V. Radžvilas. Nulenk sprandą, lietuviškas „cholope“!

LRT portalas džiaugsmingai pranešė apie Prezidento patarėjo žygdarbį – pakeisti pavardės įrašo asmens dokumentuose kalbą. Be abejo, siekdamas dviejų tikslų.

Pirmasis – kuo plačiau išreklamuoti atvirai antivalstybinį atsakingas pareigas einančio veikėjo demaršą ir paskatinti bei padrąsinti šiuo pavyzdžiu sekti kitus.

Antrasis – maloniai informuoti mieluosius lietuvius, kad atėjo laikas dar nuolankiau nulenkti savo sprandus tūpčiojant apie į Lietuvos valstybės šeimininkų ir lietuvių ponų vaidmenį vis labiau įsijaučiančius kolonistus, vakarykščius ir šiandienos jedinstveninkus ir separatistus.

Sunku apibūdinti šio akibrokšto politinę prasmę taikliau, negu tai padarė vienas Nacionalinio susivienijimo bendražygis: „Tai atviras spjūvis ne tik Prezidentui, bet ir visai Lietuvai.

Žinojau, kad jis yra aršus lenkomanas, pilsudskininkas, bet kad tiek, nesitikėjau, maniau, kad dar turi kažkiek padorumo, bent kol dirba prezidentūroje. Pasirodo, neturi. Ir lietuviai tyli, patenkinti.

Padarytų taip kas nors Lenkijoje, pvz. Punsko viršaitis Liškevičius (pavardę visur rašo lenkiškai), tuoj lėktų iš pareigų. O Lietuvoje viskas yra galima, tyčiotis iš lietuvių ir Lietuvos taip pat.“

Kita bendražygė įvertino Lietuvoje dirbtinai kuriamą asmenvardžių rašybos chaosą ir keliamas įtampas pasitelkdama tos pačios Prezidentūros pavyzdį, kuris yra milžiniškos, nes labai konkrečios praktinės problemos pranašas:

„Jau vien tik Prezidentūroje nesunku pasimesti: Prezidento Aplinkos ir infrastruktūros grupės vadovas bei vyriausiasis patarėjas Jaroslavas Neverovičius, patarėja švietimo klausimais Jolanta Urabanoivič (buvusi švietimo viceministrė) – iš kur lietuviui žinoti, kaip rašyti jų pavardes, jeigu jie įsigeis deklaruoti savo lenkybę? Vienas iš jų jau taip padarė. Čia normali padėtis?“

Iškėlusi šį klausimą, jo autorė tiksliai įvardijo pirmąją rimtą ne tik politinę, ir praktinę problemą, kuri buvo sukurta įtraukus į lietuvišką raidyną daug kam atrodžiusį visišką „mažmožį“ – kažkokias dėmesio nevertas „tris lotyniško alfabeto raideles“, kaip pašaipiai apie tai postringavo tyčiodamiesi iš šios „reformos“ kritikų nemokšos ir politiniai trumparegiai.

Jiems buvo nė motais net kritikų atkreipiamas dėmesys į akivaizdžiausią faktą, kad vienos iš tų „lotyniškų“ raidžių šlovingųjų romėnų alfabete paprasčiausiai nebuvo.

O juk vien šito fakto turėjo pakakti norint suvokti, kad vyksta įžūliausiu melu paremta klastinga ir pavojinga apgavystė.

Prasidedanti sumaištis raštvedyboje ir jos keliami praktiniai sunkumai savaime ir neišvengiamai virsta diskriminacija ir lietuvių tautiniu pažeminimu.

Iš tiesų, išgirdus kliento pavardę (pvz., poliklinikos registratūroje), pagal tarimą jos nebeįmanoma užrašyti nebijant suklysti.

O jeigu registruojamasi telefonu, kai pacientas negali pateikti asmens dokumento, ką turi daryti lenkiškai nemokantis registratūros darbuotojas?

Štai šito kaip tik ir nenumatė tie lietuviai, kurie ne tik abejingai stebėjo, kaip jų gimtoji kalba vis atviriau stumiama iš viešojo gyvenimo ir faktiškai naikinamas taip sunkiai atkovotas jos valstybinis statusas.

