimą.

Tą „tradiciją“ pratęsė klebonas St. Rogovskis (Rogowski). Apie 1970 m. remontuojant buvusios seminarijos bokštus, aptiktą klierikų slaptą lietuvišką knygynėlį, įsakė darbininkams sudeginti, tuo sukeldamas jų nusistebėjimą. Paminklo Seinų vyskupijos Ganytojui statybos blokavimas iš Elko vyskupo ir Seinų klebono pusės jau XXI amžiuje, nedraugiškos ir nekrikščioniškos praktikos pavyzdys.

Ypatingai sunkią naštą teko pakelti naujai paskirtam Seinų vyskupui Antanui Karosui (1910-1920). Po Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo Seinuose, sekė ir Lietuvių kunigų seminarijos įsteigimas. Tačiau, J. Pilsudskio įsakymu Lenkijai užpuolus Seinus ir pradėjus nepaskelbtą Lietuvai karą, Seinuose buvo užgniaužta bet kokia lietuviška veikla.

Panaikintos švietimo įstaigos, likviduota dvasinė seminarija; klierikai ir dėstytojai išvaryti per fronto liniją į Lietuvos gilumą.

Vyskupas Karosas su artimiausiais bendradarbiais po trumpos tremties į Punską, Lenkijos karių buvo deportuotas už demarkacinės linijos. Antras pagal reikšmę Lietuvos dvasinis ir kultūrinis židinys buvo sunaikintas.

Dėl šio krašto, Lietuva paaukojo daugiausia savo gynėjų gyvybių. Du metai kruvinų kovų; lietuviško kultūrinio, religinio – bendrai – organizuoto gyvenimo sunaikinimas paliko šiame krašte daug nuoskaudų ir psichologinių traumų, nuo kurių, iki šių dienų nėra laisvi ir šio krašto šeimininkai.

Dar daugiau nuoskaudų ir netekčių pateikė Vokietijos okupacija ir jų iš šio krašto virš 70% lietuvių išvietinimas 1941 m. pavasarį į SSRS okupavusią Lietuvą, paliekant beveik visą kilnojamą, ir visą nekilnojamą turtą. Į nežinią, be perspektyvos, o kas toliau?

Frontui slenkant į Vakarus, vyko dalini slapti sugrįžimai į dažniausiai lenkų užimtas, jau tik teoretiškai „savo“ sodybas. Be sėklų, gyvulių, maisto. Santvarka pasikeitusi. Ruošiami planai ir veiksmai atsikratyti jau kartą vokiečių išvarytų lietuvių. Valstybė skelbiama vienataute, lenkiška.

Lietuvius bandoma represijomis ir gąsdinimais išvaryti atgal, „iš kur atvykę“. Buvo aukų, badas ir baimė tapo visuotiniais reiškiniais, ypatingai Seinų valsčiuje. Atrodė, išsigelbėjimas telieka Dievo valioje, vyksta glaudimasis prie savo parapijų dvasinių globėjų.

Seinuose klebonauja prelatas Vincentas Astasevičius; Smalėnuose (1935 – 1956 m.) kun. aušrininkas Vaclovas Budrevičius, Punske klebonauja karo kapelionas kun. mjr Antanas Žievys, apdovanotas kariniais ordinais.

Būtent pas juos Ieškoma dvasinės, ekstremaliais atvėjiais ir materialinės pagalbos. Tačiau įsigali pasieniečių ir lenkų saugumo struktūrų represijos. 1946 m vasarą nustatomą okupuotos Lietuvos ir vadinamos LLR (Lenkijos Liaudies Respublika) siena.

Gaudomi, deportuojami, represuojami neretai žudomi, per sieną čia perbėgę Lietuvos ginkluoto pogrindžio dalyviai bei jų rėmėjai. Vykdoma ne lenkų tautybės asmenų surašymas gyventojų „mainams“. Reikalaujama likviduoti lietuvišką pastoraciją Seinų dekanate, Lietuviams atrodė, jog susidarė padėtis be išeities.

Ir taip, nuo 1946 m. vasaros, ginant pagrindines žmogaus ir religines kalbines teises reikėjo susiremti su ateistinę ideologiją diegiančia valdžia, jos represijos aparatu ir nerodančiu užuojautos savo kitakalbiams krikščionims Lomžos vyskupijos ir Seinų dekanato valdytojais. Lietuvių čia nerasta.

Po klebono Astasevičiaus Seinuose mirties ( 1946 m. ) bei Punsko Klebono Žievio mirties (1949 m. – po žiauraus saugumo pareigūnų „kvotimo“) buvo imtasi prašymų atstatyti buvusią padėtį. Jeigu Punske ir Smalėnuose su įvairiais sunkumais padėtis keitėsi retkarčiais ir į gera pusę, Seinų parapijos lietuviams savo religinėmis teisėmis gimtąja kalba naudotis nebuvo leista.

