I. Petrauskienė. Lenkijos antilietuviška politika Vilnijoje 1935–1939 m. (II)

Uždarius lietuvių pradžios mokyklas, skaityklos tapo svarbiausiais kultūros židiniais. Čia vykdavo vakarai, kursai, būdavo skaitomos paskaitos, rengiami pašnekesiai. Jose daugiausia dirbdavo uždarytų mokyklų mokytojai. Nemažai jų, be savo tiesioginių pareigų, dirbdavo namų mokytojais.

[Draugija] „Rytas“ bandė organizuoti suaugusiųjų švietimą. 1934/1935 mokslo metais jis prašė Vilniaus švietimo kuratoriaus Šeliongovskio leisti įsteigti suaugusiųjų kursus, tačiau iš 88 prašymų nė vienas nebuvo patenkintas.

Bocianskiui pradėjus Rytų Lietuvoje įgyvendinti „pakraščių“ (kresų) politiką, masiškai imta uždarinėti ir skaityklas. Nuo 1936 m. sausio 8 d. iki vasario 19 d. vien Vilniaus „Ryto“ skaityklų uždaryta 15, o nuo 1936 m. kovo 20 d. iki 1937 m. kovo 21 d. net 60 skaityklų.

Masinis „Ryto“ draugijos skyrių, jos skaityklų bei mokyklų uždarinėjimas taip pat prasidėjo pasienio zonoje. Baltstogės vaivadijos valdyba 1936 m. uždraudė jos veiklą Suvalkų ir Gardino apskrityse. Tačiau akcijos apėmė ir kitas apskritis. 1936 m. birželio mėn. Lydos apskr. Rodūnės valsčiaus policija surinko visų skaityklų knygas, kurias susigrąžinti buvo galima tik gavus atitinkamą seniūno raštą.

Tuo pačiu metu buvo persekiojami skaityklų vedėjai ir mokytojai. Atliekamos kratos, imamasi kitų represijų. 1936 m. buvusį Grybašės, vėliau Mantotų (Užbalio valsč., Lydos apskr.) vedėją V. Jasiulytę-Valentukevičienę net tris kartus padavė į teismą Kaniavos policijos komendantas J. Rožanskis.

Ji buvo apkaltinta nelegaliu vaikų mokymu ir už tai nubausta 200 zlotų bauda. Byla truko beveik metus, buvo svarstyta Varėnos, Druskininkų ir Eišiškių teismuose. Po apeliacijos gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teisme vedėja buvo išteisinta. Gegužės 5 d. Vilniaus-Trakų apskr. storastos ji buvo nubausta 500 zlotų už nelegalų susirinkimą, o spalio 26 d. 100 zlotų bauda už ne vietoje pakabintą Lenkijos prezidento portretą.

Apkaltinimą dėl nelegalaus susirinkimo V. Jasiulytė-Velentukevičienė užprotestavo. 1938 m. vasario 23 d. ji buvo išteisinta.

1937 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apygardos teismas teisė Miečionyse (Mielagėnų valsč.) gyvenantį P. Bielinį, kuris kaltinamas buvęs slaptos bibliotekos vedėjas. Jis buvo nubaustas sumokėti 15 zlotų arba 10 dienų arešto ir apie 7 zl teismo išlaidų. Jei neturėsiąs kuo sumokėti, teksią sėdėti kalėjime.

Ypač padaugėjo represinių administracijos priemonių 1938 m. prieš draugijos uždarymą bei kurį laiką po jos uždarymo. 1938 m. sausio 24 d. Seinų policijos komendantas su policininku darė kratą Žagarų km. (Seinų valsč.) buvusios skaityklos vedėjos J. Brazinskienės bei ūkininkų J. Jokūbausko, D. Kuliešiaus ir S. Marcinkevičiaus namuose, ieškodami uždraustų vadovėlių.

1938 m. vasario 4 d. sustabdyta seniausios Lietuvoje Lietuvių mokslo draugijos (įsteigtos 1907 m.) veikla. Prieš tai sausio pabaigoje Vilniaus administracijos valdininkai darė kratą jos būstinėje. Turtas buvo užantspauduotas. Kovo 9 d. draugija visai uždaryta, gegužės 24 d. šį aktą patvirtino Lenkijos vidaus reikalų ministras. Administracijos valdininkai, vadinamieji uždarytų draugijų turto kuratoriai, pasisavindavo ar švaistydavo jų lėšas, laisvai disponuodavo jiems patikėtu turtu. Šiais darbais ypač pasižymėjo „Ryto“ ir Šv. Kazimiero draugijų kuratorius S. Vilianovskis, sugebėjęs kiekvieną mėnesį išeikvoti po 2000 zlotų.

***

Nepriimtina buvo administracijai ir aktyvesnė ūkinė bei ekonominė lietuvių veikla. 1936 m. kovo pradžioje Švenčionių storasta uždarė vieną geriausių apskritye Daugėliškio pieninę, nes ji lyg nebuvusi patvirtinta apskrityje, kaip reikalauja pramonės įstatymas.

Tuo pat metu jis du kartus nepriėmė pareiškimo dėl pieninės Adutiškyje. Taip pat neleista pieninių steigti Pivoriuose, Švenčionyse, Pašumėnyje. Buvo varžoma pieninių bei krautuvių organizacinė veikla, pavyzdžiui, steigiamieji susirinkimai Ratnyčioje, Rudnioje, Mažėnuose.

***

Labai sunku būdavo leisti ir platinti lietuvišką spaudą. Peržvelgus ano meto periodiką ir kai kuriuos šaltinius, galima susidaryti apytikrį vaizdą apie šios akcijos pastovumą bei dydį.

„Vilniaus rytojaus“ 1935 m. pabaigoje konfiskuoti šie numeriai: 101, 102;

1936 m.: 3, 4, 19, 22, 58, 69, 92, 93, 95, 99;

1937 m.: 7, 9, 18, 19, 22, 44, 46, 47, 52, 60, 72, 74, 76, 81, 83;

„Vilniaus žodžio“ 1936 m.: 2, 4, 23, 29, 38;

1937 m.: 4, 5, 20, 25, 28, 31, 33, 41, 46, 47, 50, 51, 52, 57, 58, 60 ir paskutinysis.

Šie skaičiai nėra galutiniai ir visko neapima, bet rodo, kad spauda nuolat būdavo konfiskuojama, kartais sulaikoma keletas numerių iš eilės.

Už konfiskuotų numerių medžiagą redaktoriai būdavo teisiami. „Vilniaus rytojaus“ redaktorius J. Navikas už konfiskuotą 1936 m. kovo 12 d. Nr. 22 buvo nubaustas mėnesio areštu ir 620 zlotų bauda arba 2 mėn. kalėjimo; už 1936 m. Nr. 95 – dviem savatėms arešto ir 25 zlotų bauda; 1937 m. balandžio 27 d. už du konfiskuotus „Vilniaus rytojaus“ numerius redaktorius nubaustas po dvi savaites arešto ir po 50 zlotų.

Lenkų administracijos nurodymu 1937 m. lapkričio 4 d. uždarytas populiariausias Rytų Lietuvos laikraštis „Vilniaus rytojus“, turėjęs per 6000 prenumeratorių. Vilniaus krašto lietuviai neteko svarbaus kultūros bei informacijos šaltinio.

Didelės problemos tuo metu iškildavo ne tik dėl laikraščių spausdinimo, bet ir dėl jų platinimo. Represiniams aktams čia aktyviai talkininkavo pašto tarnautojai bei spaudą pristatantys į savo kaimus valsčių valdininkai. Lietuviškoji spauda dažniausiai būdavo nereguliariai pristatoma, arba daugelio kaimų gyvenojai lietuviškų laikraščių visai negaudavo.

Be to, gyventojai būdavo agituojami neprenumeruoti lieuviškų laikraščių. Kunigai lenkai ar sulenkėję lietuviai savo parapijose nemokamai užprenumeruodavo lenkiškus laikraščius, tuo stengdamiesi atitraukti nuo lietuviškų. Kita vertus, buvo daromas spaudimas per mokytojus lenkus bei administracijos valdininkus. Antai Kaniukuose (Benekainių valsč., Lydos apskr.)

1937 m. balandžio mėn. mokytojas Obuchovičius su šaltyšiumi K. Bobinu įkalbinėjo vietos žmones neprenumeruoti lietuviškų laikraščių. Šiems atsisakius tai daryti, valdininkai pradėjo grasinti: skaitantys lietuviškus laikraščius turėsią mokėti mokesčius; laikraščio redakcijai turėsią sumokėti 100 zlotų, o nepajėgiančių mokėti už tą sumą būsianti aprašyta jų žemė.

Atsiųstus „Vilniaus rytojaus“ ir „Vilniaus aušros“ egzempliorius šaltyšius grąžindavo atgal į redakciją, pažymėdamas, jog vietos gyventojai atsisaką juos priimti. Tokį savo poelgį paaiškindavęs, jog jis tarnaująs lenkams.