Juk kiek buvo nuoširdžiai besistebinčių ir besišaipančių, kodėl tie nerimaujantys kvaileliai bijo „kažkokių trijų raidelių – argi nuo to sugrius kalba?!“

O dabar teks pavėluotai suvokti ir įsisąmoninti, kad dėl asmeninės ramybės ir saugumo lietuviams prireiks visam laikui palenkti sprandelius – rimtai saugotis suklysti rašant lenkakalbių šalies piliečių pavardes ir užsitraukti bėdų.

Juk „įsižeidusieji“ dėl netyčia klaidingai užrašytos pavardės ir tokias klaidas specialiai vadindami „lenkų gyventojų diskriminacija“ geriausiu atveju šokdins lietuvių cholopus „nacionalistus“ reikalaudami nuolankiai atsiprašinėti ir maldauti atleidimo.

Blogesniu atveju sukels tikrą teismuose keliamų ieškinių dėl „garbės ir orumo įžeidimo“ vajų ir reikalaus atlyginti už patirtą moralinę ir psichologinę žalą.

Be abejo, jau pasiruošę ir laukia savo progos vėl pasireikšti niekada nesiliovę griauti Lietuvos valstybės pamatų senieji ir naujieji antilietuviški politiniai veikėjai.

Šie principiniai ir nesutaikomi autonomininkai ir jau beveik atviri separatistai užvers visą pasaulį skundais dėl „tragiškos lenkakalbių“ padėties Lietuvoje ir reikalaus satisfakcijos.

O ta „satisfakcija“ jų planuose tėra viena – po „trijų raidelių smulkmenos“ LR Seimas bus spaudžiamas žengti kitą žingsnį ir įteisinti asmenvardžių rašybą su visais diakritiniais ženklais. Šie užmojai jau buvo viešai deklaruoti.

Tai ne lakios vaizduotės fantazija – argi ne šitaip buvo sovietmečiu, kai grynai buitinis konfliktas su kokiu nors „išvaduotoju“ ar „vyresniuoju broliu“ lengvai galėjo baigtis „prisiūtu“ baudžiamojo kodekso straipsniu už nacionalinės nesantaikos kurstymą?

Ta proga verta priminti, kad nelemtoji klaida tykos lietuvio ne tik Pietryčių Lietuvoje – juk LR piliečio dokumentai galioja visose įstaigose visoje šalyje.

Bet yra kita ir net didesnė politinė problema, kurią kelia šitokiu būdu deklaruojama lenkybė. Lietuva yra demokratiška, laisva ir pakanti šalis.

Kiekvienas jos pilietis turi teisę laisvai apsispręsti dėl savo tautinio tapatumo ir jį nevaržomai deklaruoti bei reikšti jam priimtinos ir įprastos etninės bei kultūrinės saviraiškos formomis.

Bet toji raiška negali kirstis su pareigomis Lietuvos valstybei. O pirmutinė ir svarbiausia iš tų pareigų – būti lojaliam savo valstybei.

Vienas iš kertinių valstybės egzistavimo principų ir būtina jos išlikimo sąlyga yra visus piliečius sklandžiai bendrauti įgalinanti ir juos į darnią pilietinę bendriją telkianti valstybinė kalba. Ji būtina ir sklandžiai bei efektyviai oficialiajai raštvedybai.

Tai yra svarbiausia priežastis, kodėl jokioje pasaulio valstybėje nesivadovaujama požiūriu, kad piliečio vardas ir pavardė yra privati nuosavybė.

Tačiau būtent šiuo absurdišku, o kalbant dar aiškiau – tiesiog pamišėlišku argumentu buvo grindžiami užmojai įteisinti asmenvardžių rašybą ne valstybine kalba. Ši absoliučiai destruktyvi teisė Lietuvos griovėjų ir jiems padėjusių naudingų idiotų, pastangomis buvo įtvirtinta įstatymiškai.

Be abejo, ji turės būti atšaukta. Bet kol tai įvyks, Lietuvos pilietis yra laisvas apsispręsti – pasinaudoti ar nepasinaudoti šia atvirai antivalstybine ardomąja teise.

Ja pasinaudojęs ir šitaip savo lenkybę deklaravęs Lietuvos pilietis iš tikrųjų deklaruoja visai ką kita nei lenkiškumą.

Šitokiu būdu „pataisęs“ savo pavardę LR piliečio pase jis automatiškai išeina anapus lietuvių politinės tautos ribų implicitiškai deklaruodamąs esąs visai kitos politinės bendrijos atstovas. Būtent lenkų politinės tautos narys ir potencialus, o gal jau ir esamas, Lenkijos valstybės pilietis.

Tik kol kas vis dar pateikiantis „pataisytą“ ir itin savitai tikrąsias jo nuostatas ir politinį teisinį statusą paslepiantį ir tuo pat metu parodantį asmens dokumentą.

Šios subtilios žaismės esmė paprasta. Asmenvardis įrašomas nevalstybine kalba oficialiame dokumente, kuris formaliai yra galiojantis Lietuvos piliečio dokumentas.

Tačiau pats įrašas kitos šalies valstybine kalba nepaneigiamai liudija asmens lojalumą tai valstybei ir ne iki galo, bet jau iš dalies, juo fiksuojamą politinį ir teisinį ryšį su ja bei iš jo kylančius „beveik piliečio“ įsipareigojimus.

Be abejo, prasidedantis žaidimas asmenvardžių įrašų kalbos kaitaliojimais jau darosi ir kitų Lietuvos valstybės bėdų šaltiniu.

Kaip minėta, asmenvardis nėra ir negali būti net paprastų piliečių privati nuosavybė, nes, be kitų dalykų, jis parodo ir tikrąjį santykį su valstybe, tapdamas lojalumo ar nelojalumo jai išraiška.

Tad ką jau kalbėti apie aukštas pareigas einančius politikus ir valdininkus, kurių lojalumas valstybei turi būti besąlygiškas.

Todėl natūraliai ir neišvengiamai kyla klausimas: ką reiškia ir kokio santykio su valstybe ženklas yra ne tik įrašus nevalstybine kalba staiga pamilusių ir jų pasigedusių aukštų pareigūnų elgesys, bet daugybės vis dar lietuviškais rašmenimis savo pavardes rašančių politikų entuziastingas pritarimas įrašų kaitaliojimo praktikai ir jų dėtos milžiniškos pastangos ją įteisinti?

Šį klausimą galima ir verta sukonkretinti jį suasmeninant. Čia ypač pavojingas ir pamokomas I. Šimonytės pavyzdys.

Kas iš tiesų yra lenkakalbėje aplinkoje augusi ir lenkiškos kultūros dvasia auklėta Lietuvos ministrė pirmininkė, iš pažiūros smulkų „trijų raidelių“ įteisinimą kažkodėl įvertinusi kaip vieną iš trijų didžiausių, taigi neabejotinai didžiulės valstybinės reikšmės, jos vadovaujamos vyriausybės nuveiktų darbų?

Mąslus šalies pilietis, šį tą žinantis apie premjerės namų kalbinę bei kultūrinę aplinką ir girdėdamas tokį pasigyrimą, turi visišką teisę paklausti: ar Lietuvos vyriausybės vadovė šitaip stengiasi laukdama dienos, kai jos pase dabartinis pavardės įrašas bus pakeistas ir Šimonytė virs Szymanowska?

Taigi asmens pavardė nėra privati nuosavybė, o jos užrašymo forma nėra privatus reikalas. Kai kuriais atvejais, o Lietuvos sąlygomis tie atvejai ypač dažni, tai yra šalies nacionalinio saugumo klausimas.

Apibendrinant galima pasakyti: asmenvardis nevalstybine kalba oficialiame Lietuvos Respublikos piliečio dokumente yra lojalumo kitai valstybei ir galimai priklausomybės Penktosios kolonos Legionui ženklas.

Autorius yra politikos filosofas, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas, vienas Sąjūdžio kūrėjų