Teko patirti trijų Lomžos vyskupų; Stanislavo Kostkos Lukomskio (Stanislaw Kostka Łukomski ) (1926-1948, L .Episk. Gen. sekr.- pastoracinį darbą dirbęs ir Vilniuje, arkiv. R. Jalbžikovskio bičiulis ); Česlavo Falkovskio (Czesław Falkowski) (1949–1969) USB rektorius Vilniuje; konskruotas Balstogeje Arkiv. R. Jalbžikovskio) Mikolajaus Sasinovskio (1970–1982) konsekruotas kardinolo Stefano Višinskio (Stefan Wyszyński), užsispyrėlišką lietuvių katalikų teisų neigimą, net grąsinimus naudojant politinius argumentus, kultūrinį pažeminimą. Kentėjo lietuvių pašaukimų į kunigystę, pastoracijos reikalai.

Siekiant Punsko parapijoje lietuvių pastoracijos likvidavimo aktyvinama buvo lenkiškoji parapijos bendruomenės dalis, pamaldų rimti ardė ir maldininkus lietuvius persekiojo pasieniečiai. 1946 m. pavasarį pasieniečių spaudimu Smalėnuose buvo nutrauktas lietuviškų mišių atnašavimas. Klebonas aušrininkas kun. Vaclovas Budrevičiaus buvo represuojamas pasauliečių valdžių, tačiau patyrė ir Lomžos vyskupo spaudimą.

1950 m. Seinų ir Smalėnų parapijų lietuviai kreipėsi į Lomžos vyskupą Č. Falkovskį (Cz. Falkowski), kad būtų grąžintos lietuviškos pamaldos. Punskui tuo metu paskirtas klebonas S. Kaminskis (S. Kamiński), nemokantis lietuvių kalbos. 1956 m. konfliktu susidomėjo vaivadijos valdžia, vyskupas A. Mošcickis (A. Mościcki) stengėsi gauti valdžios paramą prieš „nepaklusnius“ punskiečius.

Reagavo į lietuvių teisių neigimą Seinų dekanate besiorganizuojantis LVKD organizacinis komitetas. Tačiau nušalinus pirmąją nepartinę LVKD valdybą, tolimesni ją kontroliuojamų organų rėmuose mėginimai Suvažiavimų ar plenumų metų bandymai pagelbėti Seinų parapijos katalikams, ruošiant atitinkamus raštus ir rezoliucijas valdžios organams būdavo pasmerkti nesekmei „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“ skambėjo atsakymai. Šia tema Lietuvių kultūros draugijoje nevalia buvo net diskutuoti.

Lietuviai ir toliau siuntė prašymus. Buvo pakeistas klebonas Punske, 1959 m. pradėtos atnašauti lietuviškos pamaldos Smalėnuose. Padėtis Seinuose, deja, nesikeitė.

1961 m. Lomžos vyskupas vėl gavo laišką dėl lietuvių tikinčiųjų padėties Seinų parapijoje. Tuo metu klebonas kun. Venžik (Wężyk), o vėliau ir klebonas St. Rogovskis įrodinėjo, kad Seinų parapijoje nėra problemų.

Po metų lietuviai vėl pakartojo savo prašymą vyskupui Sasinovskiui.

1970 m. pasikeitus Lomžos vyskupui, juo tapo Mikolajus Sasinovskis (Mikołaj Sasinowski), patyręs vietos lietuvių ir išeivijos lietuvių dvasiškių ir pasauliečių spaudimą po 3 metų ganytojiškos veiklos sutiko leisti pamaldas tik ne Seinų bazilikoje.

1973 m. liepos 14 d. dekretu, leido atnašauti lietuviškas pamaldas buvusioje evangelikų bažnytėlėje Seinuose. Bet pastoracijos reikalo neišsprendė. Šis sprendimas, kaip ir to tikėtasi, išjudino plytą, lietuvių vieningoje laikysenoje.

Dalis parapiječių, bazilikos link plaukiančią valtelę apleido. Ačiū Dievui ne ilgam. Vyskupo sprendimas daugumos parapiječių tapo priimtas su dideliu nerimu ir buvo interpretuojamas, kaip lietuvių išstūmimas iš parapinės bažnyčios.

Jie ir toliau protestavo, stebėjo padėtį ir aktyviai ieškojo rėmėjų galinčių jiems pagelbėti. Tačiau vietoje jų jėgos silpo. Tačiau Dievo malonė jų neapleido. Jiems talkino gausus lietuvių būrys, tame tarpe dvasininkų.

Vietinių rėmėjų, konsultantų tarpe buvo mokytojai: Jonas Pajaujis, Jonas Stoskeliūnas, Juozas Vaina, ūkininkai J. Maksimavičius, Vincas Valinčius, Juozas Jakimavičius, studentai…

Pateikiu tris tos reakcijos pavyzdžius.

Cituoju Seinų parapijos lietuvių laiško ištrauką, konsultuotą mokytojo Jono Stoskeliūno.

Seinų parapijos lietuviai, Seinai, 1973 rugpjūčio 12 d.

Jo Ekscelencijai Vyskupui Deksniui, Europos lietuvių sielų vadovui Romoje

Jūsų Ekscelencija,

Jau keletą kartų kreipėmės į Jūsų Ekscelenciją ir kitus Romos lietuvius kunigus, prašydami padėti mums atgauti lietuvių kalba pamaldas Seinų bažnyčioje. Esame dėkingi, kad Romoje mūsų klausimas buvo judinamas. Pagaliau Lomžos vyskupas neturėjo kitos išeities ir, š. m. gegužės 6 d. lankant Seinus Romos kardinolui, buvo mūsų delegacijai pažadėjęs, kad pamaldas gausime nuo liepos mėn. 1 d. ...

Galutinai mums aiškėja, kad Lomžos vyskupas težada leisti mums pamaldas tik buvusioje liuteronų koplytėlėje, visiškai apleistoje, be varpų ir vargonų. Priimdami tenai pamaldas, jaustumės didžiai nuskriausti, t. y. išvaryti iš savo parapijos bažnyčios, kurios restauravimui klebonas ištisą eilę metų rinko iš mūsų aukas… Lomžos vyskupas paskutinį kart mūsų delegacijai netgi priminė, kad esą mes, lietuviai, nežiną tos bažnyčios atsiradimo istorijos ir kad mes Lomžą šmeižią, tvirtindami, jog į Lomžos kunigų seminariją sąmoningai nebuvo priimti lietuvių klierikai, ir tai esą tuos šmeižtus istorija kada minės. 

Jeigu pati Lomža tą klausimą kelia, tat mes paduodame bent keletą faktų. Lomžos seminarijos profesorius atvirai pasakė klierikui Dzermeikai, kad jo būtų nepriėmę į seminariją, jeigu būtų žinoję jį esant lietuvių kilmės, nors tai buvo sūnus motinos lenkės. Iš Lomžos seminarijos buvo pašalinti klierikai Kuculis ir Jurkevičius, kurie iš naujo stojo į seminarijas Lenkijos gilumoje... kitose diecezijose, nes tenai jau buvo nepavojingi kaip galimi kandidatai į apaštalavimą lietuvių tarpe. Paskui gi Lomža visą laiką dengėsi tuo, kad Seinams neturi lietuvio kunigo ir taip skriaudė virš 25 metus.

Šiuo metu į Seinus atkėlė mums kunigą lenką, Dievo mums pašauktą, išmokusį pakankamai lietuvių kalbą ir mus traktuojantį katalikiškai, t. y. mus užjaučiantį, tačiau jam, pagyvenusiam žmogui, teduoda tik vikaro teises apleistoje iš liuteronų perimtoje koplytėlėje. 

Mums vis lieka neaišku, kodėl, norėdami melstis gimtąja kalba, turime apleisti savo parapijos bažnyčią, nors mūsų keli tūkstančiai, o sekmadienį priešpiečiais yra pakankamai laisvų valandų, kad vieną iš jų paskirtų mums. Visai priešlietuviškai veiklai vadovauja Seinų klebonas ir tokią administraciją laiko sau už didvyrišką darbą, kai mes iš pasaulietinės valdžios esame gavę gimtąja kalba mokyklas, ir spaudą.

Maloniai prašome mums daromas skriaudas ir toliau kelti tenai prie Šv. Sosto, nes net ir už ligšiolinį mūsų skriaudimą nei Lomžos vyskupija, nei Seinų kunigai neprisiima jokios kaltės. Jie laikė pirma normaliu dalyku visai mums nieko neduoti, o dabar duoti pamaldas ne mūsų nuosavoje bažnyčioje. Ir tą tariamą malonę mums padarė pasikeitus Lomžoje vyskupui, ir tik skriaudai iškilus po kelių dešimčių metų į viešumą ir jau neturint jokių argumentų pasiteisint, Kodėl gi Seinų parapijos lietuviams neigiama įgimtoji teisė melstis sava kalba, netgum įvedus tą kalbą į šv. Mišias. / 1962 m II Vatikano Susirinkimas naujovė dėl tautinių kalbų)

Šia proga mes reiškiame savo gilų prisirišimą prie katalikų tikėjimo ir savo kasdieninėse maldose norime jungtis su visa lietuvių tauta, daug visada kentusia skriaudų, bet visada tikėjusia Šv. Kryžiaus mistine galia.”

Jau daugelis metų Seinų lietuviai po lenkiškų mišių rinkdavosi Seinų bazilikoje ir be kunigo melsdavosi lietuviškai, giedojo Šv. Panelės Marijos litanija, vyskupo A.Baranausko  sukurtas giesmes. Klebonas tuo metu  leisdavo iš garsiakalbių dviejų garso juostų sujungtą į vieną, labai varginančią ir trugdančia maldas, vadinamą kačių muziką. 

Toks elgėsys prelato Vinco Mincevičiaus (kardinolo Samore sekretoriaus ) prašymu buvo techniškai dokumentuotas ir perduotas į Romą. Antrąkart tokį raštišką, Seinų klebono Rogowskio elgėsį su lietuviais bazilikoje paliudijo atvykęs iš Pietų Amerikos į Seinus kun. Pranas Gavėnas, savo įspūdžius ir vertinimus persiuntęs šv. Tėvui Jonui Pauliui II.

Lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje problema ir ne vien šį,  išėjo už Lenkijos Episkopato kontrolės ribų. Į Lomžos kuriją ir Episkopato sekretoriatą plaukė JAV, Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur gyvenančių lietuvių protesto laiškai. Vyskupas Sasinovski’s pagaliau priverstas r buvo reaguoti viešai užsienio lietuvių katalikiškoje spaudoje. Sulaukdavo reakcijos . Žemiau viena iš jų.

Atsakymas vyskupui Sasinovskiui parašusiam laiškus „Tėviškės Žiburių“ ir „Pasaulio Lietuvių Katalikų Žinyno“ redaktoriams.

„Tėviškės Žiburiai“ nr 48, 1976, lapkritis, 25 d.

Ekscelencija,

Gavome jūsų laiškus rašytus spalio 23 d. „TŽ“ ir „PKLŽ“ redaktoriams . Juose atsiliepiate į TŽ į 1976 m. 35-36 nr vedamąjį „Trikampis pavojuje“ ir pateikiate žinių apie Suvalkų trikampio lietuvius. Už tuos laiškus Jums reiškiame padėką. Tai istorinė staigmena .Mūsų žiniomis, tai bene pirmą kartą lenkų tautybės vyskupas atsiliepė į lietuviško laikraščio straipsnį lietuvių kalba. Tai rodo, kad Ekscelencija domitės lietuvių reikalais, sekate jų gyvenimą ir bandote spręsti jų sielovados problemas. Be to, minėtuose laiškuose pateikiate smulkesnių žinių apie Suvalkų trikampio lietuvius, kurių Š. Amerikoje trūksta dėl „geležinės uždangos suvaržymų“.

Deja, minėtuose Jūsų laiškuose yra dalykų, reikalingų kritiško žvilgsnio. Pozityvią jų pusę užtemdo kalbos tonas. Jūs mus vadinate šmeižtų skleidėjais ir demagogais. Rašote: „Ar TŽ redaktoriai nori išreikšti savo katalikiškumą šmeižtais?“ Kitoje vietoje : „ Įdomu, ar demagogai iš „TŽ“ galėtų įrodyti nors vieną kunigą lietuvį, dirbanti Suvalkų trikampyje, kuris būtų nukeltas Lenkijos gilumon?“ Tai išsireiškimai, kurie nesiderina su vyskupo orumu. „šmeižti“ reiškia aplkalbėti, dergti, juodinti, garbę plėšti. O daiktavardis „šmeižtas „ reiškia apkalbą, dergimą, juodinimą. Žodis „demagogas“ lietuvių kalboje reiškia suvedžiotoją, apgaulingą kurstytoją. 
Taigi, pavartodamas tokius terminus, Ekscelencija, išreiškiate mums paniekinimą, o mūsų katalikiškumą identifikuojate su šmeižtu. Atsikirsdami ir mes galėtume kvestionuoti Jūsų katalikiškumą, bet žinome, kad abipusiais kirčiais Suvalkų trikampio lietuvių problema nebus išspręsta. Be to manome, kad minėtasis „TŽ“ straipsnis nėra nuoširdaus rūpesčio išreiškimas, atkreipimas dėmesio į problemą, kuri jau laukis sprendimo 30 metų. Jis neturi nieko bendro su demagogija ar šmeižtais. Galimas dalykas, kad „TŽ“ straipsnis pasiekė Jus per vertėjus, kaip ir mums skirtas Jūsų laiškas. Tuo būdu galėjo įsibrauti su vyskupo orumu nesiderinantys išsireiškimai.

Kalbant apie nacionalinį lenkų agresyvumą šventovėse, minėtame „TŽ“ nr-je pasakyta : „ Ne tik mišriose, bet ir grynai lietuviškose parapijose dirba lenkai kunigai, o lietuviai nukelti Lenkijos gilumon“. Taip rodo faktai. Iš Suvalkų trikampio yra kilęs nevienas lietuvis kunigas, bet jų šiandieną toje srityje ten nėra- jie dirba Lenkijos gilumon. Pvz. tokių tarpe yra kun. Alfonsas Jurkevičius, ir kun. Bronius Kuculis, abu kilę iš Šlynakiemio kaimo. Naturali jų vieta juk būtų Suvalkų trikampyje ar kitose lietuvių gyvenamose srityse. 

Dabargi lenkai kunigai turi vargti mokydamiesi lietuvių kalbos, o lietuviai kunigai dirba kitataučiams. Minėtame „TŽ“ straipsnyje nepasakyta, kad jie dabar nukelti. Matyt savo laiku nebuvo jiems sąlygų pasilikti lietuviškose srityse. Pagaliau, kaip ten nebūtų, faktas lieka faktu, kad šiandiena jų Suvalkų trikampyje nėra. O jiems pasikviesti dabartiniais laikais sunku nebūtų. Kunigų pasikeitimas tarp vyskupijų yra plačiai praktikuojamas. 

Tokios iniciatyvos imasi vyskupai reikalo atveju, nelaukdami vienos ar kitos pusės prašymų. Ekscelencija savo laiške sakote: „ Mūsų vyskupijoje trūksta lietuvių kunigų ir todėl kunigai lenkai mokosi lietuvių kalbos..“ O trūkumą juk galima pašalinti, pasikviečiant lietuvius kunigus iš kitų Lenkijos sričių. Malonu girdėti, kad lenkai kunigai mokosi lietuvių kalbos, bet net ir geriausiai išmokęs tos kalbos kitatautis kunigas niekad negalės atstoti lietuvio kunigo dėl psichologinių ir kultūrinių motyvų. Lietuvių kunigų stoka Suvalkų trikampyje aiškiai rodo, kad lietuviai ten neturi pakankamai savų dvasinių vadų ir dėl to lengvą dirvą gali rasti ateistai.

Ekscelencija rašote, kad Suvalkų trikampyje „grynai lietuviškų parapijų visai nėra“. Jei tą grynumą matuosime 100%, žinomą, turėsime pripažinti, kad „grynai lietuviškų parapijų visai nėra“ ne tik Suvalkų trikampyje, bet ir Š. Amerikoje. Mūsų žemyne, t. y. Š.A. grynai lietuviškomis parapijomis vadiname tas, kuriose daugumą sudaro lietuviai ar bent pagrindinę dalį, kuria remiasi parapijos gyvenimas. 

Tokiose parapijose lietuvio kunigo buvimas yra būtinas, jej norima pasiekti gerų rezultatų. Toks grynumas turėta galvoje rašant ir apie Suvalkų trikampio lietuvių parapijas. Savo laiške kun. Pugevičiui Ekscelencija rašote, kad esama 70% lietuvių Punsko parapijoje, Smalėnų -45%, Seinų -20%. Tai statistika, kuri sudaryta turbūt tos srities dvasininkų. Kyla klausimas, ar jį tiksli? Prel. Zlotkowskis, sudarydamas statistika Seinų parapijoje po II pasaulinio karo beveik visai nerado lietuvių. 

Jeigu ir dabar toji statistika būtų sudaroma visai laisvomis sąlygomis, galimas dalykas, būtų visai skirtinga lietuvių naudai. Juk tai sritis kurioje lietuviai nuo 1920 m. buvo nuolat persekiojami tuometinės Lenkijos valdžios. Tad užsirašymas lietuviu tebėra tam tikros rizikos dalykas, nes spaudimo netrūksta ir dabar. Kai kurie lietuvių šaltiniai, pvz. Br.Kviklys, „Mūsų Lietuva „, t. III, 496p./ nurodo, kad Punsko parapijoje yra 4000 asmenų, kurių 3000 lietuvių, t. y. 75%, o apie Smalėnus sakoma, kad „apylinkės daugiau lietuviškos negu lenkiškos“/…. LE,t.XXVIII,162 p. Galimas dalykas, kad ir Seinų parapijoje yra šiek tiek didesnis lietuvių nuošimtis nei oficialiai nurodoma. Pagaliau tie nuošimčiai gali būti didesni ar mažesni, tačiau jie rodo lietuvių kunigų reikalingumą.

Pasaulio lietuvių dėmesį atkreipė ypač Seinų lietuvių problema. Jau visiems žinoma, kad Seinų bazilikoje reguliarios lietuviškos pamaldos neleidžiamos. Jos laikomos mažoje buvusioje protestantų šventovėje. Ekscelencija manote, kad tai geras sprendimas, nes tuo būdu esą išvengiama ginčų tarp dviejų tautybių . Betgi, kaip matote, dėl to iškilo dar didesnis ginčas. Lietuviai jaučiasi išstumti iš bazilikos, į kurią jie turi tiek pat teisių, kaip ir kitos tautybės tikintieji. Jeigu tokioje antraeilėje tikinčiųjų situacijoje atsirastų lenkai, ar būtų patenkinti? Dėl to nėra ko stebėtis, jeigu Seinų parapijos lietuviai laiko tai diskriminacija, savotišku pažeminimu, kurio neturėtų būti krikščioniškoje bendruomenėje.

Ekscelencija rašote,, kad lietuvius kursto ateistai. Iš Suvalkų trikampio atvykstantieji Kanadon to nepatvirtina. Jų manymu, tai lenkų sugalvotas dalykas, kaip ir Jūsų laiške minimas girtų lietuvių giedojimas Seinų bazilikoje po lenkiškų pamaldų. Tai neįtikėtinas dalykas, nes pagal tuos lenkus išeitų, jog visa Seinų lietuvių kova už savo teises bazilikoje tėra ateistų ir girtų darbas.

O pagaliau jeigu ir ateistai padėtų lietuviams kovoti už savo teises, atliktų humanišką darbą. Kaltė tuo atveju atsakingiems lenkų pareigūnams, kurie sudaro tokias situacijas, kurias gali išnaudoti ateistai. Bet, sakytume, ta prielaida apie ateistų talką nėra pagrįsta, ji sugalvota lietuviams kompromituoti. Jei lietuviai kovotų prieš religiją, sakytume tai ateistų darbas. 

O dabar lietuviai prašo leidimo turėti reguliarias savo pamaldas bazilikoje, kad kaip kurį laiką ir seniau buvo. Kai toks leidimas buvo duotas, visi „ateistiniai“ ginklai bus išmušti iš rankų.

Ekscelencija! Dabartinis lenkų dvasiškių ir dalies pasauliečių užsispyrimas kovoti su lietuviais dėl pamaldų bazilikoje skatina lietuvius į ateizmą. Juk yra žinoma iš patirties, kad panašios lenkų- lietuvių kovos religinėje srityje daug lietuvių nuvedė į ateizmą. Jei lietuviai Seinuose, t. y. bazilikoje nori pamaldų, dvasiškiai neturėtų ne tik nekliudyti bet ir džiaugtis, jiems padėti. 

Kiekvienas neutralus stebėtojas pasakytų,kad žmonių, šiuo atveju lietuvių, vijimas iš bazilikos nėra geros sielovados ženklas. Kai bus deramai sutvarkytas lietuvių pamaldų reikalas Seinų bazilikoje, išsispręs ir kitos su tuo susijusios problemos.

Baigdamas savo laišką Ekscelencija rašo: „Aš esu ramus, kad lietuviams skriaudos nedarome. Jie yra patenkinamai aptarnaujami sielovada savo gimtąja kalba…“ Mums čia betgi kyla klausimas: ar Ganytojas gali būti ramus, kad jo ganomųjų bendruomenėje nėra ramybės? Iš lietuvių pusės žiūrint matyti, kad Seinų lietuviai yra skriaudžiami. Jei nebūtų skriaudos, nebūtų ir esamos kovos. Ta linkme pasisakė ir JAV lietuvių Kunigų Vienybė savo suvažiavime Čikagoje. 

Tai pripažino ir prel. Tulaba, kuris šioje byloje užima pačią švelniausią poziciją. Taigi, vieni mato skriaudą, kiti ne. Čia mes ir išsiskiriame. Ir kol skriauda nebus įžvelgta atsakingųjų sunku tikėti patenkinamo sprendimo ir tikros ramybės. Mes betgi tikimės, kad ganytojiška Jūsų širdis įžvelgs lietuviams daroma skriaudą ir padarys palankų sprendimą. 

Tuomet malonu bus paskelbti džiugią žinią. Ji be abejonės bus pažymėta ir „Pasaulio Lietuvių Katalikų Žinyne“. Pagarbiai Jūsų - „Tėviškės Žiburiai“.

Lomžos vyskupą viešai, labai aptakiai, kartu ramindamas lietuvius, užtarė Prelatas Ladas Tulaba, atsakydamas į Australijos lietuvio veikėjo p. Laukaičio straipsnį „Teviškės Aiduose“ paskelbta po jo apsilankymo Suvalkų krašte („Tėviškės Aidai“, 1976 nr. 37 rugsėjo 18, Melbourne).

Prelatas Ladas Tulaba, Lietuvių šv. Kazimiero Pontifikalinės Kolegijos Rektoriaus Romoje (laiško ištrauka):

...Atskira žodį noriu pasakyti dėl santykių su lenkais. Turime visada ir visur būti realistais. Šia prasme turime bent bendrauti su lenkais. Neturime leistis, kad kiti pasinaudou mumis saviems interesams realizuoti .Bet iš savo pusės neturime atstumti ne vieno, kuris gali būti mums naudingas mūsų siekimų realizavimui. Jie mums daug kur gali ir yra naudingi. Lenkai mums padarė daug skriaudų, bet tai praeitis. Ateitį turime kurti užmiršdami skriaudas, dovanodami kaltes, siekdami bendradarbiavimo su visais. Vienomis rankomis, tik savomis jėgomis, nepasieksime ko siekiame.

Ponas Laukaitis, apsilankęs Suvalkų trikampyje, rado reikalinga aliarmuoti pasaulio lietuvius, kad Seinuose parapijos bažnyčioje neleidžiama lietuviams turėti pamaldų sava kalba. Netiesioginiai metami kaltinimai ir man, būk tai aš pataikauju Lomžos vyskupui, ir tuo būdu kenkiu lietuvių reikalui. Jis taip pat reikalauja, kad lietuviai protestuotų, kad boikotuotų vyskupo pastangas duoti kitas galimybes lietuviams melstis sava kalba. Ponui Laukaičiui bandžiau aiškinti žodžiu, kokia yra tikroji tenai padėtis, bet jis nenorėjo klausytis, jis dedasi visą žinąs. Tikrumoje tačiau jis tikrai nežino, ką rašo ir ką reikalauja.

Seinų lietuvių reikalais tenka rūpintis jau virš 20 metų. Jų teisėtus reikalavimus girdėjome ir girdime. Esame gerai, ir ne iš vienos pusės informuoti. Nėra jokios abėjonės, kad Seinų lietuviai yra skriaudžiami. Reikia jiems padėti. Kaip? Čia yra visas klausimas.

Seinų lietuviams galima padėti, bet ne protestais ir boikotavimu vietinio vyskupo, o kantriai aiškinantis ir įtikinant. Vysk. Sasinovskis yra vienintelis iš visų buvusių Lomžos vyskupu, kuris leidžiasi į kalbas ir nori lietuviams duoti bent dalį to, ko prašo. Statydami griežtai klausimą ir reikalaudami visu šimtu nuošimčių nieko nelaimėsime ir galime visko nustoti. Šv. Sostas neišeis prieš Lenkijos Episkopatą dėl to, ar Seinuose lietuviai turi melstis bazilikoje ar kitoje bažnyčioje.

Turiu tikrų įrodymų, kad lietuviams kovoje prieš vyskupą drumščia vietiniai ir iš kitur atvykę komunistiniai agentai. Komunistai- lenkai ir lietuviai turi aiškaus intereso drumsti santykius tarp vyskupo ir tikinčiųjų. Taigi visų pirma reikia įtikinti geros valios lietuvius, kurių tikrai yra didžioji dauguma, kad nesileistu klaidinami tų, kuriems nerūpi malda, priešingai, kuriems rūpi atitraukti žmones nuo Dievo.

Dariau visa ir darysiu, kad įtikinčiau Seinų lietuvius priimti tai, ką vyskupas duoda. Bet toliau reikalauti, kad duotu daugiau. Taigi ne boikotuoti, bet remti ir Seinuose duotą bažnytėlę, ir Vidugiryje steigiama naują, visai lietuvišką parapiją. Pasiekus šitai, reikalauti teisės melstis ir bazilikoje. Bet reikalavimai turi būti korektiški, be išsišokimų, triukšmavimų, ypač švęstoje vietoje. Šituo keliu eidami galėsime pasiekti daugiau, negu gali atrodyti. 

Šiuo keliu kviečiau ir kviečiu eiti Seinų lietuvius. Su Lomžos vyskupu Sasinovskiu palaikiau ir palaikysiu santikius, kad jį palenkčiau tėviškai rūpintis jo diecezijoj gyvenančiais lietuviais. . Laiškus, kuriuos rašiau vyskupui, rašiau aukščiau nurodyta mintimi: taigi ne išduodamas, bet gindamas Seinų lietuvių religinius reikalus. Nemanau, kad p. Laukaičiui daugiau yra prie širdies Seinų lietuviai, negu man.

Daugumos mūsų siekimai tie patys, bet pasiekiami laimėjimai skirtingi. Kad daugiau pasiektume, būkime apdairūs ir ypač vieningi“.

Vyskupas Sasinovskis turėdamas gera kontaktą su prel L. Tulaba, ir matyt juo pasinaudoti saviems tikslams, 1981 metais Žolinių atlaidams jį bei Don Bosko lietuvių namų direktorių kun. Burbą pakvietė į Punską.

Jie apsistojo pas Punsko kleboną prel. I. Dziermeiką. Ten Seinų ir Punsko parapiječių aktyvas turėjo galimybę pas mokytoją Joną Pajaujį pasikeisti su svečiais nuomonėmis ir pakartoti savo prašymus. Prelatas laikėsi savo anksčiau viešai pareikštos nuomonės.

Susitikime Prelato Tulabos paklausta ar dvasiškiams svečiams iš Romos numatyta šv. Mišių atnašavimas lietuviams Seinų bazilikoje. Prel. Tulaba atsakė, kad Ekscelencija Sasinovskis to nepasiūlė. Jų vizito programa koncentruota į Žolinių atlaidus Punske.

Tai patyrius šio krašto studentai Žolinių išvakarėse, prie Punsko par. klebonijos suruošė iškilmingą vyskupo Saisnovskio sutikimą; klebono I. Dziermeikos, prel. L.Tulabos ir kun. Burbos akivaizdoje paprašė vyskupo leidimo svečiams iš Romos po iškilmių Punske, kitą dieną, atlaikyti šv. Mišias Seinų bazilikoje.

Svečiai maloniai nustebę sukluso. Vyskupas aiškiai sutrikęs, pažadėjo, cituoju „atsiklausti Seinų klebono ir duoti atsakymą“. Atsakymą vyskupas pateikė – kitą dieną pasibaigus atlaidams, vėlyvų pietų metu Punsko klebonijoje. Laiko suorganizuoti seiniškius į vienkartines pamaldas liko vos keletas valandų. Seinų parapiječiai parodė nepaprasta organizuotuma.

Vyskupas Sasinovskis svečių nelydėjo. Šv. Mišių metu Seinų bazilika ir šventorius buvo sausakimši. Tiek žmonių gal čia buvo susirinke tik vyskupo Antano Baranausko ingreso metu.

Iškilmingos koncelebruotos šv. Mišios atnašaunamos buvo lietuvių kalba. Jautėsi gilus dalyvių susikaupimas ir matėsi ašaras tikinčiųjų akyse.

Vatikano kurijos protonotaras ir Pontifikalinės šv. Kazimiero lietuvių kolegijos rektorius prelatas Ladas Tulaba pasakė įspūdingą, prasmingą pamokslą iškelianti dvasininkų ypač Seinų vyskupijos Ganytojų Antano Baranausko ir Antano Karoso, Seinų seminarijos profesūros ir jos auklėtinių, Seinų lietuviškos spaudos židinio darbus ir nuopelnus Dievui ir Tautai.

Pamokslą užbaigė mums skirtais ir esu tikras, testamentiniais, žodžiais:

„Ir dėl Dievo meilės, prašau ir maldauju jūsų, neprileiskite, kad tik mūrai čia lietuviškai kalbėtų!“

Išgyvenimai Punske, o ypač Seinuose leido prelatui Tulabai suprasti tikrąją Suvalkų krašto lietuvių padėtį ir jis sureagavo su krikščioniška meilę ir tautine atsakomybę.

Sekančiais metais Šv. Tėvas, buvo pakviestas į Vatikano radijo lietuvių sekciją, kur prelatas Vytautas Kazlauskas, aukštų Vatikano pareigūnų lydinčių Popiežių bei gausaus būrio lietuvių dvasiškių akivaizdoje, Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II, rodant į Lietuvos žemėlapį matomus Seinus, paprašė visų laisvo pasaulio lietuvių katalikų vardu, spręsti susidariusia Lomžos diecezijoje, Seinų parapijoje nenormalią lietuvių katalikų padėtį, besitęsiančią jau arti 40 metų.

Šventasis Tėvas į prašymą atsakė nuoširdžiai, pakartodamas „turėkite viltį“. Žinia tuoj pat buvo ištransliuota per Vatikano radiją. Iš čia Šventasis Tėvas atvyko į šv. Kazimiero Pontifikaline lietuvių Kolegiją, pabendravo su jos vadovybe, dėstytojais, klierikais, pakviestais lietuviais dvasiškiais ir pasauliečiais.

Netrukus pasklido gandai, kad lietuvių reikalai Seinų bazilikoje sprendžiami. Netikėtai, nuo peršalimo mirė Lomžos vyskupas Sasinovskis. Dėl naujo vyskupo kandidatūros, pozicijų derinimas tarp Lenkijos Episkopato ir Vatikano užtruko dar metus laiko.

Šv. Tėvo sprendimu, nauju Lomžos vyskupu buvo paskirtas Vatikano kurijos pareigūnas vyskupas Juliušas Petcas (Juliusz Paetz). Ekscelencija 1983 m. spalio 16 d. iškilmingai grąžino į Seinų baziliką pamaldas ir neužilgo pastoracija gimtąją lietuvių kalba, rodydamas lietuviams savo diecezijoje ypatingą palankumą. Lomžos vyskupija po kiek laiko buvo padalinta į dvi dalis. Suvalkų kraštas priskirtas Elko vyskupijai…

Šiandien mes šios parapijos lietuviai prisimename ir pagerbiame tuos ginančius savo krikščioniškas teises Seinų bazilikoje lietuvius bei tuos be kurių pagalbos ir užtarimo negalėtume toliau čia praktikuoti tikėjimo gimtąją kalba.

Kartu turime iš praeities mokytis: likime vieningi pakeliant skriaudas ir jas šalinant iš savo gyvenimo, pasitikėdami savo jėgomis ir Dievo malone.

Savo broliams Kristuje, lenkams, iš šios vietos, manau visų Seinų parapijos lietuvių vardu siunčiu išmintingą tinkančia šiai skaudžiai istorijai sentenciją:

Non licet facere malum ut eveniret bonum („Neleistina daryti bloga, kad išeitų gera“).