***

Paštas registuodavo radijo aparatus ir kontroliavo, kas juos turi. Apribojimai dažniau buvo taikomi skaityklų vedėjams. 1936 m. sausio mėn. buvo atimtas radijo aparatas iš Petrikų km. (Gervėčių valsč., Vilniaus-Trakų apskr.) lietuviškos skaityklos vedėjo V. Bučelio. Jam už aparato laikymą buvusi iškelta byla. Nors šią bylą jis laimėjo, bet aparatas vis dėlto liko Gervėčių policijos poste.

1937 m. birželio mėn. Gaigalių, Girių ir Rimdžiūnų kaimų (Gervėčių valsč.) buvusiems skaityklų vedėjams J. Žegždiniui, V. Krečiui ir S. Sielylai buvo įteikti pranešimai, kad jiems draudžiama turėti radijo imtuvus ir įsakoma išardyti visus įrengimus.

Tais pačiais metais pašto tarnautojai Rimšėje (Breslaujos apskr.) pradėjo atiminėti leidimus radijui laikyti, įsakydami išardyti jo įrengimus. Atimti imtuvai iš buvusių „Ryto“ skaityklų vedėjų B. Sabo Mažėnuose, B. Laurinavičiaus Bieniūnuose, V. Mačionio Antalgėje ir Čižiūnų km ūkininko J. Paukštės. Gyvenantiems pasienio zonoje Randamonių km (Marcinkonių valsč., Gardino apskr.) gyventojams taip pat uždrausta laikyti radijo imtuvus ir fotoaparatus. Buvo atimta teisė naudotis radijo imtuvais ir žymesniems lietuvių visuomenės veikėjams kun. K. Čibirui ir kun. Z. Butkevičiui.

Paštas taip pat prisidėjo ir prie lietuvių kalbos varžymo viešajame gyvenime. Jo skyriuose pradėta nepriiminėti telegramų su lietuviškais tekstais, nors lotyniškoji abėcėlė to daryti netrukdė.

***

Administracijos priemonių prieš lietuvių kalbos vartojimą būta visokio pobūdžio, bet paprastai jos baigdavosi protokolu bei baudomis. Pavyzdžiui, studentai, 1936 m. rugpjūčio 10 d. grįždami iš draugo, lietuviškai dainavę. Už tai Švenčionių storastos buvę nubausti po 40 zlotų.

Lietuvaitei iš Randamonių (Marcinkonių valsč.) 1937 m. liepos 23 d. surašytas protokolas už tai, kad turguje kalbėjosi lietuviškai, o 1937 m. spalio 29 d. Mergežerio lenkų policijos R. Skliutaitei – už giedojimą lietuviškai Varėnos bažnyčioje.

1936 m. kovo 9 d. Vilniuje, Gaono g. nežinomi asmenys užpuolė tris lietuvius studentus P. Balčių, J. Norkūną ir J. Pivorių, nes jie kalbėjosi lietuviškai. Užpuolikai grasino išžudyti visus lietuvius. Nors studentai prašėsi pagalbos iš netoliese esančio policijos posto, šis atsisakęs užpultiesiems padėti.

Ne kartą nukentėjo lietuviai kunigai, įrašę į metrikų knygas lietuvišką asmens pavardės formą. Dėl „pavardžių lietuvinimo“ 1936 m. vienuolikai lietuvių kunigų buvo sudarytos bylos. 1937 m. birželio mėn. Švenčionyse vyko Vilniaus apygardos teismo išvažiuojamoji sesija, kuri nagrinėjo ir Paringio parapijos klebono kun. A. Zarembos bylą. Jis buvo nuteistas 6 mėn. kalėti. Nagrinėtos taip pat kaltinamų kelių lietuvių kunigų bylos: Palūšės klebono kun. P. Prunskio ir jo vikaro S. Valiukevičiaus, buvusio Dūkšto klebono (iškelto į Marcinkonis) kun. Z. Butkevičiaus, Adutiškio klebono kun. N. Vaišučio, Vasiūnų klebono kun. B. Budreckio, buvusio Švenčionių klebono (iškelto į Benekonis) D. Gailiušio dėl „pavardžių lietuvinimo“ metrikų knygose.

Gailiušis, vargonininkas Mikuckis ir V. Maminskas 1937 m. vasario 15 ir 16 d. buvo ištardyti Švenčionių policijos valdininko Stefaneco dėl V. Maminsko naujagimio sūnaus įregistravimo. Metrikų knygoje įrašyta „Algimantas Michal Maminskas“. Kaltę dėl to prisiėmė tėvas, o pavardė turėjusi būti pakeista į „Olgimont Michał Mamiński“.

Tverečiaus valsč. namų mokytojo A. Dundulio buvo reikalaujama savo pavardę keisti į Dundul.

Už lietuvių kalbos vartojimą Turmanto teismas nuteisė po vieną mėnesį kalėti Vidžių miestelio gyventojus B. Meilų ir jo sūnų Ildefoną. Tėvas lenkų kalbos visai nemokėjęs.

Intensyviai buvo lenkinamos ir lietuvių vietovės.

***

Tardymai, kratos, areštai bei trėmimas turėjo palaužti lietuvių priešinimąsi polonizacijai.

Vilniaus krašto lenkų visuomenė bei administracijos aparatas buvo nuteikiami prieš čia gyvenančius lietuvius, dirbtinai sudaroma nepakantumo jiems atmosfera, net organizuojami specialūs susirinkimai. Tai leido administracijai šovinistiškai nusiteikusius lenkus padaryti savo sąjungininkais, atliekančiais diskriminacijos ir spaudimo lietuviams veiksmus.

Būdavo užpuldinėjami lietuvių kultūros veikėjai bei jaunuoliai, niokojamos skaityklos ir kitos institucijos. Lenkų skautai 1938 m. kovo 18–19 d. išdaužė Vilniaus vytauto Didžiojo gimnazijos langus.

1936 m. spaudoje pažymėta per 60 atvejų, kai buvo uždrausti saviveiklininkų vaidinimai. Neduodami leidimai ir pasilinksminimo vakarėliams su šokiais arba eglutėms vaikams, taip pat draudžiama keliems kaimynams suėjus paklausyti radijo ar paskaityti laikraščių, nors lenkų tautybės gyventojams nebuvo tokių trukdymų.

Policijos pareigūnai bei karininkai tyčiodavosi iš lietuvių jaunuolių, rodydami savo galią ir taikydami represines priemones. Pavyzdžiui, 1937 m. rugsėjo 29 d. susibūrusį Mergežerio jaunimą išvaikė kordono seržantas Jegenekas su 6 kareiviais. Kai kuriuos areštavo, surakino geležiniais pančiais ir atvedė į bataliono štabą Varėnos stotyje. Ten suguldė ant išdažytų grindų, tuo sugadindami nelengvai įsigytus jaunuolių išeiginius drabužius. Tik kitos dienos vakare, ištardžius, jie buvo paleisti.

Net ir turint leidimą rengti vakarą, policijos bei apskrities pareigūnai darydavo kliūčių jam įvykti. Pavyzdžiui, Suvalkų storasta pareikalavęs, kad lietuvių kalba vaidinama pjesė, jau cenzūruota kitos storastijos, būtų išversta į lenkų kalbą.

Administracija varžė lietuviškų knygynų darbą ir persekiojo jų savininkus. 1938 m. vasario 1–2 d. buvo iškratytas M. Šlapelienės knygynas, o vasario 4 d. – A. Rastenytės. Abiejų knygynų archyvus Vilniaus storastijos valdininkai užantspaudavo.

Mielagėnuose (Švenčionių apskr.) 1939 m. balandžio 28 d. rinkimuose į valsčiaus tarybą lietuvių mažai pakliuvo, nes per seniūnijų rinkimus lietuvių sąrašai buvo sunaikinti. Gegužės 23 d. per Švenčionių miesto tarybos rinkimus burmistras Kulakauskas privertęs lietuvį N. Matiuką atsiimti savo kandidatūrą, grasindamas ištrėmimu. Švenčionių apskr. storasta naujų išrinktų lietuvių netvirtino valsčių seniūnais.

***

Administracinio, ekonominio bei psichologinio spaudimo lietuviams rezultatai per trumpą laiko tarpą buvo tokie:

1) Sunaikintos visuomeninės organizacijos, kėlusios kultūrinio bei visuomeninio lietuvių gyvenimo lygį.

2) Sunaikinta lietuvių švietimo sistema – uždarytos visos pradinės ir dalis vidurinių mokyklų, skaityklos, bibliotekos. Lietuviai buvo priversti suartėti su lenkų kultūra, ir tai turėjo neigiamos reikšmės jų palyginti greitam nutautėjimui ateityje.

3) Lietuvių savimonės praradimas buvo pagrindas pokario metais vykdytos Rytų Lietuvos rusifikacijos, galutinai nutautinusios daugelį jos gyventojų.

******************

Sutrumpintas straipsnis „Lenkijos valdžios antilietuviška politika Vilnijoje 1935–1939 m.“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), II dalis, p. 85–94.

Parengė Dainius Razauskas