Į darbus ar mokslus keliaujančiųjų dviračiais kiekvienais metais tik daugėja. Šį būdą aplenkti transporto spūstis skatina ir gerėjanti infrastruktūra. Tiesa, ruduo dviratininkams ir paspirtukininkams gana sudėtingas metų laikas. Ant važiuojamosios dalies krentantys lapai, didelis kritulių kiekis bei ilgėjančios tamsos valandos ne tik apsunkina patį važiavimą, bet ir kuria papildomus pavojus sveikatai.
Dažniausiai pasitaiko rankų ir raktikaulių lūžiai
Lapkritis atėjo kartu su permainingais orais, krituliais ir lapus nuo medžių sparčiau plėšiančiu vėju. Šviesusis paros metas taip pat sparčiai trumpėja – po 4–5 minutes per dieną. Kaip skaičiuoja draudimo bendrovė BTA, rudenį dviratininkų ir paspirtukininkų nelaimių tikimybė išauga bent 20 proc.
„Į draudimo bendrovę kreipiasi tie mikrojudumo dalyviai, kurie yra apsidraudę Nelaimingų atsitikimų draudimu. Dar didesnė dalis tokių eismo dalyvių patenka į nelaimes neturėdami draudimo apsaugos. Tai reiškia, kad įvykiai nėra fiksuojami nei draudimo bendrovės, nei policijos suvestinėse. Dažnu atveju į nelaimę patekę mikrojudumo eismo dalyviai sužeidimus gydosi patys arba kreipiasi į medikus, traumatologus. Kartais traumos būna sudėtingos ir jų gydymui prireikia nemažai laiko“, – sako BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.
Nors dažniausiai policijos suvestinėse minimi dviratininkų arba paspirtukininkų susidūrimai su automobiliais, tačiau pastaraisiais metais pasitaiko nelaimių, kai susiduria ir nukenčia kelių mikrojudumo transporto priemonių vairuotojai.
Pavyzdžiui, Vilniuje du paspirtukininkai susidūrė Europos aikštėje. Dažniausiomis tokių įvykių, kurių metu patiriami sužalojimai, priežastimis įvardinamos ne tik sunkesnės eismo sąlygos, bet ir saugumo priemonių – šviesų ir šviesą atspindinčių liemenių – nenaudojimas. Prasto matomumo problemą pažymi ir dviratininkų iniciatyvos „Imam100“ prezidentas Jonas Pivoriūnas.
„Dalis dviratininkų vis dar vengia naudoti specialias saugumo švieseles, o dabar juk vis vėliau šviesėja ir anksčiau temsta, tad mažesnis dviračio matomumas yra ypač pavojingas. Švieselės yra būtinos tam, kad būtumėte matomi pėsčiųjų, kitų dviratininkų, vairuotojų. Svarbu ir tai, kad prie mažesnės oro temperatūros suprastėja padangų sukibimas, todėl prailgėja stabdymo kelias ir išauga kritimo tikimybė“, – dėsto jis.
J. Pivoriūnas pažymi, rudenį eismo sąlygas papildomai sunkina nukritę lapai, kurie palijus tampa slidūs ir padidina tikimybę nesuvaldyti transporto priemonės.
Nesuvaldžius transporto priemonės kritimas dažniausiai baigiasi sumušimais ir nubrozdinimais. Laimei, šios traumos menkai pavojingos ir ilgalaikių pasekmių nesukelia. Daug sunkesni sužeidimai – raktikaulių ir rankų kaulų lūžiai, patiriami kritimo metu instinktyviai bandant atsiremti į grindinį. Tokias traumas išskiria ir „Antėjos“ sveikatos priežiūros tinklo traumatologas Mykolas Liubauskas.
„Dviračio ar paspirtuko svorio centras yra aukštai, kritimas vyksta „nuo rato“, tad viskas įvyksta katapultos principu – žmogaus viršutinė dalis pradeda judėti dar greičiau nei važiuoja paspirtukas. Dėl to ir dominuoja viršutinės kūno dalies sužalojimai: rankų, krūtinkaulio, veido, žandikaulio. Būtent jos paprastai sugeria visą kinetinę energiją. Kuo jos daugiau, tuo rimtesnė trauma. Esu šešerius metus dirbęs ir priėmimo skyriuje. Per šį laiką mačiau iš esmės viską, ką galite įsivaizduoti“, – sako jis.
Pavojingiausi – galvos sužeidimai
Traumatologas pataria laikytis auksinės taisyklės – vadovautis sveiku protu. Jeigu sižalojimas neatrodo labai rimtas, tikriausiai taip ir yra. Kreiptis į medikus reikėtų tuo atveju, jeigu po iš pažiūros nerimto sužeidimo būklė negerėja 7–10 dienų . Galūnės skausmui per tiek laiko neatlyžus vargu ar galima tikėtis savaiminio pagerėjimo. Tiesa, delsti ir laukti negalima vienu atveju – susitrenkus galvą. Jos sužalojimai gali būti itin klastingi ir pavojingi.
„Mes visada sakome, kad po kritimo žmogų reikia labai atidžiai stebėti. Sąmonės netekimas ar traukuliai jau yra akivaizdūs ženklai, bet iš ne taip greitai pasirodančių požymių reikėtų išskirti mieguistumą, spaudžiantį galvos skausmą, dvejinimąsi, vangumą. Su galvos sužalojimais negalima juokauti ir delsti. Jeigu tik kyla įtarimas – reikėtų išsitirti“, – teigia M. Liubauskas.
Tinkamas pasiruošimas rudeniui
Savo ruožtu, J. Pivoriūnas primena, kad šalmas yra būtina saugumo priemonė, galinti apsaugoti nuo labai skaudžių nelaimių. Jeigu važinėti ketinate iki pat žiemos arba vadovaujatės skandinavišku pavyzdžiu ir dviračiu naudositės ištisus metus, jis ragina pagalvoti ir apie žiemines padangas.
„Sezonas pas mus iš tikrųjų daugeliui baigiasi su sniegu, bet daugėja ir žmonių, kurie važinėja ištisus metus. Vienas vertus, tai mūsų pačių įprotis ir požiūris, bet svarbi ir dviračio takų priežiūra. Pernai Vilniaus savivaldybė juos jau valė visai neblogai. Viskas keisis dar sparčiau, kai atsiras daugiau pavyzdžių. Tada atsiras daugiau supratimo, kad važinėti galima ištisus metus. Tereikia išeiti iš savo komforto zonos“, – teigia „Minam100“ prezidentas.
Apie požiūrio keitimo svarbą kalba ir BTA ekspertas A. Žiukelis. Pasak jo, populiarėjant mikrojudumo priemonėms natūraliai daugiau dėmesio turime skirti saugių eismo sąlygų kūrimui.
„Šiandien jau būtų daugiau nei keista automobilyje nesisegti saugos diržų, neturėti draudimo. Dviračiams toliau populiarėjant mūsų mąstymas pasikeis ir čia. Saugumas ir jį užtikrinančios priemonės neišvengiamai taps mūsų visų prioritetu“, – įsitikinęs jis.
Pašnekovas panrėžia, kad nelaimių išvengti padeda ir geri įgūdžiai. Juos dviratininkai turėtų ugdyti nuo mažens. Būtent todėl BTA ir pradėjo projektą „BTA Velomaster“. Jo metu skirtinguose Lietuvos miestuose įrengiamos specialios dviračių trasos, skirtos įgūdžių tobulinimui. Šiuo metu jos jau veikia Jonavoje ir Šiauliuose.
