Kaip atrodo bent man, „Laisvės partija“ su laisve turi ne ką daugiau bendro nei šios partijos veikėjos Evelinos Dobrovolskos viešai intymioje vietoje, t. y. ant krūtinės atsidengianti gremėzdiška tatuiruotė galėtų būti susiejama su poezija.
E. Dobrovolska tvirtina, kad ji krūtų papėdėje yra išsitatuiravusi amerikiečių poeto portretą, kiti iš tatuiruotės ant Evelinos, kuri niekados nesivėlina, krūtinės atpažįsta Pilsudskio portretą arba diktatoriaus fotošopą.
Kas be ko, E.Dobrovolskos tatuiruotės vieta yra viešai intymi, nes jai užsisagsčius viršutinę sagą, tatuiruotės nebesimato, o atsisagsčius vieną ar dvi sagutės į apačią – paaugliams iki 16 metų patariama užsimerkti.
Tačiau čia susirinkome ne dėl to, kad miesčionių minioje spręstume dilemą – turi ar neturi teisės Teisingumo ministrė, pabuvojusi taip pat Švietimo, mokslo ir sporto ministre, atsisagsčiusi palaidinę ir pasileidusi plaukus pasirodyti bendrojo lavinimo mokykloje tarp paauglių?
Užtariant ją, prabėgomis būtų galima pastebėti tik tai, kad anosios saviraiškos laisvės samprata yra tokia pat paaugliška ir, bėgant laikui, nesenstanti…
Kas be ko, niekas negali uždrausti E. Dobrovolskai pasidaryti tatuiruotę ne tik viešai intymioje, bet iš labiau užtamsintoje vietoje, kai pasklidusi žinia apie tokius ministrės dvasios ir kūno turtų paslėpsnius galėtų įkvėpti nebent tik labiausiai iškrypusios vaizduotės bendrapiliečius.
Daug didesnė problema yra tai, kad E. Dobrovolskos iniciatyva yra užsimota pakeisti LR galiojantį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, išbraukiant čia nuostatą, jog neigiamą poveikį nepilnamečiams turi informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės ar skatinama kitokia nei tradiciškai suvokiama santuokos ar šeimos kūrimo samprata.
Tiesą sakant, šį straipsnelį apsisprendžiau parašyti ne tiek iš inercijos tęsiant jau įsisenėjusius ginčus, kiek norėdamas atkreipti dėmesį į tas nelauktas teisines pasekmes, kurias gali sukurti žodžių išskutimas iš priimto ir galiojančio įstatymo. Nesu tikras dėl to, ar teisininkai paprastai nepražiopso šios aplinkybės.
Paradoksaliai tariant, ne to paties statuso yra neparašytas (nepasakytas) ir užrašytas, o po to išskustas žodis. Kaip atrodo bent man, išskustas žodis teisės kodeksuose turi tendenciją įgyti priešingą anksčiau turėtajai reikšmę.
Jeigu iš įstatymo yra išskutami žodžiai „neigiamą poveikį nepilnamečiams turi informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės“ šio įstatymo priėmimo ir pataisų „istorija“ turėtų parodyti, kad šeimos vertybių niekinimas greičiau turi teigiamą nei neigiamą poveikį.
Savo ruožtu iš įstatymo išskutus žodžius „skatinama kitokia nei tradiciškai suvokiama santuokos ir šeimos kūrimo samprata“, lieka prasminis įspaudas, kad turi būti skatinama, t. y. aktyviai stumiama į priekį netradiciškai suvokiama šeimos ir santuokos samprata. Taigi neutralumu čia nė iš tolo nekvepia.
Įdomiausia tai, kaip bus balsuojama už šio įstatymo pataisas Seime, dar tarsi ir nepasimiršus, kad prie šio įstatymo užgimimo andai labai triukšmingai ir reikšmingai prisidėjo dabartinių konservatorių pirmtakai.
Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamą poveikį darančios įtakos įstatymas tada ir buvo priimtas pirmiausiai dėl čia dabar jau ketinamų išbraukti žodžių, ar ne?
Ar Gabrieliaus Landsbergio ir Ingridos Šimonytės vadeliojama neatpažįstamai mutavusių konservatorių partija išdrįs viešai išsižadėti tėvų tikėjimo, net jeigu paslapčia to ir labai norėtųsi.
Kvapą gniaužiantis turėtų būti spektaklis, ne kitaip.
Niekiniu laikau E.Doblovolskos pastebėjimą, kad taip keisti įstatymą įpareigoja Europos Žmogaus teisių teismo išaiškinimas Neringos Dangvydės byloje dėl netradicinio siužeto pasakų mažiesiems.
Dar nežinau kaip viskas dėliosis vėliau, niekam nepažadu gero gyvenimo, tačiau, kaip atrodo bent man, jau pats laikas būtų suprasti, kad kai kuriose principinio pobūdžio bylose Europos Žmogaus teisių teismas yra ideologinė įstaiga, mažai ką turinti bendro su teise.
Įstatymo viršenybės principas, manding, ne tik leidžia, bet ir įpareigoja nesitaikstyti su bet kurio teismo ideokratiniais sprendimais.
O kur konservatorių rinkėjų organizuotas viešas sušukimas dėl Landsbergio su Šimonyte taip “nuvadeliotų” partijos nuostatų. Valdžių rinkimai – partijų atsakomybių metas, taigi, ar ne laikas ir konservatorių rinkėjams iš savo partijos jos viešai pareikalauti.
Mokiniai užduotis klasėje ir namuose atlieka pagal pavyzdį. Gaila, bet teisingumo ministrė savo poelgiais negali būti teigiamu pavyzdžiu. Deja, „Pavyzdys užkrečia